www.spargalkes.lt

Astronomija

Referatas apie Mėnulį

Mėnulis - vienintelis kosminis kūnas, kurio atstumas ir matmenys yra žinomi nuo priešteleskopinių laikų. Kadangi jo atstumas nuo Žemės palyginti nedidelis, dieninis paralaksas lygus kone 1 laipsnis, todėl nesunkiai išmatuojamas. Jau Vilniaus astronomas A. Diblinskis savo “ Astronomijos šimtinėje” (1639) pateikia Mėnulio paralaksą 57’38” ir atstumą nuo Žemės – 367000 km.

Mėnulis oficialiai vadinamas Žemės palydovu, bet jis aiškiai per didelis juo būti. Saulės sistemoje yra planetų palydovų, didesnių už mūsų Mėnulį ( tai 3 Jupiterio, 1 Saturno ir 1 Neptūno palydovas), bet visi jie skrieja aplink didžiąsias planetas. Pavyzdžiui, Neptūno didžiausio palydovo Tritono masė 750 kartų mažesnė negu Neptūno, nors jis didumo sulig Mėnuliu.

Skaityti daugiau...
 

Referatas apie Neptūną

Saulės sistemos išorinė planeta, aštunta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 5.4 km/s vid. greičiu. Plika akimi nematomas, nes ir opozicijoje jo spindesys siekia tik 7.6 ryškio. Per teleskopus opozicijos metu Neptūno skritulys matomas 2.5 laipsnių kampu.

Neptūno atmosfera susideda iš molio, vandenilio, helio, metano, amoniako. Paviršių pastoviai dengia debesys. Atmosferos geometrinis albedas 50%.

Skaityti daugiau...
 

Referatas apie saulės kalendorių

Kalendorių sudarymo pirmenybės laurai tenka Egiptui. Beveik visų dabartinės Europos Saulės kalendorių prototipų galima  laikyti  senovės  Egipto kalendorių,   sudarytą,  pagal  kai  kuriuos  duomenis,  IV  tūkstantmetyje  prieš  mūsų  erą.

Metų pradžia pagal šį kalendorių yra laikoma diena, kada pati ryškiausia dangaus žvaigždė Sirijus pirmą kartą pasirodo prieš saulėtekį po dviejų mėnesių nematomumo periodo ( apytiksliai 70 parų ). Egiptiečiai astronomai taip pat pastebėjo, kad Nilas išsilieja beveik tuo pačiu metu, kai pasirodo Sirijus, o savo ruožtu šie abu reiškiniai sutampa su vasaros saulėgrąža.

Kadangi beveik visi Egipto gyventojai buvo susitelkę Nilo slėnyje, o nuo šios “šventos” upės išsiliejimo labai priklausė ūkinė veikla, Saulės kalendorius čia įgijo gyvybišką reikšmę.

Skaityti daugiau...
 

Referatas apie teleskopų rūšis ir ypatybes

Teleskopas – pagrindinis astronomų instrumentas. Be jo mūsų žinios būtų labai ribotos, nes kiti instrumentai, pavyzdžiui, veikiantys spektroskopo principu, yra susiję su teleskopu, kuris surenka jiems reikalingą šviesą. Pirmasis teleskopą sukonstravo italų astronomas G.Galilėjus 1610 m. Teleskopo paskirtis – surinkti kuo daugiau dangaus šviesulių šviesos, o jeigu stebima vizualiai – padidinti kampą, kuriuo matomas stebimasis objektas, ir šitaip sustiprinti skiriamąją akies gebą. Daug metų didžiausias pasaulyje buvo 508 cm  skersmens Maunt Palomaro observatorijos  ( JAV ) reflektorius, pastatytas Džordžo Elerio Heilio ( 1868­1938 )  iniciatyva. Heilio šūkis  ¥ Daugiau šviesos!¡ galioja ir dabar, nes astronomai stengiasi pasiekti kuo tolesnius nuo Žemės objektus ir giliau pažvelgti į visatą.

Skaityti daugiau...
 

Referatas apie visatą

Šiame referate nagrinėjamos šios temos:

1. Visatos modeliai.
2. Stebėjimai ir visatos modeliai.
3. Visatos amžius.

Skaityti daugiau...
 

Referatas apie Žemę

Žemė  –  trečia   pagal   nuotolį   nuo   Saulės   planeta.   Ji,  kartu   su Merkurijumi, Venera, Marsu, priskiriama prie vidinių planetų. Vidinėmis vadinamos todėl, nes jos yra tarp Saulės ir asteroidų žiedo. Planetos, esančios už šio asteroidų žiedo, vadinamos išorinėmis. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita, 29,8 km/s vidutiniu greičiu; Žemės siderinis periodas (žvaigždiniai metai) yra 365,26 dienos.

Tarp vidinių planetų Žemė yra didžiausia ir masyiausia. Pagal masę (59,74.1023kg) ji yra pirma tarp savo grupės (vidinių) ir penkta tarp visų planetų. Savo forma primena kamuolį: Žemės pusiaujinis skersmuo – 12756,28 km, o ašigalinis – 12713,51 km.

Skaityti daugiau...
 

Referatas apie žvaigždynus

Žvaigždės yra didelės masės ir didelio skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, susidarę iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesniųjų elementų priemaiša. Žvaigždžių gelmėse vyksta branduolinės reakcijos. Jų metu vandenilis virsta heliu ir sunkesniais elementais. Reakcijų metu išsiskirianti energija palaiko žvaigždžių spinduliavimą.

Branduolinių reakcijų metu atsiradusi energija iš žvaigždžių gelmių skverbiasi į paviršių dviem būdais konvekcija ir spinduliavimu. Konvekcija yra įkaitusių medžiagų masių judėjimas į išorę, o vėsesnių masių slinkimas centro link. Energija sklindanti antruoju būdu, medžiagos atomai sugeria iš žvaigždės vidaus sklindančius elektromagnetinius spindulius, po to vėl juos išspinduliuoja. Žvaigždžių paviršiaus temperatūra yra 1500 - 50000 K, o jų centrų 10 - 100 mln. K.

Skaityti daugiau...
 

Santraukos apie planetas

Saulės sistemą sudaro pati saulė, devynios didžiosios planetos (žemės grupės planetos: merkurijus, venera, žemė, marsas; didžiosios planetos: jupiteris, saturnas, uranas, neptūnas), daugybė mažų planetų (asteroidų), kometoidų, meteorinių kūnų, dulkių ir dujų.

Merkurijus: 1. Skersmuo 2,6 karto mažesnis negu žemės, paviršius nusėtas daugybe įvairiausių dydžio kraterių. Atmosfera labai reta, temperatūra: +430 iki -160. Magnetinis laukas maždaug 300 kartų silpnesnis negu žemės. Palydovų neturi.

Venera: 2. Skersmuo beveik lygus žemės skersmeniui. Turi storą, tankią, iš CO2 sudarytą atmosferą, kurioje plaukioja sieros rūgšties garų debesys. Paviršiuje yra kalnynū, plokščiakalnių, žemumų, kraterių. Temperatūra: +460. Magnetinio lauko nerasta, palydovų neturi.

Skaityti daugiau...
 

Saulės kalendoriai

Šiuolaikinis mokslas turi nemaža žinių iš astronomijos ir glaudžiai su ja susijusių kalendorių istorijos. Senovėje astronomijos centrai Vakaruose buvo Babilonas, Finikija, Aleksandrija, Atėnai, Roma, Rytuose - Indija, Vidurinė Azija, Kinija.

Prie Saulės kalendoriaus sukūrimo nemažai prisidėjo didieji astronomai. Chronologijos tėvu laikomas Eratostenas (276 - 194 m. pr. M. e.). Jis apskaičiavo žemės spindulį (6311 km.) ir pasiūlė skaičiuoti pagal metus, o ne pagal karalių, faraonų, imperatorių ir žynių dinastijas. Timocharis ir Aristilis (II a. pr. m. e.) sudarė  pirmąjį žvaigždžių katalogą, nurodydami jų padėtis pastoviu dangaus skliauto taškų atžvilgiu.

Skaityti daugiau...
 

Saulės užtemimai

Vienas įspūdingiausių reiškinių Saulės vainike, tai iškyšuliai.  Per amžius šie iškyšuliai buvo stebimi teleskopais Saulės užtemimų metu, kur jie pasirodydavo raudoni, ugnies pavidalo protuberantai iškildami aukštai virš Saulės. Kai kurie, ramieji protuberantai gali kyboti daug valandų, dienų ir net savaičių, pakilę virš Saulės paviršiaus dešimtis tūkstančių kilometrų. Kiti, aktyvesni protuberantai iškyla į viršų arkos pavidalu, kuri lėtai banguoja aukštyn žemyn. Panašūs, tačiau rečiau išsiveržiantys  protuberantai pasirodo išmesdami karštų dujų čiurkšles nuo 700 km/s iki 1300 km/s greičiu į Saulės vainiką. Kai kurie protuberantai pasiekia 1mln. Kilometrų aukštį virš fotosferos.

Skaityti daugiau...
 

Saulės vieta galaktikoje

Mūsų Saulė yra eilinė Galaktikos spektrinės klasės G2 pagrindinės sekos žvaigždė, viena iš pustrečio šimto milijardų. Ji skrieja  beveik apskrita orbita, esančia už 30000 šm nuo Galaktikos centro. Skriejimo orbita greitis 250 km/s vieną apsisukimą padaro per 225 mln. metų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Saulė niekuo neišsiskiria iš kitų žvaigždžių, tačiau ji turi gražią planetų sistemą, kurios trečioji - Žemė - yra gyvenama.

Tačiau ne tik tuo Saulė skiriasi nuo kitų žvaigždžių. Jos orbita yra visai netoli unikalios vietos Galaktikoje - korotacinio žiedo, t. y. tos vietos, kur disko sukimosi greitis beveik sutampa su spiralinio ornamento sukimosi greičiu. Dėl to Saulė labai retai susiduria su spiralinėmis vijomis, o tai galėjo būti viena priežasčių, dėl ko Žemėje išsivystė gyvybė.

Skriedama aplink Galaktikos centrą, Saulė dar šiek tiek svyruoja aukštyn žemyn, tai pakildama virš disko plokštumos, tai nusileisdama žemyn po ja. Pilnas svyravimo periodas yra nuo 26 iki 37 mln. m. (tiksliau nežinomas) didžiausias nukrypimas nuo plokštumos yra maždaug nuo 160 iki 300 šm. Paskutinį kartą Saulė perkirto Galaktikos plokštumą prieš 3 mln. m., dabar yra maždaug 30 šm virš plokštumos.

Skaityti daugiau...
 

Špera apie žvaigždes

Žvaigždės - didelės masės ir skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, susidarę iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesniųjų elementų priemaiša Žvaigždės skleidžia elektromagnetinius spindulius (šviesos, ultravioletinius, rentgeno, infraraudonuosius), elektringąsias daleles (daugiausia protonus ir elektronus) ir neutrinus. Branduolinės reakcijos metu atsiradusi energija iš žvaigždės gelmių skverbiasi į paviršių dviem būdais: konvekcija, spinduliavimu.

Konvekcija: įkaitusių medžiagos masių judėjimas į žvaigždės išorę, vėsesnėms masėms slenkant centro link. Spinduliavimas: kai atomai sugeria ir vėl išspinduliuoja iš žvaigždės sklindančius elektromagnetinius spindulius.

Skaityti daugiau...
 

Špera apie žvaigždynus

Dvinarę žv. sudaro 2 žv., o daugianarę 3 - 7.Sistemos būna optinės arba fizinės. Fizinių nariai skrieja apie bendrą masės centrą o optiniai nesusiję tarpusavyje jokiu gravitaciniu ryšiu ir matomi greta tik dėl atsitiktinių krypčių sutapimo. Fizinės dvinarės arba daugianarės skirstomos: vizualiosios, spektrinės, užtemdomosios, astrometrinės.

Karščiausios pagrindinės sekos žv. masė – 50 M, o vėsiausių 0.1 M, supermilžinių nuo 10 – 50 M. Masę galima rasti žinant dvinarių žv. orbitų didįjį pusašį ir apskriejimo periodą. Dydį galima rasti žinant žv. paviršiaus temperatūrą ir šviesį.

Didžiausios žv. yra raudonosios M  spektrinės klasės supermilžinės. Jų skersmuo didesnis negu Saulės iki 1000 kartų . Mažiausios – baltosios nykštukės,jų dydis prilygsta Žemei, Mėnuliui. Žv. išorinių sluoksnių cheminė sudėtis nustatoma tiriant jų spektrus.Saulę ir į ją panašias žv. kurios vadinamos normaliomis sudaro vandenilis (74.7) ir helis (23.7).

Skaityti daugiau...
 

Šperos apie planetas

Šiose šperose plačiai aprašomos šios planetos:

1. Merkurijus.
2. Venera.
3. Marsas.
4. Žemė.
5. Jupiteris.
6. Saturnas.
7. Uranas.
8. Neptūnas.
9. Plutonas.

Skaityti daugiau...
 

Tūkstantmečio katastrofa saulės sistemoje

1994 m. liepos 16-22 d. suskilusios kometos ''Shumaker - Levi 9'' dalys įsirėžė į Jupiterį. To, ką savo teleskopuose išvydo astronomai, nelaukė niekas. Viskas prasidėjo vėlų 1993-ujų kovo 23 d. vakarą. Kaip ir visada tokiu laiku, JAV astronomai Judžinas ir Karolina Šumeikeriai stebėjo naktinį dangų. Astronomai jau buvo nufotografavę keletą dangaus žvaigždyno plotų. Vėliau Karoliną išryškino nuotraukas ir spec. aparatu ėmė jas peržiūrinėti. Tai, ką astronomė aptiko vienoje iš nuotraukų, ją tiesiog pribloškė! Judžinas taip pat žvilgtelėjo į nuotrauką. Taip, joje jis pamatė šviečiančią rūko juostelę. Jos gale buvo matoma plati uodega, nukreipta priešinga nuo Saules kryptimi. Juostelė skriejo Jupiterio link. Buvo patvirtinta, kad atrastasis dangaus kūnas, vėliau pavadintas "Shumaker - Levi 9" yra kometa. Ir ji nebuvo vientisa. Kometą sudarė mažiausiai 20 atskirų dalių, kurios orbitoje skriejo viena paskui kitą. Vėliau mokslininkai priėjo išvados, kad greičiausiai kometą suskaldė milžiniška Jupiterio gravitacinė jėga. Kometa priminė kelių šimtų tūkstančių kilometrų ilgio kosminį "traukinį".

Skaityti daugiau...
 

Venera

Venera yra antroji planeta pagal atstumą nuo Saulės. Venera priklauso žemės grupės planetoms. Jos yra sudarytos iš silikatų ir metalų. Venera yra beveik tokio pat dydžio kaip Žemė, o jos masė prilygsta 80% Žemės masės. Venera ir Žemė beveik vienodos: jų matmenys, ir laisvojo kritimo pagreitis prie paviršiaus skiriasi labai mažai.

Veneros vidutinis tankis mažesnis negu Žemės, bet ji tikriausiai turi masyvų branduolį. Nepaisant to, Venera turi storą, tankią debesuotą atmosferą, kuri neleidžia matyti planetos paviršiaus.

Skaityti daugiau...
 

Visa astronomija

Plačiai aprašomos temos:

1. Galaktika.
2. Medžiaga, ūkai, spiečiai.
3. Planetos.
4. Žvagždynai.
5. Zodiako ženklai.

Skaityti daugiau...
 

Žemė

Žemė yra didžiausia ir masyviausia tarp vidinių planetų. Žemės masė yra 5,974 Kg. Mažiausiai skiriasi Žemė ir Venera – jų masės santykis 1:0,82. Žemės tankis yra 5520 kg/m3, skersmuo – 12 756,3 km.

Lyginant Žemę ir gretimas planetas, randama ne tik bendrų bruožų, bet ir žymių skirtumų. Pirmiausia Žemė iš kitų planetų išsiskiria savo atmosfera, kurioje gausu deguonies, azoto, ir temperatūra, tinkama mums žinomai gyvybės formai. Atstumas nuo Žemės iki Saulės yra vidutiniškai 149,6 mln. km.

Jeigu Žemė būtų šiek tiek toliau nuo Saulės arba šiek tiek toliau nuo jos, gyvybė nebūtų galėjusi plėtotis.

Skaityti daugiau...
 

Žemė visatoje

Šiame darbe plačiai nagrinėjamos temos:

1. Žemės kilmė.
2. Pirminė hidraulinės Žemės hipotezė.
3. Žemės dalys.
4. Žemės sukimasis aplink savo ašį.
5. Žemės judėjimas orbita aplink saulę.
6. Žemės pavidalas.
7. Žemės sandara.
8. Žemės pluta.
9. Šiluminiai reiškiniai.
10. Žemė  - magnetas.
11. Žemės charakteristika.

Skaityti daugiau...
 

Žemės grupės planetos

Saulės sistemą sudaro viena žvaigždė Saulė, devynios didžiosios planetos ir įvairūs mažesni kūnai pvz.: kai kurių planetų palydovai. Visus šiuos kūnus valdo Saulė, kuri yra daug kartų už juos masyvenė ir tik viena spinduliuoja. Kiti Saulės sistemos kūnai šviečia tik atspindėta Saulės šviesa, ir, nors danguje atrodo ryškūs, sunku patikėti, kad Visatoje jie toli gražu nėra tokie svarbūs, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Planetos skirstomos į dvi pagrindines grupes: Žemės grupės ir didžiąsias.

Žemės grupės planetas sudaro palyginti mažos planetos – Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas, kurių skersmenys yra nuo 12756 km (Žemės) iki 4878 km (Merkurijaus). Šios planetos turi daug bendrų bruožų. Pavyzdžiui, jos visos turi kietą paviršių, sudarytos iš panašių medžiagų, tiktai Žemės ir Merkurijaus vidutinis tankis didesnis negu Veneros ir Marso.

Skaityti daugiau...
 

Žemės planetos kilmė ir raida

Manoma, kad Žemės amžius yra apie 4,5 mlrd. metų, tačiau nelabai aišku, kaip susidarė mūsų planeta ir visa Saulės sistema. Teorija, kaupiantis žinioms apie Saulės sistemą, nuolat kinta.

Pagrindiniai šios teorijos teiginiai pagrįsti tuo, kad visa Saulės sistema - Žemė, kitos planetos ir Saulė - susidarė vienu metu ir vieningai. Tai nėra unikalu ir nepaprasta, panašūs procesai Visatoje vyksta ir dabar. Pradinė medžiaga, iš kurios susidarė Saulės sistema, buvo ūkas - didžiulis besisukantis disko formos debesis, sudarytas iš šaltų dujų ir dulkių. Šitai masei tankėjant, išsiskyrė tankesni centrai, kurie ilgainiui virto Saule ir planetomis. Žemės skersmuo, kuris dabar yra 13400 km, tada buvo keleto milijonų kilometrų, todėl dalelės buvo nutolusios viena nuo kitos. Ilgainiui jos, veikiamos Saulės jėgos, artėjo viena prie kitos, vis dažniau susidurdamos ir netekdamos energijos. Stambiausios dalelės kaip kruša “krito” sutankėjusio centro kryptimi ir dėl gravitacinio traukimosi išsiskyrė tiek šilumos, kad masė staigiai tankėjo ir virto kietu kūnu.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 2 iš 3
Astronomija
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt