www.spargalkes.lt

Etikos šperos

Kantas bando paaiškinti malonumo pagrindus remiantis protu. Mes matome pasaulį, priimame informaciją, tai ką mes priimame, yra objektyvus, išorinis pasaulis. Ši inf. Užsimerkus nedingsta, ji pasilieka vidinio patyrimo erdvėje kaip objektyvus dalykas. Kantas siekė nustatyti, ar gali būti objektyvus pagrindas. Protas yra vertybė, proto balsui, sako Kantas, reikia paklusti. Moraliniu požiūriu geras poelgis yra tik tada, kai jis priimtas remiantis protu, o blogas, kai vadovaujantis polinkiu. Kantas sako, kad valia nustato ar tai geras, ar blogas poelgis. Yra gera ir bloga valia. Moral. pož. aš elgiuosi gerai, jei savo noru, sąmoningai elgiuosi. Pagal Kantą, gera valia, kai žm. nesiekia naudos.moralinį gėrį Kantas sieja su įsiklausymu į sąžinės balsą. Kaip Kantas suvokia laisvą valią.

Jis skelbia – elkis taip, kaip norėtum kad su tavimi elgtųsi. Šis imp. turi būti realizuotas. Maximos pasižymi tuo, kad jos yra l. Bendros. Jos taikomos visose gyvenimo srityse. Kanto etika – maximų etika.

Sąžinė – vidinis individo moralumo mastelis. Sąžinės empiriškumas ir transcendentalumas. Kantui sąžinė reiškia kiekvienam būdingą įgytą praktinį protą. Sąžinės savitą sampratą pateikė T.Akvinietis. Prigimtinis habitas visiems būdingas. Visi privalo mokytis, visi domisi, smalsauja. Tai bendriausias suvokimas, būdingas visiems. Žinojimas – bendras visiems, nekintantis, visuomet su mumis. Habitas gali būti prigimtinis ir įgytas – tai sugebėjimas mokytis pažinti. (Pvz.: visi galim groti smuiku, bet ne visi galim tapti virtuozais).Mes ugdom verslininko habitą. Išmintis. Gėrio, blogio skyrimas priklauso nuo habitų – išsilavinimo, pasaulėžiūros. Žinios gausėja, habitas kinta.  Mokslas – tai susiję su žinių tam tikrose srityse gausa. Kiekvienas veiksmas motyvuojamas šiomis trimis sąžinės pakopomis. Sąžinė prieš ir po veiksmo. Sąžinė prieš veiksmą sako, kad tu turi pasielgti šitaip. Po veiksmo pasirodo, kad sąžinė veda į akistatą su tuo veiksmu, pasekmėm. Žm. matydamas atliktą veiksmą, mato, kad kažko nepaisė, tuomet sąžinė pradeda graužti. Kantas tai vadina vidiniu teisėjo balsu. Iš kur turime sąžinę ir kaip ji priklauso nuo mūsų prigimties. Kokią prasmę turi veiksmai. Amžinas įstatymas – tai kaip Dievo planas, kuris valdo visus veiksmus gamtoje ir istorijoje. Gamtoje yra dėsniai, kuriems reikia paklusti. Kiekvienai būtybei būdingas savitumas. Kūrinijoje išskiriama protinga būtybė – žm. Jam duota galimybė proto dėka pačiam sau priimti įstatymus ir jiems paklusti, jais vadovautis. Mūsų proto dėka priimami įstatymai. O kaip priimami proto įstatymai? Protas sako reikia daryti gerai ir vengti blogio – bendras žm. vaizdas. 2 - ras etapas sako, kad yra gėrybių, kurių tu sieki. Pagr. žm. polinkiai: į savisaugos (norim likti gyvi); rūšies išsaugojimas (norim išlikti);į norim soc. gerovės. Norint pasiekti soc. gerovę, reikalingos moralės normos. Tik normų paisymo dėka aš galiu išlikti, pasiekti gerovę. Negalim pasiekti gerovės ignoruodami kitus.

Dorovės norma, jos ypatumai. Dorovės normų būtinumas. Etika – mokslas, kuris nusako elgesio taisykles. Moralė – tų taisyklių laikymasis. Dorovė – tai kiek to individo supratimas apie normas atitinka reikalavimus. Visi stengiasi laikytis teisės normų. Dorovės normas prisiima laikytis pats žm. Moralės normų deklaravimas turi turėti pagrindimą. Kiekvienas iš mūsų savo sąžinėje esame įsitikinę, kad elgiamės gerai. Šis įstatymas yra l.subjektyvus. Vienu atveju žm. ignoruoja normas, kitu atveju bando priderinti savo įsitikinimus prie normos. Kantas: kiekvienas kaltas, kad jo nepriima, nesupranta aplinkiniai.

Kiekvienas iš mūsų gyvename aplinkoje ir galiojančias m.n. priimame, nes kito kelio nėra, kaip su jomis sugyventi. Taigi, kiekvienas iš mūsų esame etoso dalis ir todėl šis soc., kultūrinis etosas mus spaudžia.Pvz., mes negalim elgtis kaip čigonai ar musulmonai, nes mes esame lietuviško etoso. Visuomenė daro žm. spaudimą. Ji gali sumažinti mano galimybes iki min. ir priešingai, gali suteikti daug laisvės. Sąžinės ir etoso santykis.Individuali sąž. yra l.svarbus dalykas man, tačiau aš esu tam tikro etoso dalis ir aš jį veikiu. Bendros normos priklauso nuo kiekvieno. Negalima primesti kitų kultūrų etoso.

Žm. visais laikais stengiasi pasipriešinti visuomenės spaudimui. Taigi atsiranda įtampa ir neigimas. Hėgelis tai vadina neigimo beprotybe. Kuo jaunesnė karta, tuo labiau ji priešinasi, laužo taisykles. Individo sąžinės ir etoso santykis įv. kultūrose yra skirtingas. Yra skiriami 2 visuom. tipai: į homogeniškos (vienos tautybės, kultūros, papročių žm.). Tokioje visuom. žm. linkęs pritarti visuomenės etosui. Į heterogeniškos – pliuralistinė visuomenė (JAV - įv. tautų katilas). Mūsų moraliniai apsisprendimai atsiskleidžia praktinėje veikloje. Egzistuoja 4 žm. veiklos lygiai, kurie tarpusavy susiję ir padeda suprast, kaip individo elgesys gali būti vertinamas.

Klasikinės etikos supratimu dorybė yra savybė, kurią žm.įgyja ir dėl jos gali atlikti vertingus veiksmus. Skiriamos 2 dorybės savybės: 1) natūrali; 2) įgytoji. Dorybė gali būti: a) įgyta (habitus – iš prigimties); b) įgytoji (žm. pastangų dėka). Dorybės atsiskleidžia mūsų praktinėje veikloje. Dorybės dėka užtikrinama gera veikla. Bet kuri veikla turi dorybingumo ženklą. Dorybė pažymi visus darbus ir veiklas. Dorybė įgyjama praktinių įpročių dėka – mokantis. Pvz., punktualumas, pakantumas išsiugdomas, negimei turėdamas. Išsiugdymas reikalauja pastangų. Priešinga dorybei sąvoka – yda. Ji nereikalauja iš žm. pastangų ir valios. Nieks sąmoningai nesilavina tingėjimo. Yda klesti mumyse, kaip piktžolė, kuriai nereikia gerų sąlygų. Yda kyla iš 2 šaltinių: 1) pats žm. sukuria savy sąlygas ydoms klestėti, yda – žm. problema, jei jis neturi dorybių; 2) kartais ydingumą gali padėti puoselėti visuomenė, sukuria aplinkybes, kurios skatina žm. tingėti . Pvz.: sovietmečiu partija užtikrino žm. išsilavinimą, darbą, jam nereikėjo pačiam visiškai stengtis.Visais laikais stengtasi dorybes suklasifikuoti.

Pagr. dorybės Platono teorijoje.(5) P. skiria  3 žm. galias: protą, pyktį ir geismą. Jis sako, kad šias galias reikia įrėminti, nustatyti jų raiškos galias. Protas užima aukščiausią vietą. Protu galima įžvelgti tikrąjį gėrį. Juo naudojantis reikia įgyti išminties dorybę. Proto neužtenka, reikia turėti gebėjimą tuo protu pasinaudoti. Išmintis – įgytoji dorybė, reikalauja veiksmo, kuris gali būti nesuvaldomas. Geismu galima suvaldyti tik susivaldymą. Teisingumas – dirbti savo darbą ir nesikišti į kitų darbus.

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (cd42c57b41d450821659e65c0b69ce3f.zip)Etikos šperos18 Kb6
Neteisinga

 
Etika Etikos šperos
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt