www.spargalkes.lt

Paukščių migravimas

Jeigu neskaitytume kai kurių aprašomojo pobūdžio darbų, kuriuose iš dalies paminėtos paukščių migracijos, tai pirmą kartą mokslininkai paukščių perskridimas apibūdintas ir paaiškintas Aristotelio “Gyvūnų istorijos” aštuntoje knygoje (IV a. pr. m. e.). Dabartinius mokslininkus stebina Aristotelio žinios apie paukščių migraciją. Jo nuomone paukščių kelionės tai pasitraukimas į šiltesnius kraštus, atėjus atšiauriai žiemai. Taiklios Aristotelio pastabos apie paukščių riebalų kaupimą prieš rudeninį perskridimą. Taip pat jis žinojo, kad įvairios paukščių rūšys skrenda įvairiu laiku bei daugelį kitų momentų.

Aristotelis tiek daug žinojo apie sezoninį paukščių  perskridimą, kad jo mokslo pasekėjas Romos filosofas Plinijus, gyvenęs po 400 metų tik pakartojo skelbtas tiesas. Dar daug amžių įvairūs mąstytojai, grįždami prie sezoninių paukščių migracijų, kartojo tikslias ir klaidingas Aristotelio mintis. Šis genialus mąstytojas klydo manydamas, kad daugeliui paukščių rūšių būdingas žiemos įmigis. Taip jis aiškino periodinį kregždžių, gandrų, vieversių, strazdų, varnėnų, karvelių ir pelėdų pasitraukimą rudenį ir staigų pasirodymą pavasarį. Kita, irgi fantastiška, jo idėja, kad vienos paukščių rūšys gali virsti kitomis (transmutacija). Aristotelio nuomone, liepsnelė gali virsti raudonuodege, o juodgalvė devynbalsė – sodine devynbalse. Tos niekuo nepagrįstos jo mintys buvo dar ilgai kartojamos bei perrašomos įvairių laikų mokslininkų ir tebėra gyvos kai kurių šalių liaudies išmintyje iki šiol. Įdomi ir prieštaringa viduramžių asmenybė – Romos imperijos imperatorius Frydrichas II, gyvenęs XIII a.,  iš Štaufenų dinastijos. Jis buvo narsus karys ir poetas, medžiotojas ir rašytojas, mokslininkas, puikus gamtos, ypač paukščių, žinovas. Jo stebėjimai ir išvados buvo naujas žingsnis tiriant paukščių migravimą.

Daugelis jo paskelbtų tezių atitinka šių laikų paukščių migracijos sampratą. Pirmą kartą paukščių sezoninis perskridimas buvo pradėtas skirti nuo jų priešmigracinių klajonių. Aprašytos paukščių šėrimosi jų priešmigracinių susibūrimų vietos, paukščių traukimo laikotarpiai susieti su oro sąlygų kitimu. Analizuotas skridimas būriais, jų konfigūracija, migracinio skrydžio tvarka. Visai kitokio pobūdžio yra istoriko, arkivyskupo Olauso Magnaus 1555 metais išleistas veikalas “Šiaurės tautų istorija”. Jame pateikta paukščių sezoninių migracijų hipotezė. Įrodinėjama, kad žiemos šalčius kregždės praleidžia pasinėrusios į vandens telkinius, o žąsys išsirita iš ąžuolo gilių, nukritusių į vandenį. XVII – XVIII a. panašių hipotezių iškėlė Samjuelis Pypsas, švietėjas Samjuelis Džonsonas ir kiti.

XVIII a. pradžioje paukščiai buvo pradėti žieduoti. Šis metodas yra paprastas, labai patikimas: mažas lengvas aliuminis žiedelis uždedamas paukščiui ant kojos, ir vėliau, kurnors tą paukštį pagavus arba radus žuvusį, pagal žiedą galima nustatyti, iš kur jis atkeliavo, kokį atstumą ir kokiu greičiu sukorė. Žinoma, tai kruopštus, daug triūso reikalaujantis mokslinis darbas. Reikia sužieduoti daugelį tūkstančių paukščių ir tik keletas iš jų vėliau atsitiktinai pakliūva žmogui į rankas. Paprastai sužieduotas paukštis žūva arba patenka į nelaisvę. Kartais žiedą atneša žmonės į vietinį muziejų, žiedavimo centrą arba kitą mokslinio tyrimo įstaigą.

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (19b3d3d271780dc1b504ca6498cd5555.zip)Paukščių migravimas596 Kb2
Neteisinga

 
Biologija Paukščių migravimas
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt