www.spargalkes.lt

Platono Valstybė

Geriausias Sokrato mokinys Platonas (428/427 - 348/347 m. pr. m. e.) iš didelės pagarbos savo mokytojui beveik visus savo kūrinius parašė dialogo forma, kuriuose filosofo poziciją užima Sokratas. Ne išimtis ir Valstybė.

Septintojoje knygoje Platonas toliau tęsia gėrio sampratą. Dar viena Sokrato figūra, Uolos alegorija, sulaukia filosofinio piligrimo. Tai pats detalizuočiausias Platono aprašytas paveikslas ir, neabejotinai, pats svarbiausias.

Mes turim įsivaizduoti tamsią uolą, kurioje įkalinti žmonės negali net galvos pasukti. Jie visa laiką stebi sienas. Dėl mažos sklindančios švieselės, jie mato pagrobėlių šešėlius. Kadangi jie visą gyvenimą praleido uoloje, kaliniai mano, kad tie šešėliai yra tikrovė, be to aidą, kurį jie girdi, taip pat laiko tikru garsu (balsais). Tada, vieną dieną, vienas iš kalinių paleidžiamas į laisvę. Uolos tikrovė yra išblaškoma ir jis išvedamas į saulės šviesą, kuri akina nepripratusias akis. Trečia alegorijos dalis pasakoja, kaip pripratęs prie šviesos ir tikrovės, kalinys grąžinamas į kalėjimą. Ten jis vėl apanka, yra išjuokamas, savo relybėje gyvenančių kalinių.

Sekančioje, dekonstruktuotoje alegorijoje, Sokratas informuoja savo nesuvokiančiam klausytojui, kad valstybės vadovas turi būti panašus į apsišvietųsį žmogų, kuris yra grąžinamas į kalėjimą, bet šį kartą savo noru, neprievarta, dėl iš to sekančios gerovės. Kai Glaukonas pradeda prieštaraut, Sokratas jį nuramina, aiškindamas, jog ši kelionė yra tik visų luomų pažinimas, kuris būtinas norint gerai ir visapusiškai vadovauti valstybei.

Po to seka išminties paieška, kuri iškels žmones iš tamsos į šviesą. Būtent mokslai turėtų užpildyti vadovų išmintį. Po to, kai gimnastika ir dailieji menai buvo atmesti, kaip nereikalingi (beje II dalį jie buvo plačiai išanalizuoti), Sokratas analizuoja aritmetiką, geometriją, sielos vientisumą, aptaria ir priima kaip pačius reikalingiausius. Kiekvienas iš šių mokslų turi dvigubą prigimtį: abstrakčią ir tikrąją, bet Sokratui jų negana. Tada jis pasiūlo astronomiją ir muziką, bet šiuos mokslus reikia mokinti ne tokius, kokie jie yra dabar, bet išplėsti ir surastį tikrąjį kelią į tiesą. Galiausiai Sokratas prieina prie dialektikos – išskirtino, paskutinio ir pačio sunkiausio bei kruopščiausio mokslo.

Po galutinių nutarimų mokslo srity, diskusija nukrypsta į vadovų atranką. Sokratas mano, jog vadovas turi būti atrinktas iš išmintingiausių, gabiausių ir, jei įmanoma gražiausių vyrų ir netgi!!! moterų.

Pretendentai vaikystėje bežaidžiant turi būti mokomi pastarųjų mokslų, žinoma, ne jų ypatybių, o tik bendrųjų dalykų. Dvidešimties, pretendentai mokomi ir šių mokslų ypatybių, trisdešimties, belikus tik patiems gabiausiems pradedama dėstyti dialektika. Po penkių metų pretendentai išsiunčiami į uolą, t.y. į žemesnius luomus ir atlieka pareigą. Galiausiai, po tokios „rezidentūros”, kuri trunka penkiolika metų, sulaukus penkiasdešimties, jei pretendentas pateisina savo vardą, jis įrodo savo tinkamumą visose sferose ir tampa tinkamiausiu kandidatu į valstybės vadovo postą. Jis tampa tikru, tikros valstybės vadovu.

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (ea04561efdcc3c09d82606b49150a2e1.zip)Platono Valstybė6 Kb4
Neteisinga

 
Filosofija Platono Valstybė
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt