www.spargalkes.lt

Trąšos Lietuvoje

Lietuva - žemės ūkio kraštas. Žemės ūkio naudmenų yra 3589000 ha, iš jų 68,6 ariamosios žemės. Kad derlius būtų geresnis, žmonės naudoja trąšas. Trąšos, organinės ir mineralinės medžiagos, vartojamos augalams maitinti, dirvožemio fizikinėms, cheminėms, biologinėms savybėms gerinti. Pagal paruošimą ir sudėtį skiriamos mineralinės trąšos, organinės mineralinės trąšos, pagal gavimo vietą (kompostas, mėšlas), pramoninės (daugiausia mineralinės) ir tręšti tinkamos pramonės atliekos.

Mineralinės trąšos, neorganinės trąšos turinčios augalų mitybai reikalingų elementų. Deramai vartojamos, jos yra efektyvi augalų derlingumo didinimo ir jų produkcijos gerinimo priemonė (pvz. 1 kg veikliosios medžiagos NPK turintis mineralinės trąšos kiekis grūdų derlių padidina 10 kg). Daugumą mineralinių trąšų gamina chemijos pramonė. Daugiausia vartojamos šios mineralinės trąšos: azoto trąšos, fosforo trąšos, kalio trąšos, mikroelementų trąšos. Pagal įtaką dirvožemio reakcijai jos fiziologiniu požiūriu skirstomos į rūgščias, šarmingas ir neutralias.

Organinės trąšos, trąšos, kurių maistingosios medžiagos yra augalinės arba gyvulinės kilmės organiniai junginiai. Tai dauguma vietinių trąšų (mėšlas, srutos, durpės kompostas), žaliosios trąšos (sideracija) miesto komunalinio ūkio atliekos (šiukšlės, nutekamųjų vandenų nuosėdos), maisto, odų ir kai kurių kitų pramonės šakų atliekos sapropelis, guanas. Joms dėl gyvybinės dirvožemio mikroorganizmų veiklos dirvožemyje yrant,  susidaro augalams prieinami mineraliniai azoto, fosforo, kalio, kalcio, sieros ir kt. elementų junginiai, puvenos. Sistemingai organinėmis trąšomis tręšiamo dirvožemio gerėja fizikinės cheminės ir cheminės savybės, vandens ir oro režimas, aktyvėja gyvybinė naudingųjų mikroorganizmų (pvz., azotą jungiančių bakterijų, amonifikatorių) veikla. Organinės trąšos efektyviausios velėniniuose jauriniuose dirvožemiuose. Bulvių derlių padidina 50  60, cukrinių runkelių  30, daržovių 60 100, javų 6 - 7cnt/ha.

Dirvožemiuose yra visų augalams būtinų elementų, tik jų kiekis ir atskirų elementų santykis nevienodas. Dirvožemio derlingumas labiausiai priklauso nuo jame esančio azoto kiekio. Augaluose jo yra apie 1.5 . Augalų apsirūpinimo azotu šaltiniai:

Azoto junginiai (amoniakas, NO ir NO2), patenkantys iš atmosferos su krituliais į dirvą.

Mikroorganizmų įjungimas (fiksuojamas) atmosferos azotas. Jo kiekis priklauso nuo mikrofloros gausumo: Rhizobium genties gumbelinių bakterijų, Azotobacter chroococcum, Clostridium pasteurianum ir kai kurių laibagrybių, sudarančių simbiozę su medžių šaknimis. Palankiomis sąlygomis azotą jungiančios bakterijos per metus sukaupia iki 300 kg/ha azoto.

Mikroorganizmų atpalaiduojamas azotas iš organinių medžiagų, kaip jų mineralizacijos produktas. Mikroorganizmams ardant organinę medžiagą, vyksta svarbūs amonofikacijos, nitrifikacijos ir dentrifikacijos procesai. Rūgščioje, per šlapioje ir susigulėjusioje dirvoje organinės medžiagos lėtai ardomos, ir augalams trūksta mitybai tinkamo azoto.

Azoto trąšos, mineralinės ir organinės medžiagos augalų maitinimui azotu gerinti. Skirstomos į: 1 organines trąšas, turinčias, be azoto, ir kitokių augalų mitybos elementų, 2) azotines mineralines trąšas, gaminamas pramoniniu būdu, ir 3) žaliąsias trąšas. Mineralinėse azoto trąšose azotas gali būti amoniako, ir nitratų, nitratų ir amidų formos. Pagal tai mineralinės azotinės trąšos paprastai skirstomos į amonio, amonio nitratines, nitratines ir amidines trąšas.

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (9f87bd35880db29249a588d760a99e85.zip)Trąšos Lietuvoje12 Kb0
Neteisinga

 
Biologija Trąšos Lietuvoje
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt