www.spargalkes.lt

Astronomija

4 pagrindinės planetos

Merkurijus: lietuviškai Vaivora. Artimiausia saulei planeta. Nuotolis kinta nuo 46 – 70 mln. km. Orbita gerokai ištęsta. Skersmuo 2.6 karto mažesnis už Žemės, o masė 18 kartų. Aplink saulę apskrieja per 88 d., o aplink savo ašį – 59 d.

Venera: Vakarinė arba Aušrinė. Antra pagal nuotolį nuo saulės: 108 mln. km. Orbita beveik apskrita. Trečias pagal spindesį dangaus kūnas: ryškis siekia – 4.1. Aplink saulę per 225 d. Aplink ašį sukasi priešingai negu kitos planetos ir labai lėtai: per 243 d. Para trunka 117 d. Skersmuo mažesnis už žemės 5%, o masė  18%.

Skaityti daugiau...
 

Astronomijos mokslas

Astronomija – mokslas tiriantis Visatos kūnų  ir jų  sistemų sandarą,  judėjimą,  susidarymą, raidą, Visatos medžiagos fizikinę būseną ir cheminę sudėtį.

Žvaigždynas – tai žvaigždžių grupė su jai priklausančia erdvės dalimi.  Žvaigždės spindesio matas – ryškis (m). Ryškiausios 1 silpniausios 6. Tarp 2 vienetų ryškio skirtumas 2.5. spindesys (L).

Dangaus sfera – įsivaizduojama neriboto spindulio sfera. Vertikali linija einanti per stebėtoją, kerta dangaus sferą virš galvos esančiame zenito taške. Diametraliai priešingas   zenitui yra nadyras. Plokštuma statmena linijai ir liečianti žemės paviršių stebėtojo vietoje tai horizonto plokštuma, o jos susikirtimo su dangaus sfera linija – horizontas. Jis d sferą dalija į regimąją (virš) ir neregimąją (žemiau).

Skaityti daugiau...
 

Astronomijos pagrindai

Tai šperos apie:

1. Dangaus sferą.
2. Zenito tašką.
3. Horizontą.
4. Regimąją ir neregimąją sferas.
5. Dienovidinius.
6. Šviesulio vertikalį.
7. Šiaurės ir pietų ašigalius.

Skaityti daugiau...
 

Astronomijos špera

Senovėje tautos dar akmens amžiuje pažino dangaus šviesulių judėjimo dangaus sfera dėsningumus ir juos pritaikyti kaip laikrodį ir kelrodį. Nesuprasdami tikrosios šviesulių prigimties ir nežinodami jų judėjimo dangumi priežasčių, senovės žmonės sukūrė Visatos susidarymo mitus, o dangaus šviesulius sudievino.

Astronomija - mokslas, tiriantis Visatos kūnų ir jų sistemų sandarą, judėjimą, susidarymą, raidą.

Astrofizika - nagrinėja kosminių kūnų ir kosminės erdvės medžiagos, sandarą, cheminę sudėtį, fizikines savybes, spinduliavimą, kosminės erdvės fizikinius laukus.

Astrometrija - tiria šviesulių padėtis dangaus sferoje, tų padėčių kitimą, Žemės sukimąsį ir astronominį laiką.

Skaityti daugiau...
 

Dangaus kūnų stebėjimas

Žinių apie dangaus kūnus svarbiausias šaltinis yra jų skleidžiami šviesos spinduliai ir radijo bangos. Astronomijos sritis, tirianti kosminius objektus 300 - 900 nanometrų elektromagnetinių bangų ruože yra optinė astronomija. Jos pradžia buvo 1610 metais, kai Galilėjo Galilėjus sukonstarvo pirmąjį teleskopą ir pradėjo stebėti dangų.

Skaityti daugiau...
 

Galaktikos

Daugybės silpnų žvaigždžių nematomų pavieniui telkinys, balzgana  juosta nakties danguje, matoma tamsiomis be Mėnulio naktimis. Rudens vakarais driekiasi per visą dangų iš šiaurės rytų pietvakarių link (maždaug sutampa su migruojančių paukščių  skridimo kryptimi). Tai milžiniškos disko pavidalo žvaigždžių sistemos  Galaktikos  projekcija. Dangaus sferoje Galaktiką sudaro šimtai milijardų žv., jų spiečių, tarpžvaigždinių dujų ir dulkių debesų, ūkų. Saulė su savo planetomis skrieja aplink Galaktikos centrą. Galaktikos žv. tankiausiai susispietusios disko formos erdvės dalyje (disko skersmuo ~ 100000 šm). Žv. tankis Galaktikoje nevienodas, o tarpžvaigždinėje erdvėje yra šviesą sugeriančių dulkelių debesų, todėl PT atrodo kaip šviesi juosta. PT siauriausias ir silpniausiai spindi žiemą ir pavasarį, o ryškiausias vasarą ir rudenį. PT dangaus sferą dalija į dvi maždaug lygias dalis.

Galaktiką sudaro diskas ir jį supantis mažesnio tankio  sferoidas.  Šis truputi suplotas. Sferoido spindulys apie 80000 šm. Disko ir sferoido centrai sutampa. Disko žvaigždžių tankis didėja artėjant prie Galaktikos centro. Centro link storėja ir diskas.Taip apie Galaktikos centrą susidaro centrinis žvaigždžių telkinys. Spindulys apie 8000 šm. Jame žvaigždės susispietusios kelis kartus tankiau negu palei Saulę.

Skaityti daugiau...
 

Galaktikos išvaizdos

Galaktikos pagal išvaizda skirstomos: spiralines, elipsines, netaisyklingąsias, pekuliarines. Arčiausiai mūsų - Didžiojo ir mažojo magelano debesų galaktikos, matomos pietų pusrutulyje.

Visų tolimų galaktikų spektro linijos pasisilinkusios į raudonąją spektro pusę. Tai rodo, kad galaktikos tolsta nuo mūsų dideliu greičiu. Pagal Hablo desnį, galaktikų tolimo greitis tiesiog proporcingas nuotoliui r = v/H . Šis dėsnis teigia, kad visata plečiasi, o nuotoliai tarp galaktikų visą laiką didėja. Manoma, kad visata pradėjo plėstis prieš 13 mlrd. metų įivykus didžiąjam sprogimui.

Elementariosios dalelės, elektromagnetinio spinduliavimo kvantai, taip pat 4 laukai: gravitacijos, elektromagnetinis, stiprusis ir silpnasis – susidarė per pirmąsias sekundes po didžiojo sprogimo. Praėjus 0.5 mln. metų, spinduliavimas atsiskyrė nuo medžiagos. Nuo to laiko išliko reliktinis spinduliavimas 1 mm ilgio radijo bangų diapazone.

Skaityti daugiau...
 

Galaktikos keistuoliai

Vieną 1967 metų naktį Kembridžo universiteto aspirantė Dž. Bel radioteleskopu aptiko keistus radijo signalus, kurie nuostabiai tiksliai kartojosi kas 1,337 sek., tarsi danguje būtų budėjęs radijo švyturys. Kembridžo astronomai iš karto labai apsidžiaugė - manė pagaliau suradę ilgai lauktus nežemiškų civilizacijų signalus. Tariamus jų siuntėjus Dž.Bel pavadino "mažais žaliais žmogeliukais"…

Tačiau netrukus danguje buvo atrasta ir daugiau panašių mirksinčių žiburėlių. Astronomai, jau seniai įpratę prie kintamų kosminių objektų, šį kartą buvo apstulbinti: žybsniai radijo bangose visą laiką kartojosi nepaprastai dažnai ir tiksliai.

Skaityti daugiau...
 

Informacija apie Mėnulį

Mėnulis yra artmiausias žemei gamtinis kosminis kūnas. Jo vidutinis nuotolis nuo žemės 384400 km; tai beveik tas pats, kas 10 ratų aplink žemës rutulį. Mėnulis nedidelis: jo skersmuo 3476 km, masė lygi  1/81 žemės masės, pabėgimo greitis 2,4 km/s. Mėnulis per mažas, kad turėtų atmosferą. Teigti, kad Mėnulis skrieja aplink žemę, nėra visai teisinga. Iš tikrųjų žemė ir Mėnulis skrieja apie tam tikrą baricentrą, t.y. jų abiejų gravitacijos centrą. Jų masė labai skiriasi, dėl to baricentras yra žemės rutulio viduje, ir teiginys “Mėnulis skrieja aplink žemę” dažniausiai pakankamai tikslus. Mėnulio skriejimo aplink žemę periodas 27,3 d. Per tiek pat laiko Mėnulis apsisuka apie savo ašį, dėl to į žemę visada atsukta ta pati Mėnulio pusė.

Skaityti daugiau...
 

IRIDIUM sistema

IRIDIUM  pirmoji sistema su 66 palydovais skriejančiais žema žemės orbita LEO (Low earth orbit). Jinai pritaikyta bevielių telefonų tinklui. Tik 780 km. aukštyje šie satelitai dirba skirtingai abipusiu ryšiu.

(With 66 satellites forming a cross-linked grid above the Earth, the Iridium system is the first low-Earth-orbiting system for wireless telephone service. Only 780 km (485 miles) high, these satellites work differently from those at a much higher orbit (36,000 km) in two major ways. First, they’re close enough to receive the signals of a handheld device; and second, they act like cellular towers in the sky - where wireless signals can move overhead instead of through ground-based cells).

RIDIM aeronautikos servisas aprūpins pagrindinius balso, fakso ir duomenų perdavimo kelioninius, prekybinius, biznio, ir kitus lėktuvus. Mažas, lengvo svorio Iridium produktas yra suplanuotas papildyti esančias aeronautikos komunikacijas.

Skaityti daugiau...
 

Išorinių planetų polydovai

1877 m. Asafas Holis (1829-1907) pro Vašingtono observatorijos (JAV) 66 cm skersmens refraktorių atrado du Marso palydovus; vėliau jie bus pavadini Fobu ir Deimu. Palyginti su Mėnuliu, abu jie itin maži. Palydovai spindi labai blyškiai, dėl to, nepaisant daugelio mėginimų juos aptikti, tai padaryti pavyko tik 1877 m.

Fobas ir Deimas iki “Marinerių” skrydžių.
Pro teleskopą Fobas ir Deimas atrodo kaip maži, į žvaigždes panašūs taškai; prieš prasidedant kosminiaims skrydžiams, didelį susidomėjimą kėlė jų orbitos. Fobas skrieja aplink Marsą nutolęs vidutiniškai 9380 km nuo planetos centro, taigi atstumas tarp Fobo ir Marso paviršiaus yra maždaug toks pat kaip ir tarp Londono ir Adeno. Fobo skriejimo aplink Marsą pariodas 24h 37 min, Fobo mėnuo trumpesnis negu Marso diena. Marso danguje Fobas pateka vakaruose ir leidžiasi rytuose. Virš horizonto jis išbūna tik 4,5 h; per tą laiką praeina daugiau negu pusė jo fazių ciklo. Nuo vieno Fobo patekėjimo iki kito praeina truputį daugiau kaip 11 h. Regimas Fobo skersmuo niekad neviršija 12,3`, t.y. jis mažesnis negu pusės iš Žemės matomo Mėnulio skersmens. Šviesos kiekis, kuris atsispindėjęs nuo Fobo krinta į Marso paviršių maždaug toks, kokį Žemei siunčia Venera. Per metus Fobas 1300 kartų kerta Saulės skritulį, nuo vieno jo krašto iki kito per 19 s.

Skaityti daugiau...
 

Klausimai apie saulės sistemos kūnų judėjimą

Ką vadiname precesija ir nutacija?
Dangaus šiaurės ašigalis, į kurį nukreipta Žemės sukimosi ašis, keliauja žvaigždynais prieš laikrodžio rodyklę. Per 26000 metų ašigalis nubrėžia 23,5 spindulio apskritimą, kurio centras yra ekliptikos ašigalyje. Šis reiškinys, primenantis besisukančio vilkelio ašies svyravimą, vadinamas Žemės ašies precesija. Žemės ašies svyravimas, kurio periodas 18,6 metų vadinamas nutacija.

Apibūdinkite žvaigždinį ir sinodinį mėnesį.
Laiko tarpas, per kurį Mėnulis apskrieja Žemę žvaigždžių atžvilgiu, vadinamas žvaigždiniu, arba sideriniu, mėnesiu.(27,3 paros). Laiko tarpas tarp dviejų vienodų Mėnulio fazių vadinamas sinodiniu mėnesiu (29,5 paros)

Skaityti daugiau...
 

Kosminė stotis MIR

Daugelis iš mūsų matė televizijos laidas ar skaitė įspūdingas knygas, kurios nupasakoja Sovietų ir JAV kosminių programų kovą 1950 - 1960-siais. Kas gali pamiršti visų amerikiečių nuostabą, kai jie sužinojo, kad sovietų Sąjunga  paleido palydovą Sputnik 1958-siais? Po jo sekė 1961-ųjų Sovietų paleidimas Jurijaus Gagarino į kosmosą, kuris tapo pirmuoju tokiu žmogumi Žemėje. Po to sekė daug paralelių įvykių, kuriuose Sovietai ir JAV aršiai konkuravo.

Nors kova egzistavo tarp dviejų priešių, tačiau taip pat vyko mažiau publikuotas spaudoje bendradarbiavimas, kuris išaugo į labai sėkmingą "jungtinio" kosmoso pastangas. Pirminiai JAV prezidento Džono f. Kenedžio ir Sovietų premjero Nikitos Chruščiovo, kuris 1962 pradėjo kryptingas kalbas ties kosmoso programų apjungimu, kuris nuvedė į platų bendradarbiavimą moksliniuose tyrinėjimuose. Dėka susitarimų padarytų 1992-siais atnaujinta partnerystė tarp NASA ir Rusų kosmoso agentūros, išvystyta šiandieninė NASA - Mir kosminė programa. Daugelis tyrimų kartu su abiejų šalių mokslininkais bus įvykdyti šiose šešiose mokslo, technologijos ir tyrimo srityse:

Skaityti daugiau...
 

Kryžiažodis - astronomija

Klausimai

Horizontaliai

1. Mokslas tiriantis radijo bangas kosmose.
2. Artimiausia žvaigždė.
3 .F ir G klasės žvaigždės spalva.
4 .Dangaus plotas, apribotas sutartos linijos.
5. Viena iš atmosferos dalių.
6. Elektringųjų dalelių judėjimas spiralėmis žemės magnetinių polių link atmosferoje.
7. Kur buvo rastas didžiausias meteoritas?
8. Kokia diena pas graikus buvo Marso diena?
9. Kas yra Didžioji Raudonoji Dėmė?
10. Jonizuotos dujos, kur elektringųjų dalelių koncentracija yra vienoda?
11. Kas pirmasis pastebėjo Saturno žiedus?
12. Kokio rašytojo pasakojime buvo panaudota patranka skrydžiui į mėnulį?

Skaityti daugiau...
 

Marsas

Marsas – išorinė planeta, esanti arčiausiai Žemės. Jam skiriama itin daug dėmesio. Šio amžiaus pradžioje daugelis astronomų buvo įsitikinę, kad Marse yra išsivysčiusi civilizacija. Dabar šis mitas yra sugriautas. Jau nebetikima, kad egzistuoja net ir primityvi organinė medžiaga.

Žiūrint pro teleskopą, Marsas panašus į rausvą skritulį su baltomis ašigalių kepurėmis ir tamsiais reljefiniais dariniais, kurie iš esmės nekinta. Jo vidutinis nuotolis nuo Saulės 228 milijonai kilometrų. Marso metai trunka 678 Žemės paras, o Marso para -  24 h 37 min. Negana to, Marso ašies posvyris į orbitos plokštumą tik truputį didesnis negu Žemės, taigi čia vyksta tokia pat metų laikų kaita, tik kiekvienas sezonas dvigubai ilgesnis negu Žemėje.

Skaityti daugiau...
 

Mėnulis

Mėnulis skrieja ta pačia kryptimi, kuria ir žemė sukasi aplink savo ašį, tik daug lėčiau. Todėl mums atrodo, kad žvaigždėtu dangumi Mėnulis pamažu slenka iš vakarų į rytus ( priešingai dangaus sferos sukimuisi ) apsukdamas aplink žemę vieną ratą maždaug per mėnesį. Kiekvieną parą mėnulis pasislenka į rytus žvaigždžių atžvilgiu apie 13° ir po 27,3 paros sugrįžta į tą pačią padėtį tarp žvaigždžių. Laiko tarpas, per kurį Mėnulis apskrieja žemę žvaigždžių atžvilgiu, vadinamas žvaigždiniu, arba sideriniu, mėnesiu ( 27,3 paros ). Tai tikrasis Mėnulio apskriejimo aplink žemę periodas.

Kai Mėnulis yra tarp žemės ir saulės, kelias dienas jo nematome, nes Saulė apšviečia priešingą žemei pusę, o į mus atgręžta pusė skendi tamsoje. Be to, ją trukdo matyti ir Saulės apšviestas dangus. Perėjęs tarp žemės ir Saulės, maždaug po trijų parų pasirodo jaunas Mėnulis.  Tada jis matomas netoli nusileidusios Saulės kaip plonas pjautuvas. Įdomu tai, kad giedru oru matomas visas Mėnulio skritulys, tik didesnioji jo dalis švyti silpna pelenine šviesa. Šį švytėjimą sukelia nuo žemės paviršiaus atsispindėjusi Saulės šviesa. Po to Mėnulis vis tolsta nuo Saulės ir pilnėja, kol pasiekia priešpilnio fazę, kai Saulė apšviečia pusę matomo Mėnulio disko. Tuo laiku Saulė, žemė ir Mėnulis sudaro maždaug 90° kampą. Po savaitės prasideda Mėnulio pilnaties fazė – Saulė apšviečia visą jo diską. Tuomet Saulė, žemė ir Mėnulis būna beveik vienoje tiesėje ( t.y. žvaigždėtame danguje Saulė ir Mėnulis yra priešingose žemės pusėse ).

Skaityti daugiau...
 

Meteorai ir meteoritai

Meteorus, arba krintančiąsias žvaigždes, šiaurės pusrutulyje geriausia stebėti rugpjūčio mėnesį. Tai greitai judantys šviesūs taškeliai, dažnai su švytinčiomis uodegomis, kurios atsiranda kažkokiems objektams judant dangaus skliautu. Krintančiosios žvaigždės žinomos nuo senų senovės, bet jų prigimtis paaiškėjo tik XIX a. pradžioje.

Meteoritų ne tiek daug kaip meteorų. Tai skirtingi dalykai. Meteoritas – tai ne didžiulis meteoras; jų išvaizda nieko bendro neturi su kometomis, nors krintantys stambūs meteoritai ir turi panašias kaip kometų uodegas. Meteoritai veikiausiai yra kometų branduolių ar asteroidų skeveldros.

Meteorą sukelia maža (mažesnė net už smėlio kruopelytę) dalelė (meteorinis kūnas), skriejantis aplink Saulę. Jį galima pamatyti tik tada, kai dalelė įskrieja į Žemės atmosferos išorinius sluoksnius. Įskriejimo greitis gali siekti 72 km/s. Meteorinį kūną veikia didžiulė oro molekulių trintis, nuo kurios jis suyra gerokai anksčiau, negu spėja pasiekti Žemės paviršių. Danguje matomas šviesus brūkšnys yra ne krintančio meteorinio kūno požymis, o atmosferos, kurią jis skrodžia, reakcija.

Skaityti daugiau...
 

Orionas

Orionas dar kitaip vadinamas Septyniais Dienpjoviais, Orioniu, arba paprastai Ori yra pusiaujo zonos paukščių tako žvaigždynas. Jį dangaus pusiaujas dalina į dvi dalis. Orionas matomas visais metų laikais, bet geriausiai žiemą. Šiauriniame pusrutulyje jis matomas beveik visada aukštai danguje, tai yra nenusileidžiantis žvaigždynas. Orioną iš karto galime atpažinti nesunkiai pastebėję tris ryškias žvaigždes išsidėsčiusias vienoje tiesėje netoli viena kitos. Tai būtų oriono juosta, o tiksliau oriono ir žvaigždės Lietuvių vadinamos “Trimis sesutėmis”. Orionas yra mitologinis personažas ir daugelis nuo seno danguje mato didvyrį su lanku vienoje ir kardu kitoje rankoje. Apie Orioną pasakojama legenda, kad kadaise Apolonas norėjęs apginti savo seserį Artemidę, pasiuntė skorpioną, kad įgeltų Orionui. Šiam pavyko išvengti skorpiono įkandžio, bet jį pakirto strėlė, paleista pačios Artemidės, nežinojusios, į ką ji taikosi. Tada Artemidė įkurdino Orioną danguje tarp žvaigždžių toli nuo skorpiono.

Skaityti daugiau...
 

Paukščių takas

Danguje nusidriekusią balzganą juostą, ypač gerai matomą tamsiomis nemėnesėtomis naktimis, žino turbūt kiekvienas. Ją, žinoma, pastebėjo dar mūsų tolimi protėviai, kuriems dangus ir jo reiškiniai atrodė nesuprantami ir paslaptingi. Tačiau žmogui būdingas siekimas ieškoti bet kokio reiškinio priežasčių, stengtis viską paaiškinti. Taip atsirado pasakos ir mitai, kuriuose puikiai atsispindi mūsų bočių pažiūros į pasaulį, jo atsiradimą ir būtį. Nors mitologija pasakoja apie dievus ir deives, turinčius viršgamtinę galią, tačiau neretai mituose atsispindi ir materialistinės pažiūros. Pavyzdžiui, Paukščių tako pavadinimas, be abejonės, atsirado todėl, kad rudens ir pavasario vakarais ši balzgana juosta juosia visą dangų iš šiaurės rytų pietvakarių link, t.y. maždaug sutampa su paukščių išskridimo ir parskridimo kryptimi. Ypač ji krinta į akis rudenį, - tuomet matoma pati ryškiausia ir plačiausia Paukščių Tako dalis.

Skaityti daugiau...
 

Referatas apie Jupiterį

Tai didžiausia ir masyviausia saulės šeimos planeta. Jupiterio masė didesnė už visų kitų didžiųjų planetų bendrą masę net pustrečio karto. Tačiau iki Saulės masės jam dar toli gražu: iš vienos Saulės būtų galima padaryti beveik 1050 tokių kosminių kūnų kaip Jupiteris. Vidutiniškas Jupiterio tankis – pats artimiausias Saulės tankiui: 0,08 g/cm3 mažesnis už jos tankį.

Nepaisant didumo, Jupiteris yra mikliausia planeta, pustrečio karto greičiau negu Žemė apsisukanti apie savo ašį. Viršutiniai atmosferos sluoksniai sukasi nevienodu kampiniu greičiu: prie pusiaujo apsisukimo periodas 5m 11s trumpesnis kaip vidurinėse platumose. Dėl greito sukimosi planeta labai susiplojusi: jos ašigalinis spindulys 4400 km trumpesnis kaip pusiaujinis, taigi paplokštumas lygus net 0,06.

Skaityti daugiau...
 

Referatas apie kosminius spindulius ir tapžvaigždinę medžiagą

Vadinamieji pirminiai kosminiai spinduliai - tai realityvistiniai protonai, elektronai, helio, taip pat negausūs sunkesniųjų elementų branduoliai, kurių kiekvieno energija ne mažesnė kaip šimtai mega elektronvoltų (Me V). Atlėkę iš Galaktikos platybių, Saulės, po truputį ir iš Jupiterio, jie iš visų pusių daužo Žemės atmosferą: kas sekundė į 1 cm3 sminga kelios tokios reliatyvistinės. Daugumos kosminių spindulių dalelių energijos siekia kelis šimtus Me V - 1 Ge V.

Dalelių su kelių giga elektronvoltų energija yra jau truputį mažiau. Dar didesnių energijų link dalelių skaičius iš pradžių lėtai, o paskui vis greičiau mažėja. Nuo 10 Ge V šis mažėjimas pasidaro gana spartus ir beveik pastovus - energijai padidėjus 10 kartų, dalelių skaičius sumažėja 40 kartų. Itin energingų dalelių atlekia labai mažai: pro 1 km2 plotą per valandą pralekia vos viena dalelė, kurios energija viršija šimtą milionų giga elektronvoltų.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 1 iš 3
Astronomija
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt