www.spargalkes.lt

Dailė

Dailės laikotarpiai

Impresionizmas

Pagrindinis uždavinys – užfiksuoti kūrėjo nuotaiką kūrybos procese. Siekė išorinio priartėjimo prie antikinio ir renesansinio meno idealų ir visiškai nesiekė realaus ryšio su gyvenimu.Būdingas šviesos ir oro perteikimas. E. Mane. Jo darbai skirti gyvam žmogui, gyvenimui, kasdienybei. Siekė parodyti žmogišką orumą bei nepriklausomybę. “Olimpija” “Foli-Berdžio baras”. K.Mone Suformavo pagrindinius impresionizmo principus ir tapymo gamtoje programą. Atsisakė juodos spalvos ir spalvų maišymo. Tapo grynomis spalvomis. “Saulės patekėjimas”, “Kupucinių Bulvaras” “Montorgelio gatvė su baltomis vėliavomis”. E. Dega. Jo drobės – iš gyvenimo išplėšti tikrovės gabalai, kuriuose pilna mirgančių pastelinių spalvų. Vienas žymesnių ciklų- “Iš balerinų gyvenimo”.“Žydrosios šokėjos”, “Šokėjos repeticija”. O. Renuaras spalvų ir šviesos harmonija. “Besišukuojanti moteris”, “Madam Andrio portretas”, “Moters aktas”. A.Sislėjus, P.Sinjakas “Pušis”, Ž.Sera “Modelis”, “Sekmadienio popietė Gran-žako saloje” Būdinga taškelinė maniera.

Skaityti daugiau...
 

Klasicizmas

1.    Klasicizmo atsiradimas ir bruožai

Nuo XVIII amžiaus vidurio Europos šalyse didėjo prieštaravimai tarp feodalinio absoliutizmo ir augančios buržuazijos. Pagrindinis ideologinis buržuazijos ginklas buvo racionalizmas ir švietėjiška filosofija. Ypač išplito mintis, kad tik visuotinis švietimas padės sukurti gerą ir teisingą visuomeninę santvarką. Žmogaus išmintį ir protą imta laikyti didžiausiomis vertybėmis, o meną ir mokslą – veiksmingiausiomis auklėjimo priemonėmis. Idealiu meno pavyzdžiu tapo antikinė klasika. XVIII a. viduryje atsiradus šiuolikinė archeologija, prisidėjo prie senovės Graikijos ir Romos meno kūrinių tyrinėjimo, kas darė įtaką to meto architektams.

Klasicizmu naujasis stilius pavadintas dėl klasikinės architektūros formų propagavimo. Šis terminas kilo iš lotyniško žodžio classicus – pavyzdinis. Klasicizmai stengėsi architektūroje atsisakyti įmantriai puošnaus, emocingojo baroko, pavienės pastato detalės laikytos antriniu dalyku, o daugiausia dėmesio teikta į orderio tektoniką. Klasicistai atmetė klasikinę koloną, neturinčią realios apkrovos, siekė  orderio utilitarinės funkcijos ir meninės raiškos vientisumo. Manyta, kad architektūra turi būti praktiška, ekonomiška, pastatai respektabilūs, bet paprasti, patogūs, taisyklingų formų, simetrinės kompozicijos.

Skaityti daugiau...
 

Testas nuo klasicizmo iki modernizmo

Skaityti daugiau...
 

Kuršių papuošalai

Nuo m.e. pradžios baltų gentys nešiojo daug įvairių metalinių papuošalų. Juos papildė gintaro ir stiklo karoliai. Daugumos papuošalų buvo gaminami iš žalvario, bet naudota geležis, o turtingesni kartais puošėsi ir sidabriniais ar sidabruotais, sidabru dengtais.

Papuošalai sudaro gausiausią ir įvairiausią kapuose randamų dirbinių grupę. Jų gerokai daugiau nei įrankių ar ginklų. Kiek mažiau tik sudegintų mirusiųjų kapuose. Pavieniai papuošalai ar jų nuolaužos aptinkamos ir gyvenvietėse, lobiuose.

Lietuvoje, Latvijoje bei Kaliningrado srityje gyvenusios baltų gentys V-XI a. mirusiuosius, ypač moteris, laidojo su daugeliu metalinių papuošalų. Moterys dėvėjo antsmilkinius, apgalvius, metalu pagražintas kepurėles. Galvos apdangalą prisegdavo smeigtukais, segėmis. Kaklą puošė antkaklės, karolių ir įvijų apvaros, krūtinę - smeigtukai su įkabintais kabučiais ir grandinėlėmis, rečiau segės, rankas - apyrankės ir žiedai. Antkaklės, seges, rečiau smeigtukus, apyrankes ir žiedus nešiojo ir vyrai. Papuošalai į kapus dėti ir vaikams.

Skaityti daugiau...
 

Šv. kryžiaus atradimo bažnyčia ir dominikonų vienuolynas

Kalvarijos - tai atminimas Jėzaus Kristaus kančių kelio, kurį jis nuėjo po paskutinės vakarienės iki nukryžiavimo. Europoje jos pradetos statyti 15a. 1661 m. iš Vilniaus pagaliau buvo išvyti paskutiniai rusų caro Aleksejaus Michailovičiaus kareiviai. 6 metus buvo niokojama sostinė. Kazokai apiplėšė bažnyčias ir vienuolynus, buvo nuimti varpai, nudraskyti vario stogai, sudeginti pastatai. Kaip padėka Dievui už krašto išvadavimą buvo nutarta pastatyti Kryžiaus kelio stotis. Vienuoliams Dominikonams buvo paskirta 7 valakų (apie 140 hektarų ) žemės. Mišku apaugusiame, stačiais šlaitais išraižytame Neries slėnyje pradedama statyti pirmoji bažnyčia, vienuolynas ir Kryžiaus kelio koplyčios. Statybos baigtos buvo 1669 m.

Skaityti daugiau...
 

Klasicizmas dailėje

Įžanga

Kiekvienos kultūros lobyne svarbią vietą užima architektūros menas. Į architektūrą įprasta žiūrėti kaip į visų meno šakų sintezę, kur darniai susijungia ir skulptūra, ir monumentalioji tapyba, ir taikomoji dailė (keramika, tekstilė, baldai).

Visai pagrįstai architektūra vadinama “menų motina”, tačiau niekas iš architektų nesugebėjo jos esmės taip aiškiai apibrėžti, kaip tai padarė genialusis rusų  rašytojas N. Gogolis, pavadinęs šią meno rūšį “akmeniniu pasaulio metraščiu”.  Taip jis nusakė architektūros ilgaamžiškumą bei įvairiapusiškumą, jos svarbą kiekvienos tautos kultūrai pažinti.

Gęstant vėlyvajam barokui, XVIII a. paskutiniajame ketvirtyje Lietuvoje ėmė reikštis klasicizmo tendencijos. Klasicizmo prad˛ia Lietuvoje - 1770 metai, kai į Lietuvą atvyko garsusis italų klasicizmo mokyklos atstovas, architektas Karlas Spampanis ( Carlo Spampani), ir  pasėjo pirmuosius klasicizmo daigus. Šiam stiliui formuotis Lietuvoje didžiausią įtaką darė trijų epochų patirtis - antika, Italijos vėlyvasis renesansas ir XVIII a. prancūzų klasicizmas.

Skaityti daugiau...
 

Gotikos menas

Viduramžiais gyvavęs kitas iškilus stilius – gotika. Gotikos tėvynė – Prancūzija. Čia sukurti patys nuostabiausi gotikinio meno kūriniai. Iš Prancūzijos gotika pasklido po kitas V.Europos kultūriniam sluoksniui priklausiusias šalis. is menas gyvavo nuo XII iki XV a. Anksčiausiai, dar XV a. gotika  išnyko Italijoje. Gotikinio stiliaus pavadinimas kilęs iš Vokietijos teritorijoje gyvenusių gotų genčių pavadinimo, nors šios gentys su gotika nieko bendro neturėjo. Iš pradžių šis pavadinimas buvo vartojamas apibūdinti tam, kas barbariška, nežmogiška. Mūsų laikais gotikinis stilius laikomas vienu subtiliausių, nuostabiausių ir labai savitų stilių.

Skaityti daugiau...
 

Šv. Mikalojaus bažnyčios architektūra

Pirmieji gotikiniai pastatai pasirodė XII amžiaus viduryje Prancūzijoje. Masyvias sunkias roma-ninių pastatų sienas pakeitė lengvi karkasai, aukštą vidaus erdvę – ištakūs interjerai, rūsčias fasadų plokštumas—dinamiškai aukštyn besiveržiantys plastinio meno kūriniai.

XII-XIV amžiais gotikos stilius paplito Vakarų,  Pietų ir Šiaurės Europos šalyse. Šis stilius įsiga-lėjo pirmiausia tose šalyse, kuriose buvo labai išsivystę feodaliniai visuomeniniai santykiai, katali-kiškoji ideologija, sparčiai augo miestai. Po Žalgirio mūšio sustiprėjus Lietuvos ekonomikai, šalyje išplito monumentalioji statyba, atsirado naujų tipų mūrinių pastatų. Daugelis visuomeninių pastatų mūsų dienų nepasiekė. Palyginti geriau išsilaikė dauguma kulto pastatų. Kai vėlyvosios gotikos lai-kotarpiu Vidurio Europos šalyse paplito keletas halinių bažnyčių variantų, Lietuvoje statyti tik dve-jopi – trijų travėjų kvadratiniai ir keturių arba penkių travėjų stačiakampiai pastatai. Visi jie yra tri-naviai su presbiterija užsibaigiantys trisiene apsida.

Skaityti daugiau...
 

Dailės kryptys

1 Viduramžiai:                  
a Romantinis       1000-1200            vitražai, knygų miniatiūros,            reljefai (siužetai iš biblijos)  Archit. sunki ir masyvi
(Xa.-XIIa.)           gobelenai, freskos, mozaika.                                                     Bažnyčios, soborai, pilys
b Gotika               1200-1500           vitražai, knygų miniatiūros,                             vienuolynai, tvirtovės.
(XIII-XVIa.)         Džoto - freska

Skaityti daugiau...
 

Lietuvių tautodailės sritis

Tradicinis Lietuviu liaudies menas atsirado ir rutiliojosi kartu su darbine veikla. Jame daug simboliu vaizduojanciu dangaus kunus, gyvulius, ivairius augalus ir k.t Simboliais puosiami memorialiniai paminklai: stogastulpiai, koplytstulpiai, kryziai, taip pat trobos, baldai darbo irankai, apyvokos daiktai. Lietuviu meno kuriniai ilgus simtmecius buvo daromi is medzio, del to ju mazai teisliko. Apie liaudies meno kurinius suzinome is rasytiniu saltiniu, akmens, zalvario, gelezies amziu archeologiniu radiniu.

Skaityti daugiau...
 

Rembrantas

Supantis  žmogų pasaulis didžiulis ir įvairus. Dailininkas spalvomis ir teptuku stengiasi pavaizduoti tai, kas jį jaudina, kas veikia protą ir vaizduotę. REMBRADT HARMESZ VAN RIJN gimė 1606 liepos 15 dieną Leidene , Olandijoje. Jis  buvo vienas iš 9 neturtingo malūnininko vaikų. Iki  apsispręsdamas vykti į Amsterdamą ir tapti menininku, Rembrantas studijavo lotynų kalbą. Bet kiekviena pasitaikiusia proga stengdavosi išsisukti nuo paskaitų, kad galėtų piešti. Jis piešė portretus -  motinos, brolio Adriano ir jaunesniosios sesers, kurią švelniai  mylėjo. Motina slėpė jo piešinius storoje knygoje. Tėvas, kuriam nepatiko sūnaus polinkis, laikė tai tuščiu laiko gaišimu.

Skaityti daugiau...
 

Eduardas Mane

Eduardas Mane (1832-1883) gimė Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Turėjo dar tris brolius. Tėvas norėjo, kad sūnus studijuotų teisę, tačiau pats jaunuolis labiau buvo linkęs prie meno, o ypač tapybos. 1844 Mane įstoja į Roleno koledžą. Mokslai jam nesiseka. 1847 jis nesėkmingai laiko egzaminus į Aukštąją jūrų mokyklą. Kitų metų gruodį Mane išplaukia laivu “Havaras ir Gvadelupa”. Nuo 1849 vasario 5 d. iki balandžio 10 d. Mane – Rio de Žaneiro uoste. Į Prancūziją grįžta birželio 13 d. 1850 metais įstoja į Tomo Kutiuro studiją. Prasideda jo meilės ryšys su Siuzana Lenhof. 1858 Mane nutapo “Berniuką su vyšniomis” ir pradeda “Absento gėrėją” , tačiau Salone žiuri atmeta “Absento gėrėją”. 1860 Mane nutapo “Muziką Tiuilri sode” ir dvi drobes, kurios bus priimtos į 1861 m. Saloną : savo tėvų portretą ir “Gitarero”, kuris susilaukia Salone didelio pasisekimo. Mane gauna pagyrimą. 1862 Mane karštligiškai ruošiasi kitam Salonui. Nutapo “Lolą iš Valensijos”, “Pusryčius ant žolės”.1863 kovo mėnesį Mane ekspozicija Martine galerijoje; ji kelia pasipiktinimą. Salono žiuri atmeta   “Pusryčius ant žolės” ir dvi kitas Mane drobes. Jos eksponuojamos Nepriimtųjų salone ir sukelia didžiulį skandalą. Mane nutapo “Olimpiją”.

Skaityti daugiau...
 

Renesanso menai

Renesansas, 14-to - 16-to amžių literatūrinis ir kultūrinis judėjimas. Jis užsimezgė Italijoje, o vėliau išsiplėtė į Vokietiją, prancūziją, Angliją ir kitas Europos šalis. Veikėjai studijavo dižiasias Graikos ir Romos civilizacijas ir priėjo išvados, kad jų pačių kultūriniai pasiekimai konkuruoja su senesnių kultūrų pasiekimais. Jų mastymo kryptį taip pat paveikė humanizmo konsepcijos, kurios išryškina individualybės reikšmę. Renesanso humanistai tikėjo, kad įmanoma patobulinti visuomenę auklėjant juos klasikiniais metodais. Šių mokymų pagrindas buvo senovinių tekstų analizavimas ir pridėta naujų mokomų dalykų, tokių kaip poezija, istorija, retorika ir moralinė filosofija.

Skaityti daugiau...
 

Renesanso dailė (špera)

Džotas di Bondonė “kristaus apraudojimas”(1305)”tikėjimas”(1306), “joakimo sugrižimas pas piemenis”(1305), “judo pabučiavimas”(1305); Simonė Martinis “apreiškimas”(1333); Polis ir Žanas Limburgai (1410); Antonijus Pizanelas “beždžionė”(1430); F. bruneleskis “Florencijos katedros kupolas”(1420-1436), “Pacių koplyčia”(1430); Mazačas “Šv. Trejybė, mergelė marija, jonas”(1425), “stebuklas su statiru”(1426); Donatelas “šv. Jurgis” (1415), “puota pas eroda” (1423), “raitelio kondotjero Gatamelatos statula Padujoje”(1453); K. Sliuteris “pranašai Danielius ir Izaijas”(1404); Janas van Eikas “Gento altorius”(1432), “Arnolfinių sužiedatuvės”(1434); Konradas Vicas “stebuklinga žūklė”(1444); Darbas kuris puikiuojasi gražiais daiktų paviršiais, audiniais ir brangakmeniais yra sukurtas Nyderlandų dail., o drąsaus kontūro, aiškios perspektyvos ir tvirtai sudėta žmogaus kūną (su daug Erotikos) vaizduojantis darbas yra Italo.

Skaityti daugiau...
 

Kryžiažodis apie dailę

1. Metalinė, medinė, linoleumo ar kitokios medžiagos iškiliaspaudės forma iliustracijoms spausdinti. 2. XVII – XIX a. meno kryptis, kuriai būdingas antikinio meno sekimas, tobulos formos ieškojimas. 3. Monetos ar medalio atvirkštinė pusė. 4. Statybinė medžiaga iš cemento, smėlio ir gargždo (dirbtinis akmuo iš sukietėjusios rišamosios medžiagos, užpildų, skysčio, dažniausiai vandens, mišinio). Pradėta naudoti senovės Babilone ir Graikijoje. 5. Vyro pavidalo kolona arba piliastras.

Skaityti daugiau...
 

Renesanso stiliaus architektūra

Įvadas

XIV – XVIa. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje. Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos techniką. Fasaduose stengtasi pabrėžti horizontalias, statiškas linijas, įsigalėjo elementų pusiausvyra. Pastatams būdinga harmonija, dominuoja aiški erdvės struktūra.

Lietuvoje nauja architektūros kryptis pasirodė daug vėliau negu Italijoje, bet nedaug atsiliko nuo Š. ir V. Europos, kadangi su kaikuriomis Europos šalimis buvo palaikomi intensyvūs ekonominiai bei politiniai ryšiai. Be to, XVI a. Lietuva dar buvo savarankiška valstybė, jos ekonomika bei kultūra buvo tolygi pietinių šalių ekonomikai ir kultūrai.

Skaityti daugiau...
 

Vincentas Van Gogas

Vincentas van Gogas gimė 1853 kovo 30 dieną Grot Zundere {Olandija} pastoriaus Teodoro van Gogo ir Anos Kornelios Karbentus šiemoje. 1862 rasti pirmieji Vincento piešiniai. 1865 van Gogas įstoja į provilnio vadovaujamą mokyklą Zavenberge. Mokslai šiame pensione Vincento nesudomino, o jam vis viena reikėjo pasirinkti profesiją, todėl paskatintas savo dėdės Cento 1869 įstoja tarnautoju Magoje. 1873 įstoja tarnautoju į Giunpilo firmos filialą Briuselyje. Gegužės mėnesį Vincentas pakeliamas tarnyboje ir išvyksta į Londoną. Ten apsigyvena pas ponią Luaje. Vincentas įsimyli jos dukterį Ursulą. 1874 pasipirša jai, bet ši tik pasijuokia ir pasako, kad jau susižadėjusi. Žlunga visos Vincento svajonės. Nevilties apimtas jis grįžta į Olandiją. Liepos mėnesio viduryje vėl išvyksta į Londoną su savo seserimi Ana. Spalio  mėnesį  van Gogas siunčiamas  į Paryžių, kad “išsiblaškytų”. Gruodžio mėnesį ūmai grįžta į Londoną, kur veltui bando sutikti Ursulą. 1875 Vincentas Londone tampa apsileidusiu tarnautoju, o jau gegužės menesį perkeliamas į Paryžių. Gyvena Monmarte, vis labiau bodisi tapyba.

Skaityti daugiau...
 

Onos bažnyčia

Į tą vietą, kur stovi Onos bažnyčia, subėga Tiesos, Biliūno, Švietimo gatvės ir Pilies skersgatvis. Tai vienas seniausių miesto kampelių, kurį puošia nemaža vertingų pastatų.

Onos bažnyčia – visasąjunginės reikšmės architektūrinis paminklas ir gražiausias gotikinis pastatas respublikoje. Tai senas pastatas. Senuose dokumentuose minima, kad Onos bažnyčia 1500-1501 metais buvo atnaujinta; vėliau (1563) griuvo skliautai. Tik 1581 metais buvo baigtas jos remontas. Tie metai ir laikomi pagrindiniais šio pastato istorijoje. Pagaliau ir pats bažnyčios statymo būdas, jos stilius būdingas XVI amžiui – gotikos klestėjimo mūsų krašte laikotarpiui.

Skaityti daugiau...
 

Žoržas Sera

Žoržas Sera (George Seurat, gyv. 1859 – 1891 ). Jo tėvas, Antuanas Chrizostomas Sera buvo keistas žmogus. Jo sistemingas buities organizavimas, giliau žvelgiant, tik išduoda neaiškų gyvenimo ir jo betvarkiško viešėjimo baiminimąsi. Antuanas Chrizostomas vedė Žoržo Sera motiną Ernestiną Fevr. Ji buvo 13 metų už jį vyresnė ir buvo juvelyro duktė. Ernestina Fevr buvo užsisklendusi savyje, ją kankino liūdnos mintys. Pirmieji jų sutuoktiniai vaikai buvo Emilis Ogiustenas Sera ir Marie Berta Sera. Žoržas gimė trečias. Kai Žoržas buvo septynerių, gimė ketivrtasis vaikas, bet jį pakirto liga. Brolio netektis sukrėtė jaunąjį talentą, kuris pirmą kartą susitiko su mirtimi. Ši mirtis aptemdė spontanišką jaunos būtybės tikėjimą gyvenimu. Sera šeimyna gyveno nevaizdingame Mažantos bulvare. Tėvą sūnus matydavo retai, jis jam buvo lyg šešėlis jo gyvenime. Bet ar jis buvo jam svetimas? Šeimynos ir namų aplinkos poveikis įtakojo jaunojo talento vystymuisi. Prasidėjus karui šeima pabėga į Fonteblo.

Skaityti daugiau...
 

Šriftas

Vienas iš svarbiausių grafinio dizaino elementų yra šriftas. Skaitydami mes sutelkiame dėmesį į teksto prasmę. Dėl to šriftas dažnai lieka nepastebėtas, nors yra pakankamai aktyvus teksto dalyvis ir gali skelti emocijų, kaip ir tksto turinys. Tinkamai prinktas šriftas padeda geriau suvokti teksto turinį, o blogai pasirinktas gali atstumti skaitytoją, pastarajam net nesuvokiant, kodėl jis toliau nebenori skaityti. Dvidešimt šeši juodi ženklai, su kuriais susiduriame kasdien, paklūsta tiems patems kompoziciniams principams kaip ir bet kuri dizaino sritis. Tai proporcijų, tonų, faktūros, kontrastų dalykai. Tačiau šriftų dizainas psižymi ir specifiniais bruožais. Norėdami svokti šrifto grožį ir įvairovę, nesutelkime dėmesio į žodžių reikšmes, o pažvelkime į juos kaip į apstrakčius ženklus. Tai nesunku padaryti „skaitant“ arabų ar kinų raštą – formų išraiškingumas akivaizdus.

Skaityti daugiau...
 

Rafaelis Santis

Įžanga

Rafaelis buvo iš tų menininkų – laimės kūdikių, kurių gyvenimas, dar jiems gyviems esant, apipinamas legendomis. Rafaelis – vienas didžiausių visų laikų dailininkų. Jis savo kūryboje įkūnijo Renesanso epochos itališkojo humanizmo idealus. Tačiau susiduriame su paradoksu – Rafaelio kūryba, laikyta nepralenkiama iki XX a. , mūsų dienomis pasirodė pernelyg aiški, nuglaistyta. Pasigesta joje dramatiškos jėgos ir skvarbaus intelekto. Imta net teigti, kad Rafaelis “pats eklektiškiausias  iš didžiųjų dailininkų”(P. Muris). Nuo to laiko pradėta pedantiška jo kūrinių analizė. Palyginus su dailininko amžininkais, paaiškėjo, kad Rafaelis, nors tam tikrais periodais sekė (ne kopijavo) Leonardu da Vinčiu bei Mikelandželu, niekada napasiekė pirmojo subtilaus psichologizmo, o antrojo dvasios jėgos.

Skaityti daugiau...
 

Dailė Lietuvoje

Tapyba

Seniausi molbertinės tapybos pavyzdžiai Lietuvoje pasiekė mus tik iš XVIa. 1793m. - Vilniaus aukštojoje mokykloje įkurta architektūros katedra. 1797m. - Tapybos katedra. P.Smuglevičius - pirmasis tapybos katedros vedėjas ir profesorius, žymiausias klasicistinės tapybos atstovas Lietuvoje. XIXa. Pradžioje klasicizmas užleidžia vietą romantizmui (J.Oleškevičius, J.Damelis). 1832m. Uždarytas Vilniaus universitetas, kartu ir jame veikusios dailės katedros. 1866-1915 veikė Vilniaus piešimo mokykla (vad. Ivanas Trutnevas). Didelę įtaką darė Rusijos meno mokyklos.

Architektūra

•    Mūrinės statybos pradžia -XIIIa.

•    Vyraujantis mūro architektūros tipas XIII-XIVa. ne kulto kaip kitose šalyse, bet gynybiniai pastatai.

•    Pagrindinė mūrinių pastatų statybinė medžiaga - lauko rieduliai.

Skaityti daugiau...
 

Laurynas Stuoka Gucevičius

Įžanga

Kiekvienos kultūros lobyne svarbią vietą užima architektūros menas. Į architektūrą įprasta žiūrėti kaip į visų meno šakų sintezę, kur darniai susijungia ir skulptūra, ir monumentalioji tapyba, ir taikomoji dailė (keramika, tekstilė, baldai).

Visai pagrįstai architektūra vadinama “menų motina”, tačiau niekas iš architektų nesugebėjo jos esmės taip aiškiai apibrėžti, kaip tai padarė genialusis rusų  rašytojas N. Gogolis, pavadinęs šią meno rūšį “akmeniniu pasaulio metraščiu”.  Taip jis nusakė architektūros ilgaamžiškumą bei įvairiapusiškumą, jos svarbą kiekvienos tautos kultūrai pažinti.

Skaityti daugiau...
 

Indijos architektūra ir dailė

Indijos dailėje senos audimo, akmens ir kaulo raižybos, medžio drožybos, metalo kalstymo ir keramikos tradicijos. Dabartinėje Indijos teritorijoje išliko žalvario amžiaus meno paminklų: Harapos kultūros taisyklingo plano miesto griuvėsių, keramikos fragmentų, akmens ir terakotinių statulėlių,  antspaudų amuletų, aukso, sidabro papuošalų.

Skaityti daugiau...
 

Dailės terminų žodynas

Akantas- archit. ornamentikos puošybos motyvas. Akvedukas-ant arkų pakeltas dengtas vandentiekis. Anfilada- eilė pereinamų kambarių. Antablementas- viršutinė orderio dalis; virš kolonų. Apsidė- vidinė altorinė pastato dalis. Arkada- eilė vienodų arkų. Arkbutanas- pusarkė, vienu galu remiasi į sienos viršų. Atikas- sienelė virš karnizo. Atlantas- vyro pavidalo atrama, laikanti balkoną.

Skaityti daugiau...
 

Gotika Vakarų mene

Gotika susiformavo XIIa. antroje pusėje Prancūzijoje (Il de Frans provincijoje) ir plito iki XVIa. daugelyje Europos šalių.

Naujasis menas prasideda architektūra. Pradžioje romaninio stiliaus bruožai pynėsi su besiformuojančiais gotikiniais (gotikinės konstrukcijos išsirutuliojo iš romaninių bazilikinių konstrukcijų). Kai kuriuose pastatuose išliko masyvios sienos, romaninės architektūros bei skulptūros detalės. Pradėta naudoti nauja karkasinė konstrukcija, pilioriai, remiantys briaunuotus smailiaarkius skliautus su nerviūromis. Atsirado vertikalus erdvės skirstymas, smailios arkos. Svarbiausias elementas - vadinamoji gotikinė oginų kryžmė. Tai įvestos į skliauto briaunas kryžminės arkos, kurios keičia visos konstrukcijos ritmą. Pastatas darosi lengvesnis ir auga į viršų. Iš pradžių dar inkrustuotos viena puse į skliauto masę arkos vėliau darosi beveik nepriklausomos. Jau žinomas arabams ir romaninei architektūrai, smailus profilis pasirodo visur: didelėse arkose, tribūnose, languose ir net skliautuose bei oginose.

Skaityti daugiau...
 

Petro Kalpoko kūryba

Dekoratyviniai plenerizmo peizažai

“Secesiono” stilistiniai bruožai P. Kalpoko Miuncheno laikotarpio darbuose buvo susipynę su impresionizmu. Vėliau jų plėtotė dailininko kūryboje vyko dekoratyvaus plenarizmo linkme. Jau paveiksluose “Rudenėjant” (1912) ir “Žiema” (1913), tapytuose impresionistine maniera, ryškėja polinkis į dekoratyvinį apibendrinimą. Aukštas abiejų peizažų horizontas sutelkia dėmesį į žemę, į materialaus pasaulio būtį, įkūnytą didelėmis gautomis spalvų plotmėmis, ritmiškai derinant šviesias ir tamsias vietas. Ypač monumentaliai skamba panoraminė kompozicija “Rudenėjant”, kur tarsi nuo aukšto kalno prieš akis atsiveria platus gamtos vaizdas ankstyvo rudens metu. Pasikartojantis tolstančių šviesių ir tamsių laukų ritmas suteikia peizažui žaismingumo ir kuria didelės, sudėtingos erdvės įspūdį. “Žiema” - fragmentinės kompozicijos, kameriškesnės nuotaikos, nors P. Kalpoko pamėgtas vingiuojančio upelio motyvas čia įgyja epiškiausią išraišką. Sprendžiant pagal išlikusias nuotraukas, tai galėjo būti vieni geriausių to meto P. Kalpoko kūrinių. Juose dailininkas atskleidė ramią gamtos didybę, remdamasis formų pusiausvyros principu. Matyt, neatsitiktinai būtent šie darbai buvo reprodukuojami to meto leidiniuose.

Skaityti daugiau...
 

Šv. Trejybės cerkvė

Šv. Trejybės cerkvė ir Bazilijonų vienuolynas su vartais

Eidami Soboro gatve įkalnėn, dešinėje pusėje  matome gražios architektūros vartus, tai Bazilijonų vienuolyno vartai - vos ne savarankiškos ansamblio dalys. Pro vartus, dengtus kryžminiu skliautu, patenkame į siaurą pailgą kiemelį ir paprastus vartus, vedančius į vienuolyno kiemą. Vartų fasadas yra į viršų nuosekliai mažėjančių trijų tarpsnių. Jo paviršių vertikaliai skaido trys cilindriškos išgaubtos: šoninės siauresnės, vidurinė platesnė, tesisi ir tečiame tarpsnyje - frontone. Šonines dalis puošia piliastrai, vilnijantys per vidurį, antablementas paryškina fasado plastiškumą. Antrojo tarpsnio centre yra niša su arka ir metalinėmis rokoko stiliaus žvejų tinklo motyvo grotelėmis. Balkonas, matyt, buvo skirtas aukštiems dvasininkams pasirodyti - už jo yra “užkulisisinės” patalpos. Vartus užbaigia trečias tarpsnis - frontonas su lanksčiu karnizu ir voliutomis. Visą frontono paviršių dengia reljefinė kompozicija iš Šv.Trejybės įvaidžių, žemės rutulio ir besi driekiančių apačioje debesų.

Skaityti daugiau...
 

Dailės istorija

SENOVĖS ROMOS MENAS.

Valstybė formuojasi nuo VIa.pr.m.e.. Tai buvo viena galingiausių valstybių. Kultūra bendra su Graikijos. Pasiekiama klasikos pažanga. Jai priklausė visos Vakarų Europos valstybės visuomeninė struktūra sudėtinga. Tiesiami keliai, tiltai (komunikaciniai), vandens kanalai, kas vartojama ir šiandien. Romos miestas pastatytas radialiniu planu: (saulė su spinduliais)

Miestai turėjo kanalizaciją. Butai buvo šildomi centriniu šildymu, buvo vandentiekis. Turtingieji savo vilose turėjo vidinius kiemus. Skulptūra. Portretas antkapinis.
Buvo paplitęs simbolinis atvaizdas. Vėliau buvo nuimama veido kaukė ir įrėminama. Portretus pradėta kurti naudojantis nuimtomis kaukėmis. Tai nulėmė skulptūros vystymąsi.

Skaityti daugiau...
 

L. Da Vinči "Paskutinė vakarienė"

Milane Leonardas daug dirbo kaip dailininkas, bet dar daugiau kaip mokslininkas technikas ir išradėjas. Jis mokėjo statyti lengvus tiltus, sugalvojo naujas patrankas ir naujus būdus tvirtovėms griauti. Jis konstravo apgultoms pilims taranus ir šaudymo sviedinius, laivus, kurių bortai atlaikydavo akmeninių ir špižinių sviedinių smūgius, išradinėjo dar nežinomas sprogstamąsias medžiagas. Karščiausia jo svajonė buvo sukurti skraidantį aparatą, kuriuo žmogus galėtų pakilti į orą.

Marija Dela Gracija vienuolyno valgyklos freskos, garsiosios “Paskutinės vakarienės” kompoziciją Leonardas ilgai kūrė mintyse-svarstė ištisus 1496 metus. “nuo saulės patekėjimo iki vakaro tamsos jis nepaleisdavo iš rankų teptuko ir be perstojo tapė, užmiršdamas ir valgį, ir gėrimą. O būdavo, kad dvi tris, keturias dienas nepaliečia paveikslo”, - rašo apie jį amžininkas. Ieškodamas reikalingų tipų, jis vaikščiojo Milano gatvėmis ir jo apylinkes, vėl ir vėl eskizavo ir sudarinėjo naujus sprendimus.
“Paskutinė vakarienė” nutapyta pagal biblinę legendinę, kuri pasakoja kaip Kristų išdavė jo mokinys Judas. Leonardas pavaizdavo kambarį, kuriame už stalo, uždengtą raštuota staltiese ir apkrauta indais, sėdi kristus su dvylika savo mokinių. Tarp mokinių yra  senų ir jaunų. Tai skirtingų charakterių žmonės. Jie įvairiai supranta Kristaus žodžius - “vienas iš jūsų mane išduos”.

Skaityti daugiau...
 

Dailės testas

Impresionizmas, postimpresionizmas, modernizmas, fovizmas, kubizmas.

Skaityti daugiau...
 

Impresionizmas

Ištikimybės gamtai principą išpuoselėjo XIX a.. aštuntojo dešimtmečio meno kryptis. Ši kryptis pavadinta impresionizmu. Pirmiausiai ji susiformavo prancūzų tapyboje kaip priešprieša soloniniam akademizmui; vėliau reiškėsi daugelio Europos šalių dailėje, literatūroje, muzikoje, teatre. Impresionizmo pagrindas - įsitikinimas, kad viskas pasaulyje nuolat kinta ir tikra yra tik tai, ką atskiras žmogus mato ir jaučia konkrečią akimirką. Impresionistų kūrybai būdinga trumpalaikių pojūčių, unikalių įspūdžių, intymių pergyvenimų perteikimas. Vaizdus detales kūrinyje sieja ne mintis o nuotaika. Impresionistai stengėsi atspindėti drobėje įspūdžių, kuriuos patirdavo stebėdami gamtą, realų gyvenimą, akimirkas. Jie tvirtino, kad joks dailininkas iki šiol nevaizdavo gamtos taip, kaip ją iš tikrųjų mato - visi daiktai paveiksle būdavo vaizduojami vienodai tiksliai. Iš tikrųjų žmogaus akis aiškiai pamatyti tegali tik nedidelę dalį daiktų, patekusių į regos lauką. Visa kita pranyksta nenusakomam šviesų ir spalvų žaisme. Todėl impresionistai atsisakė ryškių kontūrų ir tamsių šešėlių. Jie vaizdavo ne tiek pačius daiktus, kiek juos supančią šviesą ir atmosferą. Noras “pagauti šviesą teptuko galiuku” privertė juos dirbti gamtoje, po atviru dangumi, tapyti iš natūros. Jie naudojo šviesias grynas spalvas, dažus ant drobės tepdavo lengvai, mažais į kablelius panašiais potėpiais. Į paveikslą žiūrint iš toliau, tokios šviesos dėmelės susiliedavo į reikiamą toną, sukurdavo šiltą vasaros dieną virpančio oro įspūdį. Kai kuriuos šviesos perteikimo pavyzdžius impresionistai rado romantiko Delakrua ir anglų dailininkų Konstablio ir Ternerio tapyboje.

Skaityti daugiau...
 

Kauno pažaislio architektūros ansamblis

Kauno marių vakariniame krante, apsuptas žalio miško masyvo, stovi Pažaislio architektūros ansamblis – buvę kamaldulių vienuolyno pastatai ir bažnyčia. Tai vienas iš nedaugelio mūsų krašto paminklų, kuriame taip ryškiai atsispindi talentingų baroko epochos menininkų – architektų, tapytojų ir lipdytojų – kūryba. Lietuvos architektūroje baroko stilius atsirado XVII a. pr., veikiamas, kaip ir kitose kraštuose, italų baroko.

Šio stiliaus plėtotės ir klestėjimo svarbiausios priežastys buvo viešpataujančių klasių feodalinė – katalikiškoji rekacija, vadinama kontrreformacija, kuri kilo prieš XVI a. refomacijos sąjūdį, ir feodalizmas, o kai kuriuose kraštuose ir valdovų absoliutizmas. Katalikų bažnyčia, kurios autoritetas ir galybė pašlijo XVI a. dėl reformacijos sąjūdžio, XVII a. vėl sustiprėjo, įsigyja valdžios valdžios ir ekonominės galios. Kovoje prieš reformaciją menas pajungiamas tarnauti bažnyčiai. Bažnyčia skatina feodalus didžturčius statyti naujo kulto namus, steigti ir finansuoti vienuolynus. Statomų bažnyčių didingumu, jų vidaus įrengimo puošnumu, bažnyčia nori pavergti tikinčiųjų minias, pademonstruoti savo galią ir triumfą.

Skaityti daugiau...
 

Ankstyvasis krikščionių menas

Mūsų eros pradžioje rytinėje Romos imperijos dalyje, Vakarų Azijoje, atsirado naujas tikėjimas – krikščionybė. Ji paplito po visą didžiulę valstybę ir galiausiai pasiekė imperijos centrą – Italiją. Krikš skelbė, kad prieš Dievą visi lygūs – vergai ir nevergai, turtingi ir vargšai. Aišku, kad tokios idėjos negalėjo patikti romėnų valdininkams ir jie ėmė persekioti krikščionis. Vis dėlto laikui bėgant krikščionybė jau neskelbė žmonių lygybės. Imta kalbėti apie paklusnumą valdžiai ir nuolankumą: paklusniųjų už jo gyvenimo kančias laukė Dievo karalystė – rojus. Krikščionybė tai atitraukdavo tikinčiųjų – vadinamųjų krikščionių – mintis nuo žemiškų bėdų ir neturto. Taip krikščionybė užsitikrino turtingųjų valdžią. 313 m. imperatorius Konstantinas I krikščionybę paskelbė oficialiu Romos imperijos tikėjimu.

Skaityti daugiau...
 

Septyni pasaulio stebuklai

Stebuklų buvo septyni: Egipto piramidės, Halikarnaso mauzoliejus, Rodo kolosas, Aleksandrijos švyturys, Efeso Artemidės šventykla, Olimpijos Dzeuso statula ir kabantieji Semiramidės sodai.

Jų skaičius lėmė magiška septyniukės galia, ribotos žmonių atminties galimybės, antikinio pasaulio užimtas plotas ir svarbiausia - tradicijų pastovumas. Kada maždaug III amžiuje prieš mūsų erą kaip tik šį septynetą kažkas paskelbė esant stebuklų etalonu, žmonijos dalis, gyvenusi aplinkui Viduržemio jūrą, pakluso autoritetui, ir tik kai kurie vietiniai patriotai, neneigdami paties principo, stengėsi padaryti vieną kitą pataisą. Pavyzdžiui, Romos poetas Marcialis septintuoju pasaulio stebuklu laikė Koliziejų, kiti - Aleksandrijos biblioteką, dar kiti - Pergamo altorių.

Netrukus stebuklai vienas po kito pradėjo nykti. Jau Romos keliautojas nebūtų pamatęs visų septynių. O iki mūsų dienų išliko tik vienas, kuris - kad ir labai paradoksalu - yra visų seniausias, būtent Egipto piramidės.

Skaityti daugiau...
 
Dailė
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt