www.spargalkes.lt

Lizomos

Nuo Goldžio komplekso atsiskiria smulkios vakuolės, prikrautos koncentruotų fermentų organinėms molekulėms skaidyti. Jie vadinami rūgščiomis hidrolazėmis, kadangi hidrolizuoja makromolekules rūgščioje terpėje. Lizosomose aptikta virš 50 skirtingų fermentų rūšių, jie gali visiškai ar beveik visiškai suskaldyti daugumą biologinių organinių medžiagų (baltymus, polisacharidus, lipidus, nukleino rūgštis, jų derinius ir darinius). Šie fermentai tuo metu būna dar neaktyvūs ir neturi ką skaidyti, todėl juos talpinančios vakuolės vadinamos pirminėmis lizosomomis.

Pirminė lizosoma ima veikti susiliejusi su vakuole, kurioje yra kažkas virškintino.

Po susiliejimo lizosomos membranos baltymai siurbliai ima pumpuoti į lizosomą protonus.  Lizosomos viduje rūgštėjant terpei (iki pH 5) dalis lizosominių fermentų įgauna reikiamą sąrangą ir ima skaidyti vakuolėje esančias medžiagas. Likę fermentai ima veikti, kai nuo jų atkerpa nedidelę dalį polipeptidinės grandinės, trukdžiusios fermentui įgauti reikiamą sąrangą .

Lizosominiai fermentai makromolekules hidrolizuoja iki smulkių molekulių, kurias lizosomos membranos siurbliai permeta į citozolį. Veikianti lizosoma vadinama antrine lizosoma. Iki šiol nėra aišku, kodėl antrinė lizosoma nesuvirškina savęs. Manoma, kad membraną iš vidaus dengia tam tikri glikoproteinai, kurie taip išsidėstę, kad hidrolazių aktyvumo centrai nepajėgia jų chemiškai paveikti.

Organizmai lizosomomis ontogenezėje suardo ištisus audinius. Taip išnyksta augančių buožgalvių uodegos - jų ląstelės susivirškina save, o smulkias molekules organizmas panaudoja kitose vietose.

Pirmuonių antrinės lizosomos, virškinančios fagocituotus kūnelius, labai stambios, jos vadinamos virškinamosiomis vakuolėmis. Pirmuonių, duobagyvių ir kitų fagocitoziškai mintančių organizmų virškinamosiose vakuolėse atliekos nesikaupia, nes šios vakuolės susiliedamos su išorine membrana atliekas išmeta laukan.

Lizosominiai fermentai ne amžini, jie taip pat dėvisi. Kai virškinamos medžiagos dar nesuvirškintos, o fermentų trūksta, prie lizosomos prisijungia atplaukusios naujos pirminės lizosomos ir papildo fermentų atsargas.

Tačiau lizosominiai fermentai irgi nepajėgia suskaidyti visų medžiagų. Todėl lizosomų viduje po truputį kaupiasi nesuvirškintos atliekos. Kai kurių audinių ląstelių lizosomose per daug laiko susikaupia tiek atliekų, kad dalis lizosomų nustoja veikti, Jos tampa nebeveikiančiomis atliekų pripildytomis tretinėmis lizosomomis.

Daugelis ląstelių gyvena ilgai ir jų sandara nesikeičia. Pvz., kepenų ląstelė gyvena daugybę metų. Tuo tarpu jos viduje makromolekulės ir organoidai nuolat ardomi ir atkuriami. Ir per porą mėnesių dauguma ląstelės molekulių visiškai pakeičiamos - pvz., baltymų molekulės gyvuoja nuo kelių valandų iki kelių dienų.

Pastoviausios molekulės - nukleino rūgštys, jų amžius ilgesnis už pačios ląstelės amžių,  ir chromosomų vyniojamieji baltymai, kurie keičiami kur kas lėčiau nei kiti baltymai.

Dalį atitarnavusių molekulių ląstelės ardo lizosomose. Ir net stambius viduląstelinius darinius. Antrinė lizosoma lyg fagocituoja savo citozolio lašelį su ardytinu objektu, ir šis atsiduria vidulizosominėje vakuolytėje. Po to lizosoma suvirškina tą vakuolytę su "prarytu" objektu. Tai ir yra autofagija. Taip ląstelės atsikrato nereikalingų mitochondrijų, ribosomų, endoplazminio tinklo ar net visos citoplazmos gabalų.

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (2343d231e07239f79452c9df43558d69.zip)Lizomos12 Kb1
Neteisinga

 
Biologija Lizomos
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt