www.spargalkes.lt

Geografija

Indija

Indijoje susiformavo daug religijų – vedizmas, brahmanizmas, džainizmas, budizmas, induizmas yra indiškos. Švelnią lietuvio auselę turėtų gąsdinti tokie keisti pavadinimai. O ir keista… Vienoje šalyje tiek religijų. O buvo taip.

Archeologijos duomenimis, III – II t - metyje pr. m. e. Indijoje, prieš atvykstant į ją arijams, buvusi aukšta vietos gyventojų – davidų – kultūra. Rastos figūrėlės, amuletai liudija, kad tuo metu vietiniai gyventojai garbino Deivę Motiną, lyg ir Šyvos (vieno populiariausių induizmo dievų) prototipą, tam tikras medžių rūšis (figą), kai kuriuos žvėris (tigrą, dramblį, raganosį, jautį), kažkokias būtybes (kurių pusę sudaro žmogus, pusę gyvulys), kai kuriuos simbolius (pvz. lingą, svastiką). Daug daugiau žinoma apie arijų, maždaug II t-mečio viduryje įsibrovusių į Indiją, religiją. Žinių teikia arijų sukurta seniausia indijoje literatūra – Vedos. Todėl ir pirmoji išsivysčiusi Indijos religijos forma vadinama vedizmu.

Vedizmas neturėjo šventyklų, dievų atvaizdų, svarbiausia kulto apeiga buvo aukojimas, kuriam būdingas sudėtingas maginis ritualas. Keli dievai – Agnis (Ugnis), Djausas (Dangus), Indra (Audra, Griaustinis), Prithivė (Žemė), Rudras (Riaumojantysis), Surjas (Saulė), Vajus (Vėjas), Varūna (Tvarka). I t - mečio pr m. e. I pusėje vedizmas pamažu transformuojasi į naują religiją – brahmanizmą. Pavadinimas kilo iš ritualinių tekstų – brahmanų – rinkinio. Rėmėsi tomis pačiomis vedų knygomis, kaip ir vedizmas, tik kitaip jas traktavo. Pagal brahmanizmą, mirusio žmogaus siela persikelia į kitą, gimstantį organizmą.

Periodiškai pereinama į aukštesnę padėtį užėmančio žmogaus kūną, siela tobulėjanti. Pasiekusi visišką tobulybę, ji susiliejanti su visuotine dvasia Brahmanu. Vyriausieji dievai – Brahma, Višnus, Šyva – sudarė trejybę. Apie to paties tūkstantmečio vidurį atsiranda dar dvi religijos – budizmas ir džainizmas.

Skaityti daugiau...
 

Austrija (referatas)

Austrija yra kalnų šalis. Kalnai ir priekalniai, užimantieji beveik 80% teritorijos, priklauso daugiausia Alpių sistemai. Rytinių Alpių kalnagūbriai driekiasi per visą šalį nuo Šveicarijos sienos vakaruose beveik iki Vengrijos sienos rytuose ir šiaurės rytuose pasiekia Dunojų. Austrijoje Rytų Alpės žemesnės ir platesnės už Vakarų Alpes.

Rytinės Alpės susideda iš eilės platuminių kalnagūbrių, jie suraižyti gilių išilginių ir skersinių slėnių, kuriais teka greitos vandeningos upės (Inas, Zalcachas, Ensas, Muras, Drava, Traunas ir kt.). Ryti nės Alpės, tame tarpe ir jų dalis, esanti Austrijos teritorijoje, yra dalijamos į tris išilgines juostas: Šiaurines Klintines Alpes,Centrines Kristalines Alpes ir Pietines Klintines Alpes. Susiformavusios iš kietų kristalinių uolienų - gneisų, granitų ir žėrutinių skalūnų.

Centrinės Kristalinės Alpės sudaro pagrindinę Rytinių Alpių ašį. Jos yra ypatingai aukštos, ypač vakaruose - Ectalio bei Cilertalio Alpių ir Aukštojo Tauerno masyvai.

Rytų Alpes kerta tuneliai, kuriais nutiesti geležinkeliai ir geri plentai.

Perėjos yra 900 - 1300 m aukštyje. Vienintėlė patogi perėja vakarinėje Austrijos Alpių dalyje - Breneris (1 370 m). Ši perėja yra Tirolyje, Italijos pasienyje. Per Brenerį eina svarbus tarptautinis kelias iš Centrinės Europos į Viduržemio jūrą.

Skaityti daugiau...
 

Infrostruktūra

Skaityti daugiau...
 

Tundros augmenija ir gyvūnija

Geologiniais mastais visai neseniai Šiaurės Ameriką ir Euraziją dengę ledynai pasitraukė į pačią šiaurę ir aukštus kalnus.Tų ledynų pakraščių teritorijos Šiaurės Amerikoje vadinamos nederlingomis žemėmis, Senajame pasaulyje tundra (suomiškai tunturi - bemiškė aukštuma). Nors pavadinimai skirtingi, 75% augalijos ir gyvūnijos rūšių yra tos pačios abiejose teritorijose.Tundra yra maždaug tarp 60 - 70 Šiaurės platumos, t.y. ji prasideda ten, kur šilčiausio mėnesio vidutinė oro temperatūra tesiekia 10 C0. O pakankama temperatūra ir yra viena būtinų sąlygų medžiams augti.

Augalija ir gyvūnija priklauso nuo dviejų svarbiausių veiksnių - šviesos ir šilumos. Prie poliaračio per žiemos saulėgrįžą Saulė nepakyla virš horizonto, toliau į šiaurę poliarinė naktis trunka dar ilgiau. Didumoje tundros poliarinė naktis trunka net keletą mėnesių per metus. Iš dalies tai kompensuoja ilga poliarinė diena. Dieną skuba vystytis ir augalai, ir gyvūnai.

Reikia pažymėti ir geologinio palikimo - įšalo reikšmę. Podirvy čia sukaustęs daugiametis įšalas.

Grenlandijoje jis apima net 600 m. sluoksnį, tačiau gali būti ir dar storesnis. Vasarą paties viršutinio žemės sluoksnio, vadinamu aktyviuoju sluoksniu, ledas atitirpsta. Šis sluoksnis gali būti nuo 7 cm. iki 3 m. storio ir tik jis leidžia gyvuoti tundros augalijai ir gyvūnijai. Žemė vasarą būna įmirkusi, nes daugiametis įšalas neleidžia vandeniui susigerti gilyn. Žemei nuolatos atšylant ir vėl įšalant, dirva kilnojasi, joje atsiranda tuštumų, kuriose kaupiasi akmenys. Ilgainiui iš jų susidaro akmenų daugiakampiai ar žiedai. Kritulių per metus čia būna iki 50 cm (perskaičiavus į vandenį); daugiausia tai sniegas.

Skaityti daugiau...
 

Ispanija

Ispanija daugeliui asocijuojasi su Kristupu Kolumbu, Pablu Pikasu, Salvadoru Dali, korida ir flamenku. Kiti mano, kad Ispaniją suprasti nelengva dėl jos dvilypumo, mat tame pačiame žmoguje dera ir Don Kichotas, ir Sanča Pansa...  Teisūs tie,kurie šią žemę įsivaizduoja su aukštais kalnais ir sniegu apdengtomis jų viršūnėmis,šlaitais, išgrąžintais pilkšvų alyvmedžių, mato slėniuose auginančius citrinmedžius ir baltus kaimelius su virš jų iškilusiomis bažnyčiom, primenančiom maurų pastatytas pilis.

Šiai šaliai nesvetima ir mėlynai žalia Viduržemio jūra su saulėtais paplūdimiais. Štai Maljorka garsi ne tik savo kurortais bet ir Dracho olomis, kuriose stalagmitų ir stalakitų nėriniai pinasi su orkestro muzika.

Ispanija buvo daugelio šalių atradėja ir valdovė, tai kraštas, kur kryžiuojasi Vakarų ir Rytų kultūra.

Tai žavi, spalvinga šalis, stebinanti daugelio amžių architektūrinių formų ir stilių įvairove, šokiais ir korida. Jos istorija skausminga ir turtinga, ji matė graikus ir finikiečius, romėnus ir arabus, inkviziciją ir fašizmą. Kai kurie statiniai ir gyvenimo būdas mena archajinius laikus. Pavyzdžiui, Pietų Europoje žmonės gyvena uolose ar pusiau uolose – pusiau žeminėse.

Pasaulyje gyvena apie 38,4 mln.ispanų. diduma jų yra Europoje ir Amerikoje. Pirėnų pusiasalyje išsiskiria kaip ir atskiros jų etninės bendrijos. Čia gyvenantiems ispanams būdinga tai, kad dauguma jų nevartoja terminų “ispanas” ar “ispanų tauta”. Baskai, katalonai, aragonai, kanarai, kastiliečiai, valensiečiai mąsto apie sričių nepriklausomybę, tad pirmiausia jie sako: “ aš esu baskas ir ispanas”. Dominuoja ispanų kalba, bet skiriasi dialektai (kaip ir Lietuvoje žemaičių, suvalkiečių, aukštaičių, dzūkų), pavyzdžiui, Aragono, Kastilijos, Asturijos ir kitų sričių tarmės.

Skaityti daugiau...
 

Kelionių agentai, kelionių organizatoriai ir kelionės organizavimo paslaugos

Šiandien pagrindinis klausimas yra dėl santykių tarp kelionių operatorių ir kelionių agentų. Štai ką parodo mums Vakarų patirtis.

Operatoriaus prioritetas akivaizdus, ir tai yra teisinga. Stambios operatorių firmos turi ofisus ir agentų tinklą visose Europos (o kai kurios ir viso pasaulio) šalyse. Šios firmos skirsto rinką, planuoja vienos ar kitos sferos politiką. Individualiai sprendžia reklamos problemas, nustato santykių su klientais taisykles.

Konkurencija yra žiauri: būna tokių atvejų, kai viena grupė veikia prieš kitą, atima viena iš kitos pelnigus kontraktus su viešbučiais, čiarterinius pervežimus. Bet viename aspekte yra nuostabus vieningumas – tai klausimuose apie santykius su agentūromis.   Nė viena nepriklausoma agentūra negali gauti daugiau nei 12 % komisinio atlyginimo, nė viena iš jų negali gauti didesnio, už jai skirtą, vietų kiekio. Tai daroma tam, kad būtų vystomas frančeizingo tinklas (“franchise” – angl. “paskatinimas”; šiame tinkle yra taikomos įvairių formų nuolaidos).  Šio tinklo rėmuose dirba vienos ar kitos paskatinimo bei nuolaidų sistemos. Galimos įvairios darbo schemos, nes didmenininkas skatina savo pardavėjus. Iš viso, susidaro įspūdis, kad vakarų rinkoje stipriausios yra frančeizingo agentūros; tai agentūros, įkurtos įvairių transporto (avia ir geležinkelio) kompanijų. Kitų agentūrų dalia – tai “kelionių parduotuvių” forma, kurios, kaip taisyklė, parduoda keliones, vadinamas “paskutinę valandą”. Tai yra, žmogus ateina į “parduotuvę” jau su lagaminu ir iš ten – iš karto į oro uostą, į paruoštą skrydžiui liektuvą.

Skaityti daugiau...
 

Europos iškasenos

Skaityti daugiau...
 

Kuršių marios

Kuršių marios, lagūna Baltijos pietryčiuose, į pietus nuo Klaipėdos. Plotas 1584 km . Šiaurės dalis priklauso Lietuvai, pietinė - Kaliningrado sričiai. Ilgis 93 km, didžiausias plotis 46 km. Didžiausias gylis 5,9 m ( marių vid. dalyje ), vidutinis gylis 3,8 m. Vandens tūris 6,0 km.

Kuršių marios ištįsusios iš šiaurės į pietus ; pietuose plačiausios, į šiaurės tolydžio siaurėja (forma panaši į trikampį). Šiaurėja Klaipėdos sąsiauriu jungiasi su Baltija ; prie pat jūros sąsiauris yra 390 m pločio. Vakaruose marias nuo Baltijos skiria Kuršių nerija. Jos rytiniame (marių) krante yra kyšulių - ragų; didžiausi ( iš šiaurės į pietus ): Agilo, Bulvikio, Grobšto, Rasytės. Didžiausios įlankos : Agilo, Pervalkos, Karvaičių, Didžioji ir Mažoji Preilos, Brukio. Pietiniai marių krantai daugiausia žemi, pelkėti. Prie jų vietomis, ypač vidurinėje dalyje, ties Pustų ragu, yra bangų abrazijos atidengtų ir nugludintų riedulių sankaupų. Į rytus nuo marių yra Nemuno deltos žemuma, kurios krantai taip pat žemi, pelkėti. Čia yra 2 dideli kyšuliai: šiauriau - 5 - 6 m virš vandens iškilęs moreninis akmeningas Ventės ragas, piečiau - žemas samplovinis smėlinis Liekų ragas; 2 didelės įlankos - Kniaupas ir Gaurinė, arba karklė. Tarp ventės rago ir Klaipėdos krantai vietomis kiek aukštesni. Kranto linijos ilgis 324 km.

Dugnas gana vienodas, ypač pietinėje dalyje - Budume, kur vyrauja apie 5 m gylis. Čia yra 3 nedidelės seklumos. Žymiausia jų - Labgaršva ( apie 1 km, gylis apie 1,6 m ) yra per 3,5 km į šiaurę nuo Deimenos žiočių. Marių šiaurinėje dalyje dugnas taip pat gana lygus, gylis apie 2 m, tik vakariniu pakrašiu, palei Kuršių neriją, tesiasi 3-5 m gylio pavandeninė rina - Panerijos duburys. Jis susidarė dėl dugno grunto deformacijos, slenkant kopoms į priekį. Duburys yra laivybos farvateris. Sudėtingiausias dugno relfas yra dubens centre - Vidmarėse ( tarp Kuršių nerijos, Ventės bei Liekų ragų ; čia įteka Atmeta ir Skirvytė ).Vidmarių gylis daugiau kaip 5 m; yra seklumų: akmeningos kalvos ( gylis 1,8 m ) ir Akmenės  ( 1,9 ) seklumos,  smėlinga Ežios sekluma ( ilgis 8 km; gylis apie 1, 2 m ).

Skaityti daugiau...
 

Vanduo ir žmogus

Vanduo, vandenilio oksidas, H2O, bespalvis skystis. Neturi skonio ir kvapo. Vandens molekulėje du vandenilio atomai yra susijungę su deguonies atomu taip, kad kampas tarp šių lygus 105. Dėl tokio teigiamų vandenilio jonų ir neigiamo deguonies jono išsidėstymo vandens molekulė yra dipolis. Polinė vandens prigimtis sąlygoja tai, kad jis sudarytas ne tik iš paprastų H2O molekulių, bet ir iš jų asociatų (H2O). Daugelis vandens savybių yra kitokios, negu panašios sudėties junginių. 0 C temperatūroje vanduo užšąla ir virsta ledu, 100 C temperatūroje užverda - virsta garu. Daugiau nei 1500 C temperatūroje vandens molekulė ima skilti į elementus. Kritinis vandens slėgis 21,5 Mpa, kritinė temperatūra 374,15 C, tankis 998,23 kg/m3 (20 C). Didžiausias vandens tankis (1000 kg/m3) yra 4 C temperatūroje. Šiluminė vandens talpa yra didelė (41,9 kJ/kg K), todėl vandens masyvai Žemėje turi didelę įtaką klimatui. Vanduo yra silpnas elektrolitas (H2O H++OH-; K=[H+] [OH-]=1014, t.y. tik viena iš 550 000 000 molekulių yra disociavusi). Vandens laidumą elektrai labai padidina jame ištirpusios rūgštys, bazės arba druskos. Gamtoje yra 9 izotopinės vandens atmainos (apie 0,018% visos gamtinio vandens masės sudaro sunkusis vanduo).

Vanduo yra vienas universaliausių tirpiklių. Iš organinių junginių tirpina tik tuos, kurie turi polinių grupių (-OH, -COOH, -NH2) ir yra nelabai didelės molinės masės. Kai kurie junginiai prisijungia vandenį (hidratacija), vnadens veikiami, skyla - vyksta hidrolizė, arba nuo jų pačių atskyla vanduo (dehidratacija).

Daugelis druskų turi kristalizacinio vandens. Vandens yra kai kuriuose kompleksiniuose junginiuose (akvakompleksuose). Vanduo lengvai reguoja su šarminiais metalais, sudarydamas hidroksidus. Geležis ir jos lydiniai, vandens veikiami, koroduoja. Fluoras iš vandens molekulės atskelia atominį deguonį (F2+H2O 2HF+O). Su oksidais vanduo sudaro bazes arba rūgštis. Aukštoje temperatūroje vanduo konvertuoja metaną iki anglies monoksido. Vanduo yra daugelio cheminių reakcijų terpė ir katalizatorius.

Skaityti daugiau...
 

Emigracija

Viena aktualiausių šiuolaikinio pasaulio problemų – emigracija – ypač eskaluojama Lietuvoje. Kiekvienais metais daug žmonių išvyksta iš Lietuvos, ketindami užsidirbti ir sugrįžti atgal po metų kitų ar bėgdami nuo problemų, kurios kamuoja Lietuvą. Dauguma išvykusių į užsienį randa darbus, sukuria šeimas ar dėl kitų priežasčių užsibūna užsienio valstybėse, tačiau stengiasi nepamiršti to, iš kur kilo, ir platina savos tautos kultūrą užsienyje. Taigi ar galima teigti, kad emigracija – tai Tėvynės išdavimas, jei dauguma Tėvynės užsienyje nepamiršta?

Romualdas Ozolas savo straipsnyje „Išvažiuokit! Ir kuo greičiau!” teigia, kad emigracija yra Tėvynės išdavimas. Pasak jo, išvykimas iš Tėvynės – tai „protestavimas kojomis”, lengvesnio kelio į asmeninę gerovę pasirinkimas apeinant sunkumus. R. Ozolas pateikia pavyzdžių iš Vakarų Europos valstybių gyvenimo, kaip ten žmonės kovojo už savo teises (Vokietijoje, Prancūzijoje minimos studentų demonstracijos), lyg vakarų europiečiai neemigruoja. Ar tikrai? Kas vyko toje pačioje Europoje prieš 70 ar daugiau metų? Žmonės masiškai kėlėsi į JAV, kūrė savo gyvenimą ten, tačiau būdami išvykę, uždirbdavo ir siųsdavo juos į savo Tėvynę, tokiu būdu stengdamiesi prisidėti prie gerovės didinimo savo valstybėje.

Panaši situacija dabar su lietuviais emigrantais – jų uždirbti pinigai siunčiami į Lietuvą, kad pagelbėtų čia likusioms šeimoms, taip pat ir Lietuvai – čia išleisti pinigai skatina valstybės ekonomiką.

Užsienyje lietuviai jau antrus metus rašė valstybinį diktantą, o Didžiojoje Britanijoje suorganizavo savo krepšinio lygą. Taigi manau, kad toks išvykimas iš Tėvynės, kai stengiamasi propaguoti jos kultūrą ir kitaip ją remti, negali būti laikomas Tėvynės išdavimu.

Skaityti daugiau...
 

Modernizacija

Modernizacija yra procesas, kurio metu tradicinė, kaimo, agrarinė visuomenė virsta pasaulietine, industrine, miestų visuomene.

Moderni visuomenė dažniau visa ko pagrindu laiko individą, negu agrarinės, valstietiškos visuomenės, grupės ar bendruomenės. Modernioje visuomenėje stengiamasi specializuotis vienoje srityje, vystant darbų pasidalinimą. Moderni visuomenė nesiremiateisėmis ir privilegijomis, kurias gauna atskiros individų grupės ar individai, nesivadovauja tradicijomis ir papročiais. Jos stengiasi vadovautis logiškais ir moksliškais metodais ar būdais.

Socialinės transformacijos sąlygos, kurios vedė į modernizaciją išaugo iš europos socialinių, ekonominių sąlygų. Didžioji šių sąlygų dalis išsivystė iš komercinio kapitalizmo viduramžių europoje. Pirmą karta ekonomika pakeitė savo tixlus nuo vartojimo į produkciją. Atsirado nauja rinkų rūšis, kuri rėmėsi paklausos - pasiūlos mechanizmu. Pagausėjo kapitalo investicijos, kurios buvo reikalingos ateities produkcijai.

Pirmą kartą kaimo agrokultūriniai reitingai buvo už miestų ir prekybos centrų. Žemės turėjimas nebebuvo socialinė vertybė, kaip tai būdavo ankstesniais laikais; išskirtinė žemvaldžio vieta buvo užvaldyta pirklių ir amatininkų. Ankstesnis skirtumas tarp žemvaldžio ir bežemio dabar leido atsirasti skirtumui tarp darbdavio ir darbininko. Kariuomenės reikšmė nyko.

Skaityti daugiau...
 

Kuro ir elektroenergetikos pramonė Lietuvoje

Lietuvoje yra nedaug savo kuro ir energijos išteklių. Tai durpės, negausūs naftos ištekliai, geoterminiai H2O’ys, hidroenergetiniai ištekliai, mediena, saulės ir vėjo energija. Pirminius energijos šaltinius reikia importuoti į Lietuvą, nes vietinių energijos išteklių neužtenka. Tai nafta, gamtinės dujos, branduolinis kuras, akmens anglys – juos ir reikia importuoti.

Norint šalies energijos poreikius, sudaromas pirminės energijos panaudojimo balansas. Jame parodyta, kiek reikės suvartoti vietinių ir importuojamų pirminės energijos išteklių, kaip jie bus panaudoti atskiruose ūkio šakose. Naudojamų kuro rūšių sudėtį lemia ekologiniai, kainų ir vartotojų ypatumai.

Šalies kuro pramonė – tai naftos perdirbimo produktų gamyba, dujofikacija, durpių pramonė, šiluminės energijos gamyba, malkų ir vietinės naftos gavyba. Lietuva naftą gauna naftotiekių iš Rusijos.

Daugiausia mazuto šalyje sunaudoja šiluminės elektrinės; dyzelinio kuro, benzino ir žibalo – transportas; buitinio krosnių kuro – centrinės šildymo sistemos. Naftos perdirbimo produktų gamybai tenka 60% visos kuro pramonės gaminamos produkcijos vertės. Kad šalis nebūtų priklausoma nuo Rusijos, kaip naftos tiekėjo, Baltijos jūroje prie Būtingės statomas terminalas, prie kurio galės sustoti ir perpilti naftą prie jo sustoję tanklaiviai. Gamtinės dujos magistralinių dujotiekių gaunamos iš Rusijos, o toliau vamzdynais paskirstomos vartotojams šalies teritorijoje. Labai svarbi šalies šiluminės energijos gamyba. Šil. energiją gamina ŠE’ės. Jos tiekia karštą vandenį gyvenviečių centrinio šildymo sistemoms.

Skaityti daugiau...
 

Šiaurės Amerika (skaidrės)

Skaityti daugiau...
 

Valstybių skirstymas pagal ūkio sanklodą

Skaityti daugiau...
 

Norvegija

Norvegija - šiauriausia Europos šalis. Nuo Lietuvos ji yra už 700 km. Vakaruose jos krantus skalauja Šiaurės ir Norvegijos jūros, o šiaurėje - Barenco jūra. Rytuose Skandinavijos kalnai skiria Norvegiją nuo Švedijos, o šiaurėje ji ribojasi su Suomija ir Rusija. Norvegija ilgiausia Europos šalis, iš šiaurės į pietus nutįsusi 1752 km.

Didžiausias jos plotis - 434, o mažiausias - tik 6,3 km. Norvegija didesnė už Italiją, Didžiąją Britaniją. Pusė krašto yra arktinio klimato juostoje, 72% teritorijos užima kalnai, ežerai, ledynai negyvenamos vietos. Tačiau Norvegija yra viena turtingiausių pasaulio šalių. Norvegų gyvenimas glaudžiai susijęs su jūra.

Ji garantuoja patikimiausią susisiekimą su krašto šiaure. Iš žodžių Nord vegr, t. y. kelias į šiaurę, kilęs net šalies pavadinimas.Administraciniu atžvilgiu šalis padalyta į 18 apskričių - fiulkių, o tradiciškai skiriama šiaurės (į šiaurę nuo 65° š. pl.) ir pietų Norvegija.

Seniausiuose antikos autorių šaltiniuose Skandinavijos gentys paminėtos prieš du tūkstančius metų. Norvegų tautybė susiformavo maždaug prieš tūkstantmetį iš atsikėlusių germanų ir vietinių finų genčių. Prastos gyvenimo sąlygos VIII - XI a. vertė norvegų vikingus prekybos, žvejybos ir užkariaujamais tikslais vykti į Islandiją, galbūt Grenlandiją ir Šiaurės Ameriką. IX a. gentys susijungė į valstybę. XIV a. Norvegija sudarė uniją su Švedija ir Danija. Ji ilgai kovojo su Švedija dėl nepriklausomybės, bet tik 1905 m. tapo nepriklausoma. Nors ir paskelbusią neutralitetą, 1940 m. Norvegiją okupavo Vokietija. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Norvegija vėl tapo nepriklausoma.

Norvegija yra kalnų kraštas. Beveik 2/3 krašto ploto aukštis didesnis kaip 500 m. Skandinavijos kalnai stačiašlaičiai, jų viršūnės šiaurėje siekia 800 m, o pietuose - daugiau kaip 2400 m. Kalnai suskaldyti gilių upių slėnių. Kai kur pajūriu driekiasi nedidelės (5 - 60 km pločio) žemumos.Krantas labai išraižytas daugybės iškyšulių bei fiordų. Prie kranto gausu mažų salų (150 000) ir šcherų. Fiordai - tai siauros, giliai į sausumą įsirėžusios įlankos su stačiais, ledynų nugludintais šlaitais. Jos susidarė tektoninių lūžių vietose.

Skaityti daugiau...
 

Utenos apskritis

Viena gražiausių Lietuvoje Utenos apskritis dažnai vadinama ežerų kraštu, lyginama su ežeringąja Suomija ar nepaprastai raiškios gamtos Europos kraštu Šveicarija. Šią apskritį sudaro Utenos, Molėtų, Ignalinos, Zarasų ir Anykščių rajonai.

Utenos rajonas – kalvų ir ežerų kraštas, Aukštaičių aukštumos šiaurrytinė dalis. Visame rajone tarp kalvų esančiuose pažemėjimuose tyvuliuoja daugiau kaip 185 įvairaus dydžio ir formos ežerai ir ežerėliai.

Į šiaurę nuo Utenos banguoja vienas didžiausių Lietuvos ežerų – Alaušas. Jis yra populiariausias ir mėgstamiausias rajono ežeras. Vaizdingos ežero pakrantės, dvi didelės salos, dideli ir smėlėti atabradai, skaidrus vanduo, daugybė žuvų vilioja ne tik žvejus, bet ir turistus bei poilsiautojus.

Nepakartojamo grožio Tauragno ežeras, primenantis plačią vandeningą upę (didžiausias plotis 1.1 km), vingiuojančią iš vakarų į rytus 9.5 km. Tai pats giliausias ežeras Lietuvoje (60.5 m), kurio vanduo tyras, švarus, gero skonio, o dugno reljefas labai nelygus, pilnas seklumų ir duburių, turinčių savo pavadinimus. Net ir karščiausią vasaros dieną jis alsuoja vėsa, baugina savo tamsia gelme. Tik keliose vietose galima keliolika metrų pabristi smėlėtu atabradu. Kitur jis gilus nuo pat kranto. Pasakojama, kad labai seniai, kada šios apylinkės dar ištisai buvo apaugusios ąžuolynais, prie šio ežero su kariais apsinakvojęs kunigaikštis Rigimundas. Karius lydėjęs ir senas kanklininkas. Išgirdę kanklių muzikos garsus, atklydę du taurai, kurie žmogaus balsu patarę kunigaikščiui apsigyventi ant kalno kitoje ežero pusėje. Paklausę žmonės žvėrių patarimo ir pasistatę ten galingą pilį. Pilis buvusi pavadinta Taurapiliu, o ežeras – Tauragnu.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos kasybos pramonė

Per ilgą ir sudėtingą Lietuvos teritorijos geologinę raidą susidarė įvairių naudingųjų iškasenų, kurios dėsningai pasiskirsčiusios žemės gelmėse. Kristaliniame pamate, susidariusiame iš granitinių uolienų, yra metalinių iškasenų – geležies, spalvotųjų metalų rūdų. Ikikvarterinių nuosėdinių uolienų storymėje yra nemetalinių iškasenų: klinties, dolomito, kreidos, gipso, anhidrito, druskų, naftos, požeminių vandenų.

Žvyras, smėlis, molis, durpės – tai tipiškos kvartero naudingosios iškasenos. Jos slūgso žemės paviršiuje, gerai  ištirtos, lengvai prieinamos.

Iki šiol Lietuvoj nerasta pasaulinės ar nors regioninės svarbos naudingųjų iškasenų, tačiau šiuo metu daugiausia išgaunama požeminis gėlas ir mineralinis vanduo, klintys, dolomitai, opoka, smėlis, žvyras, molis, taip pat durpės bei nafta. Taigi, Lietuva savo gelmių turtais nėra labai turtinga valstybė, bet kai kurie telkiniai yra gana dideli.

Dolomitai. Jie slūgso Šiaurės Lietuvos devono sistemos sluoksniuose. Dolomitas yra palyginti minkštas, lengvai pjaunamas ir skaldomas, gali būti naudojamas interjero apdailos plokštėms, cementui, mineralinei vatai, kalkėms gaminti. XIX a. dolomitas buvo naudojamas kaip statybinis akmuo. Šiaurės Lietuvoje dar ir dabar yra gerai išlikusių iš dolomito sumūrytų malūnų, bažnyčių, tiltų. Dolomitas kasamas Petrašiūnų, Klovainių ir Skaistgirio karjeruose. Iš čia iškasto dolomito daroma skalda keliams tiesti, betonui gaminti.

Klintys. Jos slūgso 10 – 30 m. storio klodais permo sistemos sluoksniuose Akmenės raj. Eksploatuojami Karpėnų ir Menčių telkiniai. Klintys yra svarbiausia cemento, statybinių kalkių, klintmilčių žaliava. Taip pat naudojama silikatinių plytų, stiklo, popieriaus, cukraus pramonėje. Klintys dedamos į gyvulių pašarus, paukščių lesalus. Ištyrus apie 800 ha plotą, rasta apie 250 ha nedolomotizuotų, eksploatacijai tinkamų klinčių. Buvo surasta apie 40 mln. m3 geros kokybės klinčių.

Skaityti daugiau...
 

Londonas

Londonas - vienas didžiausių Europos miestų, jame gyvena du kartus daugiau žmonių negu Lietuvoje! Šis miestas įsidėstęs 79 km. į vakarus nuo Temzės upės žiočių.Šis miestas yra padalintas į dvi teritorijas: Mažasis Londonas ir  Didysis Londonas. Kiekviena teritorija turi daug įžymybių. Londonas - kultūros bei architektūrinių laimėjimų miestas. Tai augantis, aktyvus ir įvairus miestas su aukščiausios klasės restoranais, klubais, nesibaigiančiu naktiniu gyvenimu. Londone yra daugiau nei 300 galerijų bei puikus teatras.

Hyde Park'as egzistuoja nuo 1536 metų, kai ši žemė buvo skirta medžiojimui. Parkas augo ir keitėsi atsižvelgiant į valdžios ir visuomenės interesus. Vėliau šis parkas tapo labiausiai turistų lankomu parku D. Britanijoje. Populiauriausia Hyde Park'o vieta yra 11.34 hektarų ploto Serpentine ežeras, kuriame galima maudytis, žvejoti, plaukioti įvairiausiu vandens transportu. Kita populiari parko dalis yra "Rotten row" - garsiausia pasaulyje jojimo trasa, kuri 1990 metais šventė savo 300 metų jubiliejų. Ši trasa buvo pirmoji Didžiosios Britanijos gatvė, kuri buvo apšviesta naktį.

Nepaisant didžiulo žmonių srauto Hyde Park'as sugeba išlaikyti ramią kaimišką atmosferą, kuri labai vertinama visų turistų bei vietinių gyventojų.

Parkas dar garsėja savo tradicija, kad jame yra vieta ("Speakers corner"), kur kiekvienas žmogus gali garsiai reikšti savo įdėjas bet kokia tema.

Skaityti daugiau...
 

Saulės kalendorius

Kalendorių sudarymo pirmenybės laurai tenka Egiptui. Beveik visų dabartinės Europos Saulės kalendorių prototipų galima laikyti senovės Egipto kalendorių, sudarytą, pagal kai kuriuos duomenis, IV tūkstantmetyje prieš mūsų erą.

Metų pradžia pagal šį kalendorių yra laikoma diena, kada pati ryškiausia dangaus žvaigždė Sirijus pirmą kartą pasirodo prieš saulėtekį po dviejų mėnesių nematomumo periodo ( apytiksliai 70 parų ).

Egiptiečiai astronomai taip pat pastebėjo, kad Nilas išsilieja beveik tuo pačiu metu, kai pasirodo Sirijus, o savo ruožu šie abu reiškiniai sutampa su vasaros saulėgrąža.

Kadangi beveik visi Egipto gyventojai buvo susitelkę Nilo slėnyje, o nuo šios “šventos” upės išsiliejimo labai priklausė ūkinė veikla, Saulės kalendorius čia įgijo gyvybiška reikšmę.

Senovės Egipto astronomai ir valstybės veikėjai metų pradžią nutarė laikyti potviyno sezono pirmo mėnesio pirmą dieną, o metų trukmę nustatė 365 parų.

Egiptiečių kalendoriniai metai buvo suskirstyti į 12 mėnesių po 30 dienų kiekvienas. Pirmas egiptiečių kalendorinių metų mėnuo buvo vadinamas totu, o tolesni faofiu, ačiu, chojaku, tibiu, mechiru, famenotu, farmučiu, pachonu, painiu, epifiu, mesoriu. Po to ėjo penkios pridėtinės paros. Tai buvo darnus skaičiavimas ir išvengė daugelio Mėnulio kalendoriaus trūkumų. Kadangi saulinės paros trukmė yra 365,2422, arba 365 paros 5 h 46 s. Dėl šios priežasties kasmet egiptiečių kalendorinių metų pradžia atsilikdavo nuo atogrąžinių metų pradžios apytiksliai ¼ paros, o per ketverius metus – viena  para. Dėl to vėliau egiptiečių kalendorių imta vadinti klaidžiojančiu.

Skaityti daugiau...
 

Kauno miestas

Kauno apskrities žemės nuo seno laikomos svarbiausiomis Lietuvoje. Ir ne todėl, kad čia geriausios žemės, išradingiausi žemdirbiai, sumaniausi pramonininkai, gabiausi prekybininkai. Visa tai rasi bet kuriame Lietuvos krašte. Tačiau tik kauniečiai ir žemaičiai gali didžiuotis, kad nė vienas okupantas čia nerado sau ramybės per visus karus bei okupacijas. Laisvės troškimas, sugebėjimas ja naudotis, orumas, nacionalinių interesų saugojimas, noras bendrauti ir bendradarbiauti su draugiškai mūsų valstybės atžvilgiu nusiteikusiais kitų tautų atstovais – štai būdingiausi mūsų apskrities žmonių bruožai.

Išplėtota mašinų ir prietaisų gamyba, metalo apdirbimo, chemijos, statybinių medžiagų, tekstilės ir trikotažo, popieriaus ir poligrafijos, baldų, stiklo ir maisto pramonė. Yra daug gamtos bei kultūros vertybių, dominančių pažintinio turizmo mėgėjus. Sparčiai plėtojama jų aptarnavimo infrastruktūra.

Aktyvus kultūrinis gyvenimas. Vieni iš reikšmingiausių renginių – Pažaislio muzikos, tarptautiniai jaunųjų muzikų ir džiazo festivaliai.

Patogus susisiekimas su kaimyninėmis valstybėmis automobilių plentais, geležinkeliais, lėktuvais.

Kaunas – antras pagal dydį ir reikšmę Lietuvos miestas, visada veržęsis pirmauti. Istorijos vėjams siaučiant jis buvo svarbiausias lietuvių tautos dvasinės atsparos, kovos už tautos savasties išsaugojimą miestas. Dvidešimt metų Kaunas buvo laikinoji sostinė.

Yra 9 aukštosios mokyklos (arba jų filialai), 20 mokslo institutų bei įstaigų. Aktyvus kultūrinis gyvenimas: veikia 26 bibliotekos, 7 profesionalūs, 10 mėgėjiškų teatrų, 20 folklorinių ansamblių, įvairūs kiti meno, sporto kolektyvai.

Kaunas – svarbus transporto mazgas. Susikerta dvi svarbios transporto ašys: viena – iš šiaurės pro Estiją ir Latviją į pietus nuo Lietuvos esančias valstybes nusidriekianti Via Baltica trasa, kita eina iš rytų ir tęsiasi iki Klaipėdos. Tai sudaro puikias prielaidas steigti čia laisvąją ekonominę zoną, skatinti investicijas. Iki Kauno planuojama nutiesti Europos standarto geležinkelį, tad čia susikirstų svarbios automobilių magistralės, upių, geležinkelių bei oro trasos.

Skaityti daugiau...
 

Apgyvendinimo sistemos

Ekonominiai gamybiniai socialiniai, kultūriniai ryšiai jungia gyvenvietes į sistemą.

Monocentrinė sistema susidariusi tankiai apgyvendintose teritorijose, kur maždaug vienodos ekonominės, bei gamtinės sąlygos. Sistema apjungia įvairių funkcijų gyvenvietes. Pramonė ir sistemos valdymas sukauptos viename centre. Didelis miestas yra kultūros aptarnavimo centras. Ryšiai tarp gyvenviečių nuoseklūs. Trūkumai: centrai netolygiai išdėstyti, nevienodas aptarnavimas.

Policentrinė sistema gali susiformuoti iš įvairių specialiosios paskirties kompleksų. Nėra dominuojančio centrinio miesto. Gali susidaryti tirštai apgyvendintose teritorijose. Sistemos teoriniam modeliui artimosios gavybinės priemonės rajonas. Vyrauja nedideli miesteliai, turintys siaurą profilį. Visos gyvenvietės glaudžiai susiję gamybiniais ir aptarnavimo ryšiais. Sistema gali pereiti į monocentrinę, kai greta kalnakasybos kuriasi apdirbamoji pramonė. Dažniausiai susidaro aglomeracijos.

Mišrioji sistema  turi ir monocentrinės ir policentrinės sistemos bruožų. Gali būti keli stambūs centrai, bet jie atlieka skirtingas funkcijas.

Žiedinės sistemos charakteringa retai apgyvendintai teritorijai. Statomos atskiros gyvenvietės, kurios toli nuo ekonomikos, kultūros centrų.

Apgyvendinimo problemos sprendžiamos rekonstruojant gyvenviečių tinklus taip, kad atitiktų naujas ekonomines ir socialines sąlygas. Tai glaudžiai siejasi su gamybinių jėgų pasiskirstymu. Gavybinės pramonės Įm. Statomos ten, kur yra žaliavų. Apdirbamosios pramonės augimas nepriklauso nuo konkrečios vietos. Apdirbamosios pramonės reikšmei didėjanti didelė ir darbo išteklių reikšmė. Ištekliai yra mobilūs ir gali keisti savo teritorija. Tačiau gyventojų pasiskirstymas priklauso ne tik nuo gamybos, bet ir nuo gamtinių, administracinių gyvinimo sąlygų.

Skaityti daugiau...
 

Apie Londoną

Londonas, D.Britanijos  sostinė. Jame  gyvena  7,4  mln  gyventojų. Miestas įsikūręs Anglijos pietryčiuose, lygumoje, abipus Temzės estuarijos, 75 km nuo žiočių ( š. J.). Londonas  su  priemiesčiais  sudaro D.Londono metropolinę grafystę (1800 km2). Tai miesto centras (Sitis) ir 32 sostinės apygardos. D.Londone susitelkę apie 1/8 visų, apie 1/6 ekonomiškai aktyvių D. Britanijos gyventojų, gyvena apie 0,5 mln imigrantų.

Londonas - didelis transporto mazgas. 2 tarptautiniai ir 1 vietinių oro linijų aerouostas. Londonas jūrų prekybos uostas - didžiausias D. Britanijos ir vienas didžiausių pasaulyje pagal krovinių apyvartą (daugiau kaip 44 mln. t., 1976). Uostas ištįsęs Temzės upe 50 km., turi 5 sistemas uždarų dokų - baseinų (pirmasis įrengtas 1669 m.)Per Londono dokus praeina trečdalis viso Anglijos importo ir daugiau kaip ketvirtadalis eksporto. Čionai gabenami Kanados, Australijos ir JAV grūdai, Argentinos, Australijos ir Naujosios Zelandijos mėsa, Danijos, Olandijos ir Belgijos pieno produktai, Indijos ir Ceilono arbata, JAV medvilnė, Irano ir Venesuelos nafta ir naftos produktai ir daug kitokių prekių iš visų Žemės rutulio kraštų. Į Londoną įvežamos žaliavos, o išvežami pusfabrikačiai, gatavos prekės ir įrengimai. Londono keleivinis uostas yra Tilberyje. Londono metropolitetas (įrengtas 1860 -1863) seniausias pasaulyje.

Londone pagaminama 25% D.Britanijos pramonės produkcijos. Mašinų gamyklose dirba daugiau kaip 40% Londono pramonės dirbančiųjų, popieriaus ir poligrafijos pramonėje apie 13 %. Diduma pramonės produkcijos pagaminama 5 pramoniniuose Londono rajonuose.

Skaityti daugiau...
 

Italijos miestai XVIII a. Romos rekonstrukcija

XV a. pabaigoje prasidėjęs Šiaurės Italijos prekybos miestų ekonominis smukimas ypač pasireiškė XVI ir XVII a. Sumažėjo statyba miestuose. Tuo metu Romos popiežiaus valstybė, gaudama duoklę iš katalikiškų kraštų, nejaučia ekonominės krizės ir jos sostinėje Romoje prasideda dideli statybos darbai.

Pamažu smunkančiuose šiaurės ir vidurio Italijos miestuose lieka be darbo daug patyrusių architektų ir statybininkų. Jie savo kūrybinį genijų nukreipia į naujai kylantį meno centrą – Romą. Čia toliau plėtojamos renesanso metu šiaurės Italijoje susiklosčiusios architektūrinės tradicijos, - pasatatų kompozicija palaipsniui darosi vis sudetingesnė, pereinama prie naujo stiliaus – baroko.

Barokas buvo laipsniškas renesanso tęsinys, tačiau savo suklestėjimo metu daug kuo skyrėsi nuo jo. Santūrias, tektoniškai pagrįstas fasadų plokštumas, plačiai taikytas renesanso laikais, baroko periode pamažu kaičia laužyta linija, daugiau reikšmės teikiama šviesos ir šešėlių žaismui, puošniam dekorui.

Panašiai statomi ir urbanistiniai ansambliai. Vietoje uždarų renesanso aikščių atsiranda atvros, jų planas darosi sudetingesnis. Renesanso periode teorikų darbuose siūlyti projektai dabar įgyvendinami, tiesiamos spindulinės gatvės. Būdamas dekoratyvus stilius, barokas praturtina miestus fontanais, monumentaliąją dekoratyviaja skulptūra, obeliskais, monumentais, statomais aikščių viduryje. Miesto išraiškingumui padidinti pradėtos vartoti ir tokios papildomos priemonės, kaip grindinio raštas, dekoratyvūs laiptai, vėliavų stiebai, puošnūs tiltai.

Skaityti daugiau...
 

Žemės planetos kilmė ir raida

Manoma, kad Žemės amžius yra apie 4,5 mlrd. metų, tačiau nelabai aišku, kaip susidarė mūsų planeta ir visa Saulės sistema. Teorija, kaupiantis žinioms apie Saulės sistemą, nuolat kinta.

Pagrindiniai šios teorijos teiginiai pagrįsti tuo, kad visa Saulės sistema - Žemė, kitos planetos ir Saulė - susidarė vienu metu ir vieningai. Tai nėra unikalu ir nepaprasta, panašūs procesai Visatoje vyksta ir dabar. Pradinė medžiaga, iš kurios susidarė Saulės sistema, buvo ūkas - didžiulis besisukantis disko formos debesis, sudarytas iš šaltų dujų ir dulkių. Šitai masei tankėjant, išsiskyrė tankesni centrai, kurie ilgainiui virto Saule ir planetomis. Žemės skersmuo, kuris dabar yra 13400 km, tada buvo keleto milijonų kilometrų, todėl dalelės buvo nutolusios viena nuo kitos. Ilgainiui jos, veikiamos Saulės jėgos, artėjo viena prie kitos, vis dažniau susidurdamos ir netekdamos energijos. Stambiausios dalelės kaip kruša “krito” sutankėjusio centro kryptimi ir dėl gravitacinio traukimosi išsiskyrė tiek šilumos, kad masė staigiai tankėjo ir virto kietu kūnu.

Kieto pavidalo Žemė iš pradžių buvo labai karšta. Manoma, kad geležies dalelės, įeinančios į jaunos, karštos ir tankėjančios Žemės sudėtį, lydėsi į sunkius lašelius, kurie judėjo Žemės centro link. Ten kaupėsi geležis ir kiti mineralai, iš kurių susidarė dabartinis (metalinis) Žemės branduolys.
Lengvesnės, ne taip “giliai” nukritusios, dalelės sudarė storą sluoksnį, gaubiantį sunkų branduolį. Šis sluoksnis buvo panašesnis į akmeninį negu metalinį, jį sudarė silikatų mineralai. Taip susidarė Žemės dalis, kuri vadinama mantija.

Skaityti daugiau...
 

Neįprasti gamtos reiškiniai

Šeši kilometrai nuo Mažeikių esančią Tirkšlių gyvenvietę šių metų balandžio mėn. 6 dieną (1998 04 06) pirmadienį, po pietų nuniokojo viesulas. Tirkšliškiai išvydo ko nematę. Per keliolika sekundžių žmonės liko be pastogių. Mažeikiečiai apie įvykius Tirkšliuose negalėjo patikėti. Galvota, kad žmonių kalbos šiek tiek sutirštintos.

Viesulai - labai pavojingi gamtos reiškiniai. Jų kilmė dar nežinoma, ne visai aišku, ir kaip jie susiformuoja. Dažniausiai viesulai susidaro iš audros debesų. Kartais jie primena kyšantį iš debesies piltuvą, o kartais esti panašūs į rankovę arba milžinišką dramblio straublį. Tokiam straubliui dar nepasiekus žemės paviršiaus nuo jos pakyla dulkių, smėlio ar vandens stulpas. Iš šono atrodo, kad pati žemė tiesia debesiui savo ranką. Dažniausiai straublys esti pilkšvos spalvos, bet pasitaiko ir juodų kaip degutas. Kai abi pusės susijungia į milžinišką, siaubingu greičiu besisukantį stulpą, reginys pasidaro niūrus ir bauginantis, pritrenkiantis. Prieš tokį straublį neatsilaiko niekas- nei gyvuliai, nei žmonės, nei vanduo, nei žemė, nei technika.

Viesulai atsiranda labai netikėtai ir greitai. Jų susidarymą lemia daugelis veiksnių, bet svarbiausias - tai šilto ir šalto oro grumtynės. Atmosferoje pasitaiko atvejų, kai apačioje esantį šiltą orą iš viršaus ušgriūna šaltas, kur kas sunkesnis oras. Ši dvikova retai baigiasi taikiai. Dažniausiai šaltas oras taip audringai veržiasi į šilto oro masę, kad ties jų susidurimo riba oras susi-sluoksniuoja kaip pyragas: pačioje apačioje būna šiltas oras, ant jo gula šalto oro sluoksnis, dar aukščiau vėl šiltas oras, o ant jo šaltas ir t. t.

Skaityti daugiau...
 

Vokietija

Vokietija, oficialiai - Vokietijos Federatyvinė respublika.

Joje 1994 metais gyveno 81 088 000 gyventojų, jos plotas po 1990 metų susijungimo yra 357 161 km2. Gyventojų tankumas - 227 žmonių km2.

Vokietija yra šiaurės pusrutulyje, pagal nulinį dienovidinį - rytinėje dalyje. Ji, būdama Europos centre, yra apsupta daugelio valstybių. Vakaruose Vokietija ribojasi su Olandija, Belgija, Liuksemburgu ir Prancūzija, pietuose - su Šveicarija ir Austrija, rytuose - su Čekijos respublika ir Lenkija, ir šiaurėje - su Danija bei Šiaurės ir Baltijos jūromis. Vokietijos pakrantė raižyta, daug įlankų, pusiasalių, lagūmų, smėlio nerijų. Vokietijai priklauso taip pat daug salų, didžiausios iš jų: Riugenas (926 km2), Uzedomas (dalis - 354 km2), Femarnas (185 km2), Ziltas (99 km2).

Berlynas yra juridinė sostinė ir didžiausias miestas. Faktinė sostinė yra Bona, bet 1991 metais Vokietijos parlamentas nusprendė perkelti federacinę vyriausybę į Berlyną. Vokietija nėra kalnuota šiaurėje (Šiaurės Vokietijos žemuma), truputį kalningų vietovių galima rasti jos centre, ir kalnai bei plokštikalniai pietuose: Bavarijos ir Klintinės Alpės, Švabijos Albas, Švarcvaldas, Bavarijos ir Tiuringijos Miškas, Reino Skalūniniai, Harcas, Rūdiniai.

Skaityti daugiau...
 

Afrika

Afrika yra antras žemynas pagal plotą.Jos plotas lygus 30.3 mln. km 2. Pats aukščiausias kalnas yra Kilimandžaras (5895 m). 1999 metais Afrikoje gyveno 770 mln. žmonių.Prieš 135 mln. Metų Afrika priklausė Gondvanai ,kurią sudarė dabartinės : Pietų Amerika, Afrika, Australija ir Antarktida .

Afrika – vienintelis žemynas, kurį beveik per patį vidurį kerta pusiaujas.Didesnė jo paviršiaus dalis – plokščiakalniai. Tai pats karščiausias žemynas, kurio milžinišką plotą užima savanos ir dykumos. Afrikoje gyvena patys stambiausi žvėrys, didžiausi paukščiai.

Žemyno miškuose auga daugybė vertingų rūšių medžių, o Žemės gelmėse gausu įvairių naudingųjų iškasenų telkinių.

Nors Afrikos pamatą sudaro stabili platforma, tačiau ne visur Žemės pluta yra rami.Ypač aktyvi ji rytuose.Čia vyko didžiausi Žemės plutos kilimai ir lūžiai.Vienur pluta iškilo, kitur – nugrimzdo. Labiausiai įdubusios sritys vadinamos Vidurio ir Rytų Afrikos grabenais. Giliausiose Vidurio Afrikos grabeno vietose telkšo siauri ir gilūs ežerai.Ilgiausi iš jų Njasos ir Tanganikos. Pastarasis beveik 1500 m gylio.Tarp Vidurio ir Rytų grabeno plyti didžiausias žemyne Viktorijos ežeras. Jo gylis tesiekia 70 - 80 metrų.

Skaityti daugiau...
 

Italija (Referatas).

Italija yra viena seniausių pasaulio valstybių ir kartu viena jauniausių, nes tik 1871 m. jos hercogystės ir kunigaikštystės susijungė į valstybę.Tarp visų genčių, gyvenusių Apeninų pusiasalyje 1 tūkst. pr. Kr., iškilo lotynai ir sabinai. 753 m. pr. Kr. jie įkūrė Romos miestą. Romos ir jos apylinkių gyventojai pradėti vadinti romėnais. Stiprūs, pasiekę aukštesnį raidos lygį romėnai ilgainiui užkariavo kitas pusiasalio gentis ir jas asimiliavo. Pirmaisiais amžiais po Kristaus Roma pasidarė stipriausia valstybė, jungianti didelę dalį Europos, Šiaurės Afrikos, Mažosios Azijos, Palestiną ir Siriją. Tačiau 476 m. Romos imperija žlugo, užkariauta barbarų.

Vėliau į jos teritoriją įsiveržė vestgotai, vandalai, ostgotai. Dar vėliau Apeninu pusiasalis atiteko Bizantijai, o VIII a. antrojoje pusėje didelę jo dalį užkariavo frankai. Jame susikūrė gausybė mažų karalysčių. 756 m. pusiasalio viduryje buvo įkurta Popiežiaus sritis.Aukštesnis kultūros ir ūkio raidos lygis įgalino vietos gyventojus po truputį asimiliuoti užkariautojus. Ėmė formuotis italų tauta ir kalba. Tai vyko X a. - XII a. pabaigoje. Susijungę pusiasalio šiaurės miestai ginklu išsivadavo iš Vokietijos priklausomybės. Tačiau ir vėliau dėl Apeninų daug šimtmečių kovojo didžiausios Europos valstybės. Italiją suvienijo Dž. Garibaldis. Per Pirmąjį pasaulinį karą ta šalis kovojo Antantės pusėje, o per Antrąjį rėmė Vokietiją ir Japoniją. 1942 - 1944 m. Italijoje vyko stiprus pasipriešinimo judėjimas. 1946 m. birželio 18 d. po referendumo ji pasiskelbė respublika.

Skaityti daugiau...
 

Lietuva

,,Koks gražus, mažytis mūsų kraštas, kaip lašelis tyro gintaro..." rašė apie savo tėviškę lietuvių poetė Salomėja Nėris. Lietuvos vakaruose banguoja Baltijo jūra, rytuose ir pietuose žalumynuose paskendę tyvuliuoja ežerai, ežerėliai. Per visą kraštą melsvomis juostomis vingiuoja daugybė sraunių upių, upelių.

Skarotais pušynų ir beržynų gojais apsikaišiusios kalvos ir kloniai. Tačiau didžiausia mūsų krašto puošmena yra gintarinė Baltija su savo dieną naktį ošiančiais pajūrio pušynais ir boluojančiomis pasakiškomis smėlio kopomis. Baltijos jūra plotu beveik 6 kartus didesnė už Lietuvos teritorija. Mūsų respublikai priklauso 99 km. jos pakrančių. Jose Klaipėdos uostamiestis, mūsų taip mėgiamas kurortas Palanga, poilsiavietės: Nida, Juodkrantė, Giruliai ir Šventoji. Per Baltijos jūrą išvežami Lietuvos gaminiai į užsienį.

Prie pat Baltijos jūros akį džiugina kitas didžiulis ir žuvingas vandens baseinas - Kuršių marios. Apie ketvirtadalį jų priklauso Lietuvai. Į marias įsiterpusiame Ventės rage kasmet sustoja daug pralekiančių paukščių, todėl čia veikia jų žiedavimo stotis.

Baltijos jūrą nuo Kuršių marių skiria siaura, ilga ( 98 km ) smėlio juosta - Kuršių nerija. Tai nepakartojamo gamtos grožio vieta - jos prisiminimas labai malonus visiems, kas čia apsilanko.

Skaityti daugiau...
 

JAV Ekonomika

Jungtinės Amerikos Valstijos (United States of America), yra valstybė Šiaurės Amerikoje. Plotas 9,4 mln. km 2. Gyvena apie 216 mln. žmonių. Pagal plotą ir gyventojų skaičių užima 4 vietą pasaulyje. Valstybinė kalba – anglų. Sostinė – Vašingtonas. Administratiniu atžvilgiu suskirstyos  į 50 valstijų. JAV susideda iš 3 atskirų dalių: 1) pagrindinė dalis užima 7,8 mln. km2 plotą. Joje gyvena 202 mln. gyventojų. Šiaurėje ribojasi su Kanada, pietuose su Meksika, vakaruose prieina prie Ramiojo vandenyno, rytuose prie Atlanto vandenyno, pietryčiuose prie Meksikos įlankos. 2) Aliaska. Užima Šiaurės Amerikos šiaurės vakarų dalį. Jai priklauso Aleutų, Kadjako salos, Aleksandro salynas. 3) Havajų salos. Yra Ramiajame vandenyne. JAV – kolojininė valstybė.

VIDAUS VANDENYS. Didžiausios upės : Misisipė su intakais Misūriu ir Ohaju, Kolumbija, Koloradas, Jūkonas. Daugelio upių režimas nereguliarus, ypač kontinentinio klimato rajonuose. Regulaiarų rėžimą turi Šv. Lauryno upė, tekanti Kanados pasieniu. Didžiausi ežerai : Aukštutinis ežeras,  Huronas, Mičiganas, Eris, Ontarijas (pusė ežerų ploto priklauso JAV kita pusė Kanadai). Didžiajame baseine yra nenutekamų sūrių ežerų (Didysis Druskos ežeras). Floridoje daug karstinių ir lagūninių ežerų. Aliaskoje – ledyniniai tektoniniai ežerai.

Skaityti daugiau...
 

Miestų apskritys

Kauno rajonas – vienas iš šešių Kauno apskrities rajonų, beje pats didžiausias. Kauno rajonas tikrai vertas dėmesio, nes čia apstu įvairių parkų, įžymių medžių ir šiaip visokių gamtos paminklų.

Kaunas – vienas iš seniausių ir antras pagal dydį bei reikšmę Lietuvos miestas. Kauno įkūrėju laikomas legendinio Lietuvos Kunigaikščio Palemono sūnus Kūnas. Kurioje vietoje buvo Kūno pilis – neaišku. Remiantis metraščiais, atrodo, jog ji turėjusi būti Nemuno ir Nevėžio santakoje. Nuo Kūno vardo greičiausiai ir kilo Kauno pavadinimas.

Pažaislio parkas užima 201 hektaro plotą. Kauno Pažaislio parke ties rūmais kerojasi 500 metų ąžuolas, kurio aukštis siekia 20 m, o skersmuo 21 m. Ošia čia ir 100 - 130 metų pušys, iš kurių ne vienos aukštis siekia 27 m, o skersmuo – 80 cm. Ošia čia ir šimtametės eglės.

Vytauto parkas – sodas – 10 ha.

Šis parkas įsikūrė prieš 100 metų, čia galime aptikti įspūdingų ąžuolų, eglių, pušų ir įspūdingai baltų ir trapių gluosnių. Pamatysime čia ir 20 - 23 m europinių ir sibirinių maumedžių.

Lampėdžių liepos skersmuo 2m, aukštis 24m. Jos auga Lampėdžiuose, Romuvos gatvėje prie namo Nr.87. Penkios liepos, kurios, spėjama, buvo pasodintos arba pasėtos, vėliau suaugo į vieną kamieną. 1968 m Lampėdžių liepa paskelbta gamtos paminklu.

Skaityti daugiau...
 

Anykščių rajonas

Išgarsintas mūsų literatūros klasikų A. Baranausko, J. Biliūno, A. Žukausko - Vienuolio, J. Tumo-Vaižganto, pasidabinęs kalvomis ir šilais, perjuostas melsvu Šventosios kaspinu Anykščių rajonas – viena iš labiausiai lankomų rytų Lietuvos vietų. Lankytojus traukia noras pamatyti šio krašto istorijos-kultūros paminklus, savo akimis pažvelgti į rašytojų gimtines ir vietas, aprašytas jų kūrininiuose, reto grožio gamtovaizdžius.

Iš visų pusių Anykščius supa, anot A. Baranausko, “kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų kalnai ir maži kalneliai…”. Miestas  įsikūręs giliame šventosios slėnyje, pabiręs abipus Šventosios intako Anykštos žemupio. Šis iš Rubikių ežero atvingiuojantis upokšnis ir davė miestui legendomis apipintą vardą. Viena iš jų byloja, kad senų senovėje upokšnio pakrantėje milžinas rovęs medžius ir užsigavęs nykštį. Iš skausmo jis garsiai šaukęs: “ai, nykštį, ai, nykštį!”. Jo šauksmas net aplinkiniuose kaimuose girdėjosi. Nuo to laiko upelė buvo Ainykšta praminta. O kita legenda, persakyta A. Žukausko-Vienuolio, kalba apie bajoro Nykščio pilį ant Kalitos kalno, kuris iškyla aukštame upelio šlaite ir žvelgia į Anykščių miestą. Turėjęs Nykštys devynis sūnus, bet jie žuvę kovoje su priešu. Jauniausiojo sūnaus žmona Ona Nykštienė, sužinojusi apie vyro mirtį, iš sielvarto pasiskandinusi pro pilį tekančioje upelėje. Nuo to laiko žmonės pradėję tą upę vadinti Onos Nykštienės vardu, vėliau tas pavadinimas sutrumpėjęs, virtęs Anykšta.

Skaityti daugiau...
 

Pramonės geografija

Pramonė yra svarbi ūkio šaka. Dabartinė Lietuvos pramonė dirba sunkiomis sąlygomis. Ji labai priklauso nuo importuojamų žaliavų – metalų, medvilnės, įvairių chemikalų ir kuro (naftos ir gamtinių dujų). Labai sumažėjo Lietuvos pramonės produkcijos paklausa NVS šalyse, nes dėl aukštų kainų jos gaminiai negali konkuruoti rytuose. Vakaruose taip pat Lietuvos prekės negali būti realizuojamos dėl didelės konkurencijos bei prastesnės prekių kokybės. Naudodama vietines žaliavas, Lietuvos pramonė gamina maisto produktus, statybines medžiagas, medieną ir jos gaminius bei dalį lengvosios pramonės produkcijos (odos, avalynė, lininiai audiniai). Iš atvežtinių žaliavų gaminama tekstilės, chemijos kuro (mazutas, benzinas), mašinų pramonės produkcija. Beveik visai Lietuvoje gaminamai el. energijai reikia atvežtinio kuro (branduolinio ir mazuto bei gamtinių dujų). Liet. Pram. skirstoma į kasybos, apdirbamąją, kuro ir elektroenergetikos pramonę. 68 % - darbuotojų dirba apdirbamosios pramonės šakose; kuro ir energetikos - 21 %; kasybos - 11 %.

Šios pramonės pagaminta produkcija sudaro 2 % visos gaminamos produkcijos vertės. Nors Lietuvoje yra kur kas daugiau iškasenų, tačiau šiuo metu daugiausia išgaunama požeminis gėlas ir mineralinis vanduo, klintys, dolomitas, opoka, smėlis, žvyras, molis, durpės ir nafta.

Požeminis gelasis vanduo. Ne visą šalies vidaus vandenį, taip pat požeminį vandenį gyventojai gali naudoti kaip geriamąjį, o maisto pramonė - kaip technologinį. Geriausiai tinka požeminis gėlas vanduo.

Skaityti daugiau...
 

Egiptas

Egiptas yra ant senųjų platformų, kurioms 3-2 mln. metų. Tik kai kuriose vietose iškyla senųjų platformų skydai, bei Sinajaus pusiasalis yra baikalinės kalnodaros suformuoto reljefo srityje. Egipte vyrauja 300 - 2000 m. aukščiai. Yra al Kataros įduba ( - 133m.). Aukščiausia vieta - Katerinos kalnas Sinajaus pusiasalio Pietuose (2637 m.). Šalies Rytuose yra grabenų virtinė. Jie yra prie Afrikos ir Arabijos plokščių ribos. Egipte yra naftos, geležies, apatitų, fosforitų, urano gamtinių išteklių.

Egiptas yra atogrąžų ir subtropinėse klimato juostose. Išskyrus mažą Egipto plotą, esantį subtropinėje klimato juostoje, visoje šalyje yra sausa ir karšta. Ypač karšta būna 5 - 11 mėnesiais, nes saulės spinduliai krinta stačiausiai. O šiaurinėje Egipto dalyje, esančioje subtropinėje klimato juostoje drėgniau būna 11 - 5 mėnesiais, nes visos klimato juostos tarsi pasislenka link Šiaurės. Tada subtropinėje klimato juostoje vyrauja tropinis klimatas.

Egiptas yra pusdykumių ir dykumų gamtinėje zonoje. 96 % Egipto teritorijos užima dykumos. Gyvenamoji teritorija sudaro ~ 3% Egipto ploto. Didžiausi plotai - pusdykumių ir dykumų dirvožemiai, tik prie Nilo ir Nilo deltoje yra aliuviniai dirvožemiai. Gyvūnija ir augalija skurdi, išskyrus oazėse. Gyvūnai ir augalai yra prisitaikę gyventi sunkiomis sąlygomis.

1997 m. Egipte buvo ~ 65 mln. žmonių. Islamas - oficiali Egipto religija. 90% egiptiečių yra musulmonai. Kiti -krikščionys koptai. 45 % egiptiečių yra miestiečiai. 99 % gyvena šalia Nilo ar jo deltoje. Išsilavinimas yra nemokamas, bet tik 51 % pilamečių moka skaityti.

Skaityti daugiau...
 

Aukštaitijos nacionalinis parkas

Aukštaitijos nacionalinis parkas įkurtas 1974 m. Dabartine jo teritorija sudaro 40570 ha. šis parkas yra apie 100 km atstumu i šiaurę nuo Vilniaus, apie 170 km į šiaurės rytus nuo Kauno. Geležinkelis Sankt - Peterburgas - Vilnius - Varšuva - Berlynas eina pietrytiniu parko pakraščiu. Ignalinos rajonui priklauso 50% parko teritorijos, Utenos rajonui - 25%, Švenčioniu rajonui - 25%. Parko direkcija yra Palušės kaime, Ignalinos rajone.

Aukštaitijos nacionaliniame parke yra 116 kaimų, kuriuose gyvena daugiau kaip 2000 žmonių. Didžiausia yra Kaltanenų gyvenvietė (apie 300 gyventojų). 10 gyvenviečiu turi apie 100 gyventojų. Dauguma kaimų - kelių sodybų grupė.

Rečiausiai gyvenama šiaurine - miškingiausia-parko dalis. Čia kaimai išikure paežerėse arba paupiuose. Yra išlikusių daug vienkiemiu. Parke yra išlike šeši etnografiniai kaimai-Šuminai, Strazdai, Varniškės - II, Salos - II, - išsaugoje senają planinę kaimo užstatymo struktūrą. Krėtuonys, Sakališkė, Meironys, Ginučiai yra gatviniai kaimai. Jiems būdinga tai, kad abipus kelio gyvenamieji namai buvo statomi galu, toliau už ju stovi ūkiniai pastatai.

Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijos reljefas yra labai įvairus. Vidutinis aukštis virš jūros lygio - 150 - 155 m. Aukščiausios kalvos iškyla daugiau kaip 200 m. v. j. l. Žemiausios įdubos (40-60 m) užlietos vandens. Paviršiaus nelygumų amplitudė-beveik 100 m. Reljefa suformavo ledynai, kurie ne viena kartą dengė Lietuvą. Paskutiniojo apledėjimo metu susidarę ežeringos moreninės aukštumos. Labai įdomus Šiliniškiu kalvagubris, kurio tąsoje yra Ginučiu ir Papiliakalnės piliakalniai, Ledakalnis. Iš abiejų pusių jį supa dvi gilios ežeru rinos. Klimatas yra jūrinis-žemyninis. Per metus vidutiniškai 1707 valandas sviečia saulė.

Skaityti daugiau...
 

Europos valstybių lentelės

Skaityti daugiau...
 

Saudo Arabija

Skaityti daugiau...
 

Naujoji Zelandija

Maždaug prieš 1000 m. Būrys žmonių nepabūgo išlipti į salyną, esantį Ramiojo vandenyno pietuose.Tai buvo maoriai, perkirtę Ramųjį vandenyną kanojomis ir atkeliavę iš tolimų Polinezijos salų į kraštą, kurį jie pavadino Aotearoa.Apie 700 metų maoriai ramiai gyveno šiose salose.1642 metais olandų keliautojas Abelis Tasmanas atrado šias salas ir pavadino Naująja Zelandija, Nyderlandų provincijos vardu. Netrukus amerikiečiai, australai ir  europiečiai ruonių bei banginių medžiotojai ėmė savivaliauti turtinguose pakrančių vandenyse, o 1840 metais britai įkūrė pirmąją europietišką gyvenvietę. Maoriai priešindamiesi kovojo iki 1870 metų, jų žemės tapo jiems nebepavaldžios.Būdama britų kolonija, Naujoji Zelandija labai  praturtėjo, nes ėmė eksportuoti žemės ūkio produktus.1907 metais šalis tapo nepriklausoma. Neseniai Naujoji Zelandija sudarė kelias sąjungas su savo kaimynais Ramiojo vandenyno pietuose.

Naujoji Zelandija, esanti apie 1500km. Nuo Australijos, savo artimiausios kaimynės, susideda iš dviejų salų - Šiaurės ir Pietų. Šiaurės saloje klimatas šiltas, švelnus, joje yra veikiantis ugnikalnis.Pietų sala šaltesnė, turi net ledynų, joje daug aukštų kalnų ir miškų.

Apie 9% gyventojų tebėra čiabuviai maoriai. Naujoji Zelandija-turtinga ir pažangi šalis, ji pirmoji moterims suteikė rinkimų teisę.

Žmonės ir miestai. Naujojoje Zelandijoje vos 3,4 milijonų gyventojų - mažiau nei pusė Londono ar Paryžiaus. Beveik trys ketvirtadaliai jų yra Šiaurės saloje, ten dauguma gyvena miestuose. Velingtonas yra šalies sostinė.

Plačios pievos ir šiltas, drėgnas klimatas puikiai tinka žemės ūkiui, ypač eksporto ir avims auginti. Šalyje apie 60 milijonų avių (maždaug po 20 vienam gyventojui) ir 8 milijonai galvijų. Tris ketvirtadalius sudaro žemės ūkio produkcija. Naujoji Zelandija viena iš pirmaujančių pasaulyje pagal vilnų, šaldytos mėsos ir pieno produktų (sviesto, sūrio) eksportą.

Skaityti daugiau...
 

Liuksenburgas

Liuksemburgo pavadinimas kilęs iš žodžio "Lucilinburugh" - tai reiškia "mažoji tvirtovė". Ir iš tiesų miestas išsiskiria savo unikalia karine architektūra.

Nors Liuksemburgas - nykštukinė valstybė (84 km ilgio ir 52 km pločio), jo vaidmuo ES didžiulis: čia posėdžiauja Europos Teismas, yra Europos Parlamento sekretoriatas, ES Audito rūmai.

Ardėnų regione esantis Liuksemburgas kalnuotas ir miškingas. Pasigėrėti natūraliu gamtovaizdžiu su romantiškomis pilimis ir įtvirtintais miestais atvyksta vis daugiau turistų.

Liuksemburgas (sostinė) laikomas komercijos ir bankų centru. Nedaugelis pasaulio miestų gali pasigirti tokia gausa bankų ir kitų finansinių institucijų: 1995 m. čia buvo 7 tūkst. holdingo kompanijų, 900 investicijų fondų ir 222 bankai. Nuo 1968 m. čia įsikūręs Europos investicijų bankas - ES finansinė institucija.

Pragyvenimo lygis Lieksemburge - vienas iš aukščiausių Europoje.

Liuksemburgiečiai kaip ir belgai pasižymi puikiu kalbų mokėjimu. Nuo vaikystės mokomasi vokiečių, prancūzų ir "Letzebuergesch" (gimtoji kalba), vėliau pasirinktinai anglų, olandų, ispanų ar italų.

Liuksemburgas - vienintelė Europoje ir pasaulyje Didžioji Kunigaikštystė, o šalies Didysis kunigaikštis yra jauniausias monarchas Europoje.

Skaityti daugiau...
 

Špera apie Lietuvą

Skaityti daugiau...
 

Didieji geografiniai atradimai

1497 metais buvo parengta laivų eskadra ieškoti jūrų kelio iš Portugalijos aplink Afriką į Indiją.

Ekspedicijos vadovu buvo paskirtas Vaskas da Gama. Jo žinioje buvo trys laivai ir vienas transporto laivas su maisto atsargomis. Iš viso ekspedicijoje dalyvavo 170 žmonių. 1497 metų birželio 8 dieną laivai išplaukė iš Lisabonos ir nuplaukė iki Siera Leonės. Iš ten pasuko į pietvakarius, o už pusiaujo - į pietryčius.

1497 metų gruodžio pabaigoje laivai plaukė jau rytinėmis Afrikos pakrantėmis. Vietiniai gyventojai portugalus sutiko palankiai. Mozambiko krante V. da Gama savo karaliaus pavedimu pastatė kelis akmeninius stulpus, vadinamus padranais. Tokie stulpai buvo statomi aiškiai iš jūros matomose vietose kaip orientyrai. Vienoje padrano pusėje buvo iškaltas Portugalijos herbas ir karaliaus vardas, kitoje - statytojo vardas ir padrano pastatymo data.

1498 m. gegužės 18 d., portugalai išvydo Indijos krantus, o po dviejų dienų nuleido inkarus Kapokatės įlankos uoste, kuris buvo už kelių kilometrų į šiaurę nuo Kalikuto miesto. Tik mėnesio pabaigoje vietinis Kalikuto valdovas priėmė kapitoną. Dovanos, kurias atnešė V. da Gama, nepadarė reikiamo įspūdžio. Bet laiškai, atvežti nuo Portugalijos karaliaus, buvo aukštai įvertinti. Taip buvo užmegzti diplomatiniai ir prekybos ryšiai. Tačiau prekyba Indijoje sekėsi sunkiai, todėl nedaug pavyko įsigyti gvazdikų, cinamono ir brangakmenių. Iš išlikusių V. da Gamos dienoraščių galima spręsti, kad kelionė atgal buvo labai sunki. Laivuose buvo daug sunkiai sergančių jūreivių. 1499 metų vasario 1 dieną du laivai pasiekė Mozambiką ir tik rugpjūčio pabaigoje V. da Gamos laivas įplaukė į Lisabonos uostą. Iš keturių laivų sugrįžo du, kuriuose buvo ne daugiau kaip pusė įgulos narių.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 2 iš 3
Geografija
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt