www.spargalkes.lt

Biologija

Banginiai

Banginio galva labai didelė, sudaro iki 1/3 kūno ilgio. Šnervės atsidaro aukštai kaktoje. Nardant jos uždaromos vožtuvais. Ausų kaušelių nėra. Klausos kanalai taip pat su vožtuvais, jie atsidaro į išorę mažomis angelėmis tuoj už akių.

Dauguma banginių veisiasi kas antri metai. Banginiai gimdo vieną didelį, visiškai susiformavusį jauniklį, kuris geba savarankiškai plaukioti. Patelė turi pora spenių, paslėptų odos raukšlėse prie lytinės angos. Banginiai gyvena iki 30 – 50 metų.

Didžiausias ir sunkiausias gyvūnas pasaulyje yra mėlynasis banginis. Jis užauga iki 27 metrų ilgio ir sveria 150 tonų.

Jie paplitę visuose vandenynuose, daugumoje jūrų, kai kuriose upėse. Vieni daugiausia laikosi šaltuose poliariniuose ir subpoliariniuose vandenyse, kiti tropiniuose ir subtropiniuose, trečių arealas apima šiltus ir šaltus vandenis. Kai kurios rūšys sėslios, kitoms būdingos reguliarios sezoninės migracijos.

Skaityti daugiau...
 

Biologijos žinynas

Skaityti daugiau...
 

Senatvė

Senatvė, laikoma, prasideda 75 - ais gyvenimo metais. 70 metų žmogus paprastai būna apie 2 - 3 centimetrus žemesnis. Tarp 70 ir 80 metų žmogus būna dukart silpnesnis, nei buvo 25 metų, jo plaučių tūris sumažėja taip pat dukart.

Mokslininkai mano, kad pašalinus tris pagrindines vyresnio amžiaus ligų grupes - širdies susirgimus, vėžį ir infarktus bei insultus, vidutinis žmonių amžius pailgėtų tik 5 - 10 metų, palyginus su dabartiniais 72 metais. Yra daugiau priežasčių, kurios sukelia senatvę ir mirtį. Pasaulyje vis daugiau žmonių pasensta, ir vis aktualesnė darosi gerontologija - mokslo šaka tirianti senstančio organizmo pokyčius. Tačiau apie senėjimo mechanizmus žinoma mažiau negu apie Mėnulio paviršių. Dabartiniai tyrimai rodo, kad maksimali žmogaus gyvenimo trukmė yra apie 110 metų. Itin retai žmonės išgyvena ilgiau.

Šiandien daugiau žinome apie tai, kas atsitinka ir kada, o ne kodėl ir kaip tai atsitinka. Senstant oda raukšlėjasi - odos ląstelės glemba, sunyksta poodžio riebalinės ląstelės, elastinės tikrosios odos skaidulos praranda savo elastingumą. Bet kas nutinka ląstelėse ir jų DNR, iki šiol nežinoma.

Skaityti daugiau...
     

Augmenijos evoliucija

Augalų evoliucija prasideda jūros dumbliais. Seniausios žinomos Žemės iškastinės liekanos ( jų amžius apie 3 mlrd. metų ) priklauso primityviausiems augalams - melsvadumbliams. Beveik 2 mlrd. metų tokie augalai gyveno jūroje drauge su kitais vienaląsčiais organizmais. Tačiau Australijoje aptiktos iškasenos rodo, kad prieš milijardą metų egzistavo ir žaliadumbliai. Vadinasi, to laiko augalams būdingos dvi svarbios savybės, kurių neturėjo jų protėviai, - sudėtingesnė sandara ir dauginimasis lytiškai. Kadangi kiekvienas organizmas - palikuonis - atsirasdavo jau ne iš vieno, o iš dviejų tėvų, tai jis turėdavo naują genetinės medžiagos kombinaciją; dėl to evoliucija labai suefektyvėjo.

Sudetingesnė, nors ir nelabai tobulesnė sandara taip pat buvo svarbi ateičiai. Įgijusių antrą, po to daugiau ląstelių pirminių vienaląsčių organizmų forma pakito nuo beveik rutuliškos iki tiesinės ar netasyklingos. Tai galima paaiškinti tuo, kad kiekvienas nesferiškos formos yra didesnis ploto ir tūrio santykis negu rutulio. Tokios formos augalų lietimosi su jūros vandeniu paviršius buvo didesnis, todėl jie galėjo daugiau sugerti reikalingo anglies dioksido ir Saulės spindulių. Iš išsikišusių kūno dalių galėjo vystytis įvairių funkcijų organai. Ir tai turėjo atsitikti anksčiau, negu dumbliai įsitvirtino sasumoje.

Skaityti daugiau...
 

Plastidės ir fotosintezė

Augalinės ląstelės turi tik joms būdingų dvimembranių organoidų - plastides. Plastidės  kaip ir branduoliai bei mitochondrijos turi dvigubą membraną, DNR ir ribosomų. Plastidžių DNR žiedinė, ribosomos tokios pat, kaip prokariotinių ląstelių.

Plastidės skirstomos į kelias grupes:

1.  Proplastidės. Tai smulkios bespalvės plastidės. Jos dauginasi dalindamosios. Iš proplastidžių susidaro leukoplastai, chromoplastai ir chloroplastai.
2.  Chromoplastai . Jie užpildyti geltonų ar oranžinių pigmentų ( karotinoidų ) sankaupa. Chromoplastai nudažo kai kuriuos vaisius.
3.  Leukoplastai . Jie yra atsarginių maistmedžiagių saugyklos ląstelėje. Krakmolu užpildyti leukoplastai vadinami amiloplastais. Leukoplastai, kurių didžiąją dalį užima aliejaus lašeliai, vadinami oleoplastais. Šviesoje leukoplastai gali virsti chloroplastais.
4.  Chloroplastai . Šie nuo chlorofilo žali organoidai ląstelėse atlieka fotosintezę. Chloroplastai dauginasi dalindamiesi pusiau. Kai kurių skyrių dumblių fotosintetinančios plastidės gali turėti kitų pigmentų .

Skaityti daugiau...
 

Arbatos

Apie arbatos atsiradimą mums pasakoja trys seniausios ir gražiausios legendos.

Viena kiniečių legenda pasakoja apie imperatorių Shen Nungą. Jis gyveno apie 2750 metus prieš Kristų. Vieną saulėtą dieną, kai Shen Nungas virė sau vandenį, jam tiesiai į puodą įkrito keli lapeliai nuo krūmo, augusio šalia. Netrukus pasklido nuostabus aromatas, o vanduo įgavo labai subtilią spalvą.

Maloniai nustebintas imperatorius tuoj pat įsipylė šio kvapnaus gėrimo į puodelį ir pradėjo juo mėgautis.

Indai sako, kad arbatą jiems atnešė Budhidharma, budistų vienuolis, gyvenęs Pietryčių Azijoje. Budhidharma septynerius metus meditavo ir nė vienos nakties nebuvo užmigęs. Kai šeštais meditavimo metais vienuolį suėmė miegas, jis nusiskynė keletą lapelių nuo šalia augusio medelio. Juos pakramtęs vėl pasijuto žvalus. Vienuolis, nekamuojamas nei nuovargio, nei minčių apie miegą, galėjo toliau tęsti savo meditaciją. Žinoma, tai buvo arbatos krūmo lapeliai.

Skaityti daugiau...
 

Kaulinis ir kremzlinis audiniai

Kaip ir visi  jungiamieji audiniai, kaulinis audinys sudarytas iš ląstelių ir tarpląstinės medžiagos.

Pagrindinės druskos – kalcio fosfatas bei kalcio karbonatas. Šios ir kitos druskos sudaro hidroksiapatito kristalėlius.

Ištirpinus mineralines druskas  kaulas pasidaro lankstus ( ilguosius kaulus net galima užrišti mazgu ). Sudeginus kaulo organines medžiagas kaulas išlaiko savo formą ir kietumą,  tačiau nuo nestipraus smūgio subyra į trupinius.

Organizmui trūkstant kalcio ar fosfato jonų, reikiamas jų kiekis paimamas iš kaulų patirpinamų kristalėlių.

Senstant kauluose mineralinių druskų dalis didėja, o baltyminių skaidulų – mažėja. Todėl kuo senesnis žmogus, tuo trapesni ir mažiau lankstūs jo kaulai ( ir todėl dažniau lūžta ).

Kaulinio audinio yra keletas formų. Žmogaus organizmui būdingiausi yra tankusis ir akytasis kauliniai audiniai.

Skaityti daugiau...
 

24 virusai

Virusai būna trijų formų, kurios labai skiriasi viena nuo kitos:

1. Už ląstelės ribų virusas būna virionas. Virionas yra dalelė, sudaryta iš nukleorūgšties molekulės ir ją supančio baltyminio apvalkalo;
2. Užkrėtę ląsteles aktyviai parazituojantys virusai būna aktyviai perrašomos ir skaitomos DNR atkarpos pavidalo;
3. Užkrėtęs ląstelę pasyvus virusas būna DNR atkarpa ląstelės chromosomoje, kurią labai sunku aptikti.

Esminė laisvo viruso dalis - nukleorūgšties šerdis su genetine informacija. Šerdį supa baltyminis apvalkalas, vadinamas kapside. Kai kurių virusų ( pvz., gripo ar herpeso ) kapsidę dengia papildoma membrana, sudaryta iš šeimininko ląstelės plazminės membranos su virusiniais membraniniais baltymais. Visiškai susiformavusi virusinė dalelė, turinti šerdį ir apvalkalą vadinama virionu.

Kapsidės paviršiuje esančiomis molekulėmis virusas prisitvirtina prie ląstelės. Pvz., į gyvūninę ląstelę prasiskverbiantis virusas pirmiau prisitvirtina prie ląstelės paviršiuje esančios receptorinės molekulės.

Skaityti daugiau...
 

Gyvybės atsiradimas

Atrodo, gyvybę nesunku apibrėžti: akivaizdu, kad arklys gyvas, o uolos gabalas - ne. Ilgą laiką narpliodami mįsliną gyvybęs prigimties klausimą, biologai įsitikino, kad visų organizmų skiriamasis požymis - gebėjimas, gavus reikiamą kiekį žaliavų, gaminti į save panašiuPapraščiausią gyvą organizmą sudaro vienintelis struktūrinis vienetas - ląstelė. Sudėtingesnius organizmus - gyvūnus ir augalus - sudaro šimtai, net milijonai ląstelių; visi organizmai turi daug bendrų požymių, bet svarbiausias jų yra dauginimasis. Kiti požymiai yra judėjimas, reagavimas į aplinką, gebėjimas panaudoti sau aplinkos energijos šaltinius;  tai priklauso nuo tam tikrų ląstelės molekulių - fermentų veiklosNors iš pažiūros gyvųnai ir augalai yra labai skirtingi, iš esmės jie skiriasi tik būdais, kuriais reiškiasi jų pagrindinė gyvybinė veikla. Gyvūnų judeėjimas akivaizdus, o augalų judėjimas reiškiasi tik jų ląstelių viduje. Gyvūnai turi sudėtingą nervų sistemą, kuri padeda orientuotis aplinkoje; augalai jautrūs šviesos ir sunkio poveikiui. Daugybės cheminių elementų sintezei augalai naudoja Saulės energiją; gyvūnų energijos šaltinis yra augalai, kuriais jie minta tiesiogiai arba medžiodami augalėdžius gyvūnus.

Gyvybei palaikyti būtina pusiausvira tarp organizmo gebėjimo gamintis energiją ir visų energiją eikvojančių funkcijų - augimo, judėjimo ir ląstelės atgaminimo. Kiekviena augalo ar gyvūno fermentų sistema, gaminanti naujas molekules organizme, turi būti suderinta su molekules skaidančia ie energiją išskiriančia sistema. Organizmo medžiagų apykaita yra šių dviejų sistemų veiklos išdava.

Skaityti daugiau...
 

Žmogaus mityba ir chemija - du neatsiejami dalykai

Riebalai ir į juos panašios medžiagos, vadinami lipoidai, jie įeina į kiekvienos ląstelės sudėtį. Chemiškai riebalai yra glicerino ir riebalinių rūgščių junginiai. Riebalinės rūgštys skirstomos į sočiąsias ir nesočiąsias. Sočiosios riebalinės rūgštys yra palmitininė ir stearininė, nesočiosios – oleininė, linolinė, linoleinė ir kt. Sočiosios riebalinės rūgštys lydosi aukštoje temperatūroje, dėl to iš jų sudaryti riebalai kambario temperatūroje esti kieti; nesočiosios riebalinės rūgštys lydosi žemoje temperatūroje, ir iš jų sudaryti riebalai kambario temperatūroje yra skysti.

Riebalai skrandyje užsilaiko ilgiau, kaip baltymai ir angliavandeniai. Su jais žmonės gauna jiems būtinus riebaluose tirpstančius vitaminus (A, D, E ir K). Žmogui per parą vidutiniškai reikia apie 100 g riebalų. Ilgiau stovėdami riebalai genda. Gedimo metu atsirandę aldehidai ir ketoniniai junginiai duoda riebalams nemalonų skonį bei kvapą.

Baltymai yra būtina sudedamoji kiekvieno gyvo organizmo dalis. Didesnė su maistu gaunamų baltymų dalis organizme sunaudojama naujoms ląstelėms ir audiniams susidaryti. Baltymai skirstomi į pilnaverčius ir nepilnaverčius. Pilnaverčiai baltymai labiau patenkina mūsų organizmo poreikius; šiai grupei priskiriami gyvulinės kilmės baltymai, esantieji piene, mėsoje, kiaušiniuose. Nepilnaverčiai – augaliniai.

Skaityti daugiau...
 

Oro tarša Šiaulių mieste

Šiaulių miesto municipalinė tyrimų laboratorija be kitų tyrimų, atlieka ir oro užterštumo tyrimus bei analizes. Skaičiuojama atskirų medžiagų koncentracija. Išskiriamos 2 medžiagų grupės:

Pirmoji - dulkės, azoto dioksidas, sieros dioksidas bei anglies monoksidas;

Antroji - benzapirenas, švinas, varis, cinkas, chromas.

Azoto oksidas (NO) - bekvapės dujos. Jos veikia nervų sistemą, mažina kraujospūdį. Azoto dioksidas (NO2) - rusvos, troškios dujos. Dirgina viršutinius kvėpavimo organus, sukelia kosulį, ašarojimą, mažina kraujospūdį.

Leistina NO2 norma - 0,00 - 0,09 mg/m3.

Skaityti daugiau...
 

Masturbacija

Masturbacija ( lot. manus - ranka + stupro - išniekinu ), lytinio susijaudinimo ir orgazmo sukėlimas dirginant savo paties erogenines zonas, dažniausiai varpą ( vyras ) ir varputę ( moteris ). Pirmasis rašytinis šaltinis apie masturbaciją  -  tai Biblija. Žodis onanizmas yra kilęs iš biblinio asmens Onano. Pagal senovinį žydų įstatymą, Onanas, kaip artimiausias giminaitis, privalėjo savo bevaikiui mirusiam broliui jau po jo mirties sugyventi įpėdinį. Tačiau su brolio našle, kad ji išvengtų nėštumo, jis naudojo nutrauktą lytinį aktą, “leido sėklai kristi į žemę, kur ji žuvo”. ( Tikriausiai jis tai darė, norėdamas savo paties vaikams išsaugoti jų dėdės palikimą ). Jis, toliau rašoma šiame pasakojime, buvo nubaustas ankstyva mirtimi. Iš čia ir kilo žodis masturbacija   onanizmas ).

Įvairiais laikais, apie šį “užsiėmimą” buvo labai prieštaringos nuomonės. Viduramžiais ir netgi paskutiniais šimtmečiais masturbacija buvo laikoma labai gėdingu dalyku, galinčiu sukelti grėsmę žmogaus sveikatai - tiek fizinei, tiek dvasinei. Šiais laikais tokie prietarai gali atrodyti gana juokingai, bet tokia žmonių nuostata turėjusi gana tvirtą pagrindą. Visų pirma todėl, kad dar nebuvo gerai pažinta žmogaus anatomija. Tačiau pagrindinės negatyvaus požiūrio į masturbaciją buvo šios:

Skaityti daugiau...
 

Aleliai ir dominavimas

Metabolines reakcijas katalizuoja fermentai, informacija apie kuriuos užrašyta genuose. Kiekvienas fermentas turi savą geną . Tačiau daugelis ląstelių yra diploidinės - turi po porą homologinių chromosomų. Vienas homologinių chromosomų požymis yra tai, kad homologinėse chromosomose toje pat vietoje yra tie patys genai. Taigi, homologinių chromosomų poroje yra du to paties geno egzemplioriai. O po perrašos ( replikacijos ), kai sudvigubėjusios chromosomos pasidaro dvichromatidės, kiekvieno geno būna net po keturius egzempliorius.

Chromosomų dvigubėja taip, kad naujoji DNR grandinė būtų tokia pati, kaip senoji. Tačiau klaidų pasitaiko.  Vienos klaidos sukelia pakaitos mutacijas kai naujoje DNR grandinėje vietoje vieno nukleotido įmontuojamas kitas. Dėl pakaitos mutacijos pakinta vienas geno kodonas.

Nukraujavusiems žmonėms tenka papildyti kraujo kiekį, o stipriai apsinuodijusiems žmonėms - perpilti kraują. Perpilant kraują svarbu atsižvelgti į kraujo grupes. Pagrindinės kraujo grupių sistemos yra AB0 ir Rhezus ( rezus ).

Skaityti daugiau...
 

Baltymų sandara

Baltymus sudaro nuosekliai sujungtos aminorūgštys. Visos baltymus sudarančios aminorūgštys turi vienodą, visoms joms būdingą dalį. Ši dalis turi laisvas grupes - NH2 ( amino grupė ) ir - COOH ( karboksilo grupė ).

Vienos aminorūgšties amino grupei susijungus su kitos rūgšties karboksilo grupė susidaro peptidinė jungtis. Aminorūgštims jungiantis į ilgą grandinėlę susidaro polimerinė molekulė - polipeptidinė grandinė. Viename polipeptidinės grandinės gale lieka laisva - NH2 ( tai N - galas ) ir - COOH ( C - galas ).

Peptidinei jungčiai susidarant išsiskiria vandens molekulė. Toksai polimerų susidarymas, kai be polimero molekulės susidaro mažamolekulinės medžiagos, vadinamas polikondensacija.

Skaityti daugiau...
 

Skeletas ir raumenys

Kaip ir visi audiniai, kaulinis audinys sudarytas iš ląstelių ir tarpląstinės medžiagos.
Tarpląstinė medžiaga. Ji kaului suteikia mechaninį tvirtumą.

Sudaryta iš:
a)  baltyminių skaidulų ( kolagenas ), kurios suteikia elastingumo ir stangrumo,
b)  ir jas sutvirtinančių mineralinių druskų, kurios suteikia kietumo.

Dauguma druskų - tai kalcio fosfatas bei kalcio karbonatas. Šios ir kitos druskos sudaro hidroksiapatito kristalėlius. Ištirpinus mineralines druskas kaulas pasidaro lankstus ( ilguosius kaulus net galima užrišti mazgu) . Toksai tirpinimas vadinamas nukalcinimu ( arba dekalcifikacija) . Sudeginus kaulo organines medžiagas kaulas išlaiko savo formą ir kietumą,  tačiau nuo nestipraus smūgio subyra į trupinius.

Skaityti daugiau...
 

Akys

Ašarų liaukų gaminamas skystis (ašaros) drėkina jautrią regeną ir išplauna į ją patekusius smulkius svetimkūnius; ašarų perteklius ašariniu nosies lataku nuteka į nosies ertmę.

Rainelės vidury esančia anga ( vyzdžiu ) šviesa patenka į akies vidų.  Vyzdys prietemoje išsiplečia, o ryškiai apšviestas susitraukia.

Fotoaparato lęšius atstoja akies priekinėje dalyje šviesos spindulius laužianti ragena, akies kamerų skystis ir lęšiukas.

Pro lęšiuką prasigavusi šviesa eina per stiklakūnį – į drebučius panašią medžiagą.

Užpakalinėje akies dalyje esančioje tinklainėje susidaro regimo daikto atvaizdas.

Tinklainėje prasideda regos nervas, kuris perduoda impulsus smegenims. Vieta, iš kurios išeina regos nervas, vadinama akląja dėme, nes joje nėra šviesai jautrių ląstelių.

Skaityti daugiau...
 

Sveikata be vaistų

Viso dabartinio “civilizuoto” valgiaraščio pagrindą sudaro keturi komponentai ir jų variacijos: duona, cukrus, mėsa, pienas. Iki ledynmečio mūsų protėviai maitinosi beveik vien augaliniu maistu, 99% jų maisto sudarė augalai.Užslinkęs ledynas privertė žmogų maitintis išimtinai mėsa.Ledynas atsitraukė, bet žmogus prie mėsos jau buvo pripratęs.Augalų baltymuose, riebaluose ir angliavandeniuose yra saulės energijos, kurios mes tiesiogiai iš saulės negauname.Valgydami augalus, saulės energijos mes gauname žymiai daugiau, negu valgydami mėsą gyvulių, suėdusių tuos augalus anksčiau už mus.

Senovės Rytuose buvo tokia mirties bausmė, kurios metu žmogų iki valiai maitindavo tik virta mėsa, ir 28 - 30 bausmės dieną jis būtinai mirdavo baisiose kančiose !

Žmonės, kurių smegenėlės išsivysto labiau už smegenis, dažnai išprotėja, būna pikti, žiaurūs. Tai pirmas požymis, kad pagrindinis tokio žmogaus maistas yra mėsa, kiaušiniai.Nuo tokio maisto kenčia ir kepenys, kaupia adrenaliną, dėl ko žmogus pasidaro ūmus, greitai supyksta.Nuo tokio maisto atsiranda stiprus cukraus, narkotinių produktų ( kavos, arbatos, kakavos, školado ) poreikis.

Skaityti daugiau...
 

Individualus organizmo vystymasis ir aplinka

Po apsivaisinimo prasideda individualus augalo arba gyvūno vystymasis - ontogenezė, kurios metu susiformuoja organizmas. Ontogenezė gali būti suskirstyta į laikotarpius arba vystymosi stadijas. Jų nagrinėjimui pavyzdžiu paimsime iešmutį. Po apsivaisinimo kiaušinėlis - zigota greitai kelis kartus dalijasi mitozės būdu. Šis dalijimasis vadinamas skilimu. Zigota iš pradžių dalijasi išilgai į vienodo didumo ląsteles - blastomeras. Po to kiekviena blastomera dalijasi išilgai ir susidaro 4 ląstelės. Sekantis dalijimasis vyksta skersai - susiformuoja 8 vienodos ląstelės. Toliau ląstelės dalijasi pakaitomis išilgai, čia skersai, susidaro 16, 32, 64 ir daugiau ląstelių - blastomerų.

Iešmučio kiaušinėlis turi nedaug trynio, todėl jis dalijasi visas. O paukščių, žuvų ir kai kurių kitų gyvūnų kiaušinėliuose yra daug trynio, todėl dalijasi tik citoplazmos diskas su branduoliu, o pats trynys ne. Daugėjant ląstelių blastomeros neauga, mažėja. Susidaro rutulio formos gemalas, kurio viduje tuščia ertmë - blastulė. Joje ląstelės išsidėstę vienu sluoksniu. Prasideda sekantis vystymosi etapas, ląstelės dalijasi, susidaro antrasis - vidinis ląstelių sluoksnis. Gemalas tampa dvisluoksnis. Ši stadija vadinama gastrule. Išorinis jos sluoksnis vadinamas ektoderma, o vidinis entoderma. Abu tie sluoksniai vadinami gemaliniais lapeliais. Besivystant gastrulei, toliau susidaro trečiasis gemalinis lapelis - mezoderma, atsiranda chorda, susiformuoja žarnynas.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos paukščiai

Lietuvos paukščių rūšių sąrašas nuolatos kinta. Atsirado daug naujų rūšių, o kai kurios visai išnyko. Naujų rūšių atsiradimo ar išnykimo procesai turi savus dėsningumus. Šiame šimtmetyje Lietuvos paukščių sąrašas pasipildė daugiau nei penkiasdešimčia naujų rūšių. Dauguma jų užregistruotos tada, kai praskrisdavo atsitiktiniai paukščiai. Ypač būdingas tokių rūšių išplitimas, kurių pastovaus išplitimo arealai yra į pietus ar pietvakarius nuo Lietuvos ( ibiškasis ir purpurinis garniai, karališkasis ibisas, palšasis grifas, Naumano pelėsakalis, kuoduotasis einis, vakarinė lakštingala, dūminė raudonuodegė, remeza, svilikėlis ).

Taip pat būdingas Lietuvai tokių rūšių paukščių išplitimas, kurių arealai driekiasi į šiaurę ir šiaurės rytus ( baltoji žąsis, skiauterėtoji gaga, sibirinė gaga, rožinis kiras, ilgauodegė žuvėdra ir t.t. ) Šiek tiek silpniau vyksta ekspansija iš rytų, taip pat iš pietryčių ir šiaurės rytų ( geltonbruvė, nykštukinė ir rudoji pečialindos, geltongalvė kielė, sodinė nendrinukė ir kt. ). Tik pastaraisiais metais buvo pastebėti paukščiai, atklydę ir iš vakarų (padūkėlis, amerikinė cyplė, islandinė antis ).

Skaityti daugiau...
 

Sveika gyvensena

Žmogų sendina ne metai, o piktnaudžiavimai savo sveikata. Sveikame, švariame kūne visi organai pakankamai stiprūs, turi dideles gyvybinių jėgų atsargas ir funkcionuoja idealiai, o didelio krūvio metu geba savo veiklą keliagubai sustiprinti. Norint gyventi ilgai privalu saugoti organizmą nuo toksiniu atliekų nervų sistemą - nuo perkrovų, audinius ir kraujagysles - nuo sustangrėjimo. Žalingų pasekmių kone perpus trumpinančių žmogaus amžių, galime išvengti pasirinkus natūralią, sveiką gyvenseną.

Žmogus sukurtas ilgam gyvenimui. Norint gyventi ilgai, visų pirma, privalu saugoti organizmą nuo šlakų ir toksinų, nervų sistemą - nuo perkrovimų, audinius ir kraujagysles - nuo sustangrėjimo. Žalingų pasekmių, kone perpus trumpinančiu žmogaus gyvenimą, galime išvengti pasirinkus natūralią, sveiką gyvenseną.

Tačiau ką kalbėti apie suaugusius, jeigu vaikai nuo pat mažens permaitinami, pernelyg aptūlojami, o dėl netinkamo auklėjimo jie dažnai tiesiog išpaikinami, išlepinami. Šitaip ir atsiranda 25 metu amžiaus "senių". Bet yra ir tokių, kurie išsaugo jaunystę ligi septyniasdešimties. Tarp tų, kuriems senatvė - aktyviausias gyvenimo laikotarpis, pasitaiko tiesiog atjaunėjusių. Išdygsta nauji dantys, atauga plaukai, sustiprėja akys ( beje, taip nutiko vienam Šeltpno bičiuliui einant aštuoniasdešimt penktuosius ).

Skaityti daugiau...
 

Kas yra ŽIV ir AIDS?

ŽIV – žmogaus imunodeficito virusas. Jis sukelia ligą – Žmogaus imonudeficito virusinę infekciją. Šios ligos paskutinė stadija – akvizitinis imunodeficito sindromas – AIDS. Žodis “akvizitinis” reiškia “įgytas”, o “sindromas” – ligos požymių visuma. Virusas naikina organizmo imuninę sistemą, kuri saugo žmogų nuo infekcijos. ŽIV gyvena žmogaus kūne nuo užsikrėtimo iki mirties. Svarbu suprasti, kad žmogus užsikrėtęs ŽIV, ilgus metus ( 6 – 12 m. ) paprastai jaučiasi sveikas ir gali nežinoti, kad yra užsikrėtęs, bet gali užkrėsti kitus. Ar žmogus yra užsikrėtęs ŽIV, gali pasakyti tik gydytojai po kraujo tyrimo. AIDS diagnozuojama kai, susilpnėjus  imuninei  organizmo  sistemai,  prasideda plaučių ligos ( pvz. plaučių uždegimas ),  nervų sistemos  ligos ( pvz. encefalitas, meningitas ), navikinės ligos ir kitos.

Kiek laiko sergama iki mirties?

Jau sergant AIDS, vartojant priešvirusinius vaistus gyvenama vidutiniškai 5 – 7 metus, o kartai ir dar ilgiau (tai priklauso nuo ligonio sveikatos būklės).

Skaityti daugiau...
 

Apie gyvūnų mitybą

Karvių keturių skyrių skrandis labai didelis - jis sudaro 15% visos karvės masės. Pirmasis skyrius - prieskrandis, antrasis - tinklainis, trečiasis - knygenos, ketvirtas - šliužas.

Pirmi trys skyriai atsirado iš stemplės praplatėjusios apatinės dalies, todėl jų sienelės neišskiria jokių fermentų. Beveik nesukramtytas gausiai seilėtas žolinis pašaras patenka priekrandį ir tinklainį kur jis, minkomas raumeningų sienelių, įmirksta. Terpė juose silpnai šarminė, palanki tenai gyvenančioms bakterijoms, kurios ima skaldyti celiuliozę. Bakterijos iš gautos gliukozės sintetina trumpas riebiąsias rūgštis ir išskiria bei metaną. CH4 ir CO2 karvės skrandyje gaminami 2 l/min. greičiu. Dujas karvė išskiria pro burną nežymiai atsirūgdama.

Prieskrandyje ir tinklainyje apdorotas pašaras gromuluojamas - porcijomis atryjamas ir dar kartą pertrinamas dantimis. Sugromuluoto pašaro tyrė vėl nuryjama, šįkart į knygenas. Knygenose dar pavirškinta ir sutirštėjusi tyrė patenka į šliužą, kur ją ima virškinti jau karvės fermentai.

Šliužo fermentai virškina bakterijų neįsisavintą pašarą ir savo darbą atlikusias bakterijas. Smulkiamolekules maistmedžiages toliau virškinamajame trakte įsiurbia į kraują.

Skaityti daugiau...
 

Medžiagų pernešimas vienaląsčiuose ir daugialąsčiuose organizmuose

Kiekviena ląstelė kvėpuoja, minta ir tam tikrą laiką auga. Beveik visos ląstelės gyvybei reikalingos ištirpusios medžiagos patenka pro ląstelės membraną. Toliau jos turi būti  pernešamos iš vienos ląstelės į kitą, norint, kad organizmas normaliai funkcionuotų.

Vienaląsčių organizmų medžiagų pernešime ypač svarbu yra ląstelės citoplazmos judėjimas. Citoplazma nuolat juda. Jos srovės perneša ląstelėje maisto medžiagas ir joje ištirpusį CO2.

Du judėjimai:

Srovelinis - (cirkuliacinis) pastebimas ląstelėse, kurios turi ne tik citoplazmos sl. esantį arti sienelių,bet taip pat daug  jos siūlų besidriekiančių į branduolį. Tokiuose siūluose ir pastebimas šis judėjimas.

Apskritiminis - (rotacinis)  pastebimas tiktai ląstelėse, kurios turi tiktai  pasieninį citoplazmos sluoksnį.
Vienaląsčiai  gyv., gyvenantys gėlame vandenyje (ameba, žalioji euglena, infuzorinė klumpelė) turi tam tikrus organus - pulsuojančias vakuoles - kurie pačalina iš ląstelių vandens perteklių.

Skaityti daugiau...
 

28 mutacijos

NELYTINIO DAUGINIMOSI PAŽEIDIMAI

Nelytinių palikuonių genotipas turi būti toks pat, kaip ir motininio organizmo. Tačiau pasitaiko atvejų, kai jų genotipai skiriasi. Tokio nelytinio dauginimosi paþeidimo priežastys būna dvejopos:
a)  mutacija, paveikusi pirminę ląstelę, iš kurios susidarė palikuonis;
b)  lytinis dauginimasis (mejozė ar apvaisinimas), kuris paveikė pirminę ląstelę.

IDENTIŠKUMO PAŽEIDIMAS - MUTACIJOS

Nelytinio palikuonio ir motininio organizmo genotipai turi būti vienodi, kadangi nelytinio individo pradžia būna viena motininio organizmo ląstelė ar ląstelių grupė. O visos motininio organizmo ląstelės dauginasi mitoziškai , todėl turi būti identiškos.

Tačiau dukterinės ląstelės po mitozės gali būti kitokių genotipų, negu motininė ląstelė, nes:
a)  mutuoja genai (apie genų mutacijas skaitykite skyrių ALELIAI IR DOMINAVIMAS), ir dukterinės ląstelės genotipas skirsis nuo motininio pakitusiais genais;
b)  mutuoja chromosomos motininėje ląstelėje;
c)  mitozės metu mutuoja genomas.

Skaityti daugiau...
 

Tretinė baltymo struktūra ir gebėjimas veikti

Baltymas nėra kieta konstrukcija - polipeptidinės grandinės sąranga yra judri. Vidinės globulės sritys šiek tiek juda viena kitos atžvilgiu keičiantis aplinkos sąlygoms. O paviršinės dalys yra dar judresnės. Tad tretinė struktūra gali keistis, ir būtent todėl baltymai gali atlikti daug savo funkcijų. Fermentas  - tai reakciją greitinantis baltymas (baltyminis katalizatorius). Reakcijos greitis gali padidėti iki   kartų. Substratas  - molekulė, kurią fermentas paverčia kita molekule, produktu .

Pavyzdžiui, žmogaus kraujas didžiąją dalį anglies dioksido  perneša ištirpusį vandenyje. Anglies diosidui tirpstant vandenyje susidaro anglies rūgštis. Šis procesas vyksta savaime. Tačiau žmogaus organizme šią reakciją katalizuoja fermentas karboanhidrazė. Tai labai efektyvus fermentas, nes kiekviena karboanhidrazės molekulė per sekundę sudaro 105 anglies rūgšties molekulių. Todėl kraujyje turinčiame karboanhidrazės, ši reakcija 107 kartų spartesnė, nei paprastame vandenyje.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 2 iš 2
Biologija
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt