www.spargalkes.lt

Operatoriaus funkcinės būsenos darbinėje vietoje tyrimas

Operatoriaus funkcinės būsenos samprata atsirado ir pradėjo vystytis, vystantis fiziologiniam mokslui. Tačiau žmogaus funkcinės būsenos tyrinėjimas realiame laike, nesulaikomai  išeina tik iš  fiziologinių supratimų  rėmų ir linksta link ergonominių šitos problemos aspektų.

Intensyvus darbas sprendžiant nuovargio ir darbingumo problemas prasidėjo praėjusio amžiaus pabaigoje ir jau pirmi eksperimentiniai darbai  šioje srityje parodė neteisinga šių problemų sprendimą . Labiausiai atsiskleidžiantys  funkcinių  būsenų rodikliai yra įvairių centrinės nervų sistemų , širdies veiklos, kvėpavimo judesių, endokrininės ir kitos sistemos. Įvairioms būsenoms yra būdingi poslinkiai  psichinių procesų tekėjime: suvokimas, dėmesys, atmintis, mąstymo ir emocinės sferos.

Žmogaus būsenos negalima suprasti kaip vienos kokios nors organizmo sistemos funkcionavimą. Tai  yra sudėtingos  individo reakcijos .

Štai pavyzdžiui nuovargio būsenai charakteringi tam tikri širdies indų sistemos veiklos  poslinkiai. Toliau tęsiant intensyvias apkrovas organizmui reikia vis daugiau energijos dėl ko neišvengiamai didėja  kraujotakos greitis ir perpumpuoto kraujo tūris. Vystantis nuovargiui pirmiausia pastebimi širdies  raumenų silpnėjimas. Neišvengiamam darbo atlikimui kraujotakos parametrai - greitis ir tūris, kurį laiką gali būti palaikomi didėjant širdies susitraukimų dažniui ir indų tonusų padidėjimu. Diagnostiškai nuovargio būsenai svarbūs  yra ne patys padidinto širdies dažnio ir padidinto arterinio spaudimo bei minutinio kraujo tūrio pakitimų simptomai, o šitų rodiklių judesių kiekis  ir kryptis, bei ryšys tarp jų.

Visa tai leidžia pilniau suprasti labiausiai naudojamos ir išdirbtos ergonomikos tyrinėjimuose funkcinės būsenos supratimą. Žmogaus funkcinė būsena yra kompleksas tų funkcijų ir kokybių kurios apibūdina atliekamų operacijų išpildymą. Bandymas aprašyti o taip pat ir įvertinti apskritai žmogaus funkcinę būseną betarpiškai realiai veiklai, kurios metu ji atsiranda ir efektyvumą kuriuo ji apibūdinama, nepavyks. Pagrindinis kriterijus kurio pagrindu funkcinės būsenos pakitimus galima laikyti leidžiamais yra atskirų darbo operacijų arba viso darbo proceso atlikimo efektyvumo sumažėjimas arba padidėjimas. Tuo atveju kritinės yra netiktai kiekybinių darbo charakteristikų išraiškos, bet ir darbo kokybiniai pokyčiai.

Dauguma šiuolaikinių tyrinėtojų baigtiniu požiūriu laiko idėją apie tvarkingą būsenų daugumą. Žmogaus būsenų  pakitimai gali būti vaizduojami judančiu tašku šių būsenų viduje. Vis dėlto  apibūdinamas dauguma požiūrių išvystytų konkrečių problemos aspektų nagrinėjimo metu.

Fiziologiniuose tyrinėjimuose funkcinių būsenų analizė vykdoma teorinės aktyvacijos terminais. Bendriausiam požiūriui apie aktyvaciją yra naudojama požiūris apie energetinės mobilizacijos lygį būtiną realizuoti vieną ar kitą veiklos aktą.

Samprata apie aktyvaciją išvystyta iš aktyvacinių teorijų ir iš nespecifinių galvos smegenų mokymo duomenų. Jų funkcionavimas neišvengiamai parodo įvairių funkcinio organizmo sistemų aktyvumo lygį, nes jų vaidmuo yra pagrindinis reguliuojant funkcines būsenas.
Tradicinės ergonomikos tyrinėjimų objektas yra dinamika, darbingumas, nuovargis. Nuovargis dažniausiai laikomas kaip įtakojančiu, laikiną darbingumo sumažėjimą, veiksniu.

Dažnai yra sunku atskirti nuovargį nuo kitų, analogiškai įtakojančių dinamiką ir darbingumą, veiksnių. Yra išskiriamos  trys artimos, bet ne tapatingos būsenos, įtakojančios darbo efektyvumo sumažėjimą - nuovargis, monotonija ir psichologinis pervargimas.

Jeigu būtų galima charakterizuoti nuovargį kaip tiesiogiai surišta su didėjančia įtampa dėl atliekamo darbo trukmės, tai likusios dvi charakteristikos yra monotoniško darbo, atliekamo specifinėse sąlygose tokiose kaip darbo aplinkos ribotumas, nesudėtingi besikartojantys veiksniai ir t.t. Skirtumai tarp šių būsenų įtakoja elgesį, subjektyvius pergyvenimus. Esant monotonijai pastebimas laipsniškas aktyvumo mažėjimas atitinkamuose procesuose, o štai nuovargio būsenoje yra atvirkščiai, charakteringai auga įtampa įvairiose darbinėse sistemose.

Priklausomai nuo apkrovos tipo galima išskirti skirtingus nuovargio tipus, pavyzdžiui protinis ir fizinis. Pirmoji charakteristika pasižymi dideliu psichiniu išsekimu, pirmoje eilėje judesių suvokimas, atmintis, dėmesys, mąstymas. Antrasis apibūdina sensomotorinės sferos ir subjektyvių  suvokimų, charakteristikų pasikeitimą.

Tradicinis šių fazių išskyrimas yra analizė taip vadinamos darbingumo kreives -  priklausomybės tarp veiklos  efektyvumo ir jos atlikimo laiko.
Priešingai ankstesniems bandymams charakterizuoti darbingumo dinamiką remiantis tik tai pagrindinių rodiklių rezultatyvumu, šiuolaikiniuose tyrinėjimuose jinai aprašoma remiantis dirbančio žmogaus emocine įtampa , o taip pat subjektyvaus nuovargio pajutimo lygiu .

Yra lengva nustatyti bendras, dažnų atvejų ir tipines stadijas: matome, kad pirmas periodas “ įsivažiavimo “, paskui periodas optimalaus darbingumo, toliau nuovargis ir galutinis persitempimas. Visas šitas kreives veikia daugelis faktorių, todėl šie keturi lygiai gali varijuoti iki kai kurių iš jų pilno iškritimo.

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (8176c60c2edc08188666e440f908dadb.zip)Operatoriaus funkcinės būsenos darbinėje vietoje tyrimas139 Kb3
Neteisinga

 
Elektromechanika Operatoriaus funkcinės būsenos darbinėje vietoje tyrimas
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt