www.spargalkes.lt

Renesanso epocha

XV a. Europoje vyko didelis kultūrinis sąjūdis, vadinamas Renesansu (Atgimimu, turimas galvoje antikos atgimimas). Renesansas prasidėjo klestinčiuose Italijos miestuose, jo šaltinis iš naujo atrastos senovės graikų ir romėnų dailės, literatūros ir mokslo idėjos. Renesanso žmogus labai domisi filosofija, teologija, literatūra, tapyba ir kitais menais, matematika, medicina, astronomija ir t.t. Dažnai humanistas rašytojas, menininkas yra kartu ir mokslininkas. Italijos Renesansas skirstomas į du laikotarpius: XV a. vadinamas Ankstyvuoju Renesansu, o XVI a. (tiksliau pirmasis jo trečdalis) - Brandžiuoju Renesansu. Svarbiausias Ankstyvojo Renesanso kultūros ir meno centras buvo Florencija. Florenciją klestėjimo metu valdė Medinčiai turtingiausių Europos finansininkų šeima. Jie buvo puikiai susi pažinę su antika ir rėmė naujus menininkus bei jų idėjas. XVI a. centras persikėlė į Romą. Svarbus vaidmuo šiuo laikotarpiu teko ir Venecijai. Iš esmės pakito architektūra. Nors to meto architektai gaudavo vis daugiau užsakymų statyti visuomeninius pastatus, didžiausi laimėjimai vis dar susiję su bažnytinių pastatų statyba. Jų architektūroje ir dekore atsisakoma visko, kas priminė gotiką. Dėl antikos įtakos tobulesniais pradedami laikyti statiniai, kuriuos užbaigia kupolas. Toks pavyzdys Romos Panteonas. Žymiausias ir didingiausias Renesanso epochos kupolinis statinys Šv. Petro katedra Romoje. Jos statyba truko daugiau kaip šimtą metų. Iš dešimties statybai vadovavusių architektų žymiausi buvo pirminio projekto autorius Bramantė ir Mikelandželas. 132 m. aukštyje iškilęs gigantiškas katedros kupolas tai Mikelandželo sukurtas šedevras.

Ši katedra išsiskiria tobulumu ir harmonija. Nepaisant milžiniško perimetro ir aukščio, ji nesiveržia į dangų kaip gotikinės katedros. Šv. Petro katedra visa savo esybe tarytum garbina ir aukština ne tiek Dievą, kiek savo kūrėją žemiškąjį žmogų. Renesanso epochos pastatus puošia kolonos, piliastrai, liūtų galvos ir pučiai (nuogi sparuoti arba nesparnuoti berniukai), gipsiniai gėlių ir derliaus gėrybių vainikai, akantolapai ir kitos detalės, kurių pavyzdžių buvo rasta Senovės Romos pastatų griuvėsiuose. Didelė jų dalis puošybai buvo naudojama iki XX a. pradžios. Vėl paplito pusapvalė arka. Pasiturintys žmonės ėmė skirti daugiau dėmesio savo gyvenamosios vietos gožiui ir patogumui. Vietoj buvusių prigludusių vienasprie kito namų atsirado plačiais fasadais į gatvę pasukti rūmai. Savoforma jie priminė kvadratą, centrinė dalis keturkampis atvirų arkadų apsuptas kiemas. Paprastai rūmai buvo trijų aukštų. Niūrūs pirmųjų aukštų išoriniai fasadai dažnai apmūryti grubiai tašytų akmenų blokais, o kiti aukštai švelniau apdorotais akmenimis. Tokiuose ankstyvojo tipo rūmuose gyveno ir patiįtakingiausia Florencijos šeima turtingi bankininkai, tekstilės manufaktūrų valdytojai Medičiai. Renesanso skulptūros istorijos pradžia laikoma 1402 m.,kai jaunas juvelyras Lorencas Gibertis  laimėjo skulptorių konkursą Florencijoje bažnyčios priestato durims sukurti. Šiam darbui jis pašventė 50 metų. O garsusis Mikelandželas jas pavadino „Rojaus vartais“. Tarp antikinės ir renesanso skulptūros daug bendra: formos artimos realybei, nepaprastai vertinamas apnuoginto kūno grožis. Donatelo  skulptūra „Dovydas“ - pirmoji skulptūra po tūkstantmečio pertraukos vėl vaizduojanti apnuogintą žmogų. Naujoviška, bet didelės meninės vertės, buvo prancūzų Renesanso skulptūra. Įžymus skulptorius Žanas Gužonas puošė pirmuosius Luvro pastatus. Jo skulptūrose prancūziškas grakštumas siejamas su gyvu naturalumu. Gužono moters tipas liauna, ilgakojė, maža galva ir taisyklinga tiesia nosimi būdingas ir daugeliui vėliau kūrusių prancūzų skulptorių.Tokios ir nimfos su puodynėmis rankose, Gužono pavaizduotos „Nekaltųjų fontano“ reljefuose Paryžiuje (dabar Luvre).

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (dcaa888840cc9cdfd8f6566fec2d9e13.zip)Renesanso epocha11 Kb1
Neteisinga

 
Istorija Renesanso epocha
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt