www.spargalkes.lt

Istorija

Egipto civilizacija

Į pietvakarius nuo Mesopotamijos , Nilo slėnyje, Egipte, išsivystė kita civilizacija . Egipto civilizacija užgimė kiek vėliau nei Šumero ir gyvavo daugiau kaip 3000 metų . Per tą laiką ji patyrė tris klestėjimo ir du nuosmukio laikotarpius, tačiau egiptiečių visuomenė beveik nepasikeitė . Didikai gyveno prabangoje, valstiečiai dirbo laukuose, o vergai tarnavo savo šeimininkams.

Nilo slėnis buvo žemiškasis rojus klajoklių gentims , kurios vertėsi rankiojimu ir medžiokle. Apie 6000 m. pr. Kr. egiptiečiai jau statė gyvenvietes, tapo žemdirbiais ir gyvulių augintojais. Laikui bėgant egiptiečių gyvenvietės jungėsi į sritis, vadinamas nomais. Kiekvienas nomas garbino savo dievus, turėjo savo diduomenę. Svarbiausius reikalus tvarkė nomarchas – nomo viršininkas. Nomai tarpusavyje dažnai kariavo. Taip formavosi mažų valstybėlių junginiai. Iš jų vėliau susidarė dvi stambios karalystės: Žemutinio Egipto karalystė (Nilo deltoje) ir Aukštutinio Egipto karalystė (į pietus nuo deltos). Apie 3100 m. pr. Kr. Aukštutinio Egipto karalius Menas užkariavo Žemutinį Egiptą ir suvienijo šalį , sostinė – Memfis.

Senoji Karalystė (centras Memfyje). Jos įkūrėjas laikomas Džoseris. Ji gyvavo 2700 - 2200 m. pr. Kr.  Tuo laikotarpiu pagerėjo žemės ūkis , buvo kontoliuojama drėkinimo kanalų bei užtvakų būklė , buvo gabenama rūda įrankiams gaminti , pradėtas naudoti žiedžiamasis ratas (puodams gaminti), statomos piramidės.

Po suirutės susikūrė Vidurinioji karalystė, gyvavusi nuo 2000 - 1800 m. pr. Kr. Jos sostinė buvo Tėbai. Šalį valdė vienas faraonas. Buvo atstatoma ir plečiama irigacinė sistema. Iškastais kanalais plaukiojo laivai, pagyvėjo prekyba. Egiptiečiai nuolat prekiavo su Kretos sala, vykdavo į Palestiną, Siriją. Buvo praplėsta Egipto teritorija iki antrojo Nilo slenksčio. 1800 m. pr. Kr. prasidėjo antrosios suirutės laikotarpis. Vyko tarpusavio karai, pradėjo veržtis gentys iš Azijos (hiksai), jie ir užvaldė šalį.

Skaityti daugiau...
 

Santrauka apie renesansą

Žodis Renesansas reiškia atgimimą, atgijimą. Tai buvo antikos atgaivinimo, mokslo, meno ir literatūros pakilimo laikotarpis. Renesansas prasidėjo vėlyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje XV - XVI a. Renesanso tėvyne laikoma Italija, nes čia Atgimimas prasidėjo anksčiau, dar XIV a. Nors dar randama Renesanso užuomazgų Italijoje jau XIII a.

Kadangi Italijoje greičiausiai ekonomiškai sustiprėjo buržuazija, kuri virto svarbiausia klase, veržliai kopiančia į ekonominio ir kultūrinio Italijos miestų gyvenimo viršūnes, todėl galima pagrįsti kodėl Renesansas pirmiausiai pradėjo formuotis Italijoje.

Italijoje nebuvo centralizacijos, užtat nebuvo ir perėjimo prie absoliutizmo. Trečiojo luomo veiklos niekas nevaržė, ir jis, iškovojęs ne vieną pergalę, miestuose įvedė savo tvarką. Ypač svarbus miestas yra Florencija. Jis anksčiau ir ryžtingiau atsikratė senjorinės priklausomybės nuo Toskanos baronų. Pramonės, prekybos ir bankų išaugimas suteikė jėgų ir pasitikėjimo “popolanų” klasei - pirkliams, pinigų keitėjams ir amatininkams. Florencijos popolanai išleido 1293 metais “Teisingumo įstatumus”, pagal kuriuos iš dvarininkų buvo atimtos rinkimų ir politinės teisės. Pirkliai, amatininkai tapo pilnavaldžiu organu, o popiežiaus valdžia pergyveno krizę, germanų imperatorių ketinimai užimti valdžią Italijoje buvo nesėkmingi.

Vėliau nevienodu tempu ir savitomis realistinėmis formomis renesansas plito kitose šalyse. Jis išreiškė naują pasaulietinį požiūrį į gyvenimą. Į šiaurę už Alpių renesansą skatino buržuazinės revoliucijos prieš feodalizmą, jo ideologiją ir kapitalistinių visuomeninių santykių stiprėjimas. Šiuos procesus gilino ir spartino reformacija, apėmusi Vakarų ir Vidurio Europą.

Skaityti daugiau...
 

Pasulinis karas. Datos.

Skaityti daugiau...
 

Renesanso istorija

Žodis Renesansas reiškia atgimimą, atgijimą. Tai buvo antikos atgaivinimo, mokslo, meno ir literatūros pakilimo laikotarpis. Renesansas prasidėjo vėlyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje XV - XVIa.

Renesanso tėvyne laikoma Italija, nes čia Atgimimas prasidėjo anksčiau, dar XIV a. Nors dar randama Renesanso užuomazgų Italijoje jau XIII a.

Kadangi Italijoje greičiausiai ekonomiškai sustiprėjo buržuazija, kuri virto svarbiausia klase, veržliai kopiančia į ekonominio ir kultūrinio Italijos miestų gyvenimo viršūnes, todėl galima pagrįsti kodėl Renesansas pirmiausiai pradėjo formuotis Italijoje.

Italijoje nebuvo centralizacijos, užtat nebuvo ir perėjimo prie absoliutizmo. Trečiojo luomo veiklos niekas nevaržė, ir jis, iškovojęs ne vieną pergalę, miestuose įvedė savo tvarką. Ypač svarbus miestas yra Florencija. Jis anksčiau ir ryžtingiau atsikratė senjorinės priklausomybės nuo Toskanos baronų. Pramonės, prekybos ir bankų išaugimas suteikė jėgų ir pasitikėjimo “popolanų” klasei - pirkliams, pinigų keitėjams ir amatininkams. Florencijos popolanai išleido 1293 metais “Teisingumo įstatumus”, pagal kuriuos iš dvarininkų buvo atimtos rinkimų ir politinės teisės. Pirkliai, amatininkai tapo pilnavaldžiu organu, o popiežiaus valdžia pergyveno krizę, germanų imperatorių ketinimai užimti valdžią Italijoje buvo nesėkmingi.

Vėliau nevienodu tempu ir savitomis realistinėmis formomis renesansas plito kitose šalyse. Jis išreiškė naują pasaulietinį požiūrį į gyvenimą. Į šiaurę už Alpių renesansą skatino buržuazinės revoliucijos prieš feodalizmą, jo ideologiją ir kapitalistinių visuomeninių santykių stiprėjimas. Šiuos procesus gilino ir spartino reformacija, apėmusi Vakarų ir Vidurio Europą.

Skaityti daugiau...
 

Kazys Grinius

Gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Salemos Būdos kaime, Sasnavos valsčiuje (dab. Marijampolės raj.), 17 ha žemės turinčio, paprasto valstiečio šeimoje. Motina mokė poterių ir tikybos pagrindų, tėvas - rašyti ir skaityti. Vasaromis Kazys ganė kiaules, žąsis, žiemą lankė rusišką pradžios mokyklą Oškinėje, Lymarkuose, Marijampolėje.

Kazio tėvas Vincas Grinius (Grinevičius) iš savo dėdės, žinomo lietuvių kultūrininko M. Akelaičio, sulaukęs paramos, buvo apsišvietęs, raštingas valstietis, kaupė bibliotekėlę. Šeima buvo gausi - 11 vaikų (7 berniukai ir 4 mergaitės), bet užaugo tik 9, dvi sesutės mirė jaunos.

Kazys Grinius 1879 - 1887 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Čia jam didelę įtaką darė lietuvių kalbos mokytojas P. Arminas, o vėliau - P. Kriaučiūnas, kuris energingai ragino mokinius tautiškai susiprasti ir tvirtai laikytis lietuvybės. Jis juos ragino stengtis kalbėti tik lietuviškai, ginti savo kraštą nuo skriaudų, mylėti savo tėvų žemę ir pan. Šias ir kitas P. Kriaučiūno nuostatas Kazys dėjosi į galvą; vėliau, jau Vokietijoje 1947 m. paskelbtuose atsiminimuose, šio mokytojo veiklą apibūdino kaip “apaštalavimą”.

Taigi, dar tebesimokydamas gimnazijoje nuo 1883 m. Kazys skaitė “Aušrą” ir su savo draugu J. Mačiu pradėjo leisti ranka rašytą laikrštuką “Priešaušrį”, savo straipsnelius pasirašinėdamas “Varnaičio” slapyvardžiu. 1885 m. jis jau leido “Iššiepdantį”. Tai buvo pirmieji K. Griniaus visuomeniniai darbai, kurių jis jau nebevengė iki gyvenimo pabaigos. K. Grinius uoliai platino “Aušrą” ir lietuviškas knygas.

1887 m. baigęs gimnaziją, jis įstoja į Maskvos uto medicinos fakultetą. Nors ir mokydamasis sunkiomis sąlygomis, jis vistiek įsijugė į lietuvių studentų veiklą, kuriai tuomet vadovavo P. Leonas.

Skaityti daugiau...
 

Kultūros istorijos egzamino klausimai

1. Graikijos kultūra: aukso amžius, nelegistynių civilizacijų pasiekimai.
2. Romos kultūra.
3. Krikščionybės išvystymas
4. Vakarų civilizacija ankstyvaisiais viduramžiais.
5. Karolingų renesansas ir jo reikšmė.
6. Vizantijos kultūrine tradicija ir jos reikšme Europos kultūrai.
7. Europos kultūrinis progresas XI – XIII amžiais.
8. Universitetų kultūra.
9. Vėlyvųjų viduramžių kultūriniai bruožai.

Skaityti daugiau...
 

Knygnešiai - kovos dėl lietuviškos spaudos simbolis

Knygnešiai…  Tai vargiai į kitas kalbas išverčiamas žodis. Kitataučiams, nepatyrusiems, kas yra gimtosios kalbos, spaudos švietimo, kultūros draudimas, suprantamas tik tiesiogiai. Tačiau mums, lietuviams,  knygnešio vardas - tai didvyriškumas, tai kovos dėl lietuviškos spaudos simbolis.

Knygnešiai ėjo per Lietuvą, pavergėjų  vadinamą šiaurės vakarų kraštu, platindami lietuvišką spaudą, knygas, žinodami, kad už tai laukia bausmės: kalėjimas, katorga ar tremtis.

XIX a. XX a. pradžioje per lietuviškas žemes ėjo dviejų valstybių siena, Didžiąją  Lietuvą atkirsdama Rusijos imperijai, Mažąją Lietuvą  palikdama Prūsijos pusėje. Lietuviškos spaudos gabenimui svarbiausia kliūtis buvo sienos apsauga, kuria rūpinosi Rusijos policija ir žandarai. Tam tikrose nustatytose vietose sieną legaliai buvo leidžiama pereiti su užsienio pasu bei legitimaciniu bilietu ar tarnybiniu pasu. Lietuvos valstiečiams svarbiausi  buvo legitimaciniai bilietai, kuriuos galėdavo gauti pasienio gyventojai trijų dienų terminui iš ispravniko. Kartais užtekdavo ir muitinės valdininko ar praėjimo punkto viršininko žodinio leidimo.

Smulkiausi knygnešiai bei kiti  inteligentai spaudai gabenti pasinaudodavo legaliu sienos perėjimo būdu. Grįždami iš Mažosios Lietuvos, nusipirkę reikalingos spaudos ir ją suslėpę drabužiuose, vežimuose (slaptose kiaurymėse, dvigubame dugne), persiveždavo ar persinešdavo per praėjimo punktus, muitines.

Skaityti daugiau...
 

Didžioji laisvių chartija

Jono, Dievo meilei Anglijos karaliaus, Airijos senjoro, Normandijos ir Akvitanijos hercogo ir Anžu grafo sveikinimas savo ištikimiems arkivyskupams, vyskupams, abatams, grafams, baronams, justiciarijams, miškų žinybų tarnautojams, šerifams, beilifams, tarnams ir pareigūnams.

Žinokite, kad mes su Dievo įspėjimu ir mūsų sielų išgelbėjimu, ir visų mūsų pirmtakų ir palikuonių, Dievo garbei ir dėl  šventosios bažnyčios išaukštinimo, patariami garbingiausių mūsų Tėvų Stefano, Kenterberio arkivyskupo, primo visos Anglijos ir Šventosios Romos bažnyčios kardinolo, Henriko, Dublino arkivyskupo, Viljamo iš Londono, Petro iš Vinčesterio, Žosleno šventojo, Gugono iš Linkolno, Volterio iš Usterio, Viljamo iš Koventrio ir Benedikto Ročesterio vyskupo; magistro Pandulfo senjoro popiežiaus subdiakono ir jo dvaro nario – brolio Eimeriko, bažnytinės kariuomenės magistro Anglijoje ir kilmingų vyrų: grafo Pembroko Viljamo Maršalo, Salzberio grafo Viljamo, Voreno grafo Viljamo, Arondelos grafo Viljamo, Škotijos konsteblio Alano de - Galojo, Džeroldo sūnaus Voreno, Gereberto sūnaus Petro, Guberto de - Burgo, Puatu senešalo, Gereberto sūnaus Gugono de - Nevilio Matvėjaus, Tomo Baseto, Alano Baseto, Filipo d’ Obinės, Roberto de - Popslio, Džono Maršalo, Gugono sūnaus Džono ir kitų mums ištikimų.

Pirmiausia, prisiekiame Dievu, mūsų chartija patvirtino už mus ir mūsų palikuonis visiems laikams, kad Anglijos bažnyčia būtų laisva ir galėtų naudotis savo teisėmis ir neliečiamumu, rinkimų laisve, kurie yra laikomi svarbiausiais, reikalingiausiais bažnyčiai. Mes laisva valia dar iki nesutarimų, iškilusių tarp mūsų ir baronų, pasiskundėme, savo raštu patvirtinome ir gavome senjoro popiežiaus Inocento Trečiojo patvirtinimą, kuriuo mes vadovausimės ir laikysimės, ir norime, kad ateities kartos sąžiningai per amžius vadovautųsi.

Skaityti daugiau...
 

Solono reformos

Solono reformos yra reikšmingas Graikijos istorijos įvykis. Svarbu ne tik socialinė demoso ir aristokratijos kova, bet ir tai, kad privatinė vergvaldinė nuosavybė pasidarė vertesnė už giminės kilmingumą ir ryšium su tuo ėmė augti amatai bei prekyba, buvo įvesti nauji svorio matai, nauji pinigai.

Įžymus senovės Graikijos filosofas ir mokslininkas Aristotelis, gyvenęs 384 - 322 m. pr. m. e., parašė traktatą „Atėnų politėja", kuriame aprašė Atėnų valstybinę santvarką. Mat Aristotelis buvo sumanęs parašyti veikalą apie valstybinę santvarką apskritai - „Politiką". Bet jis norėjo rašyti šį kūrinį, remdamasis konkrečia medžiaga. Todėl paskirstė savo mokiniams aprašyti 158 Graikijos valstybes, o sau pasiliko Atėnų valstybę - „Atėnų politėja". Šis veikalas pasimetė, ir tik kitų antikinių autorių kūriniuose buvo likę jo ištraukų. Bet XIX a. pabaigoje, kasant Sueco kanalą, „Atėnų politėja" buvo rasta Egipto smėlynuose.

Paėmęs reikalus į savo rankas, Solonas išlaisvino liaudį ir tam kartui, ir ateities laikams, uždrausdamas asmeninę vergystę už skolas. Paskui jis išleido įstatymus ir panaikino skolas, ir privačias, ir valstybines, kas vadinama seisachtija, nes žmonės tarsi nusimetė naštą. Tuo pagrindu kai kas mėgino jį šmeižti. Mat Solonas, ruošdamasis įgyvendinti seisachtija, apie tai papasakojo kai kuriems savo pažįstamiems, ir paskui, kaip kalba demokratai, buvo draugų apgautas; bet anot tų, kurie nori apšmeižti Soloną, jis ir pats prie to prisidėjęs. Sako, jie prisiskolinę pinigų, supirkę už juos daug žemės, o kai netrukus buvusios panaikintos skolos, pasidarę turtuoliais. Iš jų tarpo, girdi, ir kilę tie žmonės, kurie paskui garsėjo kaip „amžini turtuoliai". Tačiau labiau panašus į tiesą demokratų pasakojimas. Iš tikrųjų, jeigu žmogus visais atžvilgiais buvo toks santūrus ir bešališkas, kad, turėdamas galimybę patraukti į save vieną pusę ir tokiu būdu pasidaryti tironu valstybėje, užuot taip pasielgęs, sukėlė abiejų pusių neapykantą sau ir valstybės gerovę bei išgelbėjimą palaikė svarbesniu dalyku už savo asmeninę naudą, tai vargu galėjo atsitikti, kad toks žmogus būtų tepęsis rankas tokiais menkais ir niekingais dalykais. O kad jis iš tiesų turėjo tokią galimybę, rodo ir pašliję valstybės reikalai, ir jis pats užsimena (apie tai) savo eilėraščiuose daugelyje vietų; ir visi kiti tai pripažįsta... vadinasi, šį kaltinimą reikia laikyti melagingu.

Skaityti daugiau...
 

Amonas Ra

Labiausiai egiptiečiai garbino saulės dievą Ra. Jie manė, kad Ra sukūrė žemę, žmones, gyvulius ir augalus. Viename mite Ra sako: “Kai aš atmerkiu akis, žemėje darosi šviesiau, kai užsimerkiu, žemę apgaubia naktis".

"Aš siunčiu žmonėms potvynius ir įkuriu ugnį”. Buvo manoma, kad dievas Ra kiekvieną dieną plaukia saulės laiveliu per dangų, vakare jis numiršta, per naktį pereina per pomirtinį pasaulį, o ryte gimsta iš naujo.

Ra laikytas vyriausiuoju dievu Senosios karalystės laikais. Netoli Memfio veikė dievo Ra šventykla.

Skaityti daugiau...
 

Istoriniai faktai, sąvokos ir istorinės asmenybės, reikalavimai

Skaityti daugiau...
 

Senovės Indija

Sprendžiant iš archeologinių iškasenų, Indijos teritorijoje žmonių gyventa jau paleolite. III tūkstantmečio viduryje Indo slėnyje įsikūrė miestai kuriuos archeologai aptiko XX a. I tūkstantmetyje pr. Kr. susikūrė valstybės, kurias į vieningą karalystę sujungė pirmieji Maurijų dinastijos (321 – 187 m. pr. Kr.) valdovai.

Indija tai – milžiniška šalis, kas iš dalies paaiškina jos gamtos sąlygų įvairovę. Jos teritorijoje esama žemumų ir kalnų, bevandenių dykumų ir vietovių, kur gausiai palyja, stepių ir neįžengiamų  džiunglių.

Ši civilizacija savo teritorijos didumu ir gyventojų skaičiumi jau tolimoje praeityje, kaip ir dabar, buvo viena iš stambiausių valstybių Azijoje. Griežtos pačios gamtos sukurtos ribos atkirto ją nuo išorinio pasaulio ir pasunkino ryšius su kitomis šalimis ir tautomis. Iš pietų, pietvakarių ir pietryčių ją skalauja neaprėpiami Indijos vandenyno, Arabijos jūros, Bengalijos įlankos vandenys, iš šiaurės – užstoja didžiausias ir aukščiausias pasaulyje kalnagūbris – Himalajai. Kalnų kliūtys, nors ir ne tokios neįveikiamos, bet gana galingos, skiria Indiją nuo Irano ir rytuose – nuo Indokinijos.

Indija turėjo nemaža gamtos turtų, reikalingų žmogui gyventi, ir jai palyginti nedaug tereikėjo įsivežti produktų. Itin turtinga bei įvairi buvo šalies flora ir fauna. Be kviečių ir miežių, čia jau senovėje pradėta auginti ryžius, kurie kaip tiktai iš Indijos pirmąkart pateko į Vakarų Aziją, Afriką, Europą. Iš kitų kultūrinių augalų, kuriuos vakaresnės šalys pažino per Indiją, paminėtina cukranendrė ir medvilnė, jau nekalbant apie prieskonius.

Skaityti daugiau...
 

1 Pasaulinis karas

Dviejų karinių - politinių blokų susidarymas ir jų prieštaravimų didėjimas.

Vokietija XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioj virto viena galingiausių ekonominiu ir kariniu atžvilgiu valstybių. Ji su silpnesnėmis valstybėmis - Italija, Austrija-Vengrija, Japonija - siekė perdalyti pasaulį, kuriame politinę persvarą turėjo senosios daug svetimų žemių ir kolonijų turinčios valstybės.

Ypač dideli prieštaravimai iškilo tarp Vok. ir Didžiosios Britanijos dėl kolonijų, DB užplūdusių Vok. prekių, augančio Vok. laivyno. Buvo prieštaravimų tarp Vok. ir Pranc., Rus.

Vok., Austrija - Vengrija ir Italija 1882 sudarė Trilypę Sąjungą. 1891 - 1907 susidarė Pranc., Rus, DB karinė - politinė sajunga Antantė. Tarp šių blokų ėmė kilti daug nesutarimų.

1914 birželio 28 Sarajeve serbų patriotai nužudė Austrijos - Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą. Austrija - Vengrija, gavusi Vokietijos sutikimą, po mėnesio paskalbė karą Serbijai, kurią stojo ginti Rusija. Tada Vokietija paskelbė karą Rusijai ir pradėjo karo veiksmus prieš Prancūziją. Tada karą Vokietijai paskalbė DB. Trilypės sąjungos pusėje 1914 rudenį į karą įsitraukė Turkija. Karo pradžioje Antantė sumobilizavo 11mln., o Trilypė sąjunga - 6 mln. kareivių. Visos valstybės siekė grobikiškų tikslų, bet kalčiausia buvo Vok., nes ji siekė pirmauti pasaulyje.

Skaityti daugiau...
 

Šiaurės Atlanto sutartis

Šios Sutarties Šalys dar kartą patvirtina savo ištikimybę Jungtinių Tautų Įstatų tikslams bei principams ir troškimą gyventi taikoje su visomis tautomis ir visomis vyriausybėmis.

Jos yra pasiryžusios saugoti savo žmonių laisvę, bendrą paveldą ir civilizaciją, grindžiamus demokratijos, asmens laisvės ir įstatymo viršenybės principais.

Skaityti daugiau...
 

Reformacija

Reformacijos  Lietuvoje  istoriografijoje,  peržvelgus  ją  bendriausiais  bruožais  tuo požiūriu,  kaip suvokiama  pati Reformacija,  išsiskiria  kelios  pagrindinės  istorikų  grupės. Lenki jos  ir  Vokietijos  istorikai  Lietuvos  Reformaciją  laiko  jų  kultūrų  išspinduliuotu  rezultatu.  Reformacija  vertinama  kaip  svetimų  kultūrų  sukeltas  reiškinys.  Z. Ivinskis  Reformacijos  plitimo  Lietuvoje  priežastimi  laikė  pačios  katalikų  bažnyčios  silpnumą,  žemutinio  dvasininkų  sluoksnio  nepakankamą  pasirengimą  darbui  ir  kaimyninių  protestantiškų  valstybių  įtaką.

Dėl  Reformacijos  pradžios  Lietuvoje  istorikai  sutaria – tai XVI  a.  4  dešimtmetis:  1536 m.  Šilalėje  evangeliškus  pamokslus  jau  sakė  Jonas  Tartilavičius  Batakietis,  1539 - 42  m.  Vilniuje  veikė  Abraomas  Kulvietis,  įkūręs  mokyklą;  į  liuteronų  pusę  linko  Jonas  Radvila,  Kęsgailos  ir  kt.

Lietuvos  istorikai  buvo  linkę  Reformacijos  pabaigą  matyti  jau  tada,  kai  į  Lietuvą  atvyko  jėzuitai,  Kontrreformacijos  pradžios  laikotarpį  priskirdami  jau  nebe  Reformacijos  raidai;  dauguma  jų  paskutinio  XVI  a.  Ketvirčio  procesus  priskyrė  Kontrreformacijai,  kaip  dominuojančiai  jėgai.

Tačiau  Reformacijos  pabaiga  laikomas  XVII  a.  vidurys:  1658  m.  Lenkijos – Lietuvos  paskelbė  baniciją  arijonams,  XVII  a.  vidurio  karai  su  Švedija  ir  Rusija  buvo  kultūrinio  ir  politinio  periodo  pabaiga.  Po  šių  įvykių  naujos  protestantų  bendruomenės  jau  nebesisteigė,  evangelikų  bažnyčių  tinklas  buvo  sugriautas  ir  jis  nebepajėgė  visas  atsikurti,  naujos  bažnyčios  nebebuvo  statomos,  o  svarbiausia – sumažėjo,  nors  visai  ir  neišnyko,  evangelikų  įtaka  Lietuvos  visuomeniniams  procesams.

Laikotarpį,  per  kurį  reformacijos  galia  Lietuvos  visuomenėje  buvo  dominuojantis  veiksnys,  galima  vadinti  Reformacija.  Reformacija  vadiname  procesus,  kuriuos  XVI – XVII  a.  sukėlė  bažnyčios  ir tikėjimo  reformos.  Taigi  Reformacija,  kaip  aktyvus  visuomeninis,  religinis,  kultūrinis  judėjimas  Lietuvoje  truko  apie  100  metų.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 6 iš 6
Istorija
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt