www.spargalkes.lt

Istorija

Santrauka apie Radvilas

Kas nėra girdėjęs apie Radvilas. Per keletą šimtmečių jie tapo galingiausia ir garsiausia šeima. Savo titulais bei giminystės ryšiais, tarp kitų ir su Jogailaičių, ir Hohencolernų dinastijomis, užėmė reikšmingą vietą tarp Europos aristokratų. Ši pavardė simbolizuoja, be abejo, oligarchijos ir feodalizmo pasaulį, kurio nekentė ir su kuriuo kovojo ištisos lenkų demokratų kartos.

Tarp Radvilų būta mecenatų ir menininkų, jie neatskiriami nuo mūsų kultūros istorijos. Šios giminės nariai tarnavo imperatorei Jakaterinai II, 1773 m. Seime per Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimą prekiavo kraštu ir garbe, prisidėjo skelbiant liūdnai pagarsėjusį Targovicos konfederacijos aktą. Kaupė meno kūrinių rinkinius ir kūrė meno židinius, kuriuos laikome įžymiais tautinės kultūros laimėjimais. Dalyvavo liaudies sukilimuose, kai kurie jų žuvo hitlerininkų koncentracijos stovyklose.

XVI a. pirmoje pusėje Radvilos dar tik krovė turtus, tik kopė karjeros laiptais, siekė aukštos padėties. Radvilos iškilo iš dalies per protekcijas ir malones, kuriomis naudojosi Barbora Radvilaitė, tapusi Žygimanto Augusto žmona, Lenkijos karaliene. Radvilos titulus, antspaudus ir valdžią įgijo tik XVI a. Heraldikos žinovai nustatė, kad Radvilų protėvis buvo (Kristupas) Astikas, 1419 m. - 1442 m. Vilniaus kaštelionas, kuriam Horoldės suvažiavime suteiktas Rago herbas. Jis turėjo sūnų, vardu Radvila, kurio palikuonys šį vardą pavertė pavarde, o kito sūnaus Stanislavo (Stankaus) palikuonys liko Astikais. Mikalojus Radvila, tuomet  dar neturėjo jokio titulo, po to buvo Trakų vaivada, žemės maršalka ir pagaliau Vilniaus kaštelionas. Jis turėjo sūnų Mikalojų Trakų  kaštelioną,  vėliau - tapusį  Vilniaus  vaivada  ir  Lietuvos  kancleriu,  kuris  mirė  1509 m.

Radvilos stiprino savo padėtį, sumaniai dalyvaudami LDK vykstančiuose politiniuose procesuose. Drauge su kitomis galingomis šeimomis pajungė sau gausią, bet ekonomiškai silpną bajoriją., įsitvirtino ankštame valdžios elite. Turtėjo iš viešųjų tarnybų, lobo ne tik iš valdinių ir belaisvių darbo, bet ir iš dovanų ir kyšių, kuriuos gaudavo arba išsireikalaudavo iš gyventojų. Vytauto laikais visas nekilnojamas Radvilų turtas buvo dvidešimt baudžiaunininkų. 1528 m. jie jau buvo tarp negausių pirmaujančių Lietuvos didikų, ir tiekė krašto gynybai 786 žygius. Vėlesniais metais Radvilų padėtis dar labiau sustiprėjo. Priešinosi Lietuvos susijungimui su Lenkija, nepalaikė daugumos bajorų siekių demokratizuoti politinį gyvenimą, rėmė Lietuvos oligarchų separatizmą ir diktatūrą.

Skaityti daugiau...
 

Graikų mitologijos žodynėlis

Skaityti daugiau...
 

LTSR konstitucija

Nugalėjus Didžiajai Spalio socialistinei revoliucijai ir įkūrus Tarybų valdžią, mūsų šalies darbo žmonės, Komunistų partijos vadovaujami, įvykdė esminius socialinius - ekonominius pertvarkymus, apgynė socializmo iškovojimus ir sukūrė išsivysčiusią socialistinę visuomenę tikrosios laisvės darbo žmonėms visuomenę, kurioje sukurtos galingos gamybinės jėgos, nepaliaujamai kyla liaudies gerovė ir kultūra, tvirtėja neišardoma darbininkų klasės, kolūkinės valstietijos ir liaudies inteligentijos sąjunga.

Didžiojo Spalio pergalės įkvėpti, Lietuvos darbininkai ir valstiečiai 1918 metų gruodžio mėnesį paskelbė Lietuvos Tarybų Socialstinę Respubliką. Tačiau tuo metu, spaudžiant tarptautiniam imperalizmui ir nacionalistinei buržuazijai, revoliucinių iškovojimų apginti nepavyko. Lietuvos darbo žmonės, Komunistų partijos vadovaujami, atkakliai kovojo prieš buržuazijos diktatūrą ir 1940 metais atkūrė Tarybų valdžią. Lietuvos Tarybų  Socialistinė Respublika jos liaudies laisvo apsisprendimo pagrindu savanoriškai įstojo į TSR Sąjungą.

Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika - lygiateisė respublika Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje, kuri įkūnija valstybinę tarybinės liaudies vienybę, telkia visas nacijas ir tautybes bendram komunizmo kūrimui.

Skaityti daugiau...
 

Romos pasaulis

Romos atsiradims: Archelogai mano, jog Romos pradžia – kelios apvalios medinės trobelės, apie 1600 a. pr. Kr. pastatytos ant septynių kalvų centrinėje Italijoje, netoli Tiberio. Legenda, byloje Ia, pr Kr užrašyta istoriko Tito Livijaus pasakoja, kad Romą 753 m. pr. Kr įkųręs piemuo karys Romulas. Romulą ir jo brolį dvynį Remą išmatinusi vilkė – tokia rūsti, bet romantiška Romos prdžia.

Graikų kultūra padarė didelę įtaką romėnų literatūrai, architektūrai, ir religijai. Romą valdė csenatas.

Romėnų kariuomenė; visą tūkstantmetį, nuo V a. pr. Kr. iki V a. pr. Kr. romėnai nuolatos kariavo.

Jų kariuomenė tapo galingiausia pasaulyje.

Kaimas, prietarai; Dauguma žmonių gyveno kaimuose ir dirbo žemę. Romėnų rašytojai aukštino kaimo dorybes. Romėnų religija išsirituliojo iš senovinio kaimiško dvasių garbinimo. Romėnai labai prietaringi. Romėnai gerbino dievus.

Prekyba; visoje Romos valstybėje galiojo romėnų teisė, o dauguma žmonių kalbėjo lotynų kalba. Dėl to klestėjo prekyba. Prekė paprastai buvo vežamos jūra. Daug į Romos miestąč atvežtų prekių buvo provincijos duoklės bei mokesčiai. Iš Ispanijos atsiveždavo vyno, alyvų aliejaus, medaus, žuvų, vaško, juodų vilnų, gerų drobių; Prancūzijos gaudavo vynų; Sirijos stiklo dirbinių ir audinių; Graikijos apavo; Arabijos smilkalų; Afrikos ir Azijos – marmuro.Romėnai atsigabendavo Baltijos gintaro, babiloniškų drabužių.

Forumas; kiekviename romėniškame mieste buvo forumas – aikštė, kurioje susitikinėdavo žmonės. Forumas nuolat ūžė ir bruzdėjo. Čia buvo turgavietė. Forume stovėjo saulės laikrodis.

Skaityti daugiau...
 

Kelionė į Sibirą

Pažįstame daug žmonių , kurie buvo ištremti toli nuo tėvynės, į Sibiro gilumą, iš kurių dauguma ir nesugrįžo į gimtąją žemę. Vienas iš mums artimų žmonių - dėdė Kazimieras Miliauskas. Jis gimė 1939 metų kovo antrą dieną, tuo metu, kai prasidėjo neramumai Lietuvoje. 1940 metų birželio viduryje į mūsų Lietuvą įžengė SSRS kariuomenė. Ginkluoti Sovietų kariai važiavo per Lietuvą tankais ir sunkvežimiais.

Tuo metu dėdei Kazimierui buvo devyneri metai. 1948 metų gegužės dvidešimt antrą dieną, trečią valandą ryto į jų namus įsibrovė rusų kariai. Jis net nepagalvojo, kad paskutinį kartą sėdi ant savo lovos. Nežinojo, kad namų daugiau nepamatys, o bus tiktai vagonai. Išėjo visi vienmarškiniai, tik mama suspėjo pasiimti vos kelis būtiniausius daiktus. Nepraėjus nė pusvalandžiui, jie buvo sulaipinti į gyvulių vagoną, kuris buvo pilnas žmonių. Vagonuose buvo gan tvanku, visi langai ir plyšiai buvo užkalti. Jie net nenutuokė, į kurį pasaulio kraštą buvo vežami. Tad prasidėjo ilga ir varginanti kelionė. Jų kelionė, trukusi apie mėnesį, baigėsi tiktai birželio mėnesio pabaigoje. Juos apgyvendino Irtkutsko srityje - barake. Jame  gyveno šeimos, su kuriomis teko dalytis tuo pačiu stogu. Kazimiero dėdę įdarbino daryti statines. Algos užtekdavo, kad pamaitintų savo šeimą. Turėjo pasisodinę, daržovių.

Ilgais, nykiais ir šaltais žiemos vakarais prie balanos šviesos jie žaisdavo įvairius žaidimus, o mama lopydavo drabužius. Žiemą šaltis siekdavo - 50 C laipsnių  šalčio, tad reikėjo šilto apavo, kad nenušaltų kojos.

Jie gyveno netoli miško, todėl barake visada būdavo šilta, nors už lango stūgavo baisi pūga.

1953 metais, kai numirė Stalinas, gyvenimas pradėjo gėrėti. Išnyko siena tarp laisvųjų ir tremtinių, pasijuto esantys ne vergai, o žmonės.

Skaityti daugiau...
 

Istorijos asmenybės

Periklis 490 - 429 m. pr. kr. Tai senovės graikų politikas. Atėnų strategas (vyriausias kariuomenės vadas. Perkilis labai sustiprino karines Atėnų pozicijas.

Herodotas 490 - 425 m. pr. kr. – tai graikų istorikas. Herodotas parašė veikalą apie graikų - persų karus (500 - 449).

Sokratas 469 - 399 m. pr. kr. – graikų filosofas, gyvenęs Atėnuose, rašęs filosofinius veikalus, bet jokių jo raštų nėra išlikę.

Platonas 427 - 347 m. pr. kr. – senovės graikų filosofas yra Vakarų politinės filosofijos pradininkas.

Aristotelis 384 - 322 m. pr. kr. – tai didžiausias Antikos filosofas ir mokslininkas.

Skaityti daugiau...
 

Žemaitija

Charles’o L. T. Pichel’io knyga „Žemaitija” yra tarytum koncentruotas istorijos vadovėlis, pasakojantis žemaičių tautos ir apskritai Rytų Europos kelią laiku nuo seniausiųjų laikų iki mūsų dienų. Daugelis idėjų, iškeltų šiame veikale, skamba kiek fantastiškai ir neįtikinamai, į keletą dalykų, kuriais lietuvis didžiuojasi, parodomas priešingas požiūris. Tačiau, rodos, autorius fantastas tiki tuo, ką pats rašo, – tai galima suprasti ir iš įvado, epitafijos, netgi knygos gale esančios paties autoriaus rašytos kūrinio santraukos. Lyg šiandieninės laikraščių antraštės skamba autoriaus žodžiai: „Atskleista nutrūkusi grandis Europos istorijoje. Pirmoji ataskaita apie tai, kas vyko „tamsiaisiais amžiais”. […] Ši istorijos spraga sąmoningai ir klastingai padaryta, norint suklaidinti Europos ir Amerikos mokyklas ir joms pakenkti.”.

Pats šios knygos autorius žydas Charles L. T. Pichel berods neturėjo jokių giminystės ryšių su žemaičiais, tad jo pasišventimas tyrinėti niekam nežinomą ir neaišku ar išvis egzistavusią kultūrą, yra kiek keistokas. Kaip teigiama, knygos skyriuje „Apie autorių” (daugiau žinių apie jį kitur, deja, surasti nepavyko) Ch. L. T. Pichel 50 metų vykdė geneologijos tyrimus. Rašydamas kiek populistinius ir, neaišku, ar tiesą atspindinčius darbus, jis išsikovojo nemažą populiarumą – 1960 m. vasario 24 d. jam buvo įteiktas apdovanojimas „Už nuopelnus Prancūzijos atgimimui”, kiek anksčiau jis gavo Prancūzijos Respublikos didįjį karinį visuotinį gėrio tarptautinį apdovanojimą. Ch. L. T. daugiau kaip 50 metų dirbo Jeruzalės Šv. Jono ordino didžiuoju kancleriu (rektoriumi).

Knygą sudaro keliolika skyrių, atspindinčių Žemaitijos padėtį skirtinguose istoriniuose laikotarpiuose. Bene pusė knygos yra kitų autorių citatos. Pats bibliografijos sąrašas (115 pavardžių ir veikalų) taip pat atrodo gana įspūdingai. Tai, mano nuomone, yra labai svarbus dalykas – nes skaitant ir matant prieš akis vis naują cituojamą pavardę, nejučiomis pradedi tikėti tuo, kas rašoma šitoje knygoje. Tai labai įtikina.

Pagrindinė knygoje vystoma tema yra Žemaitijos nepriklausomybės siekiai, autorius bando įrodyti, kad ji yra atskira tauta, turinti turėti savo atskirą valstybę. Nors, tiesą pasakius, jis priduria, kad „savo nepriklausomybės ji niekada ir nebuvo praradusi” – knygoje nepripažįstama suvienyta Mindaugo Lietuva. Kita vertus, krivių krivaitis išpranašavo, kad Žemaitija atgims ir taps viena svarbiausių pasaulio valstybių 2243 metais. Tai autorius knygoje labai dažnai kartoja.

Skaityti daugiau...
 

Sovietų sąjungos kariuomenės įvedimas į Lietuvą 1939 m.

1939 m. spalio 10 d. J. Urbšys ir V.Molotovas savo vyriausybių vardu  pasirašė Lietuvos-Sovietų sąjungos savitarpio pagalbos ir Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvai sutartis. Abi susitariančios šalys įsipareigojo teikti viena kitai visokeriopą pagalbą, nesudaryti viena prieš kitą jokių sąjungų, nedalyvauti jokiose koalicijose prieš kurią nors jų. Be to, Sovietų sąjunga įvedė į Lietuva 20 tūkstančių Raudonosios armijos karių. Sovietų sąjunga, prieš atiduodama Vilnių Lietuvai, miestą visiškai suniokojo.Buvo išvežti visi vertingesni daiktai, plėšiami gyventojų butai. 1939 m. spalio 27 d. 9 val. Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilniaus kraštą.Tačiau Sovietų sąjunga grąžino tik ketvirtadalį tos teritorijos, kuri priklausė Lietuvai 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi.

20 tūkst. į Lietuvą įžengusių raudonarmiečių buvo dislokuoti Naujoje Vilnioje, Alytuje, Prienuose bei Gaižiūnų poligone (netoli Kauno). Čia jie susidūrė su nauja, jiems neįprasta aplinka.  Lietuvoje tuo metu buvo aukštesnis ekonomikos lygis nei Sovietų sąjungoje.Bolševikai ir jų šeimos čia rado daug geresnes gyvenimo  sąlygas. Karininkų žmonos tiesiog siaubė parduotuves, pirko viską iš eilės, nes kainos jiems čia atrodė juokingai žemos, o prekių kokybė nepalyginti geresnė. Dar dabar tuos laikus matę žmonės šypsosi, prisimindami, kaip kareivių žmonos vaikščiojo po miestą apsivilkusios apatiniais marškiniais, galvodamos jog tai suknelės. Atvykus tokiai gausybei žmonių, reikėjo juos apgyvendinti, suteikti kitas būtinas gyvenimui paslaugas. Matydami geresnes gyvenimo sąlygas kariai ėmė bėgti iš savo dalinių, dezertyruoti. Iš pradžių buvo stengiamas nuslėpti šiuos faktus, bet vėliau Kremlius apkaltino Lietuvos vyriausybę, kad ji blogai elgiasi su kariais, juos grobia,  žudo. Lietuvos vyriausybė nepriėmė šių kaltinimų, bet prižadėjo reikalą ištiri.

Skaityti daugiau...
 

Graikų Dievai

Erotas (Erosas). Graikų meilės dievas. Homeras jo nemini, jam meilė yra Afroditė. Tuo tarpu Hesiodo "Theogonijoje" tai vienas keturių pirmapradžių dievų (su Chaosu, Gaja ir Tartaru). Klasikinėje poezijoje Erotas yra Dzeuso (Euripido "Ipolite") arba Afroditės ir Arėjo (Simonidas) sūnus. Platonas Sokrato lūpomis ją laiko skurdo (Penijos) ir turto (Poroso) vaiku, gimusiu tą pačią dieną kaip ir Afroditė - paveldėjus iš tėvo aistrą turtui ir ryžtingumą.Ciceronas "De nature diarom" (Apie dievų prigimtį) mini, kad Erotas laikomas Artemidės ir Hermio, Afroditės ir Arėjo ir t.t. sūnumi. Vėliau Graikijoje imta skirti senąjį Erotą, kosminės meilės ir vaisingumo jėgos simbolį, nuo Afroditės pagimdyto jauno meilės dievo.

Su Erotu dažnai tapatintas Potas (aistra), šalia jo charitės, mūzos ir pan. Pas romėnus Erotą atitinka Amoras ir Kupidonas.

Helenizmo eroje Erotas yra gudrus ir žiaurus berniukas, įsakinėjantis savo motinai, dažnai vaizduojamas su sparnais, lanku ir strėline bei šaudantis į žmones ir dievus (Apolonijus iš Rodo. Argonautika). Jam nepavaldžios tik Artemidė, Atėnė ir Hestija. Taip atsirado sakmė apie Eroto ir Psichijos meilę, kai Erotą kamuoja žmogaus sielos personifikacija - Psichija, žmones vedanti į gėrį, o per Erotą ir į palaimą.

Pagrindinė šventykla Erotui buvo Bojotijoje, kur stovėjo archaiška Eroto formos neapdirbtas akmuo. Ten buvo ir Praksitelio bei Lisipo sukurtos statulos, kuriose Erotas yra žavus jaunikaitis.

Kronas (Kronus), - jauniausias iš titanų, Gajos ir Urano sūnus, motinos paprašytas pjautuvu iškastravo tėvą, kad šis daugiau neturėtų vaikų. Kronas vedė seserį Rają ir su ja turėjo vaikus: Hestiją, Demetrą, Herą, Hadą, Poseidoną ir Dzeusą, o su nimfa Filira - kentaurą Cheironą. Gaja išpranašavo, kad Kronas bus nuverstas savo sūnų, todėl ką tik gimusius vaikus bematant prarydavo. Nepavyko jam to padaryti tik su Dzeusu. Raja padavė suvystyti akmenį.

Užaugęs Dzeusas, patartas žmonos Metidės, davė Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, ir šis visus vaikus atrijo atgal. Dzeusas pakvietė visus Krono vaikus į kovą su titanais. Per dešimt metų titanai buvo nugalėti ir sumesti į Tartarą, kur juos saugojo šimtarankiai.

Skaityti daugiau...
 

Blaivybės sąjūdis

XIX amžiaus vidurio pokyčiai Lietuvos visuomenės gyvenime dažnai vadinami atgimimu. Lietuvių atgimimo pradinio etapo kūrėjai daugiausia buvo kilę iš neturtingų Vakarų Lietuvos, – Žemaitijos bajorų ir pasiturinčių valstiečių, kurie ir sudarė šio proceso branduolį. Svarbiausiu atgimimo herojumi tapo asmenybė, o jos esminis gyvenimo orientyras buvo savo tautinių šaknų paieška, bandymas civilizuoti “paprastus kaimo gyventojus, kad jie suprastų savo vertę ir tai, jog yra lietuvių tautos dalis. Nors atgimimo procese nesusiformavo ėjimo į liaudį” programa, tačiau Žemaitijoje iškilusio vyskupo Motiejaus Valančiaus dėka su Katalikų Bažnyčia susijusi inteligencija atliko nepaprastai svarbų šviečiamąjį vaidmenį.

Motiejus Valančius – buvo veiklus vyskupas. Garsėjo ne tik tuo, kad gynė Katalikų Bažnyčios teises, platino visuotinę blaivybę, bet taip pat steigė parapijose ir skatino žmones mokytis skaityti lietuviškai, leido lietuviškus laikraščius, įsteigė mokytojų seminariją. Jis pats daug rašė ir savo kunigus ragino rašyti knygas, jas platinti. Vyskupas rėmė jaunus kunigus, kurie prisidėjo prie lietuviškų knygų rašymo ir leidybos.Taip pat vyskupas propogavo krikščioniškąsias ir humanistines vertybes, stiprinančias žmogaus moralę, blaivybę, viltį ir patriotizmą. Daugiau skyrė dėmesio organizaciniams reikalams.

1862 metais raporte popiežiui Valančius gyrė lietuvius tikinčiuosius, račydamas, kad jų papročiai dori, savo pamaldumu, vaišingumu, žmogiškumu liaudis jokiai tautai pirmenybės neužleidžianti, stengiasi šviestis.Vyskupo Valančiaus veiklos naudingumą patvirtino jaunimo veržimasis į mokslus, taip pat blaivybės judėjimas, kuris susilaukė didelio žmonių pritarimo ir gerokai nustebino net caro rūmus.

Blaivybės sąjūdis buvo vienas įspūdingiausių Valančiaus laimėjimų. Jis ir jo bendražygiai išugdė tokią kultūrinę tradiciją ir tokią literatūrą, kuri pakankamai įrodė girtavimo žalą. 1858 metų rudenį įsikūrė pirmosios žemaitiškos blaivybės brolijos. 1860 metais laiške generalgubernatoriui Nazimovui Valančius rašė, kad iš 820 754 Kauno gubernijos katalikų blaivybės įžadus buvo davę 692000 asmenų. Masinis valstiečių dalyvavimas blaivybės akcijoje caro valdžiai parodė, kad jie esą didelė ir drausminga jėga, kurios nuotaikų reikia paisyti. Ši akcija taip pat parodė, kad Bažnyčios autoritetas tarp valstiečių yra labai didelis ir nuolat stiprėja.

Skaityti daugiau...
 

Moters padėtis senovės Graikijoje

Senovės Graikijos kultūroje ir filosofijoje galima įžvelgti daugelį  šiuolaikinės lyčių skirtumo bei tarpusavio ryšių sampratos šaltinių. Nors senovės graikų mene, mitologijoje ir literatūroje akivaizdi simbolinė moteriškumo galia, graikų polis buvo vienas iš reikšmingiausių moterų socialinio pavergimo precedentų. Moteris negalėjo tapti polio piliete. Mitologija bei filosofija puikiai atspindi patriarchalinių vertybių dominavimą senovės graikų kultūroje.

Lyties prasmės klausimas senas kaip ir pati filosofija, o gal net dar senesnis. Jeigu grįžtume prie mitologinių sistemų bei religijų, egzistavusių iki Vakarų filosofijos, pamatytume, kad lytis buvo visų jų pagrindinis organizuojantysis principas. Visose senovės mitologijose – ar tai būtų Graikijos, senosios Europos ar Azijos – patys svarbiausi žmogaus egzistencijos klausimai formuluojami per lyčių skirtumus ir per juos išreiškiančius simbolius. Gyvenimas ir mirtis, šventumas, bendruomenė ir civilizacija suprantama kaip akivaizdžiai sulygintos kategorijos. Senovinėse matricinėse mitologijose motina simbolizuoja gyvenimo galią; kuriantis hierarchiškai organizuotoms visuomenėms, dievai vis labiau remia patriarchalinę valdžią, o patriarchališkumas padeda atstovauti tamsai, nepažinimui ir grėsmei. Pradžios mitą, kurį pasakoja Herodotas, iš dalies galima interpretuoti ir kaip moteriškumo pažeminimo ir pavergimo mitą.

Kaip ir daugelyje kitų mitologijų, graikų mituose visatos atsiradimas siejamas su moteriška dievybe – Gaja (Žeme). Pasaulis ir dievai atsiranda iš chaoso, o valdovo valdžia atitenka Gajos anūkui Dzeusui, vyriausiajam Olimpo dievui. M. Gimbutienės žodžiais tariant, pereinant iš matricinės į patriarchato kultūrą, pirmiausia pasikeičia valdžia – ima dominuoti vyriška dievybė. Šią mintį galima pagrįsti taip pat ir tuo, jog Dzeusas kietai paima į nagą savo žmoną Herą, kuri jam prieštaravo ir ginčijosi su juo dievų taryboje: „Ji atsimena, kaip ją sukaustė auksinėmis grandinėmis, pakabino tarp žemės ir dangaus, pririšęs prie jos kojų du sunkius priekalus, ir išplakė rykštėmis“. Pirmųjų žmonių sukūrimas taip pat pasakojimas apie vyro pranašumą prieš moterį, nes pirmoji moteris Pandora buvo dievų sukurta nubausti Prometėjui.

Būtent šioje antikos kultūroje galima rasti daugelį vyriškumo bei moteriškumo archetipų, kuriais remdamiesi lytį suprantame šiandien. Dzeusas simbolizuoja galingą autoritarinį valdovą, o deivės Atėnė ir Artemidė bei amazonės įkūnija tiek pat įtikinamą moterų išminties ir jėgos modelį.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos tarptautinis pripažinimas

1990 m. kovo 11 d. parlamentas paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau vien akto neužtenka tam, kad valstybė taptų suvereni. Ją turi pripažinti kitos valstybės. Teisinis besikuriančios valstybės pripažinimas - tai pirmiausia valstybių - tarptautinės bendrijos senbuvių patvirtinimas, kad pripažįstamos valstybės valdžia yra realiai nepriklausoma nuo jokios kitos valdžios tiek tvarkydama vidaus, tiek ir užsienio reikalus.

Lietuvos padėtis Sovietinės imperijos žlugimo išvakarėse buvo nepaprastai komplikuota.

Pasiskelbusi savo nepriklausomybę prieš Kremliaus valią, Lietuva netapo nei suverenia, nei nepriklausoma. Tačiau Lietuvos vyriausybė iš pat pradžių siekė perimti visišką šalies valdymą. Vakarų valstybės, nors ir tvirtai laikėsi Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikos, tačiau kartu jos skaitėsi ir su ta realija, kad nuo 1940 m. Lietuvą valdė SSRS valdžia. Pastaroji iki paskutinių SSRS dienų siekė išlaikyti respublikas savo pavaldume. Nors Lietuva aktyviai siekė visiško atsiskyrimo nuo SSRS ir pripažinimo jos nepriklausoma valstybe, tačiau beveik visos užsienio valstybės, nenorėdamos konfliktuoti su SSRS, aiškiai vengė tai daryti. Vienintelės mažos Islandijos drąsus žingsnis šia linkme didelės politinės reikšmės neturėjo. Jos pasekėjų Lietuva ilgai nesulaukė. Nestokojo tik iš užsienio gaunamų pranešimų apie įvairių šalių vyriausybių ketinimus, linkėjimų sėkmės nepriklausomybės siekiuose. Būta ir pranešimų, kad toms valstybėms, kurios nepripažįsta Baltijos šalių aneksijos, tebegalioja ankstesni Lietuvos pripažinimo aktai.

Tačiau šios valstybės neparėmė savo žodinių pripažinimų konkrečiais veiksmais: nesteigė Vilniuje savo diplomatinių atstovybių, neakreditavo Lietuvoje ambasadorių. O kai kurių valstybių atstovai atvirai reiškė savo nenorą oficialiai pripažinti Baltijos šalis tol, kol nebus diplomatiniams ryšiams užmegzti reikiamų sąlygų. Pavyzdžiui, Danijos UR ministras pareiškė: “Galėtume su Baltijos valstybėmis pasikeisti ambasadoriais, bet šiuo metu SSRS vis dar dislokavusi savo karines pajėgas, ir tai būtų tik tuščiaviduris demonstratyvus aktas: tarkime, Maskva neleidžia atvykti ambasadoriui…” JAV sakė: “Mes negalime pripažinti Lietuvos, nes jos teritoriją vis dar kontroliuoja SSRS armija ir milicija.”

Kardinolas V.Sladkevičius kreipėsi į Šventąjį Tėvą, prašydamas Vatikano ir Lietuvos diplomatinių santykių atkūrimo. Bet, deja, šis prašymas liko tik šauksmu tyruose.

Skaityti daugiau...
 

Servijaus Tulijaus reformos ir jų reikšmė Romai

Servijus Tulijus – legendinis šeštasis Romos karalius, kilęs iš Etruskų. Jis pakeitė iš kaimyninės Etrurijos kilusį, penktąjį Romos karalių, Tarkvinijų Senajį (Priską). Pagal antikinės istoriografijos tradiciją, Tulijus valdė 576 – 532 m. pr. Kr. Jis apjuosė Romą aukšta mūro siena, kuri tesėsi nuo Kapitolijaus iki Palatino kalvos ir buvo pavadinta “Servijaus siena” (archeologų teigimu ji pastayta apie 530 - 500 m. pr .Kr.), įvedė gyventojų turto surašymo paprotį, pagal   turtą suskirstė juos į klases ir nurodė, kaip apsiginklavę turi dalyvauti kare. Darė reformas, kurios užbaigė perėjimą į valstybę.

Svarbiausia buvo centurijų reforma, pakeitusi gentines tribas teritorinėmis, įtraukusi plebėjus į Romos bendruomenę, sulyginusi patricijų ir plebėjų teises.

Patricijais buvo vadinami kilmingesnieji Romos piliečiai. Jie laikomi pirmaisiais Romos gyventojais, susiskirsčiusiais į tris dideles grupes, vadinamas tribomis. Triba jungė 10 kurijų. Kurijų atstovai sudarė tautos susirinkimą, dar vadinamą kuriatinėmis komicijomis. Jos veikė šalia karaliaus ir senato, rinko iš savo narių valdininkus, nustatinėjo mokesčius ir t.t.

Plebėjais irgi laikomi laisvi piliečiai, tik jie ir jų protėviai nebuvę pirmaisiais Romos gyventojais. Tai kitų italikų bendruomenių žmonės, jėga perkelti ar savanoriškai persikėlę į Romą. Plebėjai kuriatinėse komisijose nedalyvavo, taigi neturėjo visų politinių teisių.

Servijus Tulijus žinodamas apie Solono pertvarkymus Atėnuose, suskirstė Romos piliečius pagal turtą – įvedė cenzą. Centurijų reforma piliečiai (plebėjai ir patricijai) pagal turto cenzą buvo suskirstyti į 5 klases. Pirmoji klasė – turtingiausiųjų, penktoji – vargingiausiųjų. Piliečiai, neturintys turto cenzo ir nepriklausantys nė vienai šių grupių, buvo pavadinti proletarais. Karalius pertvarkė ir kariuomenę, įvedė naują valdžios instituciją. Kiekviena klasė sudarydavo tam tikrą centurijų (šimtinių) skaičių kariuomenėje.

Skaityti daugiau...
 

1918 02 16 – aktas

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos ir visuotinės istorijos santrauka

Skaityti daugiau...
 

Mykolo Lietuvio politinė programa

Mykolo Lietuvio politinė programa aprašoma jo paties knygoje “Apie totorių, lietuvių ir maskviečių papročius”. Ši knyga 1550 m. buvo įteikta Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Šiame veikale Mykolas Lietuvis skatina Jogailos palikuonį suimti Didžiosios Kunigaikštystės valdžią į savo rankas ir teisinėmis priemonėmis pažaboti plintančią bajorų savivalę. Tiesa apie patį Mykolą Lietuvį tikslių biografinių žinių nėra, manoma, kad jis buvęs Lietuvos bajoras, tačiau įvarūs šaltiniai jo pavardę skelbia vis kitaip.

Savo veikale Mykolas Lietuvis sielojasi dėl to, kad vis daugiau LDK priklausiusių žemių pereina Maskvos kunigaikščio valdžion, ir, kad Krymo totoriai nebaudžiami plėšia Lietuvos sritis. Šitokia Lietuvos smukimo priežastimi autorius laiko viešpataujančių sluoksnių savanaudiškumą, visuomenės papročių sugedimą, girtuokliavimą ir teisybės nebuvimą. Mykolas Lietuvis pasigęsta tvirto valdovo valdymo, kurį jis laiko galybės šaltiniu. Apgailestaudamas jis prisimena Vytauto valdymo laikus kai lietuviai buvo karingi, santūrūs ir blaivūs.

Mykolas Lietuvis savo knygoje aštriai kritikuoja Lietuvos teismus, juose vyraujančią neteisybę, smurtą nukreiptą prieš varginguosius. Jis teigia, kad Lietuvos Statutas gina tik didikų teises, taip pat arvirai nepritaria teisminėms feodalų privilegijoms.

Mykolas Lietuvis pasisako ir prieš feodalinės Lietuvos mokesčių sistemą, kur mokesčius moka vien tik pavaldūs miesto gyventojai ir skurdūs žemdirbiai. Jis siūlo įvesti mokesčius visiems krašto gyventojams, imti juos ne nuo žmogaus, o nuo žemės, nes kas turi daugiau žemės, tas daugiau moka mokesčių.

Skaityti daugiau...
 

Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija

Prancūzų liaudies atstovai, įkūrė Nacionalinį susirinkimą ir manydami, kad tamsumas, žmogaus teisių užmiršimas ar jų nepaisymas yra vienintelė visuomenės nelaimių ir vyriausybių sugedimo priežastis, ryžosi iškilmingoje Deklaracijoje išdėstyti prigimtines, neatimamas ir šventas žmogaus teises tam, kad ši Deklaracija, nuolat būdama visuomeninės sąjungos narių akivaizdoje, jiems primintų jų teises ir pareigas; tam, kad įstatymų leidžiamosios ir įstatymų vykdomosios valdžių veiksmus kiekvienu momentu būtų galima palyginti su bet kokiais politinių institucijų tikslais ir kad jie būtų labiau gerbiami; tam, kad piliečių reikalavimai nuo šiol pagrįsti paprastais ir neginčijamais principais, būtų sutelkti j Konstitucijos laikymąsi ir visuotinės gerovės saugojimą.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvių spaudos draudimas. Knygnešiai.

Lietuvių, kaip ir kitų tautų, spaudos raidą daugiausia lėmė socialinės ir politinės sąlygos, bendrasis krašto kultūros lygis. Formuojantis lietuvių nacijai, nacionalinė spauda darėsi vis svarbesnė idėjinio bendravimo priemonė ir idėjinės diferenciacijos, kylančios iš nacijos klasinio susiskaldymo, išraiška.

Caro valdžia imperijoje siekė kontroliuoti visą spaudą visomis kalbomis. Dalinį lietuvių spaudos draudimą ėmė vykdyti Vilniaus ir Varšuvos administracija.

M. Muravjovas įvedė kirilicą. ,,Michailas Nikolajevičius [Muravjovas] pirmasis pabandė pritaikyti rusišką raidyną lietuviškai knygai, - vėliau rašė I.Kornilovas,- ir liepė išspausdinti elementorių bei išsiuntinėti jį į Kauno ir Vilniaus gubernijas.” Anot I.Kornilovo, M.Muravjovas ,,visiškai nedraudė spausdinti lietuviškų - lenkiškų knygų”, t.y. lietuviškų knygų lotynišku raidynu. Jau vien 1864. VI. 5  Muravjovo įsakymas rodo, kad apie lietuviškų elementorių, spausdintų skirtingais raidynais, laisvą konkurenciją negalėjo būti nė kalbos. Pradėtasis spaudos draudimas buvo tolydžio stiprinamas.

Iš pradžių tradicinio raidyno pakeitimo kirilica idėja nesukėlė lietuvių inteligentų pasipriešinimo, bet, keliems mėnesiams praėjus, jau matome ryškų jų nepasitenkinimą šia caro valdžios priemone.

M. Valančius, matyt, iš tikrųjų pamatė ir viešai buvo pareiškęs, kad tradicinio raidyno uždraudimas tomis priemonėmis, kurias ėmė taikyti caro administracija, liaudies buvo sutiktas priešiškai. M.Valančius buvo visiškai teisus, kad kirilica liko nepritaikyta lietuvių kalbos fonetinėms ypatybėms. M.Valančiaus nepasitenkinimas valdiniais leidiniais turėjo dar ir kitą - religinį - turinį. Jis, būdamas katalikų vyskupas, bendravo su caro valdžia ir iš esmės skelbė, kad ,,kiekviena valdžia iš dievo” ir nekeistina be dievo valios.

Vis dėlto viešpataujanti caro Rusijoje buvo provoslavų bažnyčia. Carizmo apologetai ėmė įrodinėti, ypač nuo 1863 m. sukilimo, kad Šiaurės vakarų krašte, Lietuvoje, pirmučiausia paplito provoslavų religija, o tik vėliau Lietuva buvusi neteisėtai sukatalikinta. Šie teiginiai buvo lyg teorinis pagrindas caro vyriausybės politikai, siekimui grąžinti kraštą į ,,teisėtąją religiją”. Pasipriešinimą lietuvių  spaudos draudimui caro administracijos pareigūnai, kaip jiems tai buvo būdinga, laikė ,,lenkų intriga”, t.y. veiksmais tų jėgų, kurios dalyvavo 1863 m. sukilime.

Skaityti daugiau...
 

Romo Kalantos paveikslas

Romas Kalanta gimė 1953 m. , tad susideginimo metu turėjo 19 metų . Jis dirbo fabrike ,o
vakarais lankė mokyklą, vienuoliktą klasę .Vaikinas buvo plačiai apsiskaitęs , išsilavinęs ir tvirto savarankiško būdo . Jis dažnai pasiginčydavo su mokytojais , ypač su Lietuvos istorijos , nes visos knygos buvo prikimštos daug suklastojimų , melagysčių ir propagandos.

Nors jis ir turėjo priklausyti komjaunuolių organizacijai , tačiau buvo priešiškai nusistatęs  prieš visokias marksistines ir ateistines organizacijas . Apskritai Romas nemėgo rusų brukamos ideologijos ir netgi rusų kalbos .  Taip pat yra žinių , kad R. Kalanta buvęs labai religingas ir galvojo stoti i seminariją . Savo religinių įsitikinimų Romas neslėpė nuo mokytojų ir draugų .

Be to neslėpė ir to , kad norėjo būti kunigu . Į tai be abejo negalėjo neatkrepti dėmesio mokyklos vadovybė , ypač , kai Romas tai atskleisdavo savo rašto darbuose .  Galiausiai vienas iš mokytojų , greičiausiai tai klasės auklėtojas apsilankė pas tėvus ir priekaštavo blogu ir nekryptingu auklėjimu . Nežinia , ar Romas išsigando galimos bausmės , ar iš  tikrųjų jis tenorėjo paerzinti mokytojus ,tačiau vėliau aiškino , jog tai darė tik norėdamas konfliktuoti su mokytojais . Tokie "išpuoliai ' prieš mokytojus be jokios abejonės
atsiliepdavo toliasniam gyvenimui : pagal vienus šaltinius , po trečio karto mokinys buvo šalinamas iš mokyklos , pagal kitus  buvo paliekamas mokykloje , tačiau atestate buvo įrašomi  žodžiai , jog jis yra atsilikęs ir studijuoti aukštojoje mokykloje negali . Tokiu atveju mokinys privalo eiti dirbti į fabriką . Kažkas panašaus nutiko ir Romui.

Skaityti daugiau...
 

Lenkija - Lietuva

Maždaug VI a. nuo Karpatų kalnų slavų gentys pradėjo verštis į sanskritų bei indoeuropiečių žemes. Tai davė pradžia lenkams ir Lenkijai atsirasti. Vėliau šios slaviškos gentys pradėjo vykdyti grobikiškus žygius į jotvingių, lietuvių bei skitų žemes. Bet lietuvių lenkinimas prasidėjo tada, kai Jogaila užsigeidė Lenkijos sosto ir Krėvos pilyje pasižadėjo apsikrikšyti, įteisinti Lietuvoje krikščionybę bei prijungti Lietuvą ir visas jos žemes prie Lenkijos. Taigi kryžiuočių ordinas, nugalėjęs prūsus, latvius bei jotvingius, siekė užgrobti LDK ir sudaryti Pabaltyje galingą jėga priš rytų slavus. Maskva jau ėmė vykdyti rusiškų žemių jungimo politiką. Lietuvai reikėjo sąjungininko, tačiau niekas nenorėjo sudaryti politinės sąjungos su pagoniška Lietuva. Vis labiau brendo Lietuvos krikšto ir sąjungos klausimas. Palanki situacija sąjungai su Lenkija sudaryti susiklostė, kai miręs Lenkijos karalius Liudvikas I paliko dvi dukteris ir neatremtą vokiečių agresiją, bei ų pačių vokiečių užgrobtas žemes. Lenkai patys pasiūlė Jogailai vesti Jadvygą. Jie tikėjosi plėsti ekspansiją į rusų žemes bei bendromis jėgomis priešintis kryžiuočiams.

Lietuviai taip pat buvo suinteresuoti sąjunga su Lenkija, nes siekė išplėsti prekybinius ryšius. Bet bėda buvo ta, kad lenkai sąjungą suprato kaip Lietuvos prisijungimą, o ne kaip lygiateisių valstybių susitarimą. Visa tai baigėsi 1385 08 14 d. Krėvos sutartimi. Taigi, nors Krėvos unija su Lenkija skatino bendrą kovą su kryžiuočiais, išlaikyti prijungtas rytų slavų žemes bei dar labiau plėsti ekspansiją į Rytus, tačiau lenkai norėjo likviduoti LDK suverinumą ir valstybingumą, paversti lietuvių žemes Lenkijos karalystės provincija. Taigi šios Krėvos sutarties reikšmė buvo nemaža, nes ji sudarė sąlygas abiejų valstybių politiniam, socialiniam suartėjimui, spartino LDK feodalizaciją, leido suvienyti lietuvių ir lenkų jėgas kovai su kryžiuočiais. Per Lenkiją į Lietuvą ėmė sklisti Europos civilizacija, Lietuva priėmė krikštą, lenkai daugeliu atvejais tapo lietuvių mokyojais, tačiau ši unija Lietuvai turėjo ir neigiamų padarinių: nors LDK liko atskira nuo Lenkijos valstybė, tačiau ši sutartis teikė lenkų feodalams juridinių argumentų ir toliau LDK laikyti Lenkijos dalimi, kurti naujus sąjungų projektus. Taipogi prasidėjo Lietuvos polonizacija.Kai kurie istorikai tvirtina, “jogei Krėvos pilyje Jogaila su savo palyda raštu pasižadėję įjungti Lietuvos ir Rusijos žemes į Lenkijos karalystę; ir esą tokis pasižadėjimas buvęs sutvirtintas raštu.

Skaityti daugiau...
 

Atlanto chartija

1. JAV ir Didžioji Britanija nesiekia įsigyti teritorijų ar ko kito.
2. Jos nesutiks su jokiais teritoriniais pakeitimais, prieštaraujančiais suinteresuotų tautų laisvai pareikštiems norams.
3. Jos gerbia visų tautų teisę pasirinkti valdymo formą, kokią šios nori; jos siekia atstatyti suverenines teises ir savivaldą tų tautų, kurios buvo prievarta jų netekusios.
4. Deramai prisilaikydamos savo įsipareigojimų, jos sieks, kad visos šalys – didelės ar mažos, nugalėtojos ar nugalėtosios – lygiomis teisėmis galėtų prekiauti ir naudotis pasaulio žaliavų šaltiniais, kurių būtinai reikia, kad tos šalys klestėtų ekonomiškai.
5. Jos nori pasiekti visų šalių visiško bendradarbiavimo ekonomikos srityje, kad galima būtų užtikrinti visoms aukštesnį gyvenimo lygį, ekonominį vystymąsi ir socialinį aprūpinimą.
6. Jos tikisi, kad, galutinai panaikinus nacistinę tironiją, įsigalės taika ir visos šalys galės saugiai gyventi savo teritorijoje; jos taip pat tikisi užtikrinti tokias sąlygas, kurioms esant, visi žmonės visose šalyse galėtų gyventi visą savo gyvenimą, nežinodami nei baimės nei skurdo.
7. Tokia taika turi suteikti visiems galimybę laisvai, be jokių kliūčių plaukioti jūromis ir vandenynais.
8. Jos laiko, kad visos pasaulio valstybės, remdamosi realistiniais ir dvasiniais samprotavimais, turi atsisakyti panaudoti jėgą, nes ateityje jokios taikos nebus galima išsaugoti, jeigu valstybės, kurios už savo ribų grasina ar gali grasinti agresija, ir toliau naudosis sausumos, jūrų ir oro ginkluote. Čerčilis ir Ruzveltas yra tos nuomonės, kad, kol bus sudaryta platesnė ir patikimesnė visuotinio saugumo sistema, tokios šalys turi būti nuginkluotos. Anglija ir JAV taip pat rems ir skatins visas kitas įvykdomas priemones, kurios padės taikingoms tautoms nusikratyti ginklavimosi naštos.

Skaityti daugiau...
 

Graikų kultūros testas

Skaityti daugiau...
 

Senovės Roma (referatas)

Romos valstybė atsirado ir sustiprėjo Apeninų pusiasalyje, kurį graikai pavadino Italija.

Apeninų pusiasalis yra ilga, palyginti neplati žemės juosta, giliai įsirėžusi į centrinę Viduržemio jūros dalį ir skirianti ją į dvi dalis. Pusiasalio šiaurinė siena – aukštas, sunkiai praeinamas Alpių kalnagūbris, skiriantis jį nuo Europos žemyno pagrindinio masyvo. Pusiasalio pagrindą sudaro Apeninų kalnai, šiaurės vakaruose atsišakoja nuo Alpių ir keletu grandinių nusidriekę išilgai viso pusiasalio. Iš pradžių Apeninai eina iš šiaurės vakarų į pietryčius, skirdami pusiasalį nuo vakarinio kranto iki rytinio, o kiek daugiau į pietus staiga pasuka pietvakarių link ir, pamažu žemėdami, pasiekia patį pietinį pusiasalio galą – Brutijaus sritį.

Dėl tokio Apeninų kalnų išsidėstymo pusiasalis tartum padalytas į tris dideles srytis: šiaurinę – žemumą tarp Alpių ir Apeninų, kuria teka didžiausia Italijos upė – Padas (dabar Po) su intakais, įtekanti į Adrijos jūrą; centrinę, kurią iš šiaurės, rytų ir pietryčių supa Apeninų kalnai su pamažu žemėjančiais vakariniais šlaitais, o tai savo ruoštu šią teritoriją skiria į keletą atskirų rajonų: Arno upės slėnį, Tiberio upės slėnį ir pietuose, derlingoje Kampanijos žemumoje, Volturno upės slėnį. Trečia srytis yra pietryčių žemuma – Apulija; iš šiaurės ir šiaurės vakarų Apeninai ją skiria nuo viso pasiasalio.

Rytinė Apeninų pusiasalio pakrantė nebuvo patogi vystytis laivininkystei. Šiaurėje ji žeme ir pelkėta, vidurinėje dalyje, kur Apeninų kalnai siekia rytinį pusiasalio krantą, uolėta ir mažai išraižyta. Tik pietuose ir vakaruose krantai su keletu patogių įlankėlių ir užutėkių. Patogiausi yra Tarento ir Neapolio užutėkiai.

Arti rytinės Apeninų pusiasalio pakrantės nėra jokių salų. Visos pakrančių salos susitelkusios vakaruose. Didžiulė derlinga Sicilijos sala yra lyg žemyno tęsinys. Kiek atokiau stūkso dvi kitos didelės salos – Sardinija ir Korsika. Tarp jų ir Apeninų pusiasalio išbarstyta keletas uolėtų salelių, iš kurių didžiausia yra Ilva (dabar Elba) – netolo kranto Tirėnų jūroje ir Kaprėja (dabar Kapris) – prie įėjimo į Neapolio užutėkį.

Skaityti daugiau...
 

Istorinės datos (špera)

Skaityti daugiau...
 

Džordžas Bušas

41 – asis JAV prezidentas Džordžas Bušas gimė 1924 metų birželio 12 d. Miltono mieste. Tėvas – žymus respublikonų partijos veikėjas. 1952 - 1963 m. Konektikuto valstijos atstovaujantis senatorius JAV kongrese. Motina – Doroti Voker – kilusi iš Niu Jorko bankininkų šeimos. Antrojo pasaulinio karo metais Džordžas Bušas tarnavo savanorius karo laivyno aviacijoje. 1945 - 1948 m. mokėsi Jelvo universitete, gavo humanitarinių mokslų bakalauro laipsnį. 1953 - 1959 m. firmos “Zapata petkoleum korporeišn” sreigėjas ir direktorius. 1966 m. pardavė savo firmą ir atsidėjo vien tik politikai, tapo aktyviu respublikonų  partijos veikėju. 1966 m. išrinktas į JAV kongreso atstovų rūmus. 1970-1973 m. - JAV nuolatinis atstovas prie Suvienitųjų Nacijų Organizacijos. 1973 - 1974 m. – respublikonų partijos nacionalinio komiteto pirmininkas. 1974 - 1975 m. – JAV ryšių grupės Pekine vadovas. 1975-1977 m. CŽV direktorius.

Niekas taip gerai neparodo ko vertas prezidentas, kaip pasaulinė krizė. 1990 metų rugpjūčio pradžioje Džordžas Bušas pajuto tvirtą Sadamo Huseino ranką, pakilusią agresijai, ir gresiantį pavojų dėl ekonomikos komplikacijų. Nelengvą padėtį dar labiau sunkino į Kuvietą įvažiavę Irako tankai.

Tai įvyko rugpjūty. O antroji Bušo prezidentavimo vasara jo postą buvo apgaubusi ramybės ir šveisių perspektyvų skraiste. Šaltasis karas jau pasibaigęs, ekonomika, nors lėtai, be gerėjo. Santykiai su Kongresu, kad ir būta tam tikrų nesutarimų, išliko bičiuliški. Bet Bušas neapdairiai sulaužė pažadą nedaryti pakeitimų mokesčių srityje, ir derybos su Kongresu dėl deficito sumažinimo netikėtai žlugo. Irako invazijos dėka iki padangių šoktelėjo naftos kainos. Vašingtono adresu pasigirdo nepatenkintų balsų, reikalaujančių aktyviau veikti. Laimei, Bušas kaip valstubės vadovas turi nuostabią savybę: bet kokiai situacijai susiklosčius, ramiai ar krizinei, jis gali būti toks pat energingas, veržlus, negailintis patarimų kitiems ir linkęs išklausyti kitų nuomonę. Pakankamai atsargus. Priešingai nei Reiganas, kurį dažnai užvaldydavo karštos, aistringos idėjos, Bušas pirmenybę teikia užkulisiniams susitarimams tarp draugų. Ir netik todėl, kad jis nejaukiai jaustųsi išsišokėlio kailyje. Bušas įsitikinęs, kad ginklų žvanginimas yra visiškai neproduktyvus, nesvarbu, ar tuo siekiama palenkti į savo pusę užsispyrusius demokratus Kongrese, ar sutramdyti šėlstantį arabų diktatorių. Daug daugiau naudos gali duoti susitarimas “akis į akį” už uždarų durų. Bušas puikiai tai įsisąmoninęs. Prezidentas žino, kaip veikia vyriausybės mechanizmas, ir mėgsta naudotis jo svertais.

Skaityti daugiau...
 

Romos rekonstrukcija (referatas)

XV a. pabaigoje prasidėjęs Šiaurės Italijos prekybos miestų ekonominis smukimas ypač pasireiškė XVI ir XVII a. Sumažėjo statyba miestuose. Tuo metu Romos popiežiaus valstybė, gaudama duoklę iš katalikiškų kraštų, nejaučia ekonominės krizės ir jos sostinėje Romoje prasideda dideli statybos darbai.

Pamažu smunkančiuose šiaurės ir vidurio Italijos miestuose lieka be darbo daug patyrusių architektų ir statybininkų. Jie savo kūrybinį genijų nukreipia į naujai kylantį meno centrą – Romą. Čia toliau plėtojamos renesanso metu šiaurės Italijoje susiklosčiusios architektūrinės tradicijos, - pastatų kompozicija palaipsniui darosi vis sudėtingesnė, pereinama prie naujo stiliaus – baroko.

Barokas buvo laipsniškas renesanso tęsinys, tačiau savo suklestėjimo metu daug kuo skyrėsi nuo jo. Santūrias, tektoniškai pagrįstas fasadų plokštumas, plačiai taikytas renesanso laikais, baroko periode pamažu kaičia laužyta linija, daugiau reikšmės teikiama šviesos ir šešėlių žaismui, puošniam dekorui.

Panašiai statomi ir urbanistiniai ansambliai. Vietoje uždarų renesanso aikščių atsiranda atviros, jų planas darosi sudėtingesnis. Renesanso periode teorikų darbuose siūlyti projektai dabar įgyvendinami, tiesiamos spindulinės gatvės. Būdamas dekoratyvus stilius, barokas praturtina miestus fontanais, monumentaliąją dekoratyviaja skulptūra, obeliskais, monumentais, statomais aikščių viduryje. Miesto išraiškingumui padidinti pradėtos vartoti ir tokios papildomos priemonės, kaip grindinio raštas, dekoratyvūs laiptai, vėliavų stiebai, puošnūs tiltai.

Baroko meistrai nesukūrė naujų urbanistinių teorijų, jie apsiribojo renesanso teoretikų minčių plėtojimu. Svarbiausios statybos baroko periode XVIII a. popiežiaus valstybės sostinėje Romoje, pelniusios baroko lopšio vardą.

Skaityti daugiau...
 

Žydai ir Lietuvos komunistų partija

Lietuvos komunistų partija nuo kitų partijų skyrėsi ne tik savo programa, bet ir vidaus gyvenimo principais. Ji buvo kuriama kaip Rusijos komunistinio judėjimo sudedamoji dalis ir formuojama Rusijos komunistų (bolševikų) partijos idėjiniais-teoriniais bei organizaciniais pagrindais. Laikydamiesi bolševikų požiūrio, kad partijos sudėtis yra esminė jos veiklos efektyvumo sąlyga, o kadrai lemia partijos siekių įgyvendinimą, Lietuvos komunistų partijos vadovai pagal VKP (b) ir Kominteto direktyvas taip pat reguliavo organizacijos sudėtį, siekė jos gretų socialinio, idėjinio ir politinio grynumo bei organizacinio monolitiškumo, atkakliai stengėsi užkirsti kelią, jų požiūriu, priešiškų socialinių sluoksnių atstovams stoti į partiją, griežtai kovojo su skaldomąja ir frakcine komunistų veikla. SSRS okupavus Lietuvą, 1940 m. spalio mėn. LKP buvo oficialiai įtraukta į VKP (b) ir integruota į jos politinį ir vidaus gyvenimą. Lietuvos komunistų partijos sudėties reguliavimo procesas tapo organizuotas ir griežtai reglamentuotas, jam vadovavo VKP (b). Griežta naujų narių priėmimo tvarka ir 1940 m. spalio mėn. pradėtas masinis valymas buvo pagrindiniai partijos sudėties reguliavimo metodai. Jais buvo kryptingai formuojama tokios sudėties marionetinė organizacija, kuri užtikrintų VKP (b) politikos įgyvendinimą okupuotoje Lietuvoje ir būtų patikimas šalies aneksijos ir sovietizavimo įrankis.

Moksliškai ištirti ir įvertinti LKP sudėtį būtina siekiant nustatyti tikrąsias šios organizacijos atsiradimo ir egzistavimo Lietuvoje aplinkybes, jos pobūdį ir Lietuvai nusikalstamos veiklos užsakovus, organizatorius bei vykdytojus. Tik tokia analizė gali atskleisti partijos socialinę bazę, išryškinti Lietuvos gyventojų stojimo į ją priežastis. Dėl ypatingų kai kurių Lietuvos tautinių mažumų pozicijų šioje partijoje visais atžvilgiais svarbu nustatyti, kiek jų buvo tarp Lietuvos komunistų, atskleisti jų orientacijos į komunizmą ir SSRS priežastis. LKP sudėties kaita taip pat rodo kryptingą bolševikų „partinės statybos“ politiką, kuria buvo siekiama suformuoti Lietuvoje marionetinę, okupacinio ir totalitarinio režimo poreikius visiškai atitinkančią vietinę organizaciją.

Skaityti daugiau...
 

Vilniaus okupacija

Iki šio amžiaus Vilniaus priklausymas Lietuvai niekam nekėlė abejonių. Po pirmojo pasaulinio karo žlugus Rusijos imperijai, lietuvių ir lenkų tautoms susidarė galimybė atkurti nepriklausomas valstybes. Lietuva siekė įtvirtinti savo valstybingumą Lietuvos etnografinėse žemėse, Lenkija - atkurti buvusią Žečpospolitą, kurios sudėtinė dalis iki Žečpospolitos padalijimo 1793 ir 1795 metais buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija, ir to ji atkakliai siekė.

Esant tokiems principiniams nesutarimams, surasti taikų abiem pusėms priimtiną sprendimą buvo labai sunku, nors to meto tarptautinė teisė turėjo pakankamai efektyvių būdų atriboti dviejų valstybių teritorijas. Pagrindu turėjo būti principas uti posseidetis juris, pagal kurį Lietuvos-Lenkijos sienos turėjo būti ten kur buvo Lietuvos ribos Žečpospolitos sudėtyje iki jos padalijimo. Taigi Lietuvai turėjo priklausyti ne tik Vilnius su Gardinu, bet ir Lietuvos Brasta. Tačiau Lenkija nenurimo. Pagrindinis Lenkijos argumentas dėl Vilniaus priklausymo Lenkijai buvo šiose teritorijose vyraujanti kalba. Tačiau tiek tuo metu galiojusioje klasikinėje, tiek šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje teritorijos gyventojų kalba nebuvo ir nėra teritorinių ginčų sprendimo pagrindas. Kita vertus, 1861 metų Rusijos Imperatoriškosios geografijos draugijos duomenimis, lenkų Vilniaus krašte gyveno 20.3 %, kai tuo tarpu lietuvių buvo virš 70 %. Taigi Lenkija neturėjo jokių rimtų priežasčių prisijungti Vilniaus kraštą.

Teisine prasme svarbiausias veiksnys sprendžiant Vilniaus klausimą buvo 1920 metų liepos 20 dienos Lietuvos - Rusijos sutartis, kuria Rusija, turėjusi visas suvereniteto teises Lietuvos atžvilgiu, perdavė jas nepriklausomai Lietuvos valstybei ir pripažino Vilnių priklausant Lietuvai, nors vėliau, Lenkijos - Rusijos - Rygos sutartimi Vilnių priskyrė Lenkijai. Taigi, nors Rusija nebeturėjo jokių teisių į Vilnių, lenkai, rėmėsi šia sutartimi kovoje dėl Vilniaus.

Skaityti daugiau...
 

Darijaus I Behistuno įrašas

Įrašą 1835 m. aptiko anglų žvalgybos karininkas H. Rolinsonas ant stataus Behistuno uolos šlaito viršum kelio Irano pietvakariuose, netoli dabartinio Kerman - šacho miesto. Tekstas iškaltas trim kalbomis (persų, elamitų, akadų) plokštėse, kurios įmontuotos uoloje. Įrašas padėjo iššifruoti pirmiausia persų, o paskui akadų (babiloniečių) dantiraštį. Čia išvardytos persų nukariautos šalys, pateikiama duomenų apie ginkluotus sukilimus, ne kartą vykusius persų užkariautose šalyse, Kambisui mirus ir pirmaisiais Darijaus I (521 - 486 m. pr. m. e.) valdymo metais, apie persų pajungtas šalis, apie atkaklią Darijaus I kovą su sukilusiomis tautomis.

Aš - Darijus, didysis karalius, karalių karalius, Persijos karalius, provincijų karalius... Ahuramazdai leidus, aš - karalius. Ahuramazda davė man karalystę.

Šias provincijas aš gavau Ahuramazdos valia, aš tapau jų karaliumi: Persiją, Elamą, Babiloniją, Asiriją, Arabiją, Egiptą, pajūrio provincijas, Lydiją, Joniją, Mediją, Armėniją, Kapadokiją, Partiją, Drangianą, Arėją, Chorezmą, Baktriją, Sogdianą, Gandarą, Skitiją, Satagidiją, Arachosiją, Maką: iš viso 23 provincijas .

Skaityti daugiau...
 

Indo civilizacijos testas

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos respublikos atkūrimo kovo 11 aktas

Skaityti daugiau...
 

Holokaustas arba Lietuvos tragedija

Skaityti daugiau...
 

Testas iš senovės Romos istorijos

Skaityti daugiau...
 

Antano Smetonos biografija

Antanas Smetona gimė 1874 m. Rugpjūčio 10 dieną Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaime (Ukmergės rajonas) neturtingo valstiečio šeimoje. Antano tėvas Jonas Smetona ir motina Julijona Kartanavičiūtė turėjo septynis vaikus. Tėvas turėjo apie 20 ha. žemės.

Skaityti ir rašyti Antanas  pramoko namie. Mokslus pradėjo būdamas dešimties metų Taujėnų pradinėje mokykloje. Didžiausią įspūdį Antanui paliko mokytojas Trofimovas. Pas jį berniukas išmoko rusų kalbą. Mokyklą baigė būdamas keturiolikos metų. 1882 m įstojo į Palangos progimnaziją ir gerai besimokydamas ją baigė 1883 m. Vėliau įstojo į kunigų seminariją, bet tuo nebuvo susižavėjęs, todėl tęsė mokslus Mintaujos gimnazijoje, kurioje pirmą kartą susipažino su šiais įžymiais žmonėmis: J. Šliūpu, J. Tūbeliu, V. Požėla, P. Avižoniu. A. Smetona  griežtai priešinosi rusų valdžiai už ką ir buvo 1886 m. pašalintas iš gimnazijos, bet mokslus baigia 1897 m. Peterburgo gimnazijoje. Vėliau studijuoja teisę Peterburgo universitete. 1899 m. už protestus dėl studentų laisvės suimamas. Už lietuviškų knygelių laikymą 1902 m. jis vėl suimamas, bet greitai paleidžiamas dėl įkalčių stokos. Baigęs mokslus dirbo Vilniuje viename banke.

Antanas Smetona iškilo kaip politinė asmenybė, kai buvo išrinktas į suvažiavimo prezidiumą. Vadovavo LDP partijai. Buvo vienas iš laikraščio “Viltis” leidėjų, kurioje rašė straipsnius aktualius Lietuvos inteligentijai.A.Smetona kėlė ir valstiečių padėties gerinimo klausimus, ragino kurti valstiečių draugijas, steigti jiems banką.

Skaityti daugiau...
 

Klaipėdos krašto istorija

Sukilimui pradėta rengtis gruodžio mėnesį. Buvo sudarytas Klaipėdos savanorių vyriausiasis štabas. Vyriausiuoju savanorių kariuomenės vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės generalinio štabo kontražvalgybos skyriaus viršininkas Jonas Polovinskis, pasivadinæs J. Budriu. 1922 m. gruodžio 22 d. iš Prūsų lietuvių tautinės tarybos narių: M. Jankaus, J. Strėkio, J. Lėbarto, Viliaus Šaulinskio, Jurgio Brūvelaičio, J. Vanagaičio buvo sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris oficialiai turėjo vadovauti ginkluotam sukilimui.

1923 m. sausio 3 - 5 d. Kaune įvyko slaptos konsultacijos – tarėsi E. Galvanauskas, Lietuvos atstovas Klaipėdoje J. Žilius, vyriausiasis savanorių kariuomenės vadas J. Budrys ir E. Simonaitis. Šiame pasitarime buvo galutinai parengtas Klaipėdos krašto užėmimo planas.

Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmajame atsišaukime “Klaipėdos gyventojai!”, paskelbtame 1923 m. sausio 4 d., buvo pranešta apie komiteto įsteigimą, jo tikslus, gyventojai kviečiami remti jo politiką, kurti vietose skyrius; nutarta kreiptis pagalbos į brolius lietuvius Lietuvoje, Amerikoje ir kitur. Komiteto skyriai įsteigti Šilutėje, Pagėgiuose, Rusnėje, Priekulėje, Vanaguose. Imta rinkti gyventojų parašus už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Sujudo visas kraštas. Klaipėdiškiai telkėsi į savanorių būrius. Iš viso sukilime dalyvavo apie 300 klaipėdiškių savanorių. Į atsišaukimą buvo atsiliepta labai entuziastingai: daug šaulių ir būriais, ir pavieniui traukė Klaipėdos link. Kad nekiltų netvarkos, Šaulių sąjungos vadai pareikalavo neveikti savo nuožiūra; neorganizuoti šauliai buvo sulaikyti pasienyje, nuginkluoti, atimti narių liudijimai. Viskas turėjo būti atlikta organizuotai ir apgalvotai. Savanoriams buvo nustatytos tam tikros sąlygos: 1) kiekvienas savanoris turėjo raštu pasižadėti ištikimai tarnauti pulke 6 mėnesius; 2) turėti Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto ir lietuvių organizacijos liudijimą apie patikimumą; 3) turėti pasą ar kitą asmens liudijimą; 4) savanoriui nustatytas 2 lt atlyginimas per dieną; 5) nelaimės atveju savanorio šeimai suteikiama vienkartinė pašalpa; 6) invalidams garantuojamas aprūpinimas; 7) už maistą atskaitoma iš gaunamos 2 lt algos; 8) kariuomenės vadui suteikta teisė nusižengusį savanotį pašalinti iš pulko.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos materialinės kultūros raida

Paleolitas ir mezoolitas.  Medžiota būdavo su ietimis. Kad ietys toliau skrietų ir giliau smigtų, nuo mezolito laikų medžiotojai naudojo svaidykles, kurios buvo gamonamos iš medžio ar kaulo. Maždaug tuo pat metu XI - X tūks. Medžiotojai pradėjo šaudyti lankais. Lankas būdavo gaminamas iš lazdyno, uosio karčių. Savotiškiausias medžioklės ir karybos įrankis buvo bumerangas. Jis darytas iš kreivo ar kieto medžio. Mezolito laikotarpiu ypač buvo paplitę kauliniai durklai su išryškintomis rankenomis.

Neilitas ir žalvario amžius. Senajame žalvario a. Baltų genčių teritorijoje pasirodė pirmieji metaliniai antgaliai. Neolito laikotarpiu vakarų baltai labiausiai garbino briedį, o rytų baltai – elnią. Žvėrys buvo ne tik šaudomi bet ir gaudomi tinklais.

Didesni medžioklės pokyčiai vyko geležies amžiuje. Buvo naudojamos visos akmens ir žalvario a. Žinotos medžioklės priemonės; spąstai, tinklai, masalai, kilpos, vilkduobės. Kartais būdavo medžiojama su prijaukintais sakalais.

Paleolito laikais žmonės žuvų pasigaudydavo rankomis, galbūt prisismaigstydavo ietimi ir žeberklu. Žūklė labai suklestėjo mezolito laikais. Buvo naudojami žeberklai, ietys, strėlės kauliniais antgaliais. Mezolito laikais baltų žemėse gyvenę žmonės jai žvejojo tinklais.

Neolitas ir žalvario a. Šiuo laikotarpiu žmonės žvejodavo jau kabliukais. Stambesnės žuvys gaudomos būdavo  ir blizgėmis. Svarbiausi žvejybos įrankiai neolito laikais yra tinklai ir bučiai. Bučiai būdavo daromi iš skalų – plonų medienos juostų.

Skaityti daugiau...
 

Didieji šedevrai

Skaityti daugiau...
 

Italų renesansas

Humanistai.  Kai kurie istorikai renesanso pradžia laiko italų poeto F. Petrarkos (1304 - 1374) laikus. Jis siekė atgaivinti įsilavinimą, kokį gaudavo Romos jaunuoliai. Mokiniai įgiję tokį įšsilavinima vadinosi humanistais. Didžiausia apyvarta tais laikais pasižymi moneta turinti 3,5 g. aukso. Venecijoja vadinama – dukatas. Florencijoje – florinas.

Menas. Freska tapybos būdas, žinomas jau romėnų laikais, renesanso meninkų buvo ypač mėgstamas. Freska tapoka ant ką tik nutinkuotos sienos, grynų dažų, ir kalkinio vandens mišiniu.

Renesanso menininkai išpuoselėjo tris tapybos žanrus: portretą, peizažą, natiurmortą. Gotikiniai paveikslai baugino, buvo iškilmingi ir dažnai niūrūs, o renesanso tapytojų kūriniuose žmonės džiaugėsi gyvenimu.

Spaudintos knygos padėjo plisti renesanso idėjomis, iš pradžių Italijos valstybėse, paskui ir likusiojoje Eurpoje.

Leonardas da Vinčis. Leonardas nugyveno 67 metus, o paliko tik tuziną paveikslų, keletą iliustruotų pasakėčių ir užrašus. Leonardo da Vinčio paveikslai: “Kristaus krikštas”, “Mono Liza”, “Paskutinė vakarienė”, “Madona uolose” ir t.t.

Skaityti daugiau...
 

Renesanso mokslininkai

Renesanso žmogus gangreit suprato, ką reiškia persiorientavimas nuo Dievo į save: tai reiškė būtinumą pertvarkyti mąstyseną, sukurti naujo tipo filosofiją - nebe deduktyviniu, o induktyviniu samprotavimu paremtą, ne nuo bendro prie atskiro, nuo abstraktaus prie konkretaus, o nuo atskiro prie bendro, nuo konkretybės į bendrybę mąstymo turinį leidžiančią kelti filosofiją. Buvo visiškai aišku, kad nebepakaks abstrakčių teiginių įrodinėjimo, reikės iš gausių realybės faktų vesti dėsningumus, o pastaruosius tikrinti naujais, jau dėsnio veikimą charakterizuojančiais, faktais: reikės nuolat budėti mokslo tiesos sargyboje, kad rastieji dėsningumai ir dėsniai nevirstų naujomis dogmomis, kad jie būtų performuluoti iš naujo, vos tik atsiras juos neigiančių faktų. Reikės sukurti naują pasaulėvaizdį, todėl būtina ištirti ir dangų, ir žemę. Reikės sukurti naują žmogaus supratimą, paremtą jo kūniškumo akivaizdybe: juk iki šiol, nors ir pripažįstama, kad žmogus turi kūną, tačiau į faktą žiūrima tarsi „pro pirštus", ir tik renesanso išvakarėse gydytojai ir menininkai išdrįso pradėti daryti skrodimus!

Renesanso žmogus ne tik neišsigando jo laukiančių darbų, jis, galima sakyti, stačia galva puolė tirti pasaulio. Jis tyrė, kaip geriau, patogiau įsikurti kasdienėje aplinkoje - ir pasipylė išradimai ir atradimai, kurie, įsikūnydami mašinose ir darbo būduose, klojo vis storesnį technikos klodą, keičiantį ne tik gyvenimo būdą, bet ir žmonių santykius, jų nuotaikas, siekius, viltis. Laikrodžiai ir malūnai, noragai ir šautuvai, popierius ir spausdinimo mašina - daugybė įmintų gamtos paslapčių, žmogaus išaiškintų ir pajungtų darbui, leido vis drąsiau žiūrėti į gamtą ir jaustis jos valdovu. Ir ne tik čia. Ir už horizonto išplaukiantys laivai parveždavo žinių, kad ten ne pabaisos ir pasaulio riba, o nuostabūs, iki šiol nematyti kraštai. Ta trauka į neregėtus tolius išsiliejo didžiaisiais geografiniais atradimais, kurie visiškai pakeitė renesanso žmogaus pasaulio vaizdą. Bet esmingiausiu poveikio naujajam pasaulėvaizdžiui tarpti, pasaulėžvalgai rastis ir filosofinei pasaulėžiūrai formuotis turėjo astronomai ir fizikai - žmonės, kurie remdamiesi konkrečių faktų kaupimo ir apmąstymo metodais, toje naujoje situacijoje sugebėjo pažvelgti į žemę tarsi iš kosmoso.

Skaityti daugiau...
 

XIX a. išradimai – atominė energija

Žmonijai kasdien suvartojant milžiniškus organinio kuro: akmens anglies ar naftos, kiekius, visiems jau senokai buvo neramu, kas bus, kai tas kuras pasibaigs. Daug dirbama stengiantis pakeisti senkančias kuro atsargas saulės ir kitomis alternatyviomis energijos rūšimis, bet šie energijos šaltiniai vis dar nesugeba atstoti anglies ir naftos. Todėl atomo branduolio energijos įsisavinimas savo metu sukėlė didžiulį entuziazmą.

Atrandant šios energijos įsisavinimo būdus prireikė daugelio žmonių pastangų. Pats radioaktyvumo reiškinys 1896 m. buvo netyčia buvo atrastas prancūzo Henri Becquerelio, palikusio stalčiuje su fotoplokštelėmis truputį urano druskos. Išryškinęs plokšteles jis pamatė, kad jos yra apšviestos. Po keleto eksperimentų paaiškėjo, kad plokštelę apšvietusias daleles spinduliuoja pats uranas. Dar po poros metų Marie ir Pierre Curie iš rūdos išskyrė naują cheminį elementą radį, kuris nustebino visus mokslininkus, nes nuolat, be jokios regimos priežasties generavo šilumą bei visai nelauktai virsdavo kitais elementais.

1905 m. Albertas Einsteinas išnarpliojo neišsenkančios radžio energijos paslaptį parodęs, kad energija gali virsti pati medžiaga. Mažai kas tuomet tikėjo, kad atomų energiją kada nors būtų galima panaudoti. Įžymusis išradėjas Nicola Tesla kartą pasakė, kad atominės energijos paieškos jam atrodo dar labiau beviltiškos, nei stengimasis sukurti amžinąjį variklį. Jo manymu skaldant atomus visada reikėtų sunaudoti daugiau energijos, negu po to būtų galima iš tokios reakcijos gauti.

Skaityti daugiau...
 

Klasicizmas

Klasicizmas, 17 a. - 19 a. 1 pusės mano kryptis; 18 a. 2 pusės - 19 a. 1 pusės architektūros ir dailės stilius. Rėmėsi racionalistine pasaulėžiūra, skatino kultūros sekuliarizaciją, sekė antikos menu. Klasicizmui darė įtaką centralizuotos valstybės, tobulos visuomenės, socialaus piliečio idealai. Meno teorija buvo pagrįsta kanonizuota antikine estetika; buvo siekiama idealaus grožio, sukurto pagal nekintamas taisykles.

Klasicizmas sudarė priešybę ankstesniam barokui ir vėlesniam romantizmui. Klasikinių taisyklių laikymas amžinomis, universaliomis grožio normomis vedė į akademizmą. Klasicizmas susiformavo 17 a. Prancūzijoje.

Lietuvoje klasicizmas plito nuo 17 a. 2 pusės ir iš pradžių reiškė demokratines, šviečiamąsias tendencijas. Lietuvos klasicizmui darė įtaką romantinė tautiškumo idėja; klasicizmo ir romantizmo priešprieša nebuvo ryški.

Klasicizmo laikotarpiu miestuose buvo kuriamas taisyklingas gatvių tinklas, didelės atviros aikštės, statomi didingi visuomeniniai pastatai, rūmai. Pastatų monumentalumą pabrėžė simatrinis planas, logiška konstrukcija, tiesios linijos, saikingas dekoras. Fasadų kompozicija rėmėsi griežta orderio sistema (baroko orderis netaisyklingas, puošybiškas), eksterjero raiškiausia dalis dažniausiai buvo portikas.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 5 iš 6
Istorija
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt