www.spargalkes.lt

Istorija

Partizaninis karas

Raudonoji armija vėl okupuoja Lietuvą.Atkuriami sovietiniai represiniai organai (NKVD,NKGB…), formuojamas valdžios aparatas. Lietuvoje dislokuoti NKVD kariuomenės daliniai.pradėta prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją, vykdomos baudžiamosios akcijos…Tai nežadėjo nieko gero, todėl okupacijos pradžioje daug vyrų slapstėsi pavieniui. Jie nakvodavo artimiausiame miške, o pasibaigus NKVD kariuomenės siautimams bei kratoms, sugrįždavo į namus ir dirbdavo ūkio darbus. Dauguma buvo tvirtai apsisprendę neiti į okupacinę kariuomenę, o jei gaudys-priešintis ginklu, be to, stengtis išvaduoti sulaikytuosius. Tam reikėjo telktis į organizuotus būrius, kurių vadais būdavo išrenkami nepriklausomybės kovų kariškiai, mokytojai,policininkai.

Jau 1944 - ųjų rugpjūtį Zarasų, Trakų, Ukmergės, Panevėžio, Alytaus apskrityse spontaniškai būrėsi stambesni ginkluotų partizanų junginiai.Vieną pirmųjų kovinių akcijų įvykdė Zarasų partizanai, vadovaujami apskrities vanagų vado kapitono Afanaso Kazano ir nepriklausomybės kovų savanorio Antano Streikaus. Rugpjūčio 15 - osios naktį jie puolė Zarasų kalėjimą ir išvadavo suimtuosius.

1944 - 1945 metais partizanai miškuose įsirengdavo gerai įtvirtintas stovyklas. Jų ieškodama okupacinė kariuomenė pasitelkdavo net lėktuvus. Aptikę partizanus, lakūnai nurodydavo taikinius minosvaidžiams. Vyko tikri mūšiai. Štai Pietų Žemaitijos miške buvusioje stovykloje buvo įrengti bunkeriai, į kuriuos įvažiuodavo net vežimai. 1944 - ųjų gruodį, aviacijai išžvalgius stovyklą, NKVD kariuomenei ją apsupus, verždamiesi žuvo 16 partizanų.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos mokyklai 600 metų (testas)

Skaityti daugiau...
 

Dzeuso statula Olimpijoje

Tai statula Dievo, kurio garbei buvo rengiamos olimpinės žaidynės. Ji stovėjo žemėse, kurios vadinosi Olimpija. Olimpiadų metu būdavo nutraukiami karai tarp graikų miestų, sudaromos paliaubos, į jas atvykdavo atletai iš Mažosios Azijos, Sirijos, Egipto, Sicilijos, Italijos, iš įvairių graikų kolonijų. Jie atvykdavo varžytis bei nusilenkti Dzeusui.

Vieta: senovinis Olimpijos miestas, vakarinis dabartinės Graikijos pakraštys, apie 150 km į vakarus nuo Atėnų.

Senasis graikų kalendorius prasidėjo 776 m. pr. Kr. Manoma, kad tais metais prasidėjo olimpinės žaidynės. Nuostabią Dzeuso šventyklą sukūrė architektas Libonas, ji pastatyta apie 450 m. pr. Kr. Augant Graikijos kultūrai, paprastas dorėninis stilius atrodė per daug pilkai, todėl reikėjo pokyčių.

Sprendimas - didinga statula. Atėnų skulptorius Fidijas buvo paskirtas įvykdyti šią šventą užduotį. Fidijas pradėjo darbą apie 440 m. Po kelių metų jis sugalvojo, kaip pastatyti didžiulę aukso ir dramblio kaulo statulą. Jos figūra buvo drožiama iš medžio, o paviršius dengiamas dramblio kaulo plokštelėmis, nes juk neegzistavo tokių didžiulių dramblio ilčių...

Dievų karalius sėdėjo soste. Viršutinė jo kūno dalis buvo nuoga, apatinė apsiausta brangiu apsiaustu. Vienoje rankoje Dzeusas laikė deivės Nikės statulą, kitoje - lazdą, papuoštą dievo šventojo paukščio - aro - atvaizdu. Dievo galvą puošė alyvmedžio šakų vainikas. Raiščio galai krito ant jo pečių.

Skaityti daugiau...
 

Tarpukario demokratijos ir diktatūros testas

Skaityti daugiau...
 

Senovės graikų dievai (santrauka)

Skaityti daugiau...
 

Taikinys Nr. 1

Tai autobiografinė, dokumentinė apybraiža (knyga) apie 2003 metų pabaigoje ir 2004 metų pradžioje vykusį, taip vadinamą ,,prezidentinį skandalą".

Skaityti daugiau...
 

Istorijos testas 10 klasei

Skaityti daugiau...
 

Renesanso idėjos ir papročiai

Renesanso idėjos ir papročiai lietuvoje ima plisti XVI amžiaus pradžioje.

Galima išskirti tris Renesanso kultūros raidos laikotarpius: 1520 - 1550 m., 1550 - 1570 m., 1570 m. - XVI a. pabaiga.

Pirmasis žymi galbūt patį renesansiškiausią reiškinį - spaudos atsiradimą Lietuvoje. Baltarusių kilmės humanistas P. Skorina, studijavęs įvairiuose unversitetuoseapie 1522 m. atvyko į Vilnių, įkūrė spaustuvę ir išspausdino dvi knygas: „Mažąją kelionių knygą” (1522) ir „Apaštalą” (1525). Nors P. Skorinos spaustuvė veikė vos keletą metų, jos reikšmė didžiulė.

Kartu su knygų spausdinimu Lietuvoje įsitvirtina visai kitas kultūros tipas: pasidarė įmanoma greitai keistis žiniomis, moksliniais atradimais, susipažinti su ankstesnių epochų palikimu.

Skaityti daugiau...
 

SSRS taikos sutartis su Suomija

Skaityti daugiau...
 

Dvylikos lentelių įstatymai

Dvylikos lentelių įstatymai - originalus ankstyvosios Romos respublikos ekonominių santykių, socialinės struktūros, teisinių normų nagrinėjimo šaltinis. Įstatymai buvo leidžiami aštrios patricijų ir plebėjų kovos laikotarpiu; pastarieji stengėsi įgyti teisę naudotis visuomeninėmis žemėmis, siekė, kad būtų panaikinta skolinė vergovė, norėjo politinės lygybės su patricijais. Pagal tradiciją plebėjų reikalavimu 451 m. pr. m. e. buvo sudaryta 10 decemvirų 9 komisija, kuri turėjo surašyti teisės normas. Darbą 450 m. pr. m. e. baigė kita komisija, į kurią įėjo 5 decemvirai iš patricijų ir 5 iš plebėjų. 449 m. pr. m. e. bendri patricijų ir plebėjų įstatymai buvo iškalti dvylikoje varinių plokščių ir iškabinti forume . Teksto originalo neišliko, ir įstatymai buvo atkurti pagal Respublikos pabaigos bei Imperijos laikų autorių citatas ir atpasakojimus.

Įstatymais buvo įteisinta ir ginama neribota privatinė „kviritinė" (t.y. Romos piliečių) žemės, gyvulių, produktų nuosavybė, kuri galėjo būti paveldima pagal testamentą. Tačiau dar nebuvo atsisakyta ir kai kurių gimininės nuosavybės apraiškų, bendruomeninio žemės naudojimo.

Dvylikos lentelių įstatymuose nustatyta patricijų ir plebėjų, patronų ir klientų, laisvųjų ir vergų teisinė padėtis ir konstatuojamas žiaurios skolinės teisės galiojimas. Aiškiai matyti pagrindinė teisinių normų raidos tendencija: juridiškai įteisinti vergų beteisiškumą, išstumti juos iš pilietinio ir politinio gyvenimo.

Skaityti daugiau...
 

XVII a. karo archyvas

Skaityti daugiau...
 

Kauno architektūra

Laisvės alėja jau 1847 metų Kauno naujosios dalies suplanavimo projekte buvo numatyta kaip pagrindinė miesto gatvė. Ji buvo apstatyta XIX a. antroje pusėje - XX a. pradžioje, tačiau tai vienur, tai kitur statyta ir vėliau. Dabar abipus susiglaudę dviejų - trijų aukštų gyvenamieji namai ir pavieniai aukštesni visuomeninės paskirties pastatai, turintys daugiausia istorizmo epochos arba tarpukario meto modernizmo bruožų. Laisvės alėja buvo skirta transportui ir pėstiesiems: per vidurį pasodintos dvi medžių eilės sudarė pasivaikščiojimų ir  poilsio vietą.

Gausėjant transporto priemonių, iškilo reikalas sutvarkyti judėjimą miesto centre. 1970 metų miesto generaliniame plane buvo nuspręsta transportą nukreipti į šonines gatves, o Laisvės alėją paversti pėsčiųjų zona. Rekonstrukcija įvykdyta 1982 metais pagal architektų A. Paulausko ir V. Paleckienės projektą.

Rekonstrukcijos kompoziciją sąlygojo alėjos ilgumas - 1621 metras. Tikslas buvo suteikti Laisvės alėjai ne tik naują funkciją, bet ir architektūros išraišką, kuri atitiktų jos urbanistinę reikšmę viso miesto atžvilgiu ir pėsčiųjų zonos reikmes. Alėja sudalinta į atkarpas; taip akcentuotos kai kurios visuomeniniu, kultūriniu požiūriu svarbios centro vietos - Miesto sodas su Muzikiniu teatru, Miesto Savivaldybės rūmai, Vytauto Didžiojo paminklas, Centrinis paštas, Vitražo galerija ir išlaikytas tradicinis vientisumas.

Gerokai patvarkyti aplinkos elementai: mažosios architektūros formos, želdiniai, apšvietimas.

Skaityti daugiau...
 

1917 m. gruodžio 11 d. aktas

Skaityti daugiau...
 

Renesansas (referatas)

Architektūra. Kuriantis Lietuvos valstybei įvyko kokybinis šuolis nuo primityvios statybos iki architektūros meno. Jį skatino gynybinės valstybės reikmės. Statomi įtvirtinimai, medinės, mišrios konstrukcijos ir mūrinės pilys. Šio pobūdžio architektūra Europos architektūrinių stilių bruožų turėjo mažai. Lietuva pasiekė pavieniai romaninio stiliaus (pusapskritės arkos, skliautinis mūras, baltiškas plytų rišimas) ir gotikos (smailėjančios arkos, gotiškas plytų rišimas) elementai.

Renesanso architektūros stilius 15 a. ypač suklestėjo Florencijoje, 16 a. - Venecijoje ir Romoje. Architektūroje atsirado nauji statiniai: miestų rūmai, užmiesčio vilos, mokyklos ir kt. Naudojami antikiniai orderiai ir konstrukcinės sistemos. Vietoje bokštų statomi kupolai, kolonos, piliastrai. Pastatų kompozicijos būdinga simetrija, horizontalumas, saikingos dekoratyvinės formos, taisyklinga, šviesi vidaus erdvė.

Pradžioje Renesansas Lietuvoje plito veikiamas meistrų iš Italijos. Pirmieji Renesanso architektai, kūrę Lietuvoje, buvo italai - Bernardas Zanobis da Džanotis (Da Gianoti, 16 a I pusė), Džiovinis Činis (Cini). Vėliau įtaką darė Nyderlandų architektūra, subrendo vietos meistrai. Lietuvoje renesanso stiliumi buvo statomi reprezentaciniai rūmai, rezidentinės ir bastioninės pilys, mokyklų (universiteto, kolegijų), vienuolynų pastatai, bažnyčios, rotušės. Kadangi šis stilius pradėjo plisti tebevyraujant gotikai, kai kuriuose persipynė abu stiliai (gotikos ir renesanso).

Skaityti daugiau...
 

1992 m. Lietuvos konstitucija

Skaityti daugiau...
 

Modernizacija

Modernizacija yra procesas, kurio metu tradicinė, kaimo, agrarinė visuomenė virsta pasaulietine, industrine, miestų visuomene.

Moderni visuomenė dažniau visa ko pagrindu laiko individą, negu agrarinės, valstietiškos visuomenės, grupės ar bendruomenės. Modernioje visuomenėje stengiamasi specializuotis vienoje srityje, vystant darbų pasidalinimą. Moderni visuomenė nesiremia teisėmis ir privilegijomis, kurias gauna atskiros individų grupės ar individai, nesivadovauja tradicijomis ir papročiais. Jos stengiasi vadovautis logiškais ir moksliškais metodais ar būdais.

Socialinės transformacijos sąlygos, kurios vedė į modernizaciją išaugo iš europos socialinių, ekonominių sąlygų. Didžioji šių sąlygų dalis išsivystė iš komercinio kapitalizmo viduramžių europoje. Pirmą karta ekonomika pakeitė savo tikslus nuo vartojimo į produkciją. Atsirado nauja rinkų rūšis, kuri rėmėsi paklausos - pasiūlos mechanizmu. Pagausėjo kapitalo investicijos, kurios buvo reikalingos ateities produkcijai.

Pirmą kartą kaimo agrokultūriniai reitingai buvo už miestų ir prekybos centrų. Žemės turėjimas nebebuvo socialinė vertybė, kaip tai būdavo ankstesniais laikais; išskirtinė žemvaldžio vieta buvo užvaldyta pirklių ir amatininkų. Ankstesnis skirtumas tarp žemvaldžio ir bežemio dabar leido atsirasti skirtumui tarp darbdavio ir darbininko. Kariuomenės reikšmė nyko.

Skaityti daugiau...
 

Vytauto Merkio darbai

Skaityti daugiau...
 

Ankstyvieji viduramžiai

Krikščionybė: katalikų popiežius Grigalius VII 1073 - 1085 m. Įtvirtino Kliuni reformas. Inocentas III 1198 - 1216 m. toliau tęsė teokratinę programą. Privertė paklusti galingiausius europos valdovus.

Katalikai kovai su eretikais įsteigė spec. teismą - inkviziciją. Kryžiaus žygiai vyko nuo 1096 iki 1270 m. Kryžiaus žygiai kilo dėl tų laikų religinio entuziazmo, katalikų įsitikinimo, kad reikia ginti krikščionių šventąsias vietas nuo musulmonų [Kristaus karstą Jeruzaleje], be to juos sukėlė ir socialiniai, ekonominiai, politiniai pokyčiai. Jais taip pat siekta sustabdyti normanų įsiveržimus. Pirmasis Žygis: prasidėjo 1096 rudenį ir baigėsi pergale 1099 liepą Urbonas II. Atsiranda trys riterių ordinai: tamplierių [pran], joanitų [ital] ir teutonų [vok]. Trečiąjį (1189 - 1192 m.) žygius atliko praradę Edesą ir Jeruzalę. Ketvirtas Žygis: 1202 - 1204 m. Inocentas III. Šis žygis ypatingas tuo kad planavo užimti Egiptą bet užemė ir nukariavo  Konstantinopolį sugriovė Bizantiją ir įkūrė Lotynų imperiją, visus planus pakeitė Venecija kuri nebuvo suinteresuota Egipto nukariavimu bei kiti faktoriai kaip popiežiaus nesutarimai su patriarchu, šis žygis buvo daug kam naudingas. Po šio žygio įvyko dar keturi [paskutinis 1270 m. į Tunisą] tačiau jie nebuvo įspūdingi. Po visų šių žygių prarado visas žemes ir pradėjo puldinėti Baltijos kraštą.

Arabai: Pirmieji kalifai [padėjėjai įpėdiniai po Muchamedo mirties 634 m.] Abu Bekras (632 - 634 m.) ir Omaras (634 - 644 m.) ne tik įtvirtino islamą bet ir pradėjo užkariavimus kuriuos tęsė Osmanas (644 - 656 m.). 633 m. Arabai puolė Bizantiją ir nuo jos atplėšė Siriją, Palestiną. 651 m. užima Iraną. Tuo metu užkar. Egiptą, Armėniją ir Gruziją. Gerai kovojo dėl fanatizmo ir finasinių sumet. 732 m. nors ir sustabdė frankai arabų plitimą į europą jie užkar: Užkaukazę, Afganist, Indiją. Kalifas buvo imperatorius - popiežius viename asmenyje! VII a. Musulmonai suskyla į: sunitus ir šiitus. Skyrėsi tuo kad šiitai nepripažino sunų [šventųjų kn.]. Valdant Chišanui (724 - 743 m.) padėtis buvo stabili bet po jo mirties vėl buvo suirutė. Žymūs arabai: filosofas Averojus (1126 - 1198 m.), astronomas Ali Birunijus (973 - 1048 m.).

Skaityti daugiau...
 

11 klasės istorijos datos

Skaityti daugiau...
 

1918 12 16 d. Kapsuko manifestas

Sukilusių Lietuvos darbininkų ir vargingųjų valstiečių vardu, Lietuvos raudonarmiečių vardu, skelbiame karinės Vokietijos okupacijos, Lietuvos Tarybos ir visų kitų buržuazinių tautinių tarybų ir komitetų valdžią nuversta.

Visa valdžia pereina į Lietuvos Darbininkų, bežemių ir mažažemių atstovų tarybų rankas.

Išmušo pasiliuosavimo valanda iš nepakeliamo Vokietijos okupantų jungo, nužeminimo ir skurdo. Išmušo jūsų pasiliuosavimo valanda iš amžino jungo dvarininkų, didžiųjų ūkininkų ir kapitalistų, kurie iš žmonių vargo susidėjo per praėjusią baisiąją skerdynę didžiausius turtus.

Prasidėjo tai, kas turėjo įvykti pasaulinio imperialistinio karo rezultatu: prasidėjo pasaulinė proletarų revoliuciją, kuri griauna vieną sostą paskui kitą ir savo geležiniu kūju daužo retežius, veržiančius viso pasaulio proletariatą. Po rusų caro sugriautas Austrijos - Vengrijos sostas, o paskui ir Vokietijos. Traška ir griūva pasaulio kapitalo tvirtovės. Arti žuvimo valanda anglų - prancūzų - amerikonų imperializmo, kuris dabar laiko save viso pasaulio pergalėtoju, kaip dar neseniai tuomi didžiavosi pergalėtojas Vokietijos imperializmas.

Galingai žengia pirmyn Pasaulinė proletarų revoliucija. Viso pasaulio buržuazija mato, kad artinasi jos galas. Savo mirtinojo priešo akivaizdoje ji organizuojasi šventon pasaulinės kontrrevoliucijos sąjungon ir įtempia visas savo pastangas, kad pirmiausia nuslopinus socialistinės revoliucijos sukurą Rusijoje.

Užsidegus revoliucijai Vokietijoje dar labiau padidėjo pavojus pasauliniui kapitalui. Jis pasirengęs imtis visų priemonių, kad tik neleidus susijungti Rusijos revoliucijai su Vokietijos; dėlei to jisai ypatingą domę atkreipė į kraštus, skiriančius Rusijos respubliką nuo Vokietijos. Geležiniu lanku jisai nutarė suveržti Rusiją ne tik iš rytų ir šiaurės, bet ir iš pietų ir vakarų, ir būtinai pasmaugti Rusijos revoliuciją, o paskui ir Vokietijos.

Skaityti daugiau...
 

Viduramžių datos

Skaityti daugiau...
 

Tautų pavasaris XIX a. Europoje

Po Vienos kongreso daugumoje Europos valstybių vėl įsiviešpatavo absoliutizmas. Imperatorių, karalių ar kunigaikščių valdžios nevaržė konstitucijos ir tautos atstovų susirinkimai. Daugelio šalių tautos tokią tvarką mėgino pakeisti sukilimais bei revoliucijomis. Didžiausios revoliucijos vyko 1848 - 1849 m. Kai kuriose šalyse jos buvo nukreiptos ne tik prieš absoliutizmą ir feodalizmą. Italijos ir Vokietijos sukilėliai kovojo ir dėl savo šalių suvienijimo, Vengrijos – dėl atsiskyrimo nuo Austrijos ir nepriklausomos valstybės atkūrimo. Bruzdėjo Austrijos imperijos slavai, Prūsijos karalystės lenkai. Todėl 1848 - 1849 m. revoliucijos dar vadinamos “Tautų pavasariu”.

Po 1863 - 1864 m. sukilimo caro vyriausybė sustiprino tautinę priespaudą Lietuvoje. 1864 m. M. Muravjovas lietuviškiems raštams vietoj tradicinio lotyniško raidyno įvedė kirilicą. 1865 m. spalio 5 d. Rusijos vidaus reikalų ministerija uždraudė spausdinti ir įsivežti lietuviškus leidinius senuoju raidynu. 1872 m. buvo uždrausta leisti lietuvišką spaudą gotiškuoju raidynu. Visą mūsų tautos spaudą į savo rankas perėmė caro administracija. Tautinė priespauda Lietuvoje buvo dvejopa. Pirma, lietuvių tauta buvo polonizuojama, antra - prievarta rusinama. Caro administracija kėlė į Lietuvą rusų kolonistus, stengėsi, kad katalikų žemės atitektų stačiatikiams.

Skaityti daugiau...
 

Mažoji Lietuva Prūsijos kunigaikštystėje (1525 - 1701 m.)

Po lietuvių bei žemaičių krikšto ir Žalgirio mūšio Kryžiuočių ordinas pasidarė nereikalingas. Palengva kilo nepasitenkinimas Ordino valdžia net pačioje jo valstybėje, ir 1454 m. sukilę miestai, bajorija ir vyskupai pasidavė Lenkijos karaliui Kazimierui. Norėdamas išgelbėti savo valstybę Ordinas dar kariavo su lenkais net 13 metų, bet pagaliau turėjo padaryti labai negarbingą tvarką: 1466 m. Torno taika jis atidavė Lenkijai visą Pavyslį ir savo sostinę Marijenburgą, o magistras persikėlė į Karaliaučių. Tuo pat metu galingiausias Ordino žemių vyskupas (Varmijos) taip pat pasidavė Lenkijai. Tuo būdu Ordino žemės labai sumažėjo.

Taip susilpnėjęs, Ordinas išgyvavo dar 60 metų. Tačiau jo valstybė nykte nyko. Teokratinė kryžiuočių valstybė virto pasaulietine. Ją supasaulietino didysis magistras Albrechtas Branderburgietis. XVI amžiaus pradžioje Vokietijoje kilus reformacijos judėjimui, didysis magistras Albrechtas Branderburgietis (Albrecht von Brandenburg, 1490 - 1568 m.) su dauguma Ordino brolių perėjo iš katalikybės į liuterionybę ir paskelbė teokratinę kryžiuočių valstybę pasaulietine - Prūsijos kunigaikštyste. (Taip baltiškas Prūsijos vardas atiteko jos pavergėjų vokiečių valstybei.) Albrechtas Branderburgietis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero dukters sūnus, Žygimanto Augusto pusbrolis, tapo pasaulietiniu kunigaikščiu. 1525 metais Krokuvoje jis davė vasalo priesaiką Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam. Taigi Kryžiuočių ordinas Prūsijoje buvo likviduotas, jo turtai sekuliarizuoti - perduoti valstybei bei pasauliečiams. Tačiau jis dar tebegyvavo Vokietijoje ir Livonijoje, tiktai atskirai, ir su Prūsija niekas jo nebesiejo.

Valstybinė santvarka pasikeitė, tačiau baudžiava Mažojoje Lietuvoje nepalengvėjo. 1525 m. visi Ordino žemių valstiečiai sukilo, bet laisvės jie vis dėlto neatgavo: Albrechto kariuomenė numalšino sukilimą. Kunigaikštis Albrechtas, tiesa, ketino pagerinti valstiečių būklę ir net panaikinti baudžiavą, bet jam tatai nepasisekė, ir valstiečių būklė kaskart ėjo vis sunkyn. Šituo metu teisiniai skirtumai tarp vokiečių ir lietuvių valstiečių ėmė nykti: visi buvo lygiai spaudžiami.

Skaityti daugiau...
 

Žymesni Lietuvos valstybės gyvenimo įvykiai

Skaityti daugiau...
 

Įsimintinos 2 - ojo pasaulinio karo datos

Skaityti daugiau...
 

1938 m. Lietuvos konstitucija

Skaityti daugiau...
 

Senovės civilizacijų istorija

Istoriją neretai įprasta laikyti datų ir įvykių, ypač karų, nesibaigiančia virtine. Tokia ji dažnam tik kvaršina galvą ir palieka blogus prisiminimus. Prasmingesnė yra istorija kaip sintezė, kuri tiria bendrą žmonijos gyvenimo vyksmą, jo evoliuciją ir pagal tai vertina įvairius įvykius. Yra nemaža visuotinės istorijos vyksmo schemų. Viena jų - formacinis pasaulio supratimas ir aiškinimas. Tai marksistinė, istorinio materializmo pažiūrom grįsta teorija, visuomenės raidos pagrindu laikanti ekonomiką (bazę), o raidos varikliu - klasių (socialine) kovą, kuri atmeta praeitį, o pirmenybę teikia ateičiai. Tačiau istorijos raida nėra nuosekli, tolygi. Atvirkščiai, joje netikėtai atsiradusios civilizacijos greitai suklestėdavo ir netrukus žlugdavo. Kuo daugiau mokslininkai sužino apie įvairių civilizacijų, tautų praeitį, tuo labiau įsitikina nuoseklios, nuolat kylančios istorijos raidos schemos ydingumu. Tik didžiausi užsispyrėliai visus visuotinės istorijos reiškinius stengiasi sutalpinti į vieną schemą, aiškinti objektyviais rutuliojimosi dėsniais bei dėsningumais.

Mokslininkai jau seniai diskutuoja apie skirtingus Rytų ir Vakarų raidos kelius, ardo penkianarę visuomenės ekonominių formacijų schemą. Devinto dešimtmečio pabaigos ir paskutiniojo dešimtmečio pradžios pasaulio įvykiai sukėlė nemaža abejonių ir aukščiausia formacija - komunizmu.

Darnios pasaulio raidos teorija, atrodo, griūva kaip kortų namelis. Darosi vis patrauklesnė civilizacijų teorija, kuri remiasi kiek kitais kriterijais: vertina visuomenių kilmę, jų augimo sąlygas, žlugimo priežastis. Jokios tautos gyvenimas negali būti nagrinėjamas izoliuotai. Daugelio jų praeitis painiai susiraizgiusi. Tų ryšių nebūtinai būta tiesioginių ir nėra reikalo jų ieškoti. Svarbu išryškinti sąlygas, iš kurių vienos formuoja bendrą tautų gyvenimą - dvasinį, ekonominį, politinį, o kitos lemia bendruomenių skirtumus.

Daiktavardis civilitas lotynų kalba reiškia piliečio teigiamų bruožų - išsiauklėjimo, išsimokslinimo ir pan. - visumą. Civilizacinį požiūrį į istorijos procesą formavo N. Danilevskis, O. Špengleris, M. Vėberis, A. Toinbis, P. Sorokinas, M. Zingeris, L. Diumonas ir daugelis kitų mąstytojų. Ne visi jie vienodai suprato pačią „civilizacijos” sąvoką. Ji skirtingai aiškinama ir šiais laikais. Pirmieji ją įvedė prancūzai - švietėjas Mirabo ir istorikas Gizo. Beje, Gizo civilizacijos idėją taikė tik Europai, todėl žodžiai „civilizuotas”ir „europinis” ilgą laiką buvo iš esmės tapatūs.

Šios knygos objektu bus ribota ir todėl prieinama žmogaus protui tarpusavy susijusių visuomenės reiškinių sistema, kurią ir vadinsime civilizacija.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos dvarai

Bilevičių dvaras. Bilevičių dvaras yra neogotinio stiliaus.

Rietavo dvaras. Rietavo dvaras yra Plungės rajone. Dvaras priklausė Bogdanui Oginskiui (Lietuvos didikas ir kunigaikštis). Aplink dvarą yra parkas, įkurtas XIX a. Oginskių iniciatyva.

Plungės dvaras. Dvaras pastatytas XIX a. yra Plungės šiaurinėje dalyje. Šalia rūmų yra ūkiniai trobesiai bei parkas. Stilius yra neorenesansinis. Dvaras yra puošnaus interjero, papuoštas skulptūromis. Šalia rūmų yra arklidės. Parkas (virš 40 ha) yra Babrungo upelio slėnyje.

Renavo dvaras. Dvaras yra Mažeikių rajone (XIX a. statinys). Jis pradėtas statyti apie 1815 m., 1880 m. – rekonstruoti. Rūmai neoklasicistiniai, su nežymiais neorenesanso elementais. Interjeruose išliko dekoratyvines tapybos, lipdinių, ornamentuotų koklinių židinių bei krosnių. Rūmus juosia parkas (apie 18 ha). Priešais rūmus yra 2 tvenkiniai.

Skaityti daugiau...
 

6 - 7 klasės istorijos datos

Skaityti daugiau...
 

Aušra

“Aušra” (“Auszra”), pirmasis mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis lietuviškas žurnalas lotynišku šriftu. Ėjo 1883 - 1886 metais Ragainėje ir Tilžėje, buvo nelegaliai platinamas Lietuvoje. Buvo išleista 40 numerių. Tiražas apie 1000 egzempliorių. “Aušroje” savo kūrybinę veiklą pradėjo Maironis, V. Kudirka.

Mažojoje Lietuvoje tuo metu jau ėjo keletas lietuviškų laikraščių. Visi jie buvo informacinio pobūdžio, ir tautiškosios sąmonės ugdymu nesirūpino. Tik vienas Šernas savo “Lietuviškoje Ceitungoje” buvo pradėjęs spausdinti patriotiškus straipsnius - apie garbingą lietuvių praeitį ir apie sunkų dabartinį svetimųjų jungą. Šitam laikraščiui straipsnius rašė ir būsimasis “Aušros” redaktorius Dr. J. Basanavičius.

Laikraštis buvo spausdinamas gotiškomis raidėmis, todėl negalėjo paplisti Didžiojoje Lietuvoje, kur liaudis nemokėjo skaityti gotiškų raidžių. Iš kitos pusės, Mažosios Lietuvos lietuviams Didžiosios Lietuvos problemos nelabai rūpėjo. Todėl laikraštis po kurio laiko nustojo eiti, o Dr. J. Basanavičius nutarė leisti atskirą laikraštį Didžiajai Lietuvai.

1882 metais J. Basanavičius bandė įkurti lietuvių mokslo draugiją, kuri leistų savo laikraštį. Tačiau tebuvo įsteigtas tik laikraštis “Aušra”. Jos sumanytojas, pirmasis redaktorius ir siela buvo J. Basanavičius.

Bet kadangi jis tuo metu gyveno užsieny, daugiausia Bulgarijoje (1884 - 1905 m. ), tai laikraštį tvarkė kiti, Mikšas,    dr. J. Šliūpas, o kai šį ištrėmė vokiečiai vėl Mikšas. “Aušra” iš pradžių buvo spausdinama Ragainėje,o paskui Tilžėje paties Mikšo įsteigtoje spaustuvėje.

Skaityti daugiau...
 

“Aušra”

“Aušra” (“Auszra”), pirmasis mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis lietuviškas žurnalas lotynišku šriftu. Ėjo 1883 - 1886 metais Ragainėje ir Tilžėje, buvo nelegaliai platinamas Lietuvoje. Buvo išleista 40 numerių. Tiražas apie 1000 egzempliorių. “Aušroje” savo kūrybinę veiklą pradėjo Maironis, V. Kudirka.

Mažojoje Lietuvoje tuo metu jau ėjo keletas lietuviškų laikraščių. Visi jie buvo informacinio pobūdžio, ir tautiškosios sąmonės ugdymu nesirūpino. Tik vienas Šernas savo “Lietuviškoje Ceitungoje” buvo pradėjęs spausdinti patriotiškus straipsnius - apie garbingą lietuvių praeitį ir apie sunkų dabartinį svetimųjų jungą. Šitam laikraščiui straipsnius rašė ir būsimasis “Aušros” redaktorius Dr. J. Basanavičius. Laikraštis buvo spausdinamas gotiškomis raidėmis, todėl negalėjo paplisti Didžiojoje Lietuvoje, kur liaudis nemokėjo skaityti gotiškų raidžių. Iš kitos pusės, Mažosios Lietuvos lietuviams Didžiosios Lietuvos problemos nelabai rūpėjo. Todėl laikraštis po kurio laiko nustojo eiti, o Dr. J. Basanavičius nutarė leisti atskirą laikraštį Didžiajai Lietuvai.

1882 metais J. Basanavičius bandė įkurti lietuvių mokslo draugiją, kuri leistų savo laikraštį. Tačiau tebuvo įsteigtas tik laikraštis “Aušra”. Jos sumanytojas, pirmasis redaktorius ir siela buvo J. Basanavičius. Bet kadangi jis tuo metu gyveno užsieny, daugiausia Bulgarijoje (1884 - 1905 m.), tai laikraštį tvarkė kiti, Mikšas,    dr. J. Šliūpas, o kai šį ištrėmė vokiečiai vėl Mikšas. “Aušra” iš pradžių buvo spausdinama Ragainėje,o paskui Tilžėje paties Mikšo įsteigtoje spaustuvėje.

“Aušros” programa buvo parodyti lietuviams, kas jie buvo praeity, kaip yra spaudžiami dabarty ir kokią turi susikurti sau ateitį. “Aušros” leidėjų idealas buvo, kad “Lietuva būtų tautiškai susipratusi, lietuviškai kalbanti, mananti, jaučianti ir laisvai dirbanti kultūros dirvoje”. Daug dėmesio kreipdama į praeitį “Aušra” norėjo sužadinti tautišką lietuvių savigarbą ir savo krašto meilę. Taip pat ji kėlė savo kalbos meilę, rodė, kad ji ne tik ne menkesnė už kitas kalbas, bet daug kuo net panašesnė. Kalbėdama apie dabarties laikus “Aušra” kėlė lietuviams ir jų kalbai daromas skriaudas mokyklose ir administracijos įstaigose, peikė lenkinimą per bažnyčias, paliesdavo taip pat visuomeninius ir ekonominius lietuvių reikalus, įdėdavo liaudžiai skiriamų mokslo žinių apie žemės ūkį, sveikatos reikalus ir t.t.

Skaityti daugiau...
 

Referatas apie reformaciją

Vėliausiai Europoje priėmusios krikštą Lietuvos,kur XV a. – XVI a. pradžioje nebuvo bent kiek stipresnių eretinių judėjimų, visuomenė į Reformacijos sąjūdį įsįtraukė beveik tuo pat metu, kaip jį subrandinę kraštai (1517 m. Vitenberge buvo paskelbtos Martyno Liuterio tezės, XVI a. trečiajame dešimtmetyje protestantizmas įsiviešpatavo kaiminystėje Prūsijoje ir pradėjo plisti tarp ten gyvenusių lietuvių, to amžiaus trečiajame - ketvirtajame dešimtmetyje liuteronai pradėjo savo veiklą Lietuvoje, o 1542 – 1547 m. žymiausieji iš jų aktyviai patraukė į kultūrinį Prūsijos kunigaikštystės gyvenimą, prisidėjo prie protestantiško Karaliaučiaus universiteto sukūrimo). Tai rodo, kad Lietuvos valstybėje jau egzistavo pakankamai pajėgus intelektualinio elito sluoksnis, galėjęs ne tik akumuliuoti, bet ir skleisti protestanizmo idėjas visuomenėje, o ji buvo subrendusi jas priimti ir pritaikyti savo poreikiams.

Feodalinio gamybos būdo gelmėse bręstantys nauji kapitalistiniai ekonominiai santykiai buvo beveik visose Europos valstybėse. Visuose sluoksniuose –  kunigaikščių rūmuose, mokslingų šviesuolių kambarėliuose, vienuolių celėse, pirklių mūruose, amatininkų gatvelėse ir net valstiečių trobose bei lūšnelėse – mintis, kad gyvenime būtinos permainos. Gyvenusieji XVI amžiuje nesuvokė tų materialinių istorinių galių, kurios įsuko juos į milžinišką visuomeninio judėjimo sūkurį, apėmusį visą Europą. Tikėta, kad reikia surasti “teisingą” tikėjimą, moralės principus, kurie kaip galingi svertai pakeistų santykius tarp žmonių ir valstybių. Nyktų karai ir skurdas.Atrodė, kad tatai galima esą pasiekti reformuojant įsigalėjusią katalikų bažnyšią, nustačius naują tikėjimui palaikyti ir skleisti organizaciją.

XVI a. pradžioje Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, išplito reformacijos sąjūdis. Tam pasitarnavo Renesanso kultūros plitimas, humanistų veikla.

Skaityti daugiau...
 

Ant trijų senovės kalvų

Šiame laikraštyje jūs susipažinsite su senovės Graikija,Egiptu,Roma.“Ant trijų senovės kalvų” praplės žinias apie neatmenamus laikus.Mes išrinkome informaciją kuri šiek tiek supažindins su senovės pasauliu.Taigi pirmyn skaityti!

Apie 95 proc. gyventojų yra graikai. Dar yra albanų, makedonų, bulgarų, žydų, čigonų; rytuose- turkų. Valstybinė religija- stačiatikybė, dalis graikų- katalikai,o turkai - musulmonai. Gyventojų vid. tankumas 96 žm./km². Tankiausiai gyvenama pajūrio lygumuose ir upių slėniuose (120 žm./km.²), rečiausiai kalnų (ypač Pindo) rajonuose (~10 žm./km.²). Miestuose gyvena 52,9 % visų gyventojų, miesteliuose 11,7%, kaimuose 35,1%.

Kalnuose yra šakalų, lapių, vilpišių. Endeminės rūšys: akmeninis ožys, pilkasis žiurkėnas, pakrančių vandenyse- ruonis vienuolis. Daug gyvačių, vėžlių, driežų.  Nacionaliniai  parkai:  Olimpas,  Parnasas  (Vid. Graikija)  ir  Samarija  (Kretos  s.).

Senovės graikai turėjo daug dievų.Tačiau apie juos papasakot ir visus išvardint gana sunku.Taigi mes išrinkome istorijas ir pasakojimus kurie atskleistų paslapties skraistę ir supažindintų jus su senovės Graikijos dievais.

Iš pradžių buvo vien amžinas, beribis, tamsus Chaosas - gyvybės šaltinis.Viskas atsirado iš beribio Chaoso - visas pasaulis ir nemirtingieji dievai.Iš Chaoso atsirado ir deivė Žemė - Gaja.Plačiai nusidriekė ji, galinga, duodanti gyvybę viskam, kas gyvena ir auga joje.Po jos atsirado ir baisusis Tartaras - siaubinga bedugnė, kupina amžinos tamsos.Iš Chaoso gimė ir galingoji, viską atgaivinanti Meilė - Erotas. Beribis Chaosas pagimdė amžinąją Tamsą - Erebą ir tamsiąją Naktį - Niuktę.O iš Nakties ir Tamsos atsirado amžinoji Šviesa - Eteris ir džiaugsminga šviesi Diena - Hemera. Šviesa pasklido po pasaulį, naktis ir diena ėmė keisti viena kitą.

Skaityti daugiau...
 

Pilietinis karas JAV

Nei mirties bausmės, nei karo padėties įvedimas kai kuriose Pietų valstijose jau nebegalėjo sustabdyti bręstančios revoliucinės krizės.

Džono Brauno sukilimas buvo tik vienas iš revoliucinės krizės augimo rodiklių. 1859 m. lapkričio mėn. Fermeriai ir vergai plantacijose sudegino daug sandėlių ir kitų pastatų. Kanzase sukilo fermeria ir pabėgėliai vergai, kuriems vadovavo Brauno draugas kapitonas Montogomeris. Kruvini negrų ir vergvaldžių susirėmimai įvyko Tenesyje, Alabamoje, Floridoje ir kitose valstijose.

Susidariusioms sąlygoms ypatingai didelę reikšmę įgavo kova dėl prezidento valdžios. Vergvaldiškoje “demokratų” partijoje nebuvo vienybės rinkimų platformos klausimu. Nuo šios partijos, kurios pagrindinė jėga buvo Pietų vergvaldžiai, įvairiomis priemonėmis siekę paskleisti vergiją visoje šalyje, atskilo Šiaurės demokratų partija. Pastaroji atstovavo reakcinėms stambioms buržuazijos grupėms, susijusioms su verdvaldžiais, bet nelinkusiomis pritarti prievartiniam vergijos skleidimui Šiaurėje ir Vakaruose. Atskilo taip pat pasienio ir iš dalies Pietų valstijų vergvaldžių grupė, kuri gynė kiek nuosaikesnę vergijos skleidimo  programą. Skilimas demokratų partijoje susilpnino jos pozicijas prezidento rinkimų metu.

Respublikonų partija, nepaisant nesutarimų tarp jos nuosaikiojo ir radikalaus demokratinio sparnų, suvienijusi  fermerių, darbininkų, smulkiosios miesto buržuazijos ir pažangiosios Šiaurės balsus, gavo galimybę laimėti pergalę. Partijos suvažiavime buvo paruošta, apskritai paėmus, nuosaiki programa apriboti vergiją jos užimtąja teritorija. Tačiau į šią programą  buvo įtraukti ir radikalūs demokratiniai reikalavimai išleisti įstatymą dėl homstedų, neleisti įvesti vergijos Kanzase ir pasmerkti agresinę užsienio politiką. Kilęs iš fermerio šeimos, Vakarų valstijų atstovas Abraomas Linkolnas, įžymus pažangus veikėjas, žinomas savo siekimu apriboti ir palaipsniui panaikinti vergiją, suvažiavime buvo pasiūlytas kandidatu į respublikos prezidentus. 1860 m. lapkričio 6 d. jis buvo išrinktas prezidentu. Išrinkus Linkolną prezidentu, vergvaldžiai nutarė atsiskirti nuo Šiaurės. “Secesijos” arba pietinių valstijų atsiskyrimo nuo JAV planas buvo sudarytas dar iki Linkolno išrinkimo, o lapkričio 7 d. vergvaldžių  suvažiavimas Čarlstone priėmė nutarimą atsiskirti. Gruodžio 20 d. Pietų Karolina pareiškė, kad ji išeina iš JAV sudėties, ja pasekė 10 kitų vergvaldžių valstijų. 1861 m. vasario mėn. Konvente Montagomeryje maištininkai paskelbė sudarą vergvaldinę valstybę-Amerikos valstijų konfederaciją - ir savo prezidentu išrinko stambų vergijos šalininką D. Devisą. Priimtoje konstitucijoje vergvaldystė buvo paskelbta naujos valstybės  pagrindu, o Vergija - “natūralia” negrų padėtimi. Be to jie stengėsi užkariauti visą šalį ir visų pirma vakarines teritorijas.

Skaityti daugiau...
 

Karo archyvas XVI a.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos visuomeninė kultūra, kalba

Giminė bendruomenė palaikė ryšius su aplinkinėmis bendruomenėmis, mat to meto visuomenė laikėsi egzogamijos papročio, draudžiančio santuoką tarp tos pačios giminės narių. Taigi seniausieji mūsų krašto gyventojai jau nebuvo klajokliai, bastęsi bandomis. Darbas bendruomenėje būdavo pasidalijimas pagal amžių ir lutį.

Narvos ir Nemuno archeloginės kultūros torėjo didžiausią įtaką formuojantis baltiškajai kultūrai, o šių kultūrų žmonęs galima laikyti tiesioginiais baltų protėviais. III - tūkst. pr. Kr. sąvartoje atsikėlė virvelinės keramikos kultūros žmonės. Pirmieji atsikraustė kultūros žmonės; 1 Madleno, 2 Svidrų, 3 Kundos ir Nemuno, 4 Narvos ir neolitinė Nemuno, 5 virvelinės keramikos.

Baltų priešistorė prasidėjo prieš 13 - tūkst. metų. To meto gyventojai medžiojo, žvejojo, ir rankinėjo gamtoje randamą maistą. Svarbiausias neolito laikotarpio žmonių išradimas buvo keramika. Atsiradus gyvulininkystei ir žemdirbystei žmonės pradėjo statyti ilgus namus. Ankstyvajame geležies amžiuje į Lietuvos teritoriją atvežami pirmieji geležies dirbiniai. Senajame geležies amžiuje pagyvėja prekyba su Romos imperojos provincijomis. Viduriniajame geležies amžiuje susiformuoja visos dabar žinomos baltų gentys. Vėlyvajame geležies amžiuje išryškėja lietuvių sąjungos įtaka kitoms baltų gentims.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos Respublikos kūrimasis

1918 metų rudenį paskutinysis senosios Vokietijos kancleris leido sudaryti Lietuvos vyriausybę. 1918 m. lapkričio 5 d. Taryba pavedė Voldemarui sudaryti pirmą nepriklausomos Lietuvos kabinetą, kuris pradėjo veikti lapkričio 11 d. Vyriausybė pradėjo veikti, vadovaudamasi vadinamaisiais laikinos konstitucijos pamatiniais dėsniais, kuriuos išleido Valstybės Taryba savo sesijoj spalio mėnesio pabaigoje. Aukščiausiojo valdžios organo kompetencija buvo atiduota Tarybos prezidiumui, kurį sudarė pirmininkas (Smetona) ir du vicepirmininkai (Staigaitis ir Šilingas). Jie trise ėjo prezidento pareigas. Prezidiumas savo valdžią turėjo vykdyti per ministrų kabinetą, atsakingą prieš Valstybės Tarybą. Pastaroji turėjo leisti įstatymus ir daryti sutartis su kitomis valstybėmis. Jai priklausė interpeliacijų ir paklausimų teisė.  Tie pamainiai dėsniai pavedė laikinajai valdžiai išleisti steigiamojo seimo rinkimų įstatymą, pagrįstą visuotinio, lygaus, tiesioginio ir slapto balsavimo pagrindais. Kiek vėliau prezidiumą pakeitė prezidentas, kuris Tarybos sesijų protarpiais arba sesijų pertraukomis gavo teisę leisti įstatymus, ministerio kabineto priimtus.

Pirmasis ministerių kabinetas buvo sudarytas ne partijų koalicijos, bet darbo pamatais. Jo programa buvo viešai išdėstyta Valstybės Tarybos posėdyje lapkričio 14 d. Vilniuje. Tada okupacinę valdžią buvo paėmusios į savo rankas vokiečių kareivių tarybos. Krašte pairo tvarka; pačiame Vilniuje ėmė organizuotis Rusijos pavyzdžiu komunistai; be to, vietiniai lenkai kvietė Lenkijos Regentų Tarybą užimti Lietuvą. Tuo tarpu naujoji vyriausybė   neturėjo net savo saugumui organizuotos ginkluotos jėgos. Norėdamas pirmučiausia apsaugoti valstybę nuo netvarkos, kabinetas ėmė kurti miliciją ir policiją, kurių ligi tol neleido organizuoti okupacinė valdžia. Tiek administracijos aparatą, tiek savivaldybių organus reikėjo naujai įkurti.

Skaityti daugiau...
 

Svarbiausių senovės istorijos įvykių suvestinė

Skaityti daugiau...
 

Lietuvių pasipriešinimo judėjimas 1960 – 1980 metais

Po Stalino mirties atėjęs Chruščiovas leido sugrįžti Rusijos gilumose "viešintiems" lietuviams atgal į savo tėvynę. Jis tai argumentavo tuo, kad jie jau atliko savo bausmę. Gali susidaryti klaidinga nuomonė, kad grįžus šiems žmonėms jie vėl atsistojo ant kojų. Užtenka paklausyti savo senelių, paskaityti keletą knygų ir sužinosime, jog daugelio grįžusiųjų laukė buvusieji jų namai, tačiau nusiaubti, kuriuose nebėra nė vieno vertingo daikto. Kiti rado savo namus jau užimtus. O pasirodo buvo net tokių, kurie pabandę įsikurti gavo iškeliauti iš Lietuvos, taigi, grįžus, laukė taip pat gana sunkus gyvenimas. Daugelis šių žmonių neturėjo ko prarasti, dėl to dalis jų stojo į visokiausias pasipriešinimo organizacijas. Todėl 1956 metais buvo įkurta "Lietuvos Laisvės gynėjų sąjunga", kurią įsteigė Petras Paulaitis. Kad geriau įsivaizduotume to meto pasipriešinimą, galime pasiremti statistika: 1956 - 1957 metais Lietuvoje įvyko 229 antitarybinės veiklos pasireiškimai. Iš jų, 2 teroristiniai aktai, 5 bandymai suorganizuoti tokį aktą, 22 tarpukario Lietuvos nacionalinės vėliavos iškabinimo viešose vietose atvejai. Iki 1958 metų bausmę atlikę grįžo virš 400 buvusiųjų ginkluotų gaujų narių, apie tūkstantis nacionalistinių organizacijų vadovų ir aktyvių dalyvių, apie 300 kunigų. Vienu žodžiu, Lietuvos potencialas pasipriešinimui buvo didelis, ir gana smarkiai padidėjo po "kalinių" sugrįžimo, deja, daugelis žmonių matyt jau buvo pamatę "gerą" gyvenimą tiek Rusijos pakraščiuose, tiek ir pačioje Lietuvoje, todėl pasipriešinimas nebebuvo toks didelis, nes jau 1949 metais kovotojų jėgos ėmė sekti, o Vakarai nesiėmė jokių priemonių.

Apie 1970 metus, kaip teigia iš TSRS emigravęs lietuvis Valdas Anelauskas, Katalikų bažnyčia vaidino bene svarbiausią vaidmenį visame rezistenciniame judėjime. Ji ir vadovavo šiam rezistenciniam paradui, ir jį rėmė. Nieko nuostabaus, juk 90% lietuvių laiko save katalikais. Jis sako, kad Katalikų Bažnyčiai, tuo metu kovojusiai prieš TSRS, kitų tikėjimų žmonės buvo ne mažiau engiami už pačius komunistus, dėl šios priežasties, disidentinis judėjimas nebuvo vieningas, ypač jaunimo tarpe. Anelauskas pirmą kartą buvo pripažintas disidentu, kai jam buvo 14 metų - jis nunešė gėlių ant Romo Kalantos kapo...

Skaityti daugiau...
 

Sąjūdis

1987 metais  -  pasirengimo tarpsnis. Visuose kuluaruose buvo diskutuojama apie Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Galvota, kaip pasinaudoti imperijoje prasidėjusiu demokratėjimo procesu. Bijota, kad vėl neatsitiktų taip, kaip 1964 m. rugsėjį (L. Brėžniavo – M. Suslovo perversmas Maskvoje). Iki 1987 metų pabaigos vengta viešų kontaktų su  žinomais disidentais. Priežastys? Nenorėta prieš laiką atkreipti į save dėmesį ir būti apkaltintais antitarybine veikla. Rūpėjo pats nepriklausomybės atkūrimo faktas, netrokšta veltui aukotis.

1988 m. gegužės pradžioje Estijoje įsisteigė Liaudies frontas (M. Tarmakas tapo vienu iš jo vadovų). Jo surengtame masiniame mitinge dalyvavo ir A. Juozaitis, kuris sveikino Estijos Liaudies Frontą mūsų kalbų vardu. Pastarajam sugrįžus iš Talino, visi susitiko R. Ozolo bute ir sutarė, kad panašiam judėjimui jau visiškai subrendo sąlygos Lietuvoje, ir negalima palikti estų vienišų, nes, mūsų supratimu Latvijoje buvo sudėtingesnės sąlygos negu pas mus, todėl Lietuvoje turi atsirasti ankščiau negu Latvijoje analogiška Liadies Frontui organizacija.

Labai daug dirbo tuometinis jaunimas (A. Juozaitis, S. Lapienas, Z. Vaišvila, G. Songaila, A. Skučas, V. Radžvilas, P. Vaitiekūnas, N. Puteikis). Rimtai rengtasi. Tarp rengėjų prisijungė ir jaunas ekonomistas A. Medalinskas. Aptarinėti būsimos Sąjūdžio vadovybės klausimai. Mąstyta, kad joje turėtų dominuoti aiškūs Lietuvos valstybingumo atkūrimo, šalininkai bei asmenys, turintys visuomenės pasitikėjimą.

1988 m. birželio 2 d. Verkiuose, Mokslininkų rūmuose, įvyko įprastinė diskusija apie padėtį šalyje, biurokratizmo įveikimo būdus, kurioje dalyvavo visų aukščiau įvardinti judėjimo žmonės. Tada ir nuspręsta įvykstačios birželio 3 d. Lietuvos Mokslų Akademijos Prezidiumo salėje diskusiją apie Respublikos ekonomikos raidą paversti Sąjūdžio steigiamuoju susirinkimu.

Sąjūdis įsijungė į diskusijas dėl naujo TSRS rinkimų istatymo konstitucijų pataisų, pagal kurį buvo padidintas 1/3 deputatų skaičius ir kuriuos skirtų įvairios sąjunginės organizacijos, vien TSKP  turėjo 100 deputatų limitą, o likusių 2/3 deputatų rinktų gyventojai. Šis įstatymas akivaizdžiai įteisintų žmonių nelygybę, kadangi deputatus skirtų TSKP, jos kontroliuojamos profsąjungos, rašytojų, kinematografininkų sąjungos, mokslų akademija, pedagogikos akademija ir t.t.

Skaityti daugiau...
 

Bilas Klintonas

Bilas Klintonas gimė 1946 m. rugpjūčio 19 dieną Hope (Vilties) miestelyje, Arkanzase. Jis buvo pavadintas William Jefferson Blythe III pagal tėvo vardą (William Jefferson II), kuris žuvo autoavarijoje. B. Klintonas gimė praėjus trims mėnesiams po katastrofos. Norėdama išlaikyti šeimą B. Clintono motina Virginia Cassidy Blythe persikėlė į Neworleans (Naująjį Orleaną), Luizjanos valstiją, studijuoti slaugės darbą. B. Clintonas liko Hope miestelyje pas mamos tėvus. Seneliai Eldridge ir Edith Cassid’ai išmokė jį, kad visi žmonės yra lygūs ir negalima skirstyti žmonių pagal jų odos spalvą. 1950 m. grįžo Bilo mama turėdama seselės laipsnį (sūnus tuomet buvo 4 m.). Tais pačiais metais ji ištekėjo už automobilių prekybos agento Roger’io Klintono. Kai Bilas Klintonas buvo 7 metų, šeima persikėlė į Hot Springs’ą (Karšti Šaltiniai), Arkanzaso valstijoje. Hot Springs’as buvo didesnis nei Hope miestelis ir čia buvo daug didesnės galimybės gauti darbą. Roger’is užėmė labiau apmokamas serviso menedžerio pareigas, o Virginia gavo seselės – anesteziologės darbą.

1956 m. gimė B. Klintono brolis Roger’is Klintonas. Kai jo brolis pradėjo lankyti mokyklą, Bilo pavardė buvo pakeista iš Blythe į Klinton.

1960 m. JAV prezidentu buvo išrinktas John F. Kennedy. Po 2 metų, kai Bilas Klintonas buvo aukštosios mokyklos absolventas, jis buvo išrinktas vykti į Washington’ą dalyvauti specialioje vadovų konferencijoje (jis atstovavo organizaciją “Boys Nation”). Boys Nation ir Girls Nation buvo pakviesti į Baltuosius Rūmus susitikti su prezidentu Kenedžiu. Bilui susitikimas su Kenedžiu liko viena iš labiausia įstrigusių praeities akimirkų.

Bilas Klintonas mėgo skaityti knygas, bet labiausiai - groti saksofonu. Jis mėgo muziką, grojo kiekvieną dieną. Grojo jazz’o ansambliuose. Kiekvieną vasarą su grupe važiuodavo į stovyklą Oraklo kalnuose. Atlygį už sunkų darbą Klintonas gauta tada, kai tampa geriausiu saksofonistu mokykloje ir laimi pirmąją vietą valstijos grupių konkurse. B. Klintonas suprato, kad nors mokslas koledže yra brangus, jis jam duotų išsilavinimą, kurio reikėjo norint pasiekti aukštumas. Už jo atkaklų bei stropų darbą mokykloje derintą su muzikiniais gabumais jis gavo nemažai akademinių bei muzikinių stipendijų. Padedamas valdžios bei stipendijų jis įstoja į Georgetown universitetą Vašingtone. Ten studijuoja užsienio serviso programą. Kol gavo bakalauro laipsnį, jis dirbo kompanijoje International Affairs. Senatoriaus J. William Fulbright ofise. Ten jis suprato kaip dirba valdžia ir ką reiškia būti politiku.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 4 iš 6
Istorija
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt