www.spargalkes.lt

Istorija

Kūryba - visas Mikelandželo Buanaročio gyvenimas

Viena renesanso viršūnių - Mikelandželas Buonarotis. Jo ilgas gyvenimas - tai Heraklio gyvenimas, virtinė žygdarbių, kuriuos jis įvykdė sielvartaudamas ir kentėdamas, lyg ne savo valia, o priverstas savo genijaus.

Mikelandželas buvo skulptorius, architektas, tapytojas ir poetas. Tačiau kad ir ko ėmėsi, pirmiausia ir visur jis - skulptorius; jo figūras, nutapytas ant Siksto koplyčios plafono, galima laikyti statulomis, jo eilėraščiuose, rodos, jauti skulptoriaus skaptą. Skulptūrą jis vertino labiau už visus kitus menus ir čia, kaip ir kitur, buvo Leonardo da Vinčio, menų ir mokslo karaliene laikančio tapybą, priešininkas.

Vienas ankstyvųjų Mikelandželo darbų - beveik penkių metrų aukščio Dovydo statula, pastatyta Sinjorijos aikštėje, šalia Vekjo rūmų, kur yra vyriausybinis Florencijos centras. Ši statula turėjo ypatingą politinę reikšmę: tuo metu, pačioje XVI amžiaus pradžioje, Florencijos respublika, išvijusi savo vidinius tironus, buvo tvirtai pasiryžusi priešintis ir vidaus ir išorės priešams. Buvo norima tikėti, kad maþa Florencija gali nugalėti, kaip kadaise jaunas taikus piemuo Dovydas nugalėjęs milžiną Galijotą. Čia buvo kur pasireikšti herojinei Mikelandželo talento prigimčiai. Iš monolitiško marmuro luito (anksčiau jau sugadinto nevykusiai apdorojant) jis iškalė savo tramdomu įniršiu gražų jauną milžiną. Tai buvo labai sunkus darbas, nekalbant apie didžiulę fizinę įtampą, iš skulptoriaus jis reikalauja rankos tikslumo (to, kas netiksliai atkirsta, nebegalima pridėti) ir vidinės regos ypatingo akylumo. Taip dirbo Mikelandželas. Parengiamasis etapas jam būdavo piešiniai ir vaško eskizai, apytikriai apibrėžiantys vaizdą, o paskui jis stodavo į grumtynes su marmuro bloku.

Skaityti daugiau...
 

Istorijos santrauka

Civilizacija (civ.) - tai žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklis. Civilitas lot. piliečio teigiamų bruožų visuma.

Nagrinėdami Senovės Rytų civ. randame daugybę brandumo požymių, kuriais sėkmingai galėjo naudotis vėlesnės kartos. Pvz.: nagrinėjant Indo civ. matyti kad buvo sukurta nepakartojama kultūra, vėliau perduota aplinkiniams kraštams, archeologai įrodė, kad jais 3 tūkst. pr. Kr. “Mirusiųjų kalvų” ir Harapos miestų žmonės buvo daug ko pasiekę: taisyklingas gatvių išplanavimas, kelių aukštų namai, kanalizacijos sistema, raštas, biurokratijos požymiai, veikia valdininkų sistema, jie turi savo antspaudus, dideli žemdirbystės, gyvulininkystės amatų pasiekimai (augino medvilnę, kviečius, buivolus, darbo įrankiai, keramika), vykdo dideles keliones, stato laivus. Harapos civ. sunaikina ateiviai arijai, jie tobulina tai kas jau buvo sukurta ankstesnių gyventojų. Pagr. dalykas tam nusakyti yra vedos (budistų knygos). Skaitydami jas sužinome, kad daug kultūros laimėjimų buvo perimta iš Harapos, pvz.: astronomijos žinios. Kinijos civ. apie 2200 pr. Kr. unitarizuojama ir suvienija meną kaip tai padaryti parėmė kitos valst. Jos taip pat perėmė raštą (hieroglifinį), bronzą, drėkinimo darbų sis., paraką, popierių, žinias kaip kurti šeimą, ją prižiūrėti, išlaikyti, dorovinės sistemos principus, Konfucijaus mokymą. Kai kurių civ. brandumo požymiai: Egiptas - monumentali architektūra ir skulptūra, sarkofagų gamyba, paminklo ant kapo statymas. Faraonas turėjo 12 funkcijų. Babilonas - universali valst., Hamurabio kodeksas, visuotinė kariuomenė. Sirijos civ. - finikiečių abėcėlė, jūreivystės menas, senovės žydų religija, biblija, dekalogas (10 įsakymų). Hetitai - metalo apdirbimas, humaniškas kodeksas, objektyvi istorija. Šumero - Akado raštas ant molinės plytelės, epų rašymas. Šie Rytų civ. pasiekimai atsispindėjo kitose, vėlesnėse civ., kai kuriais pasaulis naudojasi ir dabar tik juos ištobulinęs, modernizavęs.

Skaityti daugiau...
 

1941 m. slaptasis protokolas

Vokietijos Reicho vyriausybės įgaliotas Vokietijos ambasadorius grafas fon Šulenburgas iš vienos pusės ir SSRS vyriausybės įgaliotas SSRS liaudies komisarų tarybos pirmininkas V. M. Molotovas iš antros pusės susitarė:

Vokietijos Reicho vyriausybė atsisako savo pretenzijos į Lietuvos teritorijos dalį, kuri yra paminėta 1939 m. rugsėjo 28 d. slaptajame protokole ir nurodyta prie jo pridedame žemėlapyje.

Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjungos vyriausybė už šio protokolo pirmame punkte nurodytą teritoriją yra pasiruošusi kompensuoti, sumokėdama Vokietijai 7 500 000 aukso dolerių – 31 milijoną 500 tūkstančių reichsmarkių.

Skaityti daugiau...
 

Žydų istorija

Žydų gimimo vieta yra Izraelio žemė (Eretz Israel). Ten praėjo reikšminga ilgos žydų istorijos dalis, kurios pirmasis tūkstantmetis yra įrašytas net į Bibliją. Ten buvo suformuota pati žydų tauta, jos religija ir kultūra.

Ši tauta nenustoja egzistavusi jau amžius, net po didžiulių trėmimų ir genocidų. Per ilgus išsisklaidymo metus, žydai niekada nepamiršo (ir nepamiršta) savo ryšių su gimtąja šalimi. 1948 metų Izraelio valstybės sukūrimas atnaujino žydų tautos nepriklausomybę, kuri buvo prarasta prieš du tūkstančius metų.

Daug anksčiau negu 1948 metais, žydų valstybės sukūrimas kėlė triukšmą Palestinoje. Žydų migracija į Palestiną, pradedant nuo 1882 metų, sukėlė konfliktą su arabais, kuris vėliau peraugo į karą, nesibaigiantį ir iki šiol.

1880 metais apie 24 tūkstančiai žydų gyveno Palestinoje.

1882 - 1903 Pirmasis Aliya (stambaus masto imigracija), pagrinde iš Rusijos.

Įkvėpti sionistinės ideologijos ir persekiojami žydai rytų Europoje pradėjo imigruoti į Palestiną.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos ir Lenkijos 1569 m. (Liublino) unijos aktas

Visų pirma, kad ir buvo senieji draugystės, sąjungos pasižadėjimai, padėję plėsti bendrą valstybe, tiek Lenkijos karalystę, tiek Lietuvos didžiąją kunigaikštystę, ir įvesti joje geresnę tvarką. Kadangi juose yra kai kas nesutinkama su gero ir širdingo broliškumo pasitikėjimu, todėl stipriau sujungti bendroje ir savitarpinėje broliškoje meilėje ir abiejų valstybių saugumui visiems laikams, tvirtam broliškam pasitikėjimui per amžius, Dievo garbei ir jo karališkosios malonybės. vertingos Šlovės amžinam dėkingumui irtų dviejų šauniausių tautų, lenkų ir lietuvių, taip pat neaprėpiamos ir amžinos šlovės, grožio, puošnumo, galios, garbės ir kilnumo bei bendro majestoto išplėtimui visiems laikams tuos senuosius sąjungos susitarimus atnaujinome ir suderinome, kaip žemiau nusakyta.

Kad Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra jau vienas neišskiriamas vienalytis kūnas, taip pat viena bendra neišskiriama valstybė, kuri iš dviejų valstybių ir tautų susidarė ir susijungė į vieną tautą (visuomene).

O kad tom dviem tautom visiems laikams įsakinėtų viena galva, vienas valdovą ir vienas bendras karalius, kuris bus renkamas bendrais lenkų ir lietuvių balsais ir rinkimus atliekant Lenkijoje, o paskui patepimą Lenkijos karaliumi ir vainikavimą darant Krokuvoje. Tų rinkinių pagal Aleksandro privilegiją kurios nors šalies neatvykimas negali sukliudyti, nes iš pareigos turi būti šaukiami Lenkijos karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarėjai ir visi luomai.

Skaityti daugiau...
 

Getai

Kitose vokiečių okupuotose valstybėse žydams iš pradžių panaikindavo teises, paskui atimdavo turtą ir tik tada suvarydavo į getus, kur juos naikindavo. Kiekvienas etapas trukdavo 1 – 2 metus. Lietuvoje taip nebuvo. Visa tai buvo daroma iš karto, be jokių pertraukų.

Lietuvoje getai pradėti steigti 1941 m. liepą, tačiau jų gyventojai buvo išnaikinti ir ilgainiui liko tik Kauno, Vilniaus ir Šiaulių getai.

Kauno getas pradėtas kurti 1941 m. liepos 10 d., kai Kauno komendantas išleido įsakymą, liepiantį žydams išsikraustyti į Vilijampolę (iki rugpjūčio 15 d.). Iš šio geto žydai žudyti buvo vežami daugiausia į Kauno IX fortą (nužudyta > 30000 žydų) ir Kauno IV fortą (nužudyta > 4000 žydų). Žydai buvo kviečiami kokiam nors darbui ar apžiūrai, ten suimami ir vežami į žudymų vietas. Didžiausios žudymo akcijos metu, 1941 m. spalio 29 d. buvo nužudyta ~ 9200 žydai, iš jų vaikų ~ 4300. 1943 m. rugsėjo 15 d. getas paverstas koncentracijos stovykla, o 1944 m. liepos 19 d. getas panaikintas, žydus išvežant į įvairias dirbtuves ir kitų vokiečių okupuotų valstybių koncentracijos stovyklas.

Skaityti daugiau...
 

II Pasaulinis karas (testas)

Skaityti daugiau...
 

Prancūzijos revoliucijos raida

Revoliucijos raida: Bastilijos paėmimas. Absoliutizmas nustojo egzistuoti - 1789 07.

Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija - 1789 08.

Konstitucija - 1791.

Komunos sukūrimas - 1792 08.

Monarchijos nuvertimas - 1792 08.

Prancūzija paskelbiama respublika - 1792 09.

Nukirsdintas karalius Liudvikas 16 - 1793 01.

Jakobinų ir žirondistų kova - 1792 - 1793.

Sukilimas Vandėjoje - 1793.

Jakobinų diktatūros įvedimas - 1793 06.

Skaityti daugiau...
 

Krymo konferencija

Mes išnagrinėjome ir nustatėme karinius trijų sąjunginių Valstybių planus, siekiant galutinai sutriuškinti bendrą priešą. Kariniai trijų sąjunginių nacijų štabai per visą Konferencijos laikotarpį kasdien susitikdavo pasitarimuose. Šie pasitarimai buvo itin teigiami visais atžvilgiais ir todėl trijų sąjungininkų karinės pastangos buvo glaudžiai koordinuojamos negu bet kada anksčiau. Tarpusavyje buvo pasikeista išsamiausiomis informacijomis. Buvo visiškai suderinti ir smulkiai suplanuoti terminai, mastas ir koordinacijos naujų ir dar galingesnių smūgių, kuriuos mūsų armijos ir karinės oro pajėgos smogs į Vokietijos širdį iš rytų, vakarų, šiaurės ir pietų.

Pagal suderintą planą ginkluotosios trijų valstybių pajėgos užims Vokietijoje atskiras zonas. Plane numatyta koordinuota administracija ir kontrolė, vykdoma Centrinės Kontrolės Komisijos, kurią sudaro trijų valstybių Vyriausieji Kariuomenės Vadai.  Jų buveinė bus Berlynas. Buvo nutarta, kad trys valstybės pakvies Prancūziją, jeigu ji to panorės, užimti sau okupacijos zoną ir dalyvauti ketvirtuoju Kontrolės Komisijos nariu.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos padėtis XIX a. pirmoje pusėje

Lietuvos padėtis XIX a. pirmoje pusėje nebuvo lengva.

Vokietijai įsiveržus į Belgiją ir Liuksemburgą prasidėjo karo veiksmai. 1914 m. liepos mėnesį Rusijos armija įsiveržė į Prūsiją. Tačiau po nesėkmingų kautynių vokiečiai įsiveržė į Užnemunę, o vėliau ir į Žemaitiją, bei vidurio Lietuvą. Taip Lietuvoje prasidėjo vokiečių okupacijos laikotarpis.

Jau karo pradžioje tapo aišku, kad Rusija nebus pajėgi aprūpinti armijos karo reikmėmis. Paskelbus karinę mobilizaciją Lietuvos pramonei buvo suduotas ne mažas smūgis. Įmonėse sumažėjus darbuotojų skaičiui atsirado darbo jėgos, žaliavų trūkumai. Nemaža dalis įmonių buvo demontuota ir išvežta į Rusiją. Dėl tokių padarinių pramonė pradėjo merdėti, o Vokietija rėmė tik tas įmones, kurios tenkino fronto liniją.

Vokietija, okupavusi Lietuvą, gana greitai suardė jos valdymo struktūras ir pavertė ją maisto ir žemės ūkio žaliavų tiekėja. Pagrindinis vokiečių karinės okupacinės valdžios tikslas buvo išplėšti kokį  galima didesnį maisto ir žemės ūkio žaliavų kiekį.

Vokiečių kareiviai įsiverždami į kaimus grobė ir niokojo viską, kas jiems pakliūdavo po ranka. Tačiau labiausiai žemės ūkį alino nesibaigiančios rekvizicijos, kurias vykdydavo iš vokiečių karininkų ir seržantų susidedanti komisija.

Lietuvoje sparčiai mažėjo gyvulių skaičius. 1916 m. pabigoje atlikta inventorizacija parodė, kad jų sumažėjo net 57 procentais. Buvo nuspręsta, kad valstiečiai turi atiduoti visas odas ir kailius. Buvo imtasi likviduoti net šunis.

Skaityti daugiau...
 

Barosos planas

Vokietijos ginkluotosios pajėgos turi būti pasirengusios dar iki karo su Anglija pabaigos, staigia karine operacija, nugalėti Sovietų Rusiją ( “Barbarosos variantas”).

Tuo tikslu sausumos pajėgos turės panaudoti visus jos dispozicijoje esančius junginius, apsiribodama tik tuo, kad okupuotos sritys turi būti apsaugotos nuo bet kokių netikėtumų.

Karinių oro pajėgų užduotis – skirti pajėgas sausumos kariuomenės palaikymui Rytų kampanijos metu., kad būtų galima tikėtis kuo greitesnių sausumos operacijų užbaigimo, ir  tuo pačiu iki minimumo apriboti galimybes priešo aviacijai griauti rytines Vokietijos provincijas. Ši karinių oro pajėgų koncentracija Rytuose turi būti apribota, kad būtų galima pridengti visus karinių veiksmų bei karinės pramonės rajonus nuo priešo aviacijos antskrydžių ir , kad dėl to nesusilpnėtų mūsų puolamieji veiksmai prieš Angliją, ypač prieš jos jūros komunikacijas.

Pagrindinės karinio jūrų laivyno pastangos Rytų kampanijos metu turi būti nukreiptos prieš Angliją.

Įsakymą apie strateginį karinių pajėgų išdėstymą prieš Sovietų Sąjungą aš  duosiu, jei reikės, aštuonios savaitės prieš numatytą operacijos pradžią.

Tie pasiruošimai, kurie reikalauja daugiau laiko ir dar nepradėti, turi būti kuo skubiau pradėti ir užbaigti iki 1941 m. gegužės 15 d.

Skaityti daugiau...
 

2004 m. istorijos valstybinis egzaminas

Skaityti daugiau...
 

Kultūros istorijos špera

Miestų atsiradimas LDK. Pirmoji Magdeburginė privilegija suteikta Vilniuje 1387 m. Kaunui 1408 m. Trakų kaimams 1441 m. Miestų bendruomenėse išliko senasis karo ir darbo dvilypumas. Lengvėjo karo prievolė. Ji virto  piniginėmis prievolėmis,  darbo p. iš valstiečių renkama sidabrinė. Miestiečių bendruomenės , kaip prievoliniai vienetai ryškėjo XIII a. pab. jų nedaug: Vilnius, Kaunas, Trakai. Svarbiausi miestų kūrimosi požymiai: amatai ir prekyba. Jų atsiradimas susujęs su darbo pasiskirstymu. Svarbų vaidmenį atliko rusų papiliai, amatininkų ir prekybininkų gyvenvietės. Iš gyvenviečių išsirutuliojo miestai. Pvz.: rusų miestai kūrėsi  susiliejus kelioms gyv. Miestai kūrėsi  kaip valdžios centrai ir susijęs su amatų koncentracija ir prekyba. Svarbiausias miestų kūrimosi veiksnys - valdžios centras, o prekyba ir amatai jau vėlesni nors vėliau kaip tik tai ir lėmė jų atsiradimą. Aukštadvaris: gyvavo X - XIV a. Pilis apjuosta iki 5 m. aukščio pylimu. Kernavė: XIII - XIV a. Aptikta radinių aukuro kalno piliakalnyje (miestai kūrėsi gal X - XII a).

Naujųju laikų kultūros ištakos. 16 a. Europoje vyko sudėtingų  social. prieštaravimų laikotarpis paspartino valstiečių karus, reformaciją. Monarchijų formavimąsi Europoje nulėmė besikuriančios naujos  kultūros pobūdį. Humanistai buvo priversti nuo laisvo gyv. 16 a. vid. atsiranda manierizmas Italijoje o vėliau Š. Europoje. Jis teigė kad žmogus priklausomas nuo  gamtos istorijos visuomenės.  Menininkas turėjo nekopijuoti tikrovės, bet ją pagrąžinti , vaizduoti dalykus nors jų ir nėra. Man. Būdingas gamtos pagražinimas. Pagr.  idėja sekti  žymaus menininko tapymo manieromis. Iš čia atsiranda maniera Mikelandželo - didžioji, Rafaelio - vidutinė. Manierizmu norima atsikratyti visu tuo kas būdinga renesansui.

Skaityti daugiau...
 

Antikominterno paktas

Didžiosios Japonijos imperijos vyriausybė ir Vokietijos vyriausybė, suprasdamos, kad komunistų „internacionalo" (vadinamojo kominterno") tikslas yra ardomoji veikla ir smurtas, visomis turimomis priemonėmis vykdomi šiuo metu egzistuojančių valstybių atžvilgiu, būdamos įsitikinusios, kad komunistų „internacionalo" kišimosi į nacijų vidaus reikalus toleravimas ne tiktai sudaro pavojų jų ramybei, visuotinei gerovei ir socialinei santvarkai, bet ir kelia grėsmę taikai visame  pasaulyje, ir išreikšdamos savo pasiryžimą bendradarbiauti, ginantis nuo komunistų ardomosios veiklos, pasirašė toliau išdėstytą susitarimą.

Straipsnis 1. Aukštosios Susitariančios Šalys įsipareigoja informuoti viena kitą apie komunistų „internacionalo" veiklą, konsultuotis būtinų gynybinių veiksmų klausimu ir glaudžiai bendradarbiauti, vykdant šias priemones.

Straipsnis 2. Aukštosios Susitariančiosios Salys įsipareigoja bendrai rekomenduoti bet kuriai trečiai valstybei, kurios vidaus saugumui gresia komunistų „internacionalo" ardomoji veikla, imtis gynybinių priemonių, atitinkančių pastarojo susitarimo dvasią, arba prisijungti prie šio susitarimo.

Straipsnis 3. <...> Šis susitarimas pasirašomas penkeriems metams ir įsigalioja nuo pasirašymo dienos. Abi susitariančios šalys iki pasibaigiant šio susitarimo terminui turi susitarti dėl tolesnio bendradarbiavimo pobūdžio.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LKKS) Tarybos deklaracija

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos asmenybės

Mindaugas. Lietuvos valstybės susidarymas susij3s su Mindaugo vardu. Mindaugo mirtis reiškia pagonybės grįžimą Lietuvon, konfrontaciją su Vakarų Europa. Tačiau valstybė buvo išsaugota. Tai ir yra svarbiausias karaliaus nuopelnas. Mindaugas sujungė lietuvius į vieną valstybę. Krikštas tapo politiškai naudingu aktu Lietuvai.

Gediminas. Per Gedimino valdymo laikotarpį buvo pasiekta viena didelė pergalė – Medininkų mūšyje. 1320 m. 13 a. viduryje Mindaugas padėjo pamatus Lietuvos valstybei. Gediminas dar labiau sutvirtino Mindaugo įkurtą valstybę ir davė pradžią naujai galingai dinastijai. Vytautas buvo žymiausias šios dinastijos atstovas.

Vytautas. Vytautas buvo paveldėjęs 4 pagrindines politines problemas; 1 garantuoti lietuvių tautai saugumą nuo germanų agresijos, 2 išplėsti Lietuvos valstybės sienas rytuose, 3 sutvirtinti šalies vidaus gyvenimą, 4 įsilieti į katalikiškosios kultūros erdvę. Visa Lietuvos tragedija yra ta, kad Vytautas buvo paskutinysis iš talentingiausių jos valdovų. Vytauto vidaus politikos tikslas buvo sustiprinti Lietuvą. Didžiausias ir svarbiausias Vytauto tikslas liko neįgyvendintas. Tai buvo Lietuvos diplomatinis ir politinis pralaimėjimas kuris po staigios Vytauto mirties dar labiau paaštrino LDK situaciją.

Skaityti daugiau...
 

Liaudies seimo deklaracija dėl tarybinės santvarkos įvedimo

Smetoninis režimas, abejingas tikriesiems liaudies interesams, įstūmė Lietuvą vidaus ir užsienio politikos srityse į neišbrendamą beviltišką padėtį. Lietuvos darbo liaudies gyvybiniai interesai buvo aukojami turtingųjų žmonių ir eksploatatorių saujos savanaudiškiems reikalams. Miesto ir kaimo darbo žmonių likimu buvo: nedarbas, netikrumas dėl rytdienos; badas, medžiaginiai trūkumai ir nacionalinė nelygybė. Daugelį metų Lietuvos liaudis šio reakcinio režimo buvo slopinama.

Smetonininkų gauja laikė mūsų darbo liaudį sauvalės varžtuose. Iš darbo masių buvo atimta elementarinė laisvė. Liaudis negalėjo turėti savo politinių, profesinių ir kultūrinių organizacijų. Kiekvienas drąsesnis žodis, laisvoji mintis buvo negailestingai slopinami.

Smetoninė nacionalinė politika turėjo tikslą provokuoti nuolatinius susidūrimus tarp įvairių tautybių žmonių, turėjo tikslą kurstyti vieną tautybę prieš kitą. Tokia nacionalinė politika  buvo Smetonos ir kompanijos uzurpatoriškos valdžios pagrindu. Štai kodėl per ištisus 8 mėnesius, praėjusius nuo to laiko, kai Socialistinių sovietinių Respublikų Sąjunga pripažino Lietuvai Vilniaus miestą ir jo sritį, nacionalinė netaika Vilniaus krašte ne tik kad nesusilpnėjo, bet dar labiau paaštrėjo.

Skaityti daugiau...
 

Liberalizmas

Liberalizmas - politinė ideologija, besiremianti individualizmu, teigianti asmens laisvės ir individualios atsakomybės primatą. Liberalizmo pagrindas, pagal kurį vertinama tikrovė - laisvė ir privatinės nuosavybės neliečiamumas. Individo laisvė ir privatinė nuosavybė negali egzistuoti viena be kitos, nes privatinės teisės nuosavybė suprantama kaip natūrali žmogaus laisvės išraiška, kaip pagrindinė visuomeninės gerovės sąlyga.

Pirmasis šį ryšį išvedė LOKAS, jis teigė, kad įstatymas turi apsaugoti ir ginti šiuos dalykus.

Šių dviejų idėjų sintezė išsiplėtojo į politnį ir ekonominį liberalizmą. Ekonominio liberalizmo plotmėje keliamas ekonomikos ir valstybės klausimas, t.y. ar valstybė gali kontroliuoti ekonominį gyvenimą, ar ekonomika yra tik privačių subjektų reikalas, kokios valsybės kontrolės ribos, laipsnis. Tai diskutuojama jau 200 metų. Politinis liberalizmas sprendžia valstybinius valdžios realizavimo būdus. Jei valstybė turi ginti žmogaus prigimtines teises, tai kaip galima šita kuo geriau padaryti. Kaip veikti,kad individo teisės nebūtų pažeistos. Politinio liberalizmo nuostatas geriausiai atspindi Prancūzijos revoliucija ir Amerikos pilietinis karas.

Liberalizmas operuoja šiomis sąvokomis: laisvė, lygybė, individualizmas, racionalizmas, tolerancija, teisingumas. Lygybė reiškia tai, kad joks žmogus negali būti pavaldus ar priklausomas nuo kito žmogaus.

Skaityti daugiau...
 

Renesansas Lietuvoje

Renesansas išplito Lietuvoje, kaip ir kai kuriose Vidurio Europos šalyse, XVI a. pradžioje. Jis truko iki XVII a. vidurio. Renesansą skatino Lietuvos ekonominis stiprėjimas ir naujos humanistinės idėjos, einančios iš tų šalių, su kuriomis buvo palaikomi ekonominiai ir politiniai ryšiai. Tuo metu Lietuvoje intensyvėjo žemės ūkis ir didėjo jo produktų pasiūla, Plėtėsi vietinė ir užsienio rinka, augo senosios gyvenvietės, kūrėsi nauji miestai, kuriuose gausėjo amatininkų, steigėsi nauji cechai, kilo buities ir meno dirbinių gamyba. Tačiau Lietuvos miestai neišsikovojo tokių teisių, kaip Vakarų Europoje, nesivystė buržuazijos klasė, tik stiprėjo feodalizmas. Ekonominiam stiprėjimui ir feodalų pajamoms turėjo reikšmės padidėjęs valstiečių baudžiavinis išnaudojimas, kuris įteisintas Žygimanto Augusto Valakų reforma, kuri įvyko 1557 metais. Nemažai pajamų davė miestai, todėl feodalai rūpinosi jo augimu: plėtė amatus, skatino didesnę jų specilizaciją, produkcijos kokybę. Valstiečių priešinimasis, bajorijos nepasitenkinimas, karai su Rusija ir totoriais alino feodalinę santvarką, stabdė kultūros plitimą ir privedė prie Lietuvos ir Lenkijos unijos, kuri buvo pavadinta Lublino unija ir  pasirašyta 1569 metais. Ji sukėlė ekonominį ir politinį smukimą.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918 m.

Skaityti daugiau...
 

Istorijos santrauka 2

Civilizacija (civ.) - tai žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklis. Civilitas lot. piliečio teigiamų bruožų visuma. Nagrinėdami Senovės Rytų civ. randame daugybę brandumo požymių, kuriais sėkmingai galėjo naudotis vėlesnės kartos. Pvz: nagrinėjant Indo civ. matyti kad buvo sukurta nepakartojama kultūra, vėliau perduota aplinkiniams kraštams, archeologai įrodė, kad jais 3 tūkst. pr. Kr. “Mirusiųjų kalvų” ir Harapos miestų žmonės buvo daug ko pasiekę: taisyklingas gatvių išplanavimas, kelių aukštų namai, kanalizacijos sistema, raštas, biurokratijos požymiai, veikia valdininkų sistema, jie turi savo antspaudus, dideli žemdirbystės, gyvulininkystės amatų pasiekimai (augino medvilnę, kviečius, buivolus, darbo įrankiai, keramika), vykdo dideles keliones, stato laivus. Harapos civ. sunaikina ateiviai arijai, jie tobulina tai kas jau buvo sukurta ankstesnių gyventojų. Pagr. dalykas tam nusakyti yra vedos (budistų knygos).

Skaitydami jas sužinome kad daug kultūros laimėjimų buvo perimta iš Harapos, pvz.: astronomijos žinios. Kinijos civ. apie 2200 pr. Kr. unitarizuojama ir suvienijama meną kaip tai padaryti parėmė kitos valst. Jos taip pat perėmė raštą (hieroglifus), bronzą, drėkinimo darbų sis., paraką, popierių, žinias kaip kurti šeimą, ją prižiūrėti, išlaikyti, dorovinės sistemos principus, Konfucijaus mokymą.

Kai kurių civ. brandumo požymiai: Egiptas - monumentali architektūra ir skulptūra, sarkofagų gamyba, paminklo ant kapo statymas. Faraonas turėjo 12 funkcijų. Babilonas - universali valst., Hamurabio kodeksas, visuotinė kariuomenė. Sirijos civ. - finikiečių abėcėlė, jūreivystės menas, senovės žydų religija, biblija, dekalogas (10 įsakymų). Hetitai - metalo apdirbimas, humaniškas kodeksas, objektyvi istorija. Šumero - Akado raštas ant molinės plytelės, epų rašymas. Šie Rytų civ. pasiekimai atsispindėjo kitose, vėlesnėse civ., kai kuriais pasaulis naudojasi ir dabar tik juos ištobulinęs, modernizavęs.

Skaityti daugiau...
 

Kryžiuočių agresija ir Prūsų nukariavimas (referatas)

Tuo metu, kada Lietuvos valstybė tebesikūrė, tai yra XI ir XII a., Vakarų Europos valstybės buvo susirūpinusios sunkiomis kovomis su turkais, iš kurių norėjo atkariauti Kristaus karstą  ir Šventąją žemę.

Sužeistiesiems ir ligoniams slaugyti tolimose rytų žemėse buvo susidariusios riterių venuolijos. Toks vokiečių ordinas vadinosi Vokiečių Riterių Ordinu. Jo riteriai nešiojo plieno šarvus, dėvėjo baltą apsiaustą su išsiūtu jame juodu kryžiumi, todėl jie vadinami Kryžiuočiais. XIII a.  Pradžioje turkai išvarė krikščonis iš Palestinos. Tada Kryžiuočiai atsidūrė Europoje, pirmiausia Vengrijoje. Tačiau ten jie neramiai gyveno, plėšė ir skriaudė gyventojus, kurie stengėsi juos iškraustyti iš savo krašto. Išgirdęs apie riterius vienuolius, lenkas Mozūrų kunigaikštis Konradas nusprendžia juos pasikviesti į talką prieš Prūsus. Jie pasižadėjo jiems duoti žemes, kad tik padėtų jam nukariauti ir pakrikštyti prūsus. Popiežius palaikė lenkų sumanymą, nes norėjo pakrikštyti dar išlikusius Europoje stabmeldžius. Vokiečių imperatorius, neturėdamas savo krašte karingiems vienuoliams darbo ir manydamas, kad vokiečiams būtų gera proga neduoti sustiprėti kaimynams lenkams, taip pat sumanymui pritarė. Todėl jisai paragino kryžiuočių vadą, didįjį magistrą, priimti lenkų kunigaikščio Konrado pasiūlymą, Imperatorius iš karto, tarytum savo nuosavą turtą dovanojo kryžiuočiams prūsų žemes, kurias jie užkariausią ir prisijungsią prie Šventosios Romos imperijos. Prūsams užkariauti buvo atsiųstas brolių magistras Hermanas Balkė. 1230 m. kryžiuočiai pasistatė pirmą pilaitę Vyslos pakrantėje - Fogelsandą (Paukščio giesmė - vok.). Netrukus jie persikėlė į dešinįjį Vyslos krantą, pasistatė priešais Fogelzandą Torno pilį. Iš čia jie pradėjo savo žygius prieš prūsus.

Skaityti daugiau...
 

Generolas Hanibalas

Nuo III a. vidurio iki II a. vidurio, Kartagina buvo įsivėlusi į karus su Roma. Karai, vadinami Punų karais, tarp šių dviejų valstybių baigėsi visišku Kartaginiečių sutriuškinimu. Kartaginiečių gretose, tuo sunkiu metu, pasižymėjo Generolas Hanibalas. Hanibalas buvo didžiojo Kartaginiečių karvedžio Hamilkaro Borkos sūnus.

Pagal Polibijų ir Liucijų, šių istorikų darbai yra pagrindiniai šaltiniai, iš kurių sužinome apie Hanibalą, garsaus karvedžio sūnus dar vaikystėje Ispanijoje prisiekė ginti tėvynę nuo priešų. Jo gyvenimas nuo tėvo 229/228 iki pačio 183 m. pr. Kr. mirties buvo nuolatinė kova su Roma. Pirmasias pamokas 221 m. pr. Kr., kaip reikia vesti karą, Hanibalas gavo iš Hamilkaro žento ir įpėdinio, Hadsdrubalo.

Po tėvo mirties Hanibalas tapo vyriausiu Kartaginiečių vadu. Ir vedęs Ispanijos princesę jis ėmėsi valdyti Ispaniją. Savo valdžion jisai pajungė dauguma pavienių genčių. Užėmė Olandijos sostinę Altėją; 221 m. pr. Kr., statant uostą Kartacheną, jisai sutriuškino Vakėjus. 219 m. pr. Kr. Hanibalas puolė Saguntą, nepriklausomą Iberijos miestą prie Ebro upės. Pagal Romos ir Kartaginos sutartį, iki I Punų karo, ties Elbru Iberijos pusiasalyje Kartaginiečių įtakos zona baigėsi. Nors Saguntas buvo Elbro pietuose, bet Romėnams, kurie palaikė glaudžius ryšius su šiuo miestu, ši Kartaginiečių ataka buvo kaip įššūkis karui. Taip kilo II Punų karas.

Skaityti daugiau...
 

Renesanso epocha

XV a. Europoje vyko didelis kultūrinis sąjūdis, vadinamas Renesansu (Atgimimu, turimas galvoje antikos atgimimas). Renesansas prasidėjo klestinčiuose Italijos miestuose, jo šaltinis iš naujo atrastos senovės graikų ir romėnų dailės, literatūros ir mokslo idėjos. Renesanso žmogus labai domisi filosofija, teologija, literatūra, tapyba ir kitais menais, matematika, medicina, astronomija ir t.t. Dažnai humanistas rašytojas, menininkas yra kartu ir mokslininkas. Italijos Renesansas skirstomas į du laikotarpius: XV a. vadinamas Ankstyvuoju Renesansu, o XVI a. (tiksliau pirmasis jo trečdalis) - Brandžiuoju Renesansu. Svarbiausias Ankstyvojo Renesanso kultūros ir meno centras buvo Florencija. Florenciją klestėjimo metu valdė Medinčiai turtingiausių Europos finansininkų šeima. Jie buvo puikiai susi pažinę su antika ir rėmė naujus menininkus bei jų idėjas. XVI a. centras persikėlė į Romą. Svarbus vaidmuo šiuo laikotarpiu teko ir Venecijai. Iš esmės pakito architektūra. Nors to meto architektai gaudavo vis daugiau užsakymų statyti visuomeninius pastatus, didžiausi laimėjimai vis dar susiję su bažnytinių pastatų statyba. Jų architektūroje ir dekore atsisakoma visko, kas priminė gotiką. Dėl antikos įtakos tobulesniais pradedami laikyti statiniai, kuriuos užbaigia kupolas. Toks pavyzdys Romos Panteonas. Žymiausias ir didingiausias Renesanso epochos kupolinis statinys Šv. Petro katedra Romoje. Jos statyba truko daugiau kaip šimtą metų. Iš dešimties statybai vadovavusių architektų žymiausi buvo pirminio projekto autorius Bramantė ir Mikelandželas. 132 m. aukštyje iškilęs gigantiškas katedros kupolas tai Mikelandželo sukurtas šedevras.

Skaityti daugiau...
 

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vidaus ir užsienio politika (referatas)

Kiekvienas žymus LDK kunigaikštis, valdęs mūsų šalį, yra svarbus mūsų Lietuvos istorijai, nes jis kaip ir daugelis kitų didžiųjų kunigaikščių valdė LDK ir siekė gerint jos politinę bei karinę galią. Šis valdovas paliko Lietuvos istorijoje gilų pėdsaką ir tikrai nuveikė daug sėkmingų darbų tvarkant ir stiprinant LDK. Vytautas geriausiai iš visų valdovų gerino LDK padėtį kaimyninių šalių akyse ir gerai tvarkė vidaus reikalus.

Šia tema, būtent LDK valdovo Vytauto asmeniu ir jo vykdoma politika, valdymo laikotarpiu, domisi nemažas ratas žymių dėstytojų, mokytojų ar šiaip žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su istorija ir išleidusių nemažai knygų, kuriomis remiuosi rašydamas šį referatą. Paminėti norėčiau A. Šapoką, kuris puikiai ir informatyviai aprašo Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą knygoje Vytautas Didysis. Dar vienas autorius, tiksliau istorijos mokytojas, 40 metų dėstęs istoriją - Mikalojus Kondratas, parašęs knygą “Lietuvių tautos ir valstybės istorija”.

Vytauto vaikystė yra labai mažai žinoma. Gimęs apie 1350 m. , jis augo sunkiais Lietuvai laikais.

Skaityti daugiau...
 

Švietimo epocha

18 a. Europoje ir Šiaurės Amerikoje pasireiškė intelektualinis sąjūdis, davęs Švietimo vardą.

Pirmą kartą istorijoj itin susidomėta mokslu bei švietimu. Tokiai pažiūrai davė pagrindą nauji mokslo atradimai ir technikos patobulinimai. Humanizmo idėjos vėl atgimė, tik jau pasikeitusios, visapusiškesnės.

Esminis švietėjų bruožas - gyvas domėjimasis visuomeniniais klausimais. Svarbiausias švietėjų bruožas - laisvamanybė, suprantama kaip visų žmonių teisė svarstyti įvairius visuomeninius klausimus, nesibijant griauti senų tradicijų ir ilgus šimtmečius visuotinai pripažįstamų tiesų. Jie smerkė religinį nepakankamumą, neteisingus ir žiaurius įstatymus, luomų privilegijas, reikalavo žmonių lygybės prieš įstatymus. Švietimo amžių galima vadinti ir kosmopolitizmo amžiumi, nes įvairių tautybių žmonės skaitė, rašė ir kalbėjo viena kalba - prancūzų, juos vienijo masonų draugijos.

Dž. Lokas manė, kad reikia atskirti įstatymų leidimo ir vykdomąją valdžia, įstatymų leidimas - parlamentas. Vykdomoji valdžia - karalius su savo ministrais - valdo prižiūrimi parlamento, kuris turi teisę pašalinti ministrus ir net karalių. Š. Monteskjė irgi skirstė valdžią į įstatymų leidimo, vykdomąją ir teismų.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos lygių teisių įstatymas 1922 m.

Visų valstybių Lietuvos gyventojai turi lygias teises (1922 m.).

Visiems Lietuvos gyventojams be gimimo tautybės, rasės ar tikybos skirtumo bus suteiktas pilnas ir visiškas jų gyvybės ir laisvės apsaugojimas.

Visi Lietuvos piliečiai bus lygūs prieš įstatymus ir naudosis lygiomis teisėmis be rasės, kalbos ar religijos skirtumo.

Lietuvos piliečiai, kurie priklauso etninėms, religijos, kalbos mažumoms, naudosis tomis pačiomis faktinomis teisėmis arba garantijomis ir su jais bus elgtasi taip pat, kaip ir su kitais Lietuvos piliečiais.

Būtent: jie turės lygių teisių savo lėšomis steigti, vesti ir kontroliuoti labdarybės, religines ir visuomenines įstaigas, mokyklas ir kitas auklėjimo įstaigas su teise laisvai ten vartoti savo gimtąją kalbą ir laisvai praktikuoti savo religiją.

Skaityti daugiau...
 

Klaipėdos kraštas – Mažosios Lietuvos provincija (referatas)

1252 metais įkurtas Klaipėdos miestas - pilis beveik 700 metų buvo vokiškos kultūros ir vokiškos dvasios kupinas miestas. Tuo tarpu Klaipėdos apylinkėse gyveno daugiausia lietuviai.

Tačiau Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare pakeitė Europos situaciją. Vokietija turėjo sumokėti ne tik didžiules reparacijas šalims nugalėtojoms, bet ir neteko eilės teritorijų - Elzaso, Lotaringijos, Šlezvigo, Poznanės, Aukštutinės Silezijos ir Vakarų Prūsijos dalies - kaimyninių valstybių naudai.

1919 metų gegužės 28 d. pasirašytoje Versalio taikos sutartyje 28 ir 99 straipsniais naujai sudarytas Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos Reicho ir laikinai perduotas valstybių - nugalėtojų žinion.

Tiesiogiai Lietuvai šis kraštas nebuvo perduotas.

Skaityti daugiau...
 

Istorijos egzamino bilietai

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos valstybės ir teisės istorija (kursinis darbas)

Lietuvos Respublikai priėmus 1940 m. birželio 14 d. Tarybų Sąjungos ultimatumą, kuriame be kita ko buvo reikalaujama pakeisti Lietuvos vyriausybę į palankią TSRS bei įleisti Raudonosios Armijos dalinius į Lietuvos teritoriją, Lietuvos valdžia tapo tik įrankiu TSRS rankose.  Kariniu atžvilgiu Tarybų Sąjunga jau disponavo Lietuvos teritorija. Faktiškai Lietuvos valstybė ar jos 1938 m. Konstitucija nebuvo likviduotos tik dėl to, kad norėta Lietuvą įjungti į TSRS sudėtį jos pačios teisiniais aktais, formaliai išlaikant konstitucingumą.

Lietuvos valdžios organų sudėties keitimas vyko labai sparčiai. 1940 birželio 17 d. sudaryta nauja Liaudies vyriausybė. Liepos 1 d. paleidžiamas senasis seimas, o jau liepos 5 d. paskelbti rinkimai, liepos 6 d. paskelbtas rinkimų įstatymas, liepos 14 d. įvyko patys rinkimai (balsavimas) ir pagaliau liepos 21 d. susirinko išrinktasis Liaudies seimas.  Visą šį procesą skatino ir kontroliavo Lietuvos komunistų partija (LKP) ir Maskvos atstovai. Todėl jokių nesklandumų ar nesusipratimų faktiškai ir negalėjo būti.

Liepos 21 d. Liaudies seimas priėmė dvi labai svarbias deklaracijas. Pirmoji skelbia, kad Lietuvoje įvedama Tarybų santvarka ir taip pat paskelbia Lietuvą Socialistine Tarybų Respublika. Antroji prašo priimti Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką (LTSR) į TSRS sąstatą kaip sąjunginę respubliką.

Skaityti daugiau...
 

Klaipėda - Lietuvos uostas (knyga)

šis Petronėlės Žostautaitės leidinys sudarytas iš pratarmės, trijų stambių skyrių (jie sudaryti iš keleto smulkesnių skyrelių) ir baigiamojo žodžio. Pratarmėje trumpai apžvelgiamas knygos turinys ir įžengiama į knygos esmę t. y. Klaipėdos krašto istoriją 1923 - 1939 metais.  Pirmasis iš stambesniųjų skyrių,  tai “Klaipėdos uostas Lietuvos Respublikos sudėtyje”. Jame trumpai aprašoma Klaipėdos krašto istorija nuo XIII a. iki pirmojo pasaulinio karo, kurio metu Klaipėda yra atimama iš Vokietijos. Vėliau yra rašoma apie uosto vystymąsį, jį atgavus. Antrasis skyrius: “Prekybos laivyno kūrimas”. Čia aprašomas Lietuvos laivyno (prekybinio truputį vėliau) kūrimas ir vystimasis. Trečiasis skyrius - “Prekių apyvarta per Klaipėdos uostą”. Šiame skyriuje rašoma apie Lietuvos prekybinių santykių gerėjimą su kitomis valstybėmis. Į Lietuvą pradeda plaukti didesnių valstybių laivai su verslo pasiūlymais ir t.t. Knygos  “Baigiamajame žodyje” trumpai aprašoma situacija po II pasaulinio karo, kai Klaipėdos kraštas buuvo prijungtas prie Lietuvos, o Lietuva prie  Sovietų sąjungos.

Leidinyje apžvelgiama Klaipėdos krašto istorija. Daugiausia dėmesio skiriama Klaipėdos uosto gražinimui Lietuvos Respublikai bei jo raidai 1923 - 1939 m. Aptariamos Lietuvos vyriausybės pastangos Klaipėdą paversti Lietuvos užsienio prekybos centru, išplėsti Klaipėdos krašto ryšius su visa Lietuva.

Skaityti daugiau...
 

JTO statutas

Mes, Jungtinių Tautų tautos, esame kupinos ryžto išvaduoti ateities kartas nuo karo nelaimių, du kartus mūsų gyvenime atnešusio žmonijai neišpasakytą vargą, ir vėl sutvirtinti tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, žmogaus asmenybės orumu ir vertingumu, vyrų ir moterų teisių lygybe ir didžiųjų bei mažųjų nacijų teisių lygybe, ir sudaryti sąlygas, kuriomis gali būti išsaugotas teisingumas, ir iš sutarčių ir kitų tarptautinės teisės šaltinių išplaukiančių įsipareigojimų gerbimas, ir remti socialinę pažangą ir pagerinti gyvenimo sąlygas, esant didesnei laisvei, ir šiuo tikslu rodyti toleranciją ir gyventi drauge, taikiai vienas su kitu, kaip geri kaimynai, ir suvienyti mūsų jėgas tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti, ir užtikrinti, priimant principus ir nustatant metodus, kad ginkluotosios pajėgos nebus panaudotos kitaip, kaip bendrais interesais, ir panaudoti tarptautinį aparatą visų tautų ekonominei ir socialinei pažangai remti, nutarėme suvienyti mūsų pastangas šiems tikslams pasiekti.

Skaityti daugiau...
 

A. Smetona - Lietuvos prezidentas (referatas)

Kiekvienas Lietuvos prezidentas valdęs Lietuvą yra svarbus Lietuvos istorijai.

Antanas Smetona, kaip ir kiti Lietuvos prezidentai valdė Lietuvą siekdamas gerinti jos politinę bei karinę galią. Šis politikas paliko Lietuvos istorijoje gilų pėdsaką ir tikrai nuveikė daug sėkmingų darbų tvarkant ir stiprinant Lietuvos valstybę. A. Smetona buvo pirmasis Lietuvos prezidentas.

Šia tema, būtent Antano Smetonos asmeniu ir jo vykdoma politika valdymo laikotarpiu, domisi nemažas ratas žymių dėstytojų, mokinų ar šaip žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su istorija ir išleidusių nemažai knygų, kuriomis remiuosi rašydamas šį referatą. Paminėti norėčiau A. Eidinaitį kurio net dvi knygas naudoju rašydamas šį referatą, tai “Antanas Smetona” ir “Lietuvos Respublikos prezidentai”.

XIX a. pabaigoje Lietuvos politinė situacija buvo liūdna - pasaulis žinojo Kauno, Vilniaus, Suvalkų gubernijas, bet negirdėjo apie lietuvą, lietuvių kalba uždrausta, rašto darbų spausdinimas lotyniškuoju šriftu (lietuvišku raidynu) po pralaimėto 1863 m. sukilimo uždraustas, iš dvarų sklido lenkinimo bangos, iš valdžios, administracijos - rusinimo politika. Atrodė, tauta, spaudžiama kaimynų kultūrinės įtakos, tuoj pat uždus svetimybėse.

Tačiau lietuvių kalba dar ruseno daugelyje valstiečių pirkių, ja pradėjo domėtis žymūs pasaulio mokslininkai. Nors ir lėtai, spartėjo kapitalistinių santykių raida žemės ūkyje ir ekonomikoje.

Skaityti daugiau...
 

Feodalizmo špera

Skaityti daugiau...
 

Graikijos pasaulis 2

Graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofiją. Jiems labai rūpėjo viską pažinti ir suprasti.

Graikišku žodžiu philosophos vadiname, žmogų, kuris nori būti išmintingas. Graikai sukūrė dramą.

Žodžiai “teatras”, “komedija”, “tragedija” yra graikiški. Graikai sugalvojo ir sporto varžybas. Žodžiai : “stadionas”, “maratonas”, “atletika” yra kilę iš graikų kilmės.

Graikai nebuvo pirmoji civilizuota tauta,. 3000 pr. Kr. ir visu tūkstantmečiu anksčiau įsikūrė pirmieji miestai.

Graikai save laikė viena tauta - helėnais. Bebe didžiausias miestas buvo Atėnai. Po to Korintas, Sparta, Tėbai. Kiekvienas miestas turėjo savitą valdymo formą.

Skaityti daugiau...
 

Senovės ir Viduramžių istorijos datos

Skaityti daugiau...
 

Karo archyvas XVIII a.

Skaityti daugiau...
 

Baltų genčių formavimasis

Manoma, kad aukštaičių gentys susiformuoti VI amžiuje. Jiems didelę įtaką turėjo lietuviai, iš kurių plito mirusiųjų deginimo paprotys. Pirmą kartą aukštaičiai paminėti Petro Dusburgiečio kronikoje, kalbant apie 1294 - 1300 m. įvykius. Aukštaičių vardas šiandien plačiai vartojamas keletu reikšmių; Aukštaičiai - viena iš baltų genčių. Aukštaitija - viena iš Lietuvos valstybių žemių; viena iš Lietuvos etnografinių regionų.

Aukštaičių tarmė - viena iš dviejų pagrindinių lietuvių kalbos tarmių.

Iki IV amžiaus sėlių protėviai priklausė bendrai kultūrinei sričiai au latgaliais, žiemgaliais, ir žemaičiais.

Sėliai iš jų išsiskyrė vėliausiai - VI amžiuje. Vienas iš svarbiausių sėlių karinių ir ekonominių centru - Sėių pilis buvo įsikūręs Dauguvos kairiajame krante.

V - VI amžiuje rytų baltams skylant į atskiras gentis, Mūšos ir Lielupės baseinuose susidarė atskira žiemgalių gentis. Istoriniuose šaltiniuose žiemgalius skandinavai mini maždaug nuo 870 metų. Vakarų žiemgalių centras buvo Tėrvetės pilis. Žiemgaliai kalbėjo sava kalba, kuri išnyko apie XV amžių.  Livonijoje gyvenę žiemgaliai sulatvėjo, o Lietuvoje - sulietuvėjo.

Skaityti daugiau...
 

Knygnešiai ir jų veikla

Tuojau po 1863 m. sukilimo numalšinimo caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą, ir šis draudimas truko ligi 1904 m. Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas, pasižymėjęs nepaprastu žiaurumu malšinant sukilimą, 1864 m. birželio 5 d. įsakė Vilniaus cenzūros komitetui neleisti spausdinti lietuviškų knygų lotyniškais rašmenimis, kurie lietuvių raštijoje buvo vartojami jau kelis šimtmečius. Kitas Vilniaus generalgubernatorius, K. Kaufmanas, 1865 m. rugsėjo 6 d. įsakė Vilniaus cenzūros komitetui sekti, kad visos lietuviškos knygos būtų spausdinamos tik rusišku raudynu. Taip pat buvo draudžiama lietuviškus leidinius įvežti į Lietuvą iš užsenio ir platinti.

Tuojau po spaudos draudimo lietuviški leidiniai lotyniškais rašmenimis pradėti spausdinti Rytų Prūsijoje ir slapta gabenami į Lietuvą. Atsirado knygnešių profesija, steigėsi slaptos knygų platinimo ir leidimo draugijos, kuopelės. Viena tokia draugija, įkurta visoje Lietuvoje išgarsėjusio knygnešio Jurgio Bielinio (1846 – 1918 m).

Skaityti daugiau...
 

Visuomeninis - politinis gyvenimas Šiauliuose 1863 m. sukilimo metu

Ryški feodalinės baudžiavinės santvarkos krizė XIX a. viduryje privertė caro vyriausybę panaikinti baudžiavą.1861 m. vasario 19 d. “Nuostatai dėl valstiečių išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės ”suteikė valstiečiams piliečių teises, bet paliko juos laikinaisiais prievolininkais. Žemės savininkais jie galėjo tapti tik ją išpirkę. Valstiečių reakcija, nepasiteisinus viltims gauti žemės be išpirkos, pasireiškė sustiprėjusiais bruzdėjimais. Juos aštrino prasidėjęs miestiečių ir bajorų judėjimas, politinės manifestacijos. Pastarosios Lietuvoje buvo įgavusios religinę patriotinę formą ir vykdavo dažnai bažnyčiose.

Prasidėjus sukilimui Lenkijoje, po poros mėnesių ir Lietuvoje susidarė revoliucinis komitetas, pasivadinęs Lietuvos Provincijos Valdymo Skyrium. Norėdamas įtraukti į sukilimą valstiečius jis skleidė lenkiškus ir lietuviškus atsišaukimus, kuriuose buvo skelbiama, kad nuo sukilimo dienos nebebus jokių luominių skirtumų, kad valstiečiai esą lygūs su bajorais, kad jų valdomoji žemė be jokio atlyginimo liksianti jų nuosavybė.

Taip pat buvo žadama duoti po tris margus žemės visiems trobelininkams ir darbininkams (žinoma, visa tai buvo žadama tik prisidėjusiems prie sukilimo). Iš tikrųjų tie atsišaukimai kai kur paveikė. Greta bajorų ir kunigų, prie sukilimo prisidėjo nemaža amatininkų ir dvarų darbininkų.Kiek šalčiau laikėsi valstiečiai, nes du pereinamieji baudžiavos naikinimo metai jiems pakirto pasitikėjimą dvarininkais.

Skaityti daugiau...
 

Viduramžių ekonominis, politinis, agrarinis vystymasis

Politinio gyvenimo kryptis 10 - 14 a. buvo politinės valdžios monarchistinės centralizacijos tendencija.

Brandžiųjų viduramžių laikotarpyje geriausiai centralizaciją sekėsi vykdyti Anglijos karaliams. Didž. Britanija mažiau nukentėjo nuo normanų, niokojimas buvo mažesnio masto. Užėmus sostą Vilhelmui I karalius žemės buvo išsimėčiusios po visą kraštą, todėl separatizmas čia buvo sunkiai įgyvendinamas. Be to miestai buvo politiškai silpni. Buvo labiau centralizuota negu žemyne vasaliteto sistema (mano vasalo vasalas - mano vasalas). Anglijoje karalių rėmė ir atsikėlę normandai, anglų baronai (stambūs žemvaldžiai), bažnyčia, laisvieji valstiečiai. Tokiu būdu susidarė situacija kai karaliaus valdžia stipri, palankios sąlygos centralizacijai.

Kitas fenomenas, būdingas Anglijos raidai - ribota karaliaus valdžia (1215 m). Tada Anglijos karalius nebuvęs populiarus (jonas bežemis) buvo priverstas pasirašyti didžiąją laisvių chartiją, kuria apribojo valdžią bajorams, miestiečiams. D.L.Ch. buvo nuolaidų iš esmės visiems. Ji buvo labai svarbi, laikoma pirmuoju Anglijos konstituciniu aktu. Buvo sudarytas 25 baronų komitetas, turėjęs stebėti, kaip karalius laikosi chartijos.

1265 m. atsiranda atstovaujamoji luominė įstaiga - parlamentas, susiskirstęs į dvejus rūmus: lordų ir bendruomenių. Tai buvo nuolat veikiantis organas. Taigi valdžia padalinta tarp karaliaus ir luomų atstovų.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 1 iš 6
Istorija
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt