www.spargalkes.lt

Žmogiškojo pažinimo šaltiniai

Egzistencializmas, arba egzistencinė filosofija, yra dabarties filosofijos srovė, pagrindiniu savo rūpesčiu turinti žmogiškosios egzistencijos klausimą.Jis nuo tradicinės metafizikos skiriasi tuo, kad jam pirmiausia rūpi ne loginė būties analizė, o paties žmogaus padėtis pasaulyje ir santykis su būties pagrindu. Tuo būdu  egzistencializmas  savo pagrinde visų pirma yra žmogaus prasmės filosofija.

Pagrindinis egzistencializmo nusistatymas yra nepalyginamas žmogaus savitumas, išsiskyrimas iš visos gamtinės visumos. Jis negali savęs sutapatinti su tuo, kas pripildo jį biologine būtimi. Nors ir yra žmogus kūne, bet nėra kūnas: jei būtų tik kūnas, būtų tik gyvulys. Tai gryna negalimybė. Gyvulys yra paprastai, kai jis faktiškai yra. Juk žmogus netampa gyvuliu nė tada, kai sugyvulėja prarasdamas savo žmogiškąją vertę. Egzistencijos sąvoka žymi žmogaus individualybės nepakartojamumą. Egzistencija - tai toji sąmonės pusė, kuri sudaro žmogaus individualiosios būties branduolį, darantį jį pačiu savimi, kuriuo ąšis atskleidžia bei projektuoja save, kaip neatstovaujamą ir nepakeičiamą. Kai vadinamoji gyvybės filosofija šaukė žmogų grįžti į gamtą kaip į vietą, kurioje žmogus gali rasti paguodą ir ramybę, tai egzistencializmas randa gamtą esmiškai žmogui svetimą, negalinčią nuveikti žmogaus vienišumos. Vietoje grįžimo į gamtą egzistencializmas skelbia žmogaus grįžimą save patį. Buvimas “savimi pačiu” nėra naujas būties sluoksnis, kuris prisidėtų prie kitų būties sluoksnių,kurie apsprendžia žmogų (gyvybė, sąmonė, dvasia). Greičiau, užuot buvęs naujas būties sluoksnis, “savimi pačiu” buvimas yra tam tikras žmogaus santykis su tuo, kas jis yra patirtinėje tikrovėje. Tai “vienybės be tapatybės” santykis: nors ir jaučiasi viena su tuo, kuo yra pasaulyje, bet nesutinka būti į tai suvestas. Savo gelmėse žmogus yra daugiau negu tai, kuo reiškiasi pasaulyje: visa tai, kuo yra objektyviai, tėra kūnas, per kurį galima įeiti į pasaulį.

Žmogus yra daugiau negu visa pažįstama. Egzistancija yra ir tasai principas, kuriuo žmogus  renkasi save patį, nelygstamai sutapdamas su savo istorine situacija (“tapatybės su manim pačiu”). Pagal tai Jaspersas aprašo kilimą į egzistencijos rangą kaip dvigubą pasaulio palikimo ir į jį grįžimo procesą. Palikti pasaulį - tai suvokti, kad žmogus yra daugiau negu pasaulis. Grįžti į pasaulį - tai suvokti,kad žmogus negali savęs realizuoti niekur kitur, kaip pasaulyje.

Svetima žmogui gamta, svetimas jam platoninis vertybių pasaulis. Kas yra žmogus šioje savo vienišumoje? Žmogus yra laisvė, - bendras visų egzistencialistų atsakymas. Laisvas yra žmogus pačiame savo pagrinde, neduotas, kaip visi daiktai, o pats sau patikėtas.

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (fae99f900e2430b9b6127eee5e828b79.zip)Žmogiškojo pažinimo šaltiniai14 Kb9
Neteisinga

 
Filosofija Žmogiškojo pažinimo šaltiniai
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt