www.spargalkes.lt

Filosofija

Kieno paliepimu, kam vadovaujant man skirta ši vieta ir šis laikas

Turbūt daugelis žmonių sutinka, jog yra kažkas aukščiau už mus, kad mes nesame aukščiausia grandis visoje Visatoje. Ir nebūtina skubėti teigti, jog tai yra Dievas, Budha ar Alachas. Visai gali būti, kad tas aukštesnis yra ne vienas, o jų yra daug. Tikriausiai net ateistai netiki jokia aukštesne jėga tik todėl, kad jie nėra rimčiau apie tai pagalvoję arba paprasčiausiai jie mano, kad jiems ir be to gyvenimas yra mielas.

Tačiau būnant žmogumi net šlykštu pagalvoti, kad gyveni čia be reikalo, kad leidi laiką tam, kam nereikia, kad darai tai, dėl ko paskui gali labai pasigailėti. Bet labai sunku kažką keisti, kai esi surištas įvairiausiais saitais su žmonių minia, religijomis, nuostatotomis, prietarais, moralės principais, tradicijomis etc. Iš to reikia išsivaduoti ir tapti savimi. Kvaila ir ta mintis, jog tai, ką apie ką mes galvojame gali būti visiški paistalai; gal kažkas, kas yra aukštesnis už mus, juokiasi iš mūsų paistaliojimų. Gal mes tik bandomieji triušiai? Kas įrodys, kad tai netiesa?

Norint suvokti savo vietą Visatoje, galima pabandyti įsivaizduoti kokią nors pačių sukurtą kitą Žemę su kažkokios formos gyvybėmis. Verta pagalvoti, ko mes iš šių gyvybių ir tos sukurtos Žemės tikimės. Mus irgi kažkas sukūrė ir iš mūsų bei mūsų Žemės irgi kažko tikisi. Tada galima pagalvoti ir apie savo vietą, ką galvoja apie mus ta aukštesnė jėga. Gal ko mes tikimės iš savo sukurtų gyvybių, to iš mūsų tikisi ir mūsų kūrėjai? Turbūt, kad aukštesnė jėga yra protingesnė už mus, nes juk ir žmogus už save gudresnių gyvybių nemanau, kad sukurtų, todėl šis pavyzdys gali būti ir nevisiškai teisingas. Be to, tai yra grubus pavyzdys, nes gali būti, kad mes esame sukurti gyventi ne tik vieną kartą šitame gyvenime, gal tai tik vienas etapas visoje mūsų egzistencijoje? Kvaila būtų sakyti, kad po mirties viskas dingsta ir mes prapuolame neaišku kur.

Skaityti daugiau...
 

Filosofai apie meninkus

Skaityti daugiau...
 

Egzistencializmo filosofijos istorija

Kokia gi egzistencializmo istorija, kokie praeities etapai suformavo jį tokį, koks jis yra šiandien?

Jau viduramžiuose užčiuoptume filosofinio mąstymo moralinį charakterį, kurį itin pabrėždavo šv. Augustinas ir šv. Bonaventūras. Tačiau gilesnes šaknis egzistencinei filosofijai padėjo įleisti danų filosofas Soren Kierkegaard (1813-1855). Jis pasipriešino keliamai Hegelio idealistinės visuotinybės filosofijai, kuri žmogų ėmė tik antiasmeninės idėjos istorinio plėtojimosi momentu. Kierkegaard nepabijojo atskleisti nepalyginamą žmogaus individuališkumą. Ir čia žmogus susiduria vienas prieš savąjį Absoliutą tame tikėjimo paradokse, kuriame individo tikėjimas yra aukščiau visų bendrųjų normų. Kaip ir daugelis iškilių asmenybių,  Kierkegaard nesusilaukė didelio susidomėjimo savo epochoje. Tik vėliau XIX  ir XX amžių sandūroje moralinė žmogaus tikrovė sugebėjo iškilti ir sužibėti, mat kilo stiprus sąjudis prieš ankstesnį perdėtą pasitikėjimą protu. Šiuo laikmečiu egzistencializmą ypatingai apribojo F.Nietssche’s (1844 -1 900) antžmogio filosofija. Valia tapo pagrindiniu žmogiškosios egzistencijos veiksniu. Galbūt tai atrodytų moralės paneigimu, tačiau  iš tiesų imta ieškoti žmogaus prasės. Tiesą pasakius, ir kitos to laiko filosofijos kreipė žmogaus dėmesį įvertybių pasaulį, į žmogaus ryšį su gamta,kėlė reikalą žmogų pažinti pačiame savyje.

Skaityti daugiau...
 

Kinų filosofija

Kinų filosofijos raida skirstoma į 4 pagr. laikotarpius: 1) senovės, arba klasikinės filosofijos (VI - III a. pr. m. e.), 2) vid. amžių (III a. pr. m. e. - XIX m. e. a. vid.), 3) naująjį (XIX a. vid. - 1919), 4) naujausiąjį (nuo 1919).

Atsiradusi iš rel. mit. vaizdinių, sen. filosofija, išskyrus retas išimtis, liko nuošalyje nuo Kinų mokslo raidos. Jos idėjos ir idėjų reiškimo formos sunkiai perteikiamos Europos filos. kategorijoms. Kita vertus, senosios filosofijos sąvokos nebuvo griežtai apibrėžtos, dėl to įvairios mokyklos jas įvairiai interpretavo.

Filosofiją sudarė metaforas, aforizmai, palyginimai ir pavyzdžiai iš istorijos, o ne logiškai susijusių teiginių sistema. Filosofijos mokslų sąvokos vystėsi gana lėtai. Klasikinė filosofija pirmiausia gvildeno praktinius visuomenės ir valstybės valdymo, moralės klausimus. Ji buvo supolitinta, filosofai neretai buvo ir valstybės veikėjai. Viena klasikinės filosofijos problemų buvo dangaus ir visa, kas egzistuoja, kilmė. Dangus (tian) iš pradžių buvo suvokiamas kaip aukščiausias valdovas, likimas ir visa, kas egzituoja, pagrindas. Žemė galinti egzistuoti tik dangaus pritarimu; dėl to viešpataujanti klasė visokeriopai rėmė šią dangaus mistifikaciją. Paveldimosios aristokratijos santvarkos irimas pakeitė ir tikėjimą dangaus galybe. Ankstesnieji dangaus vaizdiniai ilgainiui užleido vietą realistiniam požiūriui. Natūrfilosofai apibūdindami pasaulį, reiškė stichiškai materialistines ir dialektines idėjas. Pirminę materiją (ci) sudarą 5 elementai - vanduo, ugnis, medis, žemė ir metalas, kurie veikiami prieðingų jėgų in (pasyvios moteriškos)  ir jan (aktyvios vyriškos),  sukurią pasaulio įvairovę. Šių kosminių jėgų dualizmu kinų filosofai aiškino gamtos kitimus. Materialistines pažiūras į dangų ir gamtą reiškė daosistai, žymiausias jų - Lao Dzė (Filosofija Daosizmas). Dangų jie laikė gamtos dalimi, susidedančių iš lengvų in ir jan dalelių ir kintančia pagal filosofiškai dao, t.y. natūraliai. Naivia forma reikšdami visuotinio dėsningumo idėją, daosistai sufatalino dao ir teigė, kad jam negalima pasipriešinti.

Skaityti daugiau...
   

Friedrich Nietzsche ,,Tragedijos gimimas"

Vakarų filosofija atsirado senovės Graikijoje VII a. pr. Kr. pradžioje. Senovės graikai padarė nepaprastai didelę įtaką visai Vakarų civilizacijai ir mūsų pasaulio sampratai. Jie laisvai samprotavo apie pasaulį, ir šių svarstymų nevaržė jokios religinės dogmos. Jų pačių religija, ta gausybė žmogaus pavidalo dievų, nedaug tebuvo susijusi su šitomis spekuliacijomis apie Visatą. Graikai sukūrė didžią literatūrą, jiems priklauso garsiosios Aishilo, Sofoklio, Euripido tragedijos.

Fridrichas Nyčė gyveno antrojoje XIX a. pusėje. Tuo laikotarpiu neregėtai iškilo ir sustiprėjo Vokietijos valstybė. Vokiečiai ypač didžiavosi savo universitetų kultūrine pažanga. Nyčė labai kritiškai vertino šią “kultūrą”. Jo įsitikinimu, tiek daug laimėjusi Vokietija neteko svarbiausio dalyko. Šalis prarado sielą, žmones užvaldė pasitenkinimas savimi, sukūrusi materialinę gerovę Vokietija užmiršo dvasią. Kultūra smuko. Nyčė laikė save pranašu, jautė turįs misiją - pažadinti savo kartą, atverti jai akis ir parodyti, kokioms netikroms vertybėms ji tarnauja.

Nyčė manė, kad jo laikų kultūros nuosmūkį sąlygojo destruktyvių, gyvenimą griaunančių jėgų pergalė: patologija sunaikino sveikuosius pradus, moteriškumas įveikė vyriškumą. Pirmojoje jo knygoje pateikiama nepaprastai originali graikų tragedijos analizė. Kalbama apie apoloniškosios ir dionisiškosios kultūros santykį.

Skaityti daugiau...
 

Sofijos pasaulis

Sofija Amundsen keliavo iš mokyklos namo. Iš pradžių ėjo su Joruna. Jiedvi kalbėjosi apie robotus. Joruna pasakė, kad žmonių smegenys - kaip sudėtingas kompiuteris. Sofija nenorėjo pritarti. Žmogus juk - Šis tas daugiau nei mašina?

Prie didžiosios maisto parduotuvės mergaitės išsiskyrė. Sofija gyveno ilgo privačių namų kvartalo gale. Iki mokyklos jai buvo dvigubai toliau negu Jorunai, Galėjai pamanyti, kad Sofijos namas stovi pasaulio krašte, nes už jos sodo niekas nebegyveno. Ten buvo tankus miškas.

Sofija įsuko į KIėverveieną. Pačiame gale gatvė darė staigų posūkį, kuris buvo pramintas "kapitono posūkiu". Čia galėdavai sutikti žmonių bemaž tik šeštadieniais ir sekmadieniais.

Buvo pati gegužės pradžia. Viename kitame sode po vaismedžiais žydėjo pilnaviduriai narcizai. Beržai buvo apsiskleidę plonais žalio flero apsiaustais.

Ar ne nuostabu, kaip tokiu metų laiku viskas ima augti ir vešėti? Kas taip patvarkė, kad, vos atšilus orams ir išnykus paskutiniam sniegui, žaluma pradeda trykšte trykšti iš apmirusios žemės?

Prie savo sodo vartelių Sofija žvilgtelėjo į pašto dėžutę. Ten visada būdavo begalė reklampalaikių ir keli stori vokai mamai. Prieš eidama į savo kambarį ruošti pamokų, Sofija ant virtuvinio stalo palikdavo storą šūsnį pašto.

Tėtis gaudavo tik vieną kitą banko pranešimą, bet jis ir ne šiaip sau tėtis. Buvo didelio tanklaivio kapitonas ir retai kada parvykdavo į namus. Sugrįžęs porai savaičių atostogų, šlepinėdavo su šlepetėmis po namus ir būdavo geras Sofijai ir mamai. Bet išplaukęs į jūrą, vėl tapdavo svetimas.

Skaityti daugiau...
 

Blogio problema

Jei Dievas yra visagalis , visažinis ir absoliučiai geras , kodėl tuomet egzistuoja blogis? Blogio problema yra labiausiai paplitęs prieštaravimas Vakarų ir Rytų Filosofijoje. Yra dvi šios problemos versijos : dedukcinė arba loginė versija , teigianti , kad bet kokio blogio egzistavimas ( nepaisant blogio rolės sukuriant gėrį ) nesuderinamas su Dievo egzistencija ; ir tikimybinė versija , teigianti , kad pasaulyje esant tiek daug negailestingo blogio tiesiog neįtikėtina , kad Dievas egzistuotų. Dedukcinė problema pastaruoju metu mažiau ginčijama , nes visuotinai pripažįstama , kad absoliučiai gera esybė galėtų suteikti tam tikros žalos verčiama moralinių aplinkybių (pvz.suteikti vaikui skausmo ištraukiant rakštį ). Daugiau diskutuojama dėl tikimybės (ar netgi galimybės ), kad nepaisant daugybės blogio kosmose , absoliučiai geras Dievas egzistuoja . Pagalvokime apie žmonių  ir gyvūnų kančias , sukeltas mirties ,grobuoniškumo ,gimdymo komplikacijų , sunkių ligų ,praktiškai neišmatuojamo žmogaus nedorumo , prievartavimų , priespaudos ir “gamtos nelaimių” . Pagalvokime kaip dažnai kenčiantieji būna nekalti.Kodėl yra tiek daug nepelnyto , akivaizdžiai beprasmio blogio?

Skaityti daugiau...
 

Garsiosios frazės

Liudvikas XIV, norėdamas pabrėžti savo valdžią Prancūzijoje, kartą pasakė: "Valstybė - tai aš".

Liudvikas XIV, dvariškių buvo pramintas "Karaliumi Saule" .

Liudvikas XVI giljotinavimas. Karalius prieš mitį pasakė šiuos žodžius: "Prancūzai, aš mirštu nekaltas; sakau jums nuo ešafoto, prieš pat stodamas dievo akivaizdon. Atleidžiu savo priešams. Aš trokštu, kad Prancūzija..." Kalba nustelbė būgnų mušimas. Kai budelis Samsonas Liudviko XVI galvą parodė miniai, ši vieningai skandavo: "Tegyvuoja Respublika!" Giljotinavimas įvyko 1793 m. sausio 21 d.

P. Vernjo. Įvertindamas jakobinų atėjimą į valdžią ir masinį terorą revoliucijos priešams, žirondistas P.Vernjo ištarė garsiuosius žodžius: "Revoliucija kaip saturnas ryja savo vaikus".

Ž. Langražas po A. Lavuazjė giljotinavimo pasakė: "Nukirsti tai galvai prireikė vienos akimirkos, tačiau šimtus metų gali nerasti kitos tokios. (A. Lavuazjė - garsus chemikas, Ž. Langražas - matematikas).

Skaityti daugiau...
 

Žmogiškasis turtas

Asmenybėje susilieja į vieną ir gyvuoja vienybėje žmogus gamintojas, kuriantis materialųjį pasaulį, žmogus mąstytojas, dvasinio pasaulio kūrėjas, ir žmogus veikėjas, visuomeninio pasaulio kūrėjas. Pabrėždami vien materialinius ir socialinius bei kultūrinius asmenybės pagrindus, mes numariname procesą. Be abejo, materialinės sąlygos, istorinė dirva, socialinė kūltūrinė aplinka yra ta vieta, kurioje kiekvienas individas (ir kiekviena kartą) iš naujo pradeda kurti save. Tačiau „kurti save“ reiškia save formuoti, perleidžiant per save (perlydant savyje) ir aplinką, ir dirvą. Ir pati aplinka, ir dirva kiekvieną karą perkuriama nauju, įpatingu, nenumatytu būdu. Be to, tai daroma sąmoningai, nes asmenybė yra nepaliaujamas pasirinkimas, nenutrūkstamas individualus sprendimas.

Taigi asmenybė negali būti a priori, izoliuotai apibrėžiama. A. Leontjevo teigimu, „žmogus negimsta apdovanotas istoriniais žmonijos laimėjimais. Žmogiškųjų kartų raidos rezultatai įkūnyti ne jame, ne jo prigimties gabumuose, bet jį supančiame pasaulyje – didžiuosiuose žmogiškosios kultūros kūriniuose. Tik šių laimėjimų pasisavinimo procese, vykstančiame visą gyvenimą, žmogus įgyja grynai žmogiškas sąvybes ir sugebėjimus; šis procesas jį tartum pastato ant ankstesnių kartų pečių (...)“ (Leontjev A. N.,1981,434). Perimant visuomenės istorinį, kūltūrinį, socialinį palikimą, formuojasi individo sugebėjimai, poreikiai ir tikslai. (Tikslo kategorija pritaikoma tik sąmoningai žmogaus veiklai.) A. Leontjevas įrodo, jog „asmenybė nėra vientisybė, nulemta genotipiškai; asmenybe negimstama, asmenybe tampama“ (Leontjev A. N.,1975, 176). Asmenybė vystosi dalyvaujant trims sąveikos nariams: veiklos subjektui, veiklos sąlygoms ir trečiąjam „nariui“ - veiklai, kadangi šis ryšys gyvas tik per veiklą. Veikla lemia tiek dvasinės veiklos sąlygas, tiek pačios veiklos kokybę. Svarbiausia tokios veiklos sąvybė yra jos gebėjimas kurti ne tik žmogui naudingus daiktus (daiktinį turtą), bet pačią kūrybišką, mąstančią, išugdytų jausmų asmenybę (žmogiškąjį turtą), (Agh A., 1984, 179, 194). Pati laisvos veiklos, t. y. kūrybos, procesas yra grandis jungianti veiklos sąlygas ir veiklos subjektą. Šios veikiančios grandies rezultatas yra nuolatinis ir beribis individo ir jo sąlygos tobulinimas.

Skaityti daugiau...
 

Egzistencializmas."Jobo drama".

Egzistencializmu - šiandien vadinama toji filosofijos srovė, kurios centre stovi ne žmogaus esmė, o žemiškasis ir laikinasis jo egzistavimas. Jau nuo senų laikų žmogaus žmogaus būties nagrinėjimai davė puikų žmogaus apibrėžimą - žmogus yra protingas gyvūnas. Tačiau niekaip nėra išnagrinėjama, kokia to žmogaus būtis. Kadangi filosofai neprieina vieningos nuomonės. Taigi į šį klausimą bei surasti savybes, kurios skirtu žmogų nuo kito individo ir ryžosi atsakyti, palyginus dar visai neseniai atsiradusi filosofijos srovė vadinama egzistencializmu.

Ši "Jobo drama" nagrinėje sunkia užduotį egzistencijoje atskleisti transcendenciją. Transcendencija - tai kažkas esantis už pasąmonės ribų.

Mano nuomone transcendencijoje esti Dievas. Filosofija pripažysta kad žmogus būna nebūties akivaizdoje. Žmogus savo valia arba prima  arba atsisako Dievo. Tačiau to jis negali padaryti savo būtymi. Pati būtis dievo ieško arba jo klausia.

Žmogus bijo nebūties. Ši baimė pasireiškia kritinėmis situacijomis. Į šias situacijas patekęs žmogus pradeda jausti, kad jis artėjaprie savo nebūties ribos - tai yra savo egzistavimo pabaigos. Žmogus pradeda jausti kančią, kaltę dėl savo padarytų klaidų. Tokių klaidų pilnas visas žmogaus gyvenimas, nė vienas nuo jų nesame apsaugotas. Taigi žmogus savo prigimtimi negali apsaugoti savęs nuo kraštinių situacijų. Tai ir yra didžiausia žmogaus baimė. Manau kiekvienas žmogus bijo savo mirties - savo egzistencijos nutrūkimo.

Tai ir yra nebūties grėsmė apsireiškianti baime. Nebūties grėsmė -  štai ko žmogus  labiausiai bijo. Nes nebūtis - tai žmogaus mirtis, egzistencijos baigtis.

Skaityti daugiau...
 

Platonas apie filosofus “Valstybėje”

Tikroji būtis Platono požiūriu yra idėjos, daiktų esmė, o patys daiktai tik idėjų šešėliai, atspindžiai. Dėl to, daikto esmės negalima suvokti juslėmis, bet galima suvokti protu. Tai ir būtų bendras Platoniškos būties modelis. Idėjų yra be galo daug, ir jos visos susijusios hierarchijos principu. Pačioje viršūnėje - absoliutaus gėrio idėja, pažinimo ir visos esaties tikslas. Tačiau kas yra patsai gėris - apibrėžti yra be galo sunku ir gal net neįmanoma. Bendriausia prasme gėrį galima būtų suprasti kaip protą ar žinojimą. Tačiau jis gali reikšti ir tiesą, grožį, teisingumą. Žinojimui skiriama ypatinga vieta, tai bene aukščiausias lygmuo, kurį gali pasiekti žmogus. Grožį galima matyti įvairiai. Galima gėrėtis gražiomis formomis, spalvomis ar garsais, bet galima suvokti grožį apskritai, įžvelgti jo prigimtį, pamilti jį, kitaip sakant, pakilti iki paties grožio ir matyti jį patį savaime. Tokį suvokima galima būtų vadinti pažinimu. Būtent taip suvokiantis esatį žmogus, Platono požiūriu, ir būtų filosofiškos prigimties, nes jis patyrė žinojimą, o ne tik papraščiausiai manė. Beje, jei žinojimas yra nukreiptas į gėrį, o nežinojimas į nebūtį, tai manymą arba nuomonę Platonas talpina kažkur per vidurį. Tai ir būtų pagrindinis bruožas atskirti filosofišką prigimtį nuo paprastos, matančios ir suvokiančios tik materialųjį pasaulį, kuris, deja, yra tik tikrosios būties atspindys.

Tačiau atskirti tikrajį filosofą - to toli gražu dar neužtenka. Platonas Sokrato lūpomis  mini daugybę savybių, būtinų filosofui, tikram filosofui, kuriam teks labai atsakingos pareigos idealioje ir gal netgi utopiškoje Platono valstybėje.

Viena iš svarbiausių savybių yra sugebėjimas mąstymu aprėpti visuminio laiko ir būties esmę, pakilti aukščiau savojo “aš”. Šitokį  tobulumą galima pasiekti tik išsivadavus iš žemų jausmų bei trūkumų, kurie neleidžia atitrūkti nuo materialiojo prado, neleidžia į būtį žvelgti tarsi iš šalies, kitaip ją suvokiant ir jaučiant. Ir tik visais atžvilgiais tobulas žmogus gali harmoningai jausti jį supančią esatį ir maksimaliai priartėti prie pažinimo, žinojimo ir absoliutaus gėrio.

Skaityti daugiau...
 

Pažinimo sąmpratos istorinė raida

Kas svarbiausia gyvenime? Jei paklaustume žmogų, kenčiantį badą, jis atsakytų “maistas”. Jei tą patį klausimą užduotume šąlančiam, atsakymas būtų “šiluma”. Tačiau, kai visi poreikiai patenkinti, ar dar yra kas nors, ko reikia visiems žmonėms? Filosofai mano, kad taip. Jų nuomone, žmogus negali būti gyvas tik duona. Žinoma, visiems žmonėms reikia maisto, reikia meilės, globos. Bet yra dar kažkas, ko reikia visiems žmonėms. Mes norime rasti atsakymą į tai, kas esame ir dėl ko gyvename.

Domėtis tuo, dėl ko gyvename nėra toks atsitiktinis pomėgis, kaip pašto ženklų rinkimas. Besidomįs šiais klausimais nori išsiaiškinti tai, apie ką žmonės diskutuoja tiek laiko, kiek gyvena šioje planetoje.

Manau, jog geriausias būdas priartėti prie filosofijos, tai užduoti keletą filosofinių klausimų. Kokia yra gyvenimo prasmė ? Ar yra pomirtinis gyvenimas ? Kaip turime gyventi ? Manau, kad panašius klausimus žmonės kėlė visais laikais. Nežinome tokios kultūros, kurioje nebūtų domimasi tuo, kas yra žmonės ir kaip atrodo pasaulis.

Iš esmės filosofinių klausimų nėra tiek jau daug. Tik istorija į mūsų užduotus klausimus pateikia daugybę skirtingų atsakymų. Kur kas lengviau užduoti filosofinį klausimą, nei į jį atsakyti.

Ir šiandien kiekvienas žmogus privalo surasti savo atsakymus į tuos pačius klausimus. Neįmanoma pavarčius enciklopediją, sužinoti, ar yra Dievas arba pomirtinis gyvenimas. Žinynas taip pat negali patarti, kaip gyventi. Tačiau susipažinus su kitų žmonių mintimis, lengviau patiems susidaryti požiūrį į gyvenimą.

Ilgainiui mokslas įminė nemažai senųjų mįslių. Vienas iš senųjų graikų filosofų, gyvenęs daugiau nei prieš du tūkstančius metų, taip pat manė, kad filosofija atsirado dėl žmogaus stebėjimosi. Pasak jo, žmogus taip viskuo stebisi, kad filosofiniai klausimai iškyla savaime.

Daugeliui žmonių pasaulis yra toks pat nesuvokiamas, kaip ir triukas, kai fokusininkas iš skrybelės, kuri prieš minutę buvo tuščia, ištraukia triušį.
Mes suprantame, kad fokusininkas mus apgavo. Bet knieti sužinoti, kaip jis taip padarė. Kai kalbame apie pasaulį, viskas šiek tiek kitaip. Žinome, kad pasaulis nėra apgavystė ar triukas, nes vaikštome žeme ir patys esame to pasaulio dalis. Mes suvokiame, kad dalyvaujame kažkokiame mįslingame dalyke ir norime sužinoti, kaip viskas susiję. Kažkas viduje mums sako, kad gyvenimas - didžiulė mįslė.

Skaityti daugiau...
 

Žmogiškojo pažinimo šaltiniai.Empirizmas arba pozityvizmas.

Yra du pagrindiniai žmogiškojo pažinimo šaltiniai: juslės ir protas. Juslinį pažinimą paprastai vadiname patirtimi, o protinį – mąstymu. Patirtimi atskleidžiame juslines daiktų savybes (erdvinį pavidalą, spalvą, skonį), mąstymu siekiame atskleisti pačią jų esmę. Juslinės patirties rezultatas – vaidinys, protinio mąstymo – sąvoka. Vaidinys atskleidžia, koks daiktas yra kaip šis atskiras daiktas čia - dabar, vadinasi konkrečiai. Savoka atskleidžia, kad yra daiktas savo bendrojoje esmėje, atitrauktai nuo individualinės konkretybės, “čia” ir “dabar”. Vaidinys reprezentuoja tik šią ar aną atskirą daiktą, sąvoka atstovauja visus tos pat rūšies ar giminės dalykus. Vaidinys – konkretus, ir todėl individualus, sąvoka – abstrakti, ir todėl universali.

Tokia psichologinė pažinimo šaltinių charakteristika nekelia klausimo, kaip nekelia klausimo nė tai, kad juslinio ir protinio pažinimo skyrimas nereiškia jų absoliutaus išskyrimo. Visas žmogiškasis pažinimas yra vieningas juslinės patirties ir protinio mąstymo vyksmas: visada juslinį pažinimą persunkia mąstymas, ir atvirkščiai - mąstymas visada pasiremia (tarpiškai ar betarpiškai) jusline patirtimi.

Gnoseologinė pažinimo šaltinių problema iškyla tiktai su iškilimu klausimo: kokia yra pažinimo šaltinių tiesos vertė? Ar abu šaltiniai turi lygią tiesos pažinimo vertę, ar greičiau vienas kuris turi ypatingą pirmenybę? Ar mes galime pažinti tik tai, ką galime jusliškai patirti, ar galime protiniu mąstymu ir toliau pasiekti, negu siekia juslinė patirtis? Šitų klausimų prasme ir iškyla patirties ar mąstymo gnoseologinės pirmenybės konfliktas. Iš vienos pusės, teigiama: realaus (tikro) pažinimo vertę turi tiktai juslinė patirtis - empyrizmas, arba pozityvizmas. Iš antros pusės, atsakoma: realaus (tikro) pažinimo vertę turi tiktai protinis mąstymas - racionalizmas. Šiuodu gnoseologinius nusistatymus ir tenka pirmiausia įvertinti.

Empyrizmas, arba pozityvizmas, yra gnoseologinė pažiūra, kuri realaus pažinimo vertę  teikia tiktai juslinei patirčiai teigdama, kad mes tikrai pažinti galime tik tai, ką galime jusliškai patirti.

Skaityti daugiau...
 

Antikinės filosofijos istorija: pirmieji filosofai

Kokia yra gyvenimo prasmė ? Ar yra pomirtinis gyvenimas ? Kaip turime gyventi ? Tai yra klausimai einantys iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Nebuvo dar žmonijos istorijoje tokios kultūros, kurios tarpe neatsirastų žmonių gvildenančių šiuos klausimus. Nors ir ne pirmieji, tačiau daugiausiai pasiekę ir padėję pamatus daugumai ateinančių filosofų kartų, buvo pirmieji graikų mąstytojai.

Pirmosios filosofinės graikų mokyklos atsirado VII – VI a.p.m.e. Tada formavosi ir pirmieji graikų valstybės - miestai (poliai), kurie skyrėsi savo valdymo formomis. Šioje miestų aplinkoje įvyko žmonių mąstymo “revoliucija”. Kiekvienas dabar galėjo laisvai svarstyti, kaip turėtų būti tvarkoma visuomenė. Tuometinė Graikija buvo ištisa valdymo organų susidarymo laboratorija. Kiekvienas polis kūrė savus valdymo organus.

Graikams nuolat grėsė išoriniai ir vidiniai pavojai. Jie patyrė tokius lemtingus posūkius savo istorijoje, kaip kovą su persais, Atėnų ir Spartos iškilimą, Peloponeso karą, Aleksandro Makedoniečio valstybės sukūrimą ir jo vadovaujamų graikų ekspanciją į kaimyninius kraštus. Kaip staigiai susikūrė didžiulė imperija, taip greitai ji ir sunyko, o pati Graikija tapo Romos imperijos provincija. Tačiau net ir po graikų valstybės žlugimo jų kultūra, o tuo pačiu ir filosofinė mintis nebuvo sunaikinta. Niekas kitas iki tol taip nesidomėjo politikos problemomis, kaip graikai. Graikijoje iškildavo čia vienas, čia kitas politinis ir kultūrinis centras.

Ankstyvoji graikų civilizacija susijusi su Miletu. Šis miestas VI a.p.m.e. tapo svarbiausiu kultūros ir prekybos centru.  Miletas patyrė skaudžiausius persų smūgius, o 494 m.p.m.e. persai jį sugriovė. “Tuo metu, kai visoje Europoje dar viešpatavo grubūs papročiai, čia jau pradedamas suprasti gyvenimo grožis ir jo kilnūs interesai”, atsirado poreikis mokslui, filosofijai. Pirmosios graikų filosofinės mokyklos kūrėsi už etnografinės Graikijos ribų, būtent Mažojoje Azijoje ir Pietų Italijoje gyvenančių graikų emigrantų tarpe.

Skaityti daugiau...
 

Filosofijos įvadas

Kas yra filosofija ir ko ji verta — ginčijamas dalykas. Iš jos laukiama nepaprastų atradimų, arba ji abejingai atmetama kaip mąstymas, neturintis objekto. Į ją žiūrima su baiminga pagarba kaip į reikšmingas nepaprastų žmonių pastangas, arba ji niekinama kaip niekam nereikalingos svajotojų išmonės. Ji laikoma dalyku, kuris rūpi kiekvienam ir todėl turi būti paprastas bei suprantamas, arba manoma ją esant tokią sudėtingą, kad jos imtis yra beviltiška. Tai, kas vadinama filosofija, iš tikrųjų duoda pagrindą tokiems prieštaringiems vertinimams.

Mokslu tikinčiam žmogui blogiausia tai, kad filosofija nėra pasiekusi visuotinai reikšmingų rezultatų, t.y. nieko tokio, ką būtų galima žinoti ir turėti. Specialieji mokslai pasiekė neabejotinai tikrų ir visuotinai pripažintų rezultatų, o filosofija, nepaisant tūkstantmečių pastangų, tuo pasigirti negali. Negalima paneigti, kad filosofijoje nėra vieningos nuomonės dėl to, kas pažinta iki galo. Ką esame priverstipripažinti, kas tapo moksliniu pažinimu, tai jau nebėra filosofija, bet priklauso specialaus pažinimo sričiai. Be to, filosofiniam mąstymui, skirtingai negu moksliniam, nebūdinga pažanga. Mes tikrai pažengėme daug toliau negu graikų gydytojas Hipokratas. Bet vargu ar galėtume pasakyti, kad esame nuėję toliau už Platoną. Tik jo naudotos mokslinio pažinimo medžiagos požiūriu mes žengtelėjome pirmyn. O filosofavimu, galimas daiktas, prie jo dar ir nepriartėjome. Kad jokia filosofija, skirtingai negu specialieji mokslai, nėra visų vienodai pripažįstama, lemia pati jos prigimtis. Jos siekiamas tikrumas nėra mokslinis, t.y. vienodas kiekvienam intelektui; tai yra įsitikrinimas (Vergewisserung), kurį pasiekus prabyla pati žmogaus esmė. Mokslo žinios apima atskirus objektus, apie kuriuos kiekvienam žinoti visai nebūtina, o filosofija apmąsto būties visumą, susijusią su žmogumi kaip žmogumi, ji mąsto tiesą, kuri nuskaidrėdama prasiskverbia giliau negu bet koks mokslinis pažinimas. Žinoma, susisteminta filosofija priklauso nuo specialiųjų mokslų. Tam tikru metu pasiektas specialiųjų mokslų lygis yra filosofijos prielaida. Tačiau filosofijos prasmė kyla iš kito prado. Pirm visų mokslų ji pasirodo ten, kur nubunda žmogus.

Skaityti daugiau...
 

Gyvenimo prasmės - tikslo samprta

Žmogui būdingas noras gyventi amžinai ir laimingai. Ir tai visai natūralu, kadangi iš prigimties būtybė – amžina ir laiminga. Tačiau dabartiniame sąlygotame būvyje ji kovoja su besikartojančiu gimimu ir mirtimi, todėl nepasiekia nei laimės nei nemirtingumo.

Vienas naujausių norų, kurie gimė žmogui – keliauti į kitas planetas - irgi visai natūralus. Tokia kelionė nepaprastai vilioja ir jaudina, kadangi materialiame ir dvasiniame danguje gausu planetų, kurioms būdingos labai skirtingos savybės ir kuriose gyvena įvairios gyvosios esybės. Kiekvienas, kuris pasiekia laisvę dvasinėse planetose, neprivalo grįžti į tą nelaimingą šalį, kur gimstama, senstama, sergama ir mirštama.

1959 m. spalio 27 d.”Times of India” paskelbė pranešimą apie Nobelio premijos suteikimą fizikos srityje už antiprotono radimą, įrodantį, kad materija egzistuoja 2 formom, kaip dalelė ir kaip antidalelė. Pagal vieną pagrindinių naujosios teorijos prielaidų egzistuoja kitas pasaulis, arba antipasaulis, sudarytas iš antimaterijos. Antimaterialų pasaulį turėtų sudaryti atominės ir subatominės dalelės,skriejančios priešingomis orbitomis,negu tai vyksta mums žinomame pasaulyje. Jeigu šie du pasauliai kada nors susidurs, juos sunaikins vienas akinantis sprogimas.

Vedų filosofijos rankraščiai pateikia materijos ir antimaterijos sampratą, aiškindama ją kaip dvi energijos formas. Materija – tai energija, kurianti materialų pasaulį. Ta pati energija, tik aukštesnės formos, antimaterialų (transcendentinį) pasaulį.

Materija pati kuriamosios galios neturi. Tik tuo atveju, kai ją veikia gyvoji energija, sukuriami materialūs daiktai.Todėl materija grubia forma yra latentinė Aukščiausios būtybės energija. Energija nėra sau pakankama. Ją kontroliuoja aukštesnis pradas, gyva būtybė.

Aukščiausia gyva būtybė, arba Absoliuti Tiesa, Vedose yra gyva būtybė, visų energijų pirminis šaltinis.

Pagal šią filosofiją antimateriali dalelė glūdi materialiame kūne. Jos dėka materialus kūnas palengva kinta: iš kūdikystės pereina į vaikystę, iš vaikystės į jaunystę, iš jaunystės – į senatvę. Po to antimateriali dalelė palieka seną, netinkamą naudoti kūną ir persikelia į kitą materialų kūną.Taigi antimateriali dalelė  be jokių abejonių, aukštesnė už materialią energiją.

Skaityti daugiau...
 

Ogiustas Rodenas. Jo impresionistinė filosofija.

Prancūzų menininkas Ogiustas Rodenas buvo vienas iš garsiausiųjų XIX a. impresionizmo atstovų. Jis gimė 1840 m. lapkričio 12 dieną Paryžiuje, labai vargingoje šeimoje. Jo tėvas tarnavo policijoje, motina buvo kambarinė. Baigęs pradinį mokslą jaunuolis įstojo į dailės mokyklą. Čia nuo aštuntos valandos ryto iki vidudienio piešė, kopijavo, tapė iš natūros. Dukart per savaitę lankė didžiojo sklulptoriaus animalisto Barje kursus, o vakarus dažnai praleisdavo puikių Luvro kolekcijų pasaulyje. Kai Rodenui buvo 15 metų, jis susižavėjo spalvomis ir norėjo tapti dailininku tapytoju, tik, deja, neturėjo už ką nusipirkti drobės, teptukų ir dažų. O senovinių skulptūrų eskizams tereikėjo popieriaus ir pieštuko. Jis vaikščiojo po pirmąjį Luvro aukštą, dirbo didelėse jo salėse ir taip susižavėjo skulptūra, jog liovvėsi ir galvojęs apie ką kitą. Jis darė eskizus ir valstybinėje gobeleno manufaktūroje, kur vėliau dirbo lipdytoju dekoratoriumi. Kai Rodenui sukako 24 metai, neturėdamas lėšų pragyvenimui, jis stojo dirbti lyg ir pameistriu pas nežymų skulptorių. Čia jis sukūrė portretą “Žmogus sulaužyta nosimi“, tačiau gipsinis modelis nusiųstas į Paryžiaus Gran - saloną, nebuvo priimtas. Po šios nesėkmės menininkas drauge su savo šeimininku išvyko į Briuselį, kur dirbo ir pas kitą mažai žinomą skulptorių. Grįžęs iš Briuselio jis nemėgo pasakoti apie savo gyvenimą Belgijoje, sakydavo tik tai, kad reikėjo labai daug dirbti ir labai varžyti savo troškimus. Vis dėlto nėra abejonės, jog kaip tik Briuselyje, uoliai lavindamasis, jis tapo skulptoriumi, ištisus dešimtmečius savo kūriniais jaudinusiu Paryžiaus meno pasaulį. Ir štai pirmasis pasisekimas: salonas pagaliau priima iš marmuro iškaltą portretą “Žmogus sulaužyta nosimi“. Šiame dinamiškame kūrinyje tegalime įžvelgti vos kai kurias būsimo didžio talento žymes. Pirmasis kūrinys, jau būdingas Rodenui ir atliktas su tikru polėkiu, buvo kompozicija “Bronzos amžius“, išstatyta 1877 m. tame pačiame salone. Ši kompozicija sukėlė nemažą nerimo “aristokratijos miesto“ meniniuose sluoksniuose, nes skulptorius šiuo kūriniu drąsiai paneigia nusidėvėjusius akademinius išraiškos būdus.

Rodeno gyvenimo istorija gan paprasta. Darbas, darbas ir vėl fanatiškas, nenuilstamas, sakytum begalinis darbas. Šio darbo vaisiai pasklidę po viso pasaulio muziejus ir turtingų kolekcionierių rinkinius.

Skaityti daugiau...
 

Sokratas

Sokratas gimė 77 - osios olimpiados metais (469m.pr.Kr.) Alopekėje (netoli Atėnų) akmenskaldžio Sofronisko ir pribuvėjos Fainaretės šeimoje. Jis buvo antras sūnus. Pagal tuometinį paprotį gimus sūnui tėvas kreipėsi į orakulą patarimo, kaip jį auklėti. Atsakymas buvo toks: tegu jis daro tai, kas jam šauna į galvą, o tėvai neturėtų trukdyti laisvai skleistis sūnaus polinkiams ir potraukiams, nes jis turįs savyje vidinį vadovą visam gyvenimui, kuris pranokstąs geriausius mokytojus ir auklėtojus (tai, ką vėliau Sokratas vadino daimonion). Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį išsimokslinimą, o sulaukęs 18 metų tapo Atėnų piliečiu, davęs priesaiką  laikytis įstatymų. Kaip ir visi graikų jaunuoliai, Sokratas atliko karinę prievolę.

Sokrato jaunystės laikais Atėnai garsėjo kaip politikų, karvedžių, jūreivių, prekijų ir menininkų miestas, bet filosofų neturėjo. Pirmasis savas Atėnų filosofas buvo Archelajas.

Pasibaigus Peloponeso karui (404 m.pr.Kr.), Graikijoje įsigalėjo oligarchija ir vadinamoji trisdešimties tironija, kuriai vadovavo buvęs Sokrato mokinys Kritijas. Prasidėjo susidorojimai su nepaklusniais piliečiais.

Sokratas, būdamas ištikimas teisėtumui, atvirai priešinosi tokiai politikai, todėl jam buvo uždrausta mokyti jaunuolius. Po metų trisdešimties tironija žlugo, vės sugrįžo demokratija, tačiau Sokratas nebuvo paliktas ramybėje. Žinoma, ir Sokratas nesitaikstė su tuo, kas jam buvo nepriimtina. Demokratijos idealu jis laikė Perikijo valdymo laikus (443-430m.pr.Kr.) ir naująją Atėnų demokratiją vertino kritiškai.

Sokrato asmenybė įkūnija tauriausias žmogaus dvasines ir moralines savybes. Tai buvo žmogus, kuris gyveno taip, kaip pats mokė gyventi kitus. Jis buvo nepaprastai teisingas, kuklus, ištikimas savo draugams, savaip dievobaimingas ir itin nuosaikus fizinių poreikių atžvilgiu. Kaip savo valstybės pilietis, jis ištikimai tarnavo savo tėvynei, karo metais narsiai ją gynė, taikos metu taip pat rodė ištikimybės pareigai pavyzdį, drąsiai gindamas tiesą ir nuo įsiaudrinusios minios, ir nuo pareigūnų piktnaudžiavimo įstatymais.

Kaip tik tuo o ypač savo gyvenimo būdu Sokratas išsiskyrė iš kitų atėniečių. Jis mėgdavo ištisas dienas klajoti po miestą ir pasišnekėti su kiekvienu, ką tik sutikdavo savo kelyje. Visiems imponuodavo ne tik jo samprotavimai ir pamokymai, bet ir išorė. Priešingai puošniai apsirengusiems sofistams, Sokratas dėvėjo paprastą apsiaustą, vaikščiojo daugiausia basas. Daugelis į jį žiūrėjo kaip į keistuolį, kuris kvaršina žmonėms galvas savo plepalais ir nepajėgia pasirūpinti nei savo šeima, nei pačiu savimi.

Skaityti daugiau...
 

Anapus gėrio ir blogio Frydrichas Nyčė

Tiesos valia - ji dar ne kartą suvilios mus rizikingiems žingsniams, ta išgirtoji tiesos meile, apie kurią iki šiol su didžia pagarba šnekejo visi filosofai,- kokiu tik klausimu nepateike mums ši tiesos valia! Kokiu keistu, prastu, itartinu klausimu! Ši istorija ganetinai sena, ir vis delto atrodo, jog ji ką tik prasidejo. Tad kas čia nuostabaus, jei pagaliau pasirodysime nepatiklūs, prarasime kantrybę ir nusisuksime? Kad mes patys pasimokysime iš šio sfinkso kelti klausimus? Kas gi toks iš tikrųjų kelia mums klausimus? Ir kas toks mumyse iš tikrųjų veržiasi "į tiesą"? - Taip, mes tikrai ilgai sprendėme klausimą, kokios yra šios valios priežastys, ir galiausiai visiškai sustojome prie dar nuodugnesnio klausimo. Mes iškėlėme šios valios vertės klausimą. Tarkime, kad mes geidžiame tiesos, - bet ar nemieliau būtų trokšti netiesos, netikrumo, netgi nežinojimo? Tiesos vertės problema priėjo prie mūsų,- ar mes patys priėjome prie šios problemos? Kas iš mūsų Edipas? Kas sfinksas? Štai kur pasimatymas - klausimų ir klaustukų! - Ir atsitik tu man taip: galų gale pradėsime galvoti, kad ši problema dar niekad nebuvo iškelta, tarsi mes ją pirmieji išvydome, pirmieji atkreipėme į ją dėmesį, pirmieji ryžomės? Nes čia nemaža rizikos ir galbūt už šią riziką nėra pasaulyje didesnės.

"Kaip galėtų kažkas atsirasti iš savo priešybės? Pavyzdžiui, tiesa iš suklydimo? Arba tiesos valia iš apgaulės valios? Arba pasiaukojimas iš savanaudiškumo? Arba saulėta išminčiaus žiūra iš godumo? Ne, tai neįmanoma, o kas apie tai svajoja, yra kvailys arba dar blogiau. Patys vertingiausi dalykai turi turėti kitą, savo kilmę. Jų neįmanoma kildinti iš šio niekingo, nepastovaus, pilno pagundų ir apgaulės pasaulio, iš šios iliuzijų bei geidulių maišaties. Priešingai, jų šaltinis - būties gelmė, amžinybė, neregimas Dievas, "daiktas pats savaime": čia, o ne kur kitur slypi jų pagrindas!"- Toks samprotavimo būdas - tipiškas prietaras: iš jo galima atpažinti visų laikų metafizikus. Toks vertinimas yra visų jų loginių procedūrų prielaida; remdamiesi šiuo "tikėjimu", jie bando pasiekti "žinojimą", kurį galop iškilmingai paskelbia "tiesa". Metafizikų tikėjimo pagrindų pagrindas - tikėjimą svertybių priešprieša. Netgi atsargiausiems iš jų, netgi prisiekusiems "de omnibus dubitandum" neatėjo į galvą, kad jau čia, prie slenksčio, pats laikas pradėti abejoti. Juk iš tikrųjų galima abejoti, pirma, tuo, ar išvis egzistuoja priešybės, ir antra, tuo, ar tie liaudiški vertinimai ir vertybių priešpriešos, paženklintos metafizikų antspaudu, nėra vien paviršutiniški vertinimai, laikinos perspektyvos, kurios atsiveria žvelgiant tam tikru rakursu, iš apačios į viršų, kad tai, dailininkų žodžiais tariant, yra varlės perspektyva. Kad ir kaip didžiai vertintume tiesą, teisingumą, altruizmą, kažin ar nederėtų gyvenime kur kas labiau vertinti iliuziją, apgaulės, savanaudiškumo ir godumo valią. Galbūt gerų ir garbinamų dalykų vertė paaiškinama kaip tik jų dviprasmiška giminyste, ryšiu su blogais, tariamai priešingais dalykais, netgi esminiu panašumu į juos.

Skaityti daugiau...
 

Menas ir istorijos pažanga G. Hėgelio filosofijoje

Ginčas dėl meno vertinimo kriterijų. Daugelyje darbų nagrinėjančių G. Hėgelio estetika, jos savitumu laikomas istoriškumo principas, kurio esmę sudaro meno reiškinių aiškinimas atsižvelgiant į konkrečią istorinę epochą. Neketinu ginčyti, kad istoriškumas yra G. Hėgelio meno interpretavimo pagrindas.

Atrodo, svarbiau pabrėžti, kad istoriškumo principas nepaaiškina nei meno kaip kultūros reiškinio, nei G. Hėgelio pažiūrų dėl meno reikšmės sumenkėjimo naujaisiais laikais. Reiktų atkreipti dėmesį kaip tik į G. Hėgelio istorijos filosofijos premisų poveikį aiškinant meną, - poveikį, kuris paprastai nepastebimas, ypač kai jo estetika nagrinėjama atskirai nuo kitų sistemos dalių. Šis atsiskyrimas iš tikrųjų yra labai abejotinas, juo labiau, kad G. Hėgelis, analizuodamas meną, vartojo kitose savo sistemos skyriuose susiformavusias kategorijas. Jo estetikoje pagrindinė meno reikšmės problema gali būti paaiškinta tik atsižvelgiant į laisvės principą.

Kritikuodamas romantikus, G. Hėgelis kalba apie jų meno teoriją, kurią vadina ironija, o ne apie istorinius literatūrinius jų samprotavimus. Ginčijamasi buvo ne dėl istoriškumo kaip meno kūrinių interpretavimo principo o, dėl meno kaip kultūros dalies reikšmingumo. G. Hėgelis prikaišiojo ironijos šalininkams, kad jie analizuoja tik meno santykį su menininku, kūrėjo individualybe, ir mano, jog meno kūrinio turinys bei forma taip pat priklauso tik nuo to. Žiūrint šiuo aspektu, išeitų, kad “reikšmės suteikimas ar panaikinimas priklauso tik nuo Aš savivalės” . Kaip ir romantikai menininko asmenybę jis laikė vieninteliu kūrybos subjektu. Bet pradėjus aiškintis jos esmę, prasidėdavę ir nesutarimai. G. Hėgelis priekaištavo romantikams dėl to, kad jie menininką laiko asmenybe, apdovanota “ savavališka valdžia ir galia “ , nulemiančia visą jos turinį. Taigi romantizmas, G. Hėgelio nuomone, absoliutina menininko kūrybinį vaidmenį ir teigia, kad jis pats sąlygoja tiek savo poziciją, tiek jos išraišką meno kūrinyje. G. Hėgelio nuomone, romantizmas pernelyg iškelia menininko saviraiškos funkciją, atskirdamas ją nuo bet kokių sąlygotumų ar išorinių aplinkybių.

Skaityti daugiau...
 

Įkalintas prizmėje

Buvo puiki diena, oras gaivus ir perregimas, dangus - vaiskus ir giedras (ir dar koks giedras!). Tokią dieną viskas atrodo įmanoma. Netgi mirtis. Tiesa, šiandien Evanas Ordželas į savo dienotvarkę mirties neįtraukė, bet būtent jos link jis ir artinosi. Ir niekaip negalėjo to išvengti.

Kadangi jo skafandras buvo beviltiškai sugadintas.

Aplink jį neįprastame plantokosmogeniniame pasaulyje, vadinamame Prizme, knibždėjo gyvybė. Jis atvyko į šią planetą, ketindamas įsikurti joje tolimesniam gyvenimui. O dabar atrodė, kad čia jis pasiliks ne gyvenimui, o kažkam visiškai kitam.

Oras aplinkui jo veidą buvo kupinas deguonies, kuriuo jis negalėjo kvėpuoti. Aplink augo miškai, pilni augalų bei gyvūnų, kurių jis negalėjo vartoti maistui.

Jo veidą šildė Prizmės saulė. Ji švietė ryškiai, bet degė ne kaitriau už žvaigždes, supančias Evano pasaulį, Samstedo planetą. Vidudienį čionykštė temperatūra būdavo gana palanki. Jis galėjo kvėpuoti Prizmės oru, gerti čionykštį vandenį, valgyti savo maisto atsargas, bet, nepaisant to, dabar jam buvo lemta mirti, nes skafandras pasidarė niekam tikęs.

Taip neturėjo atsitikti, nes šis komplektas buvo ypatingas net pagal unikalius Samstedo standartus. Jis buvo sukurtas specialiai šiam vizitui. Inžinieriai ir dizaineriai sukonstravo jį taip, kad Evanas būtų apsaugotas nuo bet kokių pavojų, visų įsivaizduojamų ir neįsivaizduojamų netikėtumų, kurie gali tykoti tokiame pasaulyje, kaip Prizmė. Bet šio skafandro išradėjai neįvertino, o ir negalėjo įvertinti vienos aplinkybės - begalinio Prizmės gyventojų atsiskyrėliškumo bei priešiškos jų klastos.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 2 iš 2
Filosofija
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt