www.spargalkes.lt

L. Da Vinči "Paskutinė vakarienė"

Milane Leonardas daug dirbo kaip dailininkas, bet dar daugiau kaip mokslininkas technikas ir išradėjas. Jis mokėjo statyti lengvus tiltus, sugalvojo naujas patrankas ir naujus būdus tvirtovėms griauti. Jis konstravo apgultoms pilims taranus ir šaudymo sviedinius, laivus, kurių bortai atlaikydavo akmeninių ir špižinių sviedinių smūgius, išradinėjo dar nežinomas sprogstamąsias medžiagas. Karščiausia jo svajonė buvo sukurti skraidantį aparatą, kuriuo žmogus galėtų pakilti į orą.

Marija Dela Gracija vienuolyno valgyklos freskos, garsiosios “Paskutinės vakarienės” kompoziciją Leonardas ilgai kūrė mintyse-svarstė ištisus 1496 metus. “nuo saulės patekėjimo iki vakaro tamsos jis nepaleisdavo iš rankų teptuko ir be perstojo tapė, užmiršdamas ir valgį, ir gėrimą. O būdavo, kad dvi tris, keturias dienas nepaliečia paveikslo”, - rašo apie jį amžininkas. Ieškodamas reikalingų tipų, jis vaikščiojo Milano gatvėmis ir jo apylinkes, vėl ir vėl eskizavo ir sudarinėjo naujus sprendimus.
“Paskutinė vakarienė” nutapyta pagal biblinę legendinę, kuri pasakoja kaip Kristų išdavė jo mokinys Judas. Leonardas pavaizdavo kambarį, kuriame už stalo, uždengtą raštuota staltiese ir apkrauta indais, sėdi kristus su dvylika savo mokinių. Tarp mokinių yra  senų ir jaunų. Tai skirtingų charakterių žmonės. Jie įvairiai supranta Kristaus žodžius - “vienas iš jūsų mane išduos”.

Leonardo paveiksle - gyvi žmonės, nupiešti Milano gatvėse ir dirbtuvėse. Atrodo, kad valgyklos patalpa padidėja, kad salės gilumoje stovi didelis padengtas stalas, o už jo sėdi žmonės. Stalas  panašus į tą, už  kurio  paprastai  pietauja  vienuoliai-ta pati surištais kampais staltiesė, tie patys kasdieniniai, tarsi ką tik iš vienuolyno virtuvės atnešti indai. Pasiekti tokį įspūdį padeda perspektyva. Matematikos žinios leido dailininkui išspręsti daugelį svarbių problemų - perspektyvos ir kompozicijos klausimus.
“Perspektyva-tapybos vairas” - rašė Leonardas.

Trejus metus Leonardas dirbo milžinišką freską. Jis baigė ją tik 1498 metų vasarį. O lygiai po metų atsitiko tai nuo ko ir prasidėjo didžioji tragedija tapybos istorijoje.
Pamėgimas eksperimentuoti pastūmėjo Leonardą pavojingu keliu. Atmesdamas dailininkų ilgametės patirties nustatytas taisykles, jis panaudojo naują, jo išrastą sienų gruntavimo būdą  ir naujos sudėties temperą, su kuria galima buvo tapyti lėtai, su pertraukomis. Tačiau genialusis eksperimentatorius nenumatė, kad vienuolynas stovi žemoje, pelkėtoje vietoje… 1449 metų vasario 2 dieną vienuolyną apsėmė. Vanduo ilgai stovėjo ant plytinių  valgyklos grindų. O kai Leonardas atėjo pažiūrėti paveikslo, jis pamatė pirmuosius klastingus įskilimus. “Paskutinė vakarienė” buvo pasmerkta pražūčiai.

Potvyniai kelis kartus pasikartojo. Vienuoliai Kristaus kojų vietoje iškirto duris, kad būtų patogiau nešioti valgį. Vėliau Napoleono kareiviai padarė valgykloje arklides ir sienoje išgriovė praėjimus arkliams.

Nuo drėgmės krito ir luposi dažai. Leonardas mirė 1519 metais gegužės 2 dieną. O freska…freska tebėra ir dabar. Keistas ir sudėtingas likimas jos laukė. Daugiau kaip po keturių šimtmečių, 1943 metais, vienuolyną beveik visiškai sugriovė bomba. Liko stovėti tik apsauginiai smėlio maišai ir “Paskutinės vakarienės” freska. O kai nutilo karo audra, vėl buvo pradėta restauruoti brangiuosius likučius. Naujieji chemijos mokslo pasiekimai padėjo dailininkams atrestauruoti freską nors ji vietomis sužalota.

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (4ddb9a60ba25c3321b6e4beaaa840625.zip)L. Da Vinči "Paskutinė vakarienė7 Kb0
Neteisinga

 
Dailė L. Da Vinči "Paskutinė vakarienė"
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt