www.spargalkes.lt

Gotikos menas

Viduramžiais gyvavęs kitas iškilus stilius – gotika. Gotikos tėvynė – Prancūzija. Čia sukurti patys nuostabiausi gotikinio meno kūriniai. Iš Prancūzijos gotika pasklido po kitas V.Europos kultūriniam sluoksniui priklausiusias šalis. is menas gyvavo nuo XII iki XV a. Anksčiausiai, dar XV a. gotika  išnyko Italijoje. Gotikinio stiliaus pavadinimas kilęs iš Vokietijos teritorijoje gyvenusių gotų genčių pavadinimo, nors šios gentys su gotika nieko bendro neturėjo. Iš pradžių šis pavadinimas buvo vartojamas apibūdinti tam, kas barbariška, nežmogiška. Mūsų laikais gotikinis stilius laikomas vienu subtiliausių, nuostabiausių ir labai savitų stilių.

Šalia feodalų, valstiečių ir dvasininkų, gotikos laikais susiformavo miestiečių luomas. Jį sudarė daugiausia pirkliai ir amatininkai. Nauji miestai, judresnis gyvenimo būdas, prabangos vaikymasis turėjo įtakos ir menui, tačiau gotikinis menas glaudžiausiai siejosi su krikščionių bažnyčia.

Viduramžių architektūroje pagrindinis vaidmuo tenka bažnyčių statybai. Didžiausi sunkumai kildavo keliant tvirtus, gaisrui atsparius pastatų karkasus. Romaniškųjų bažnyčių skliautai – sunkūs pasagiški ar kryžminiai. Juos išlaikyti įstengdavo tik masyvios vientisos sienos. Jose buvo negalima palikti didelių angų langams, todėl bažnyčios visuomet skendėjo tamsoje. Šį trūkumą stengėsi pašalinti gotikos laikais, dėl to reikėjo iš esmės keisti statybos principus.

Smailėjančios langų ir durų arkos išskyrė gotikinę bažnyčią iš jos pirmtakių. Bažnyčios buvo nebepanašios į tvirtoves kaip romantikos laikais. Jos lengvai grakščiais bokštais stiebiasi į dangų – tarsi būtų visai ne iš akmens. Vitražiniai langai užima tiek vietos, kad sienų tarytum nėra. Skliautus palaiko puskolonių apsupti stulpai. Viršuje puskolonės šakojasi į nerviūras. Jas mūrijo iš pjaustyto akmens arba figūrinių plytų. Ant nerviūrų gulė skliautai, kurie, priešingai negu romaniniai, buvo lengvesni ir siauresni. Tačiau skliautams ir nerviūroms reikėjo atramos, todėl išorinėje pusėje, prie sienų, buvo pristatomi stulpai – kontraforsai, o aukštai tarp centrinės navos sienų ir kontraforsų, statomos palinkusios atraminės pusarkės – arkbutanai. Stulpai, nerviūros, kontraforsai ir arkbutanai sudarė ,,griaučius”, kurie galėjo stovėti patys savaime. Visas karkasas atrodė įtemptas tarsi lankas – romaninio sunkumo neliko nė ženklo. Visos statinio dalys tarsi kyla aukštyn. Vakarinio fasado smailėjančių bokštų skrydžiui tarsi padeda grakštus ties kryžiaus viduriu esantis bokštelis ir smailėjantys dekoratyviniai bokšteliai – fialos, neretai tarsi miškas dengiančios pastatą. Lengvumo ir grakštumo įspūdį stiprina pjaustyto akmens nėrinių papuošimai. Pjaustyto akmens langų angose kartojasi apskritas ornamentas, iš viršaus panašus į daugialapę gėlę (rozetės), arba trilapiai ir keturlapiai motyvai. Vėliau juos pakeitė žuvų arba besidraikančių vėjyje ugnies liežuvių raštai.

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (cc8b1988f0401146970b5fd7e69249f2.zip)Gotikos menas9 Kb6
Neteisinga

 
Dailė Gotikos menas
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt