www.spargalkes.lt

Volterio autobiografija

Francois Marie Arouet (slapyvardis, kuriuo jis pasirašinėjo - Voltaire - Volteras) gimė 1694 metų lapkričio 21 dieną Paryžiuje. Voltero stilius, protas, intelektas ir aštrus protas teisingumui padarė jį vienu iš garsiausių Prancūzijos rašytojų ir filosofų.

Jaunas Francois Marie gavo puikų išsilavinimą Jėzuitų mokykloje. Jis baigė mokyklą 16 ir greitai susidraugavo su grupele rafinuotų Paryžiaus aristokratų.  Paryžiaus visuomenei jis patiko dėl savo proto, humoro ir nuostabaus sugebėjimo rašyti poeziją. 1717 metais jis buvo suimtas ir įkalintas Bastilijoje už tai, kad parašė keletą satyriškų eilėraščių, išjuokiančių prancūzų vyriausybę.  Per 11 mėnesių kalėjime jis parašė savo pirmą svarbią dramą - "Oedipe", kuri susilaukė ypatingos sėkmės 1718 metais. Kaip tik tada jis ir pasirinko sau slapyvardį - Volteras.

Po to, kai 1726 metais Volteras įžeidė galingą didiką, jam buvo suteikta teisė pasirinkti: kalėjimas arba tremtis. Rašytojas pasirinko tremtį ir nuo 1726 iki 1729 gyveno Anglijoje. Ten Volterą patraukė Džono Loko filosofija ir didžio mokslininko Sero Izaoko Niutono idėjos.  Sugrįžęs iš Anglijos, jis parašė knygą girdamas anglų tradicijas ir institucijas. Daugelis pagalvojo, kad knyga parašyta norint iškritikuoti prancūzų vyriausybę ir Volteras vėl buvo priverstas pradingti iš Paryžiaus.

1759 metais Volteras įsigijo dvarą, vadinamą "Ferney" prie Prancūzijos - Šveicarijos sienos, ten jis gyveno beveik iki savo mirties. "Ferney" greitai tapo intelektualia Europos sostine. Per savo tremties metus Volteras pastoviai leido knygas, dramas, brošiūras ir laiškus. Jis buvo proto balsas ir nuoširdi kritika religinei netolerancijai ir persekiojimui.

Šis žmogus grįžo Paryžių būdamas jau 83 metų. Kelionė jį taip sujaudino ir to jam buvo per daug - jis mirė Paryžiuje. Voltero kūno neleido palaidoti bažnyčios kapinėse, nes jis ją kritikavo. Galų gale jis buvo palaidotas vienuolyne, esančiame Champagne. 1791 metais jo palaikai buvo perkelti į Panteoną Paryžiuje.
1814 metais grupelė dešiniųjų ekstremistų pavogė Voltero palaikus ir sumetė juos į šiukšlių krūvą. Kai jo didžiulis sarkofagas (priešais Ruso) buvo patikrintas, palaikai, aišku, buvo dingę. Liko jo širdis, kuri buvo pašalinta anksčiau, ir dabar guli Bibliotheque nationale, Paryžiuje. Liko ir smegenys, tačiau po 100 metų perpardavinėjimo, viename aukcione jos dingo.

Volteras pripažino dieviškąją pasaulio kilmę, jis manė gamtą vystantis pagal savo pačios dėsnius.

Kovodamas prieš bažnyčią, dievą jis laikė būtina visuomenės dvasinio stabilizavimo priemone, o liaudies mases laikė pavojinga stichija. Parodydamas protingo gyvenimo būtinumą visa filosofo, publicisto, poeto, dramaturgo, politiko veikla, jis tapo švietėjų vadu, ir savo kūryba, ir savo gyvenimu įrodžiusiu, kad žinojimas yra kiekvieno žmogaus, ir visuomeninio likimo pagrindas. Individuali mintis, anot Voltero, įsilieja į visuomenės mintį, kurdama visuotinį protą, kuris ir lemia pasaulio reikalus: kiek brandus ir veiklus yra tas visuotinis protas, tiek brandus yra ir visuomenės gyvenimas.

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (3623c56c64ce7087c7d5859218dd2e74.zip)Volterio autobiografija46 Kb3
Neteisinga

 
Filosofija Volterio autobiografija
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt