www.spargalkes.lt

Žemė

Žemė  -  trečia   pagal   nuotolį   nuo   Saulės   planeta.   Ji,  kartu   su Merkurijumi, Venera, Marsu, priskiriama prie vidinių planetų. Vidinėmis vadinamos todėl, nes jos yra tarp Saulės ir asteroidų žiedo. Planetos, esančios už šio asteroidų žiedo, vadinamos išorinėmis.

Tarp vidinių planetų Žemė yra didžiausia ir masyviausia. Pagal masę (59,74.1023 kg) ji yra pirma tarp savo grupės (vidinių) ir penkta tarp visų planetų. Savo forma primena kamuolį: Žemės pusiaujinis skersmuo - 12756,28 km, o ašigalinis - 12713,51 km.

Mūsų planeta nuo artimiausios žvaigždės - Saulės - yra nutolusi vidutiniškai 149,6 mln. km. Šis atstumas vadinamas astronominiu vienetu. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai (afelyje) - apie liepos 3 d.

Mokslininkų teigimu, Žemė susidarė prieš 4,5 mlrd. metų, dėl gravitacinės kondensacijos, iš dulkių ir dujų, kurios planetų formavimosi pradžioje buvo išsisklaidžiusios erdvėje aplink Saulę. Žemės geologinė istorija atkuriama, tiriant Žemės plutos uolienas. Nustatyta, kad seniausių Žemės uolienų amžius ~ 3,5 mlrd. metų.

Žemės rutuliškumo idėją iškėlė senovės graikai (Pitagoras, VI a. pr. m. e.; Aristotelis, IV a. pr. m. e.); Žemės rutulio apytikslius matmenis apie 240 pr. m. e. nustatė Eratostenas. Skriejimo aplink Saulę idėją III a. pr. m. e. iškėlė Aristarchas Samietis. Įsigalėjus pasaulio geocentrinei sistemai, iki XVI amžiaus Žemė laikyta centriniu Visatos kūnu. Kad Žemė yra tik planeta, skriejanti aplink Saulę (Heliocentrinė sistema), 1515 įrodė M. Kopernikas (Lenkija).

Žemė susideda iš koncentrinių apvalkalų, dar vadinamų geosferomis: išorinio dujų apvalkalo - atmosferos, vandens apvalkalo - hidrosferos ir trijų vidinių sluoksnių: Žemės plutos, mantijos ir branduolio. Iš kitų planetų Žemė išsiskiria būtent tuo, kad turi pirmąsias dvi geosferas - atmosferą ir hidrosferą.

Atmosfera ryškios viršutinės ribos neturi: dujų pėdsakų aptinkama didesniame nei 1000 km aukštyje. Joje daugiausia azoto (78,1%) ir deguonies (20,9%), taip pat anglies dioksido, vandens garų, argono bei kitų dujų dalelių. Ši geosfera dar skirstoma į kelis sluoksnius: troposferą, stratosferą, jonosferą ir egzosferą. Troposfera - tankiausias atmosferos sluoksnis, kuris sudaro 4/5 visos atmosferos masės ir tęsiasi nuo Žemės paviršiaus iki 12 - 18 km aukščio. Čia vyksta dauguma meteorologinių reiškinių. Virš troposferos (iki 50 - 55 km aukščio) tęsiasi stratosfera. Maždaug 20 -25 km aukštyje kaupiasi didžiausia ozono koncentracija (“sluoksnis”), kuri saugo Žemę nuo ultravioletinių Saulės spindulių. Aukščiau, iki 500 km, tęsiasi jonosfera. Jonosferoje susidaro pašvaistės, žybsi į atmosferą įlėkę meteorai. Per ją yra perduodamos ilgesnės nei 15 m radijo bangos. Virš jos yra egzosfera. Tai mažiausio tankio atmosferos sluoksnis.

Hidrosfera susideda iš vandenynų, jūrų, sausumos vidaus ir požeminių vandenų, ledynų, sniego dangos. Joje aptinkami beveik visi cheminiai elementai. Pasaulinis vandenynas turi didelės įtakos Žemės klimato formavimuisi, medžiagų apykaitai, geologiniams procesams.

Viršutinė kietoji geosfera vadinama pluta. Jos didžiausias storis (po kalnuotomis sritimis) yra ~70 km. Žemės plutoje randama visų cheminių elementų. 95% plutos sudaro magminės, o 5% nuosėdinės ir metamorfinės uolienos. Žemės plutą nuo mantijos skiria Mochorovičiaus paviršius. Mantijos didžiausias gylis - 2900 km. Viršutinė dalis (substratas) ir Žemės pluta sudaro litosferą. Viršutinės mantijos apatinę dalį - astenosferą - nuo apatinės mantijos skiria Golicyno sluoksnis. Mantijos uolienos pagal sudėtį panašios į ultrabazines (peridotitus, dunitus) ir akmens meteoritus; vyrauja deguonis, silicis, magnis, geležis. Žemės branduolio vidutinis spindulys 3470 km. Manoma, kad branduolį sudaro geležies (90%) ir nikelio (8%) oksidai. Nuo Žemės paviršiaus į centrą didėja slėgis, tankis ir temperatūra. 100 km. gylyje slėgis 2,9 mln. kPa, ties mantijos ir branduolio riba 137,8 mln. kPa, centre 343 mln. kPa. Medžiagos tankis viršutinėje mantijoje 3,3 g/cm3, riboje su branduoliu 5,7 g/cm3, vidiniame branduolyje 12 - 17 g/cm3. Žemės temperatūra pakyla nuo 600 - 1000 C viršutiniuose poplučio horizontuose iki kelių tūkstančių laipsnių Žemės centrinėje dalyje. Temperatūra gilyn didėja ne visur vienodai; pvz., Europoje pakyla vidutiniškai 1 oC kas 32,3 m, Azijoje 27 m, Š. Afrikoje 23 m, Š. Amerikoje 39,1 m, Australijoje 27,2 m, P. Afrikoje >90 m (Geoterminis gradientas).

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (27799aa2ff971e47d71559e6a6d19888.zip)Žemė4 Kb0
Neteisinga

 
Geografija Žemė
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt