www.spargalkes.lt

Istorija

Graikų pasaulis

Niekas gerai nežino,iš kur graikai kilę. Istorikai mano, kad ši tauta susidarė iš genčių, atėjusių iš Indijos ir Centrinės Europos.

Graikai save laikė viena tauta - helėnais (tai romėnai juos pavadino graikais). Kitataučius jie niekino ir vadino barbarais.

Kiekvienas miestas - valstybė turėjo savitą valdymo tvarką. Mūsų vartojamas žodis „politika“ yra kilęs iš graikiško žodžio polis, reiškiančio miestą. Kai kuriuose miestuose klestėjo demokratija. Kituose valdžią buvo paveržę ir viešpatavo tironai. O Spartą valdė du karaliai, tardamiesi su seniūnų taryba, kurią sudarė 60 metų sulaukę vyrai. Tačiau dauguma miestų - valstybių paklusdavo turtingiems žemvaldžiams ir didikams - aristokratams. Žodis „aristokratas“ susideda iš graikiškų žodžių aristo (geriausias) ir kratas (valdžia). Buvo manoma, kad aristokratai geriausiai moka tvarkyti valstybės reikalus.

Olimpinės žaidynės buvo rengiamos Dziauso garbei pietų Graikijos mieste Olimpijoje. Pirmosios žaidynės įvyko 776 pr. Kr. Jos vyko kas ketveri metai ir ilgainiui tapo svarbiausia religine švente. Susirinkdavo daugybė žmonių iš visos Graikijos. Šventė vykdavo vasarą ir trukdavo penkias dienas. Šventė prasidėdavo maldomis ir religinėmis apeigomis, paskui vykdavo varžybos: žirgų lenktynės, kumštynės ir pentatlono rungtynės. Pentatloną sudarė pekios rungtys: 180 m. Bėgimas, ieties ir disko metimas, šuolis į tolį ir imtynės. Kita rungtynių rūšis vadinosi pankratjas: varžovams buvo leidžiama viskas, drausta tik kandžioti priešininką ir badyti jam akis. Teisėjas turėjo lazdą pažeidėjui sudrausti. Be sporto rungtynių, varžydavosi retoriai ir poetai. Olimpiadų nugalėtojai tapdavo garsenybėmis.

Skaityti daugiau...
 

Hetitai

17 a. pr. Kr. viduryje iškilo senoji Hetitų karalystė, kurios sostinė - Hatušo miestas, klasikinis šios valstybės laikotarpis apima maždaug 1460 - 1200 m. pr. Kr . Ji daugmaž sėkmingai kovojo su Egiptu, savo įtaka plėtė į pietus ir į vakarus, kur sugebėjo nugalėti Mitanijos karalystę. Hetitai buvo indoeuropiečiai, jie savo valstybę sukūrė gyvenusių hatų teritorijoje.

Dievai ir jų trejetas Hetitų dievų panteoną sudaro 1000 dievų. Svarbiausi trys dievai: Saulės dievas Tivat,  tai dangiškas Saulės dievas, šalių karalius, žmonijos piemuo. Saulės deivė Hebat - Saulės deivė iš Arinos, šalių karalienė.ir Vėjo dievas Taru (Tešubas), tai lietaus ir audros dievas, vaizduojamas tarp dviejų jaučių, lydimas kalnų dievybių.

Vėjo dievo sunūs - jaunas dievas Telipinas. Siu Siumis artimas Dzeusui; dievas raitelis Pirva; mėnulio dievas Kasku; Dievas Sostas; Vėjo dievas iš Neriko; Vėjo dievas iš Zipalandos; Vėjo dievas iš Halapos; Karo stovyklos Vėjo dievas; deivė Hanahana; deivė Kamrusepa; vėjo dievo duktė - Inara; deivė Cifuri-Kamrusepa; dangaus valdovas Alalu; Hesiodas, Uranas, Kronas, Dzeusas; okeano dukra - Šertapšurubi Šventykla, jos įranga. šventykla suprantama kaip dievo gyvenamoji vieta. Šventyklą supo mūras, į "šventorių" buvo patenkama pro  didelius vartus, per tam tikrą prieangį buvo galima prieti prie dievybės stabo. Netoliese buvo miegamasis, stovėdavo kultiniams tikslams naudojami sostas ir keturkampis židinys.

Skaityti daugiau...
 

Jonas Vailokaitis

Jonas Vailokaitis gimė 1886 m. birželio 25 d. Šakių apskrityje, Sintautų valsčiui, Piktžirnių kaime.

1908 m. baigė Peterburgo prekybos ir pramonės institutą, grįžo į Lietuvą. Tarnavo Marijampolės “Žagrės” kooperatyve.

1912 m. su kunigu broliu Juozu Kaune įkūrė “Brolių Vailokaičių ir bendrovės” banką nusigyvenusių bajorų dvarams supirkti, juos parceliuoti ir išsimokėtinai parduoti lietuviams.

Pirmojo pasaulinio karo metais dėl lietuviškos veiklos okupacinės valdžios kalintas, vėliau laikytas policijos priežiūroje.

1917 m. rugsėjo 18 - 22 d. Lietuvių konferencijoje išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

1919 m. kartu su broliu Juozu įkūrė Ūkio banką ir buvo jo vadovas. 1920 m. išrinktas į Steigiamąjį Seimą, Valstybės finansų ir biudžeto komisijos pirmininkas.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos istorija (knyga)

Ši knygelė skirta visiems besidomintiems mūsų tautos istorija. Čia pateikiama Lietuvos valstybingumo ir parlamentarizmo raida, Lietuvos valdovai ir vadovai nuo XIII amžiaus \ iki Šių dienų, svarbiausi istoriniai įvykiai, datos.

"Lietuvos istorija" labai tiks kaip konspektas 10 - 12 klasių mokiniams, besiruošiant laikyti abitūros egzaminą.

Ši pagalbinė mokymo priemonė palengvins ir mokytojo darbą,- pamokoje atsiras daugiau galimybių ir laiko praktiniam darbui su istoriniais dokumentais, testais, žemėlapiais, karikatūromis.

Lietuvos valstybės administracijos kūrimas prasidėjo nuo Valstybės Tarybos ir Laikinosios vyriausybės sudarymo.

Lietuvos Respublikos valdymo sistema buvo nustatyta jos Konstitucijose. 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 40 - asis ir 1928 m. Konstitucijos 42 - asis straipsnis skelbė, kad Lietuvos Vyriausybę sudaro Respublikos Prezidentas ir Ministrų kabinetas. 1938 m. Lietuvos Konstitucijos 95 - asis straipsnis skelbė, kad Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir kiti ministrai. Pagal 1922 m.

Konstituciją Respublikos Prezidentą trims metams rinko Seimas. Respublikos Prezidentas buvo ir vyriausias visų Respublikos ginkluotųjų pajėgų viršininkas, jis atstovavo Respublikai, akredituodavo pasiuntinius ir priimdavo svetimų valstybių pasiuntinius.

Skaityti daugiau...
 

Europa pirmaisiais pokario metais (testas)

Skaityti daugiau...
 

Bastilijos paėmimas

Bastilijos paėmimas. Absoliutizmas nustojo egzistuot - 1789 07 01.

Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija - 1789 08. Konstitucija - 1791 m. Komunos sukūrimas - 1792 08.

Monarchijos nuvertimas - 1792 08. Prancūzija paskelbiama respublika - 1792 09.

Nukirsdintas karalius Liudvikas 16 - 1793 01. Jakobinų ir  žirondistų  kova - 1792 - 1793 m. Sukilimas  Vandėjoje  -  1793 m.

Jakobinų diktatūros įvedimas - 1793 06. Konstitucijos priėmimas - 1793 m. Termidoro 9 - osios p. - 1794 07.

1799 - monarchistų maištas ir Napoleono politinės karjeros pradžia.1802 m. - pasiskelbia konsulu iki gyvos galvos.

Skaityti daugiau...
 

1920 m. Lietuvos sutartis su Rusija

Pažymėtieji įgaliotiniai, viens kitam pateikę įgaliojimus ir pripažinę juos esant sustatytus tinkama forma ir reikiama tvarka, susitarė dėl šių dalykų:

Straipsnis I. Remdamasi Rusijos Federacijos Socialistinės Tarybų Respublikos paskelbtąja visų tautų teise laisvai apsispręsti ligi joms visiškai atsiskiriant nuo valstybės, kurios sudėtyje jos yra, Rusija be atodairių pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis sėkmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi Lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.

Kad Lietuva buvo kuomet priklausiusi Rusijai, tas faktas neuždeda Lietuvių tautai ir jos teritorijai jokių pareigų Rusijos link.

Straipsnis II. Valstybės siena tarp Lietuvos ir Rusijos eina:

Prasidėdama nuo tos vietos, kur Gorodniankos upė įteka į Bobro upę, tolumo 2 varstai į rytus nuo Čarnalaso kaimo Gorodniankos upe tarp Chmelnikų - Chmelevkos ir Levkų  - Olšos kaimų; nuo ten sausuma į Veselavo kaimo pietų šoną, nuo ten bevardžiu Kamenos upės intaku iki tos vietos, kurtasis intakas įteka į minėtąją Kamenos upę tolumo apie varstą nuo Veselavo kaimo. Toliau Kamenos upės tėkme aukštyn apie varstą; nuo ten sausuma maždaug valsčiaus valdybos link kaime Nerastnaja ligi pat bevardžio Sidros upės intako versmių; toliau tuo intaku iki jo santako su  Sidra tolumo apie varstą nuo Siderkos kaimo; nuo ten Sidros (Siderkos, Sidriankos)  tėkme tarp Šeštakų ir Siderkos kaimų, pro Sidros miestelį, tarp Jurašių ir Ogorodnikų kaimų pro Beniašių kaimą, pro Litvinkos kaimą, tarp Zveranų ir Timanų, iki Lovčikų kaimo; nuo ten sausuma į Valkušių kaimo pietų šoną; nuo ten į Čupranovo kaimo šiaurės šoną; toliau į aukštumą, kurioj stovi trigonometrinis punktas ( 108,0) tolumu apie varstą į pietus nuo Navodielių kaimo; toliau į Tolčių sodybų šiaurės šoną tolumo maždaug varstas į šiaurę nuo jų; nuo ten į Dubavosios kaimo pietų šoną; toliau Induros upe, pro Lukšių kaimą, pro Induros miestelį, pro Prokapavičių kaimą, pro Bieliavo kaimą; toliau Lašos upe pro Babrauninkų kaimą ir toliau šita upe iki jos santako su Svisločim.

Skaityti daugiau...
 

Vincas Kudirka

Vincas Kudirka gimė 1858 metų gruodžio 31 dieną Vilkaviškio apskrityje, Paežerių kaime, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Iš tėvo paveldėjo tvirtą būdą, savarankiškumą ir atkaklumą.Iš motinos - meno palinkimą. Jo motina pasak paties V. Kudirkos, gražiai dainavo, labai puikiai margino margučius, labai dailiai sekė pasakas ir prie tų dailių dalykų mane pritraukė”. Iš motinos jis paveldėjo puikų balsą, gerą klausą, stiprų pasakotojo talentą ir iš mažens palinkimą piešti.

Dešimties metų amžiaus V. Kudirka pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Jau tuomet jis pasižymėjo gabumais, gražia rašysena ir muzikiniu talentu. 1871 metais  baigęs pradžios mokyklą įstojo į Marijampolės gimnazijos pirmą klasę. Ir čia gabumais atkreipė visų dėmesį. Mėgo svečiuotis, o draugija, kurioje dalyvaudavo, buvo lenkiška ar sulenkėjus, tad ir jis pats nepajuto, kaip su ja sutapo, kaip pasidavė jos srovės nešamas. Nors ir lankė lietuvių kalbos pamokas, tačiau jos įtakos jam nedarė.

Baigęs šešias klases ir tėvo verčiamas, 1877 metais V. Kudirka įstojo į Seinų kunigų seminariją. Tačiau, būdamas linksmo ir gyvo būdo jaunuolis, nelinkęs tapti dvasininku, V. Kudirka negalėjo pakęsti slopaus seminarijos režimo bei tvarkos. 1879 metais jis buvo pašalintas dėl “pašaukimo stokos”. Pašalinimas iš kunigų seminarijos V. Kudirką supykdė su išdidžiu tėvu, ir to pykčio šešėlis visą gyvenimą temdė judviejų santykius.

1879 metais V. Kudirka grįžo į Marijampolės gimnaziją, norėdamas ją baigti. Čia jis toliau rašinėjo eilėraščius ir straipsnelius lenkų kalba, buvo nelegalaus gimnazistų laikraštėlio redaktorius ir aktyviausias bendradarbis. Tai buvo pirmieji V. Kudirkos literatūros ir žurnalistikos bandymai.

Tuo metu Marijampolės gimnazijoje viešpatavo lenkiškumo atmosfera. Baigęs šią mokyklą (1881 m.), V. Kudirka save irgi laikė lenku. Jis išvyko studijuoti ne į Maskvą, kur mokėsi nemažas jo draugų būrys, bet į Varšuvos universitetą, nors ir negalėjo ten gauti stipendijos. Vienerius metus paklausęs filologijos paskaitų ir nusivylęs menku dėstymu, V. Kudirka perėjo į medicinos fakultetą. Netekęs namiškių paramos, jis turėjo verstis privačiomis pamokomis, paskaitų perrašinėjimu, grojimu orkestre ir pan.

Skaityti daugiau...
 

Airijos - Jungtinės Karalystės konfliktas

Taigi 1169 m. į Airiją įsiveržė anglų ir normandų feodalai, kurie 1171 m. čia įkūrė savo koloniją (vėliau pavadintą Peiliu). Airių klanai (o taip vadinosi keltų pirmykštinės bendruomenės formos) kartkartėmis sukildavo prieš užkariautojus (1315 - 1318 m., 1394 - 99 m.).

XVI a. anglai prievarta pradėjo naikinti klanų sistemą, konfiskuoti airių žemes (reformacijos platinimo dingstimi), likviduoti anglų - airių diduomenės ir airių klanų vadų valdžią, plėsti valdomą teritoriją. Į tai buvo reaguota dar keliais sukilimais: Šano O’Nylio sukilimu (1559 - 67 m.), Dezmono sukilimu (1569 - 83 m., su pertraukomis). Beje per šį sukilimą airiai prašė katalikiškų valstybių, ypač Ispanijos, paramos, tačiau ir su ispaniškuoju desantu sukilimas buvo pralaimėtas.

Po to įvyko didžiausias iki to laiko Tirono ir Tirkonelio sukilimas (1594 - 1603 m.). Galima sakyti, kad tuo metu sąlygos Airijoje buvo baisios - klanų vadai kariavo tarpusavyje, o anglai, kaip minėjau, stengėsi įdiegti protestantizmą ir užkariauti naujų žemių. Padėtį blogino ir centralizuotos valdžios Airijoje nebuvimas ir anglų gobšumas. Sukilimas buvo labai žiaurus, na, tiek, kad Karalienė pasakė, kad jei jis užsitęs, „jai nieko neliks, tik kaip valdyti pelenams ir lavonams”. Airiai laimėjo keletą mūšių, bet sukilimas buvo pralaimėtas.

Skaityti daugiau...
 

I pasaulinio karo padariniai (referatas)

Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo 1914 metais. Tai buvo karas tarp dviejų imperialistinių valstybių blokų dėl pasaulio perdalijimo. Šiame kare dalyvavo daugiau kaip 30 valstybių. Iš vienos pusės - tai Vokietija, Austrija - Vengrija, vėliau prisijungusios Turkija, Bulgarija ir kt. valstybės. Iš kitos pusės - Antantės sąjungos, vadovaujamos Anglijos, Prancūzijos ir  Rusijos, šalys: Japonija, Italija, JAV, Graikija, Serbija, Albanija ir kt. valstybės.

Pirmasis pasaulinis karas baigėsi 1918 metais lapkričio 11 dieną, kai tarp Vokietijos ir jos priešininkų Kompjeno miške, netoli Paryžiaus, buvo pasirašytos paliaubos. Rusija, sukrėsta Vasario buržuazinės demokratinės revoliucijos ir bolševikų Spalio perversmo, iš  karo  išstojo  dar  1918 m. kovo  3 d., su Vokietija ir jos sąjungininkėmis Brest Litovske pasirašiusi separatinę taikos sutartį.

Po pirmojo pasaulinio karo pasikeitė politinis pasaulio žemėlapis. Nustatyti pasaulio tvarką po karo turėjo Taikos konferencija, prasidėjusi Paryžiuje 1919 metais sausio 18 dieną. Po kelis mėnesius trukusių derybų, įveikus smarkius nesutarimus, konferencija parengė taikos sutartį su Vokietija. Sutartis pasirašyta 1919 metais birželio 18 dieną Versalio rūmuose.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvių politinių partijų požiūris į karą 1914 metais

1914 metais dėl vietos po saule kariauti pradėjo Europos valstybės. Karas vyko tarp dviejų blokų: Trilypės sąjungos vienoje pusėje (Susidedančios iš Vokietijos, Austro - Vengrijos, Turkijos ir kitų smulkesnių valstybėlių, ir Antantės (susidedančios iš Rusijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos).

Europos dešiniojo sparno partijos kaip ir dera buvo tikėtis, tuoj pat paskelbė, kad jų tikslas yra savos Vyriausybės pergalė. Svarbiausias klausimas buvo tas kaip pasielgs Europos socialistų partijos, kurios jau tada buvo apsijungusios į II tarptautinį socialistų Internacionalą. Viena iš galingiausių socialistų internacionalo grupuočių Vokietijos reichstago socialistų frakcija balsavo už kreditų suteikimą karui vykdyti.

Savo vyriausybes parėmė Belgijos, Prancūzijos, austro - Vengrijos, Anglijos socialistai. Tokias pačias mintis pareiškė Rusijos dūmos deputatai menševikai. Netgi tos partijos, kurios laikėsi nesutaikomos politikos carizmo atžvilgiu iš esmės nedarė, jokių žingsnių, kas susilpnintų Rusijos valstybės tvirtumą ir trukdytų jai laimėti karą. Savo opozicingumą tokios grupuotės nurodinėjo sąvoka "lojali" opozicija.

Tuo tarpu revoliucinei socialdemokratai ypač Rusijoje paragino laikyti visiškai kitokios taktikos Pagrindinis taktinis uždavinys buvo siekti savo šalies vyriausybės pralaimėjimo kare, numatant , kad tokios taktikos turi laikytis visų kariaujančių šalių socialistai bei paversti imperialistinį karą pilietiniu.

Skaityti daugiau...
 

1797 m. konstitucija

Stanislovas Augustas iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaičių, Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenki tautai,
pripažindami, jog mūsų visų likimas priklauso vien tik nuo tautos konstitucijos įvedimo ir ištobulinimo, iš ilgos patirties pažinę įsisenėjusias mūsų valdymo ydas, siekdami pasinaudoti metu, kuriame Europa yra atsidūrusi, bei ta blėstančia akimirka, kuri mus sugražino mums patiems, laisvi nuo žeminančių svetimos prievartos reikalavimų, labiau už gyvybę, už asmeninę laimę brangindami politinę egzistenciją ir tautos, kurios likimas patikėtas mūsų rankoms, išorinę nepriklausomybę bei vidine laisve, taipogi norėdami pelnyti esamų ir būsimų karrų palaiminimą bei dėkingumą, nebodami kliūčių, kurios gali sukelti mumyse aistras, visuotinio gėrio, laisvės įtvirtinimo, mūsų tėvynės ir jos sienų išsaugojimo vardan su didžiausia dvasios tvirtybe priimame šia Konstituciją ir skelbiame ją šventa ir neliečiama, kol tauta įstatymo numatytu laiku savo aiškia valia pripažins būtina pakeisti joje kokį nors straipsnį. Ir šią Konstituciją kuri visa kame atitikti kiti dabartinio Seimo išleisiami įstatymai.

Skaityti daugiau...
   

Fašizmas Europoje

Fašistų veikla buvo grindžiama iš esmės tais pačiais principais bei metodais, jie siekė įvesti - totalitarinį režimą. Fašistinei valdžiai būdinga prievarta, griežta piliečių ir visuomeninio gyvenimo kontrolė. Fašistai remdamiesi viduriniais sluoksniais plačiai naudojo socialinę demagogiją, prievartos priemones, propagavo nacionalizmą, karines ekspansijas, rasinę nelygybę. Fašizmo ideologija buvo grindžiama geopolitika, rasistinėmis prancūzų rašytojo Ž.A de Gobino teorijomis, bei vokiečio filosofo O Špenglerio idėjomis. Fašizmas atsirado jau karo metais , susiformavus galingiems monopolijų susivienijimams, tarp verslininkų ir valstybės atsirado ekonominė trintis. Daug kas tuo metu palaikė fašistus, nes tada jie atrodė, kaip ryžtinga ir patikima jėga, galinti atkurti po karo sugriauta tvarką, pasipriešinti komunistiniam judėjimui ar net jį sutriuškinti, įveikti visuomenės pakrikimą.

Fašistiniams judėjimams įsigalėti padėjo jų metodai. Jie kūrė sukarintas draugoves, demagogiška propaganda formavo tautų "skriaudų jausmą", įvedė griežta organizacinę struktūrą ir discipliną, neginčijąmą vado autoritetą.

Fašistų vadas buvo Benitas Musolinis, kuris su savo bendraminčiais kritikavo silpną liberalų vyriausybę, socialistus, vėliau pradėjo kovą dėl valdžios. Fašistai greitai gavo tai, ko siekė, nes nuolat besikeičiančios vyriausybės nesiėmė jokių priemonių prieš fašistus. 1922 10 29 Italijos karalius pavedė Musoliniui sudaryti vyriausybę. Ji buvo koalicinė, o taip savo kalboje Musolinis pasakė "mums reikia visiškos valdžios ir mes patys prisiimam visą atsakomybę". Atėjęs į valdžią Musolinis netapo kapitalistų įrankių, nes turėjo savo planų ir tikslų.

Skaityti daugiau...
 

Actekų Civilizacija (referatas)

Meksika išsiskiria lanšafto - įkaitusio smėlio pliažai, snieguotos vulkanų viršūnės, kaktusais apaugusios išdžiūvusios dykumos, drėgnos tropinės džiunglės, sūrios lagūnos - įvairove. Ši šalis - įvairių klimatinių juostų, senųjų civilizacijų griuvėsių, viduramžių ir šiuolaikinės civilizacijos mišinys. Meksika - tai spalvų ir garsų, genčių ir etninių grupių kaleidoskopas. Tai didžiulė mistinė savo praeitimi ir kartu žemiškai gyva šalis, užimanti beveik 2 mln. km2 plotą, kur įsikūrę 92 mln. toltekų, zapotekų, actekų, majų ir daugelio genčių ir tautelių palikuonys.

Visame dideliame žemyne susiduria tikrai nemažas skaičius kultūrų. Visos jos vertos dėmesio ir patrauklios, bet pačios didžiausios tai - actekai, majai ir inkai. Jų palikimas ir neišdildoma istorija įsirėžė giliausiai į mūsų pasaulio istoriją. Kalbėdami apie didžiąsias mūsų kontinento civilizacijas negalime nepaminėti ir galingų actekų su savo pasiekimais ir laimėjimais, kurie stebina ir dabar.

Visa vidurio Amerikos civilizacijos istorija yra skiriama į tris pagrindinius periodus: priešklasikinį, klasikinį ir poklasikinį, kurie apima laikotarpį nuo 2000 m. pr. m. e. Priešklasikiniu laikotarpiu klestėjo olmekų kultūra. Antrasis periodas - Tenotičlano ir majų klestėjimo laikotarpis, o poklasikinis - karų ir nesantaikos, karingų toltekų ir actekų imperijos metas.

Į Mechiko slėnį jie atvyko kaip klajokliai. Juos vadino daugeliu vardų. Vienas iš pirmųjų buvo Čičimekai, Šunų sūnūs - taip juos vadino šiaurėje, kur dabar yra Čihuahua. Jie mito žiurkėmis, kiškiais, laukiniais augalais ir šaknimis. Buvo žinomi Mechikos vardu, o tai davė vardą ir tam kraštui.

Skaityti daugiau...
 

Istorinės datos

Čia surinktos 6 - 7 kl. istorijos kurso datos, kurios apima senovės ir viduramžių istoriją. Dėl aiškumo čia įtrauktą ir daugiau, kitų laikotarpių datų (pvz.: Naujausiųjų laikų), nes istorijos kursas gan padrikai šokinėja iš vieno laikotarpio į kitą. Šalia karų, kovų, mūšių ir sukilimų parašytos kovojusios pusės (“ir” skiria priešingas puses. Pvz.: “anglai ir prancūzai” reiškia “anglai – prancūzai”.). Dabar, būdamas 9 kl., pradėjau rinkti Naujausiųjų laikų datas, kurios, kai tik bus surinktos.

2600 m. pr. m. e. – Baigta Cheopso piramidės statyba.

1792 – 1750 m. pr. m. e. – Hamurabio valdymas.

480 m.  pr. m. e. - Kserkso kariuomenes įsiveržimas į Graikiją. Persai ir graikai.

Skaityti daugiau...
 

Napoleonas Bonapartas (1769 - 1821 m.) ir jo epocha Europoje (lentelė)

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos istorija Naujausieji laikai

I str.  Lietuvos ir SSRS draugingumui sustiprinti Vilnius ir Vilniaus sritis Sovietų Sąjungos perduodami Lietuvos respublikai, įjungiant juos į Lietuvos valstybės teritorijos sudėtį ir nustatant sieną tarp Lietuvos Respublikos ir SSRS pagal pridedamą žemėlapį…

II str. Lietuvos Respublika ir SSRS prižada teikti viena kitai visokią pagalbą, įskaitant čia ir karinę, Lietuvos užpuolimo ar jos užpuolimo grasymo atveju, o taip pat SSRS užpuolimo ar jos užpuolimo grasymo per Lietuvos teritoriją ir bet kurios Europos valstybės pusės.

IV str. Lietuvos Respublika ir SSRS pasižada drauge ginti Lietuvos sienas,kuriam laikui SSRS suteikiama teisė savo lėšomis laikyti bendru susitarimu nustatytose Lietuvos Respublikos vietose griežtai aprėžtą Sovietų sausumos ir orinių ginkluotų pajėgų kiekį…

Skaityti daugiau...
 

V. Čerčilio kalba

Būtų neteisinga ir neapdairu patikėti atominės bombos gamybos slaptus duomenis ar patirtį, kurią šiuo metu turi JAV, Didžioji Britanija ir Kanada, tarptautinei organizacijai, kol ji dar yra kūdikis.

Aš nemanau, kad mes visi galėtume ramiai miegoti, jei padėtis pasikeistų ir kokia nors komunistinė ar neofašistinė valstybė monopolizuotų šiuo metu tuos baisius duomenis. Vien tik pagąsdinimui jie gali būti lengvai panaudoti primetant totalitarinius režimus laisviems demokratiniams kraštams.

Aš pereinu prie pagrindinio punkto, t. y. to, ko čia atvykau pasakyti. Jokia tarptautinė organizacija negalės augti nei užkirsti kelio karui be to, ką aš pavadinau broliška tautų, kalbančių angliškai, asociacija.

Tai reiškia ypatingus santykius tarp Didžiosios Britanijos, viena, ir JAV - antra.

Dabar ne laikas sakyti skambias kalbas. Būsiu tikslus. Britanijos asociacija reikalauja ne tik stiprinti draugystę ir savitarpio supratimą tarp mūsų dviejų giminingų visuomeninių sistemų, bet ir išlaikyti artimus santykius tarp mūsų karinių patarėjų, bendrai studijuojant galimus pavojus, naudojant vienodo tipo ginklus ir mokymo priemones, keičiantis karininkais ir koledžų klausytojais. Taip pat turi būti numatytos sąlygos, atitinkančios abiejų valstybių saugumo interesus, naudojant visas karines jūrų ir aviacijos bazes, priklausančias abiems valstybėms.

Skaityti daugiau...
 

Duaitas Deividas Eizenhaueris

D. Eizenhaueris gimė spalio 14 dieną, 1890 metais Denisone, Teksaso valstijoje. Pravardė “Ike”. Profesija – kareivis. Politinės pažiūros – respublikonas. Parašė keturias knygas. Jis buvo trečias iš septynių Davido Jokūbo ir Idos Elizabetos Eizenhauerių sūnų. Sulaukęs 21 metų, 1911 metų birželio 14 dieną jis įstojo į Jungtinių Valstijų Karo akademiją, West Pointe, Niujorko valstijoje ir baigė ją per ketverius metus įgydamas antrojo leitenanto laipsnį. 1916 metais birželio pirmąją vedė Mamie Geneva Doud, kuri jam pagimdė du vaikus – Doudą Duaitą ir Džoną Šeldoną Doudą. Pirmasis jų sulaukęs ketverių metų mirė, antrasis gyvas ligi šiol. 1920 metais jis tapo kapitonu, tais pačiais metais ir majoru.

Mėtė jį valdžia po visą Ameriką. Ir kur jis tik nebuvo. Jis tarnavo Teksaso, Džordžijos, Kanzaso, Merilendo, Pensilvanijos, Niu Džersio, Kolorado, Vašingtono valstijose. Pora metų jis tarnavo kaip vyresnysis pareigūnas Panamos kanalo zonoje. 1935 rugsėjį jis buvo išsiūstas į Filipinus, kur keturis metus buvo Generolo Duglaso MacArthuro, Filipinų vyriausybės karinio patarėjo padėjėju. 1936 tapo pulkininku. Antro pasaulinio karo pradžioje Eizenhaueris buvo paskirtas į trečią JAV armiją San Antonijuje, Teksaso valstijoje. Po kelių mėnesių jis buvo paskirtas šios armijos vadu. 1941 metų pabaigoje jis iškeitė tarnybą Teksase į darbą Generaliniame štabe Vašingtone. Eizenhaueris dirbo Karinių planų divizijoje kaip Ramiojo vandenyno zonos karinis ekspertas. 1942 vasarį jis tapo Karinių planų divizijos generolu. 1942 birželį jis buvo paskirtas į Europą  JAV karinių pajėgų Europoje vadu. Apsistojo Londone. Po pusės metų jis tapo sąjungininkų kariuomenės Šiaurės Afrikoje vadu. Po to vėl grįžo į Europą. 1945 vadovavo JAV okupacinei kariuomenei Vokietijoje. Pasibaigus antrajam pasauliniam karui, lapkričio mėnesį 1945 metais jis tapo JAV karinių pajėgų vadu, 1948 Kolumbijos universiteto prezidentu. 1950 – 1952 NATO ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas. 1952 lapkričio 4 išrinktas JAV prezidentu. Dvi kadencijas juo išbuvęs pamatė Korėjos karo pabaigą, pamatė kaip Aliaska ir Havajai tampa JAV valstijomis. Būdamas prezidentu, sustiprino ekonomikos militarizavimą, slopino demokratines laisves, vykdė užsienio politiką iš jėgos pozicijas. 1957 metais paskelbė nacionalinio išsivadavimo judėjimo Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose slopinimo doktriną, kuri vėliau buvo priimta kaip įstatymas. Ši doktrina bandė išplėsti JAV įtaką šiame rajone, išplėsti atramos puktų prieš TSRS ir kitas socialistines šalis sitemą.

Skaityti daugiau...
 

Gediminas

Gediminas (apie 1275 – 1341 m.), Lietuvos karalius 1316 – 1341 m. Istorinėje literatūroje jis paprastai tituluojamas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, tačiau visi to meto užsienio valdovų oficialūs dokumentai, visi metraštininkai ir jis pats save vadino tik  Lietuvos arba Lietuvos ir Rusų karaliumi. Didžiuoju kunigaikščiu jį pirmą kartą pavadino XV a. J. Dlugošas.

Nei amžininkai kronikininkai, nei oficialūs dokumentai įsakmiai nepažymėjo Gedimino kilmės ir įsiviešpatavimo aplinkybių.

Tik palyginti neseniai buvo nustatytas Gediminaičių  dinastijos pradininkas - Skalmantas, gyvenęs apie XIII a. vidurį. Jis buvo  veikiausiai Pukuvero – Butvydo tėvas, Gedimino senelis. Manoma, kad po 1295 m. (žuvus Daumantui) Skalmanto sūnus Butigeidis tapo did˛iuoju kunigaikščiu, o apie 1292 m. didžiojo kunigaikščio sostą užėmė kitas Skalmanto sūnus, Gedimino tėvas Pukuveras – Butvydas. Dar ankstyvosios Gedimino jaunystės metais aukščiausia valdžia LDK pateko į jo šeimos rankas. Tai sudarė labai palankias sąlygas Gediminui, kaip to meto politiniam veikėjui, reikštis. Nors teisę būti pirmuoju Lietuvoje jam reikėjo dar išsikovoti. Gediminas turėjo keturis brolius: Vytenį, Vainių, Teodorą ir veikiausiai Margirį. Vyriausiasis iš brolių turbūt buvo Vytenis.

Skaityti daugiau...
 

9 klasės vadovėlis

Revoliucijos išvakarėse Prancūzijoje gyveno daugiau kaip 25 mln. žmonių. Kaimo gyventojai sudarė 85 % visų prancūzų - tuo Prancūzija nesiskyrė nuo kitų tuometinės Europos šalių. Tačiau miestiečių skaičiumi ji pirmavo Europoje. Prancūzijos sostinėje Paryžiuje gyveno apie 550 tūkst. žmonių. Paryžius buvo didžiausias Europos miestas.

Žemės ūkis ir toliau liko pagrindinė Prancūzijos ekonomikos šaka. Senjorams priklausė daugiau kaip pusė karalystės žemių. XIV - XV a. daliai valstiečių buvo suteikta asmens laisvė, tačiau žemės šeimininkais jie netapo. Bajorai už žemę, kuria naudojosi valstiečiai, reikalavo duoklės pinigais ir produktais. Valstiečiai turėjo mokėti papildomus mokesčius už naudojimąsi malūnu, vynuogių spaudyklomis, duonos kepyklomis. Jie ypač nekentė "druskos" mokesčio, kurį reikėjo mokėti už kiekvieną šeimos narį, sulaukusį aštuonerių metų. Be to, valstiečiai Katalikų bažnyčiai privalėjo mokėti dešimtinę, kuri atitiko dešimtąją derliaus vertės dalį. Valstiečių ūkio derlius buvo skurdus, todėl dažnai grėsdavo badas, ypač nederliaus metais.

Nors Prancūzija buvo agrarinė šalis, tačiau jos ekonomikoje pramonė vaidino svarbų vaidmenį. Manufaktūrose buvo gaminami brangūs įvairių rūšių audiniai, stiklo ir metalo dirbiniai, ginklai bei daugybė prabangos reikmenų. Padidėjo anglių gavyba, geležies lydymas, tačiau lyginamasis šių šakų svoris šalies ekonomikoje tebebuvo menkas.

Skaityti daugiau...
 

Adolfas Hitleris

Aloizas Šiklgruberis gimė 1837 m. birželio 7 d. Štroneso kaime. Kai Aloizui buvo beveik 10 metų numirė jo motina, ir patėvis atsisakė posūnio. (Marija Ana Šiklgruber buvo netekėjusi). Berniukas buvo auklėjamas Chidlerio brolio - Johano Nepomuko - namuose. Būdamas trylikos metų Aloizas pabėgo iš namų į Vieną, ten įsitaisė mokiniu pas batsiuvį, po penkerių metų stojo tarnauti į pasienio apsaugą.

Būdamas 24 metų Aloizas tapo inspektoriumi. Jo karjera tuo nesibaigė: Aloizas buvo paskirtas vyriausiuoju muitinės inspektoriumi į Braunan miestelį.

Johanas sūnaus neturėjo ir 1876 m. Nepomukas ištaisė šią klaidą, oficialiai isisūnyjąs Aloizą, Hitlerio pavarde.

1885 m. sausio 7 d. Aloizas vedė trečią kartą. Jo žmona tapo Johano Nepomuko Chidlerio anūkė - Klara Pelcl. Klaros santykiai su vyru buvo įtemti. Nuo pat pradžių ji žiūrėjo į Aloizą kaip į aukštesnę būtybę. Trijų vaikų mirtis atsiliepė jos nėštumų dažniui, nes ketvirtas vaikas gimės 1889 m. Balandžio 20 d. Ketvirčiu jis buvo Hitleris, ketvirčiu Šiklgruberis, dar ketvirčiu Pelcilis, o paskutinysis jo kilmės ketvirtis kaip ir liko neišaiškintas. Gimimo įrašų knygoje jis  buvo įtrauktas kaip ADOLFUSAS HITLERIS. Taip, tą dieną Aukštojoj Austrijoj, prie pat Bavarijos sienos, sename bavarų miestelyje, Braunan gimė būsimasis vokiečių tautos fiureris Adolfas Hitleris.

Šešemetis Adolfas buvo atskirtas nuo pernelyg rūpestingos motinos - jis pradėjo eiti į pradinę mokyklą Tišlamo miestelyje. Vėliau jis lankė realinę mokyklą Linre. Tuo tarpu Adolfas svajojo tapti dailininku. Net kelis kartus bandė stoti į akademija Vienoje. Tačiau jo darbai egzaminų komisijos nesužavėjo.

Skaityti daugiau...
 

1922 m. Lietuvos valstybės konstitucija

Vardan Dievo Visagalio, Lietuvos Tauta, dėkingai minėdama garbingas savo sūnų pastangas ir kilnias aukas, Tėvynei išvaduoti padarytas, atstačius nepriklausomą savo Valstybę, ir norėdama nutiesti tvirtus demokratingus jos nepriklausomam gyvenimui pagrindus, sudaryti sąlygas teisingumui ir teisėtumui tarpti, ir patikrinti visų piliečių lygybę, laisvę ir gerovę, o žmonių darbui ir dorai tinkamą Valstybės globą, per savo įgaliotus atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį Seimą, 1922 metų rugpjūčio mėnesio 1 dieną priėmė šią Lietuvos Valstybės Konstituciją.

Skaityti daugiau...
 

Karalių šeimos istorija

Didžiojo šiaurės karo metu  Didžiojoje Lietuvoje ir Lenkijoje siautęs maras 1709 - 1710 m. pasiekė ir Mažąją Lietuvą. Po maro kraštas ištuštėjo, jame liko net 11 000 tuščių sodybų, išmirė 1/3 visų gyventojų. Todėl Frydrichas pirmasis, nuo 1701 m. karūnavęsis Prūsijos karaliumi, paskleidė atsišaukimą į Vokietijos gyventojus, kviesdamas juos gyventi į savo valstybę, žadėdamas jiems paramos ir visokių lengvatų. Kadangi tuo metu Vokietijoj ir Šveicarijoj  buvo persiakiojami protestantai, daugelis jų kraustėsi į Prūsiją. Tuo būdu į Mažąją Lietuvą atsikėlė daugiau nei 20 000 pietų vokiečių. Stengiantis apsaugoti juos nuo sulietuvėjimo, buvo išleistas įsakymas kolonistų nemaišyti su lietuviais. Vokiečiai turėjo gyventi atskirais kaimais. Be to, pastariesiems buvo uždrausta mokytis lietuviškai kalbėti ir lietuviškai rengtis.Valdžia rūpinosi , jog kolonistai išliktų  tvirta vokietybės atrama. Iš visur sugraibstyti kolonistai nepasižymėjo nei geru ūkininkavimu nei doru gyvenimu. Kaip teigiama, į Mažąją Lietuvą jie atnešė girtavimą, tinginiavimą, muštynes ir daugelį kitų lietuviams svetimų papročių.Tuo būdu viso krašto gerovės pagrindas liko lietuviai.Kilus reakcijai prieš vokietinimą, susirūpinta lietuvių kalbos mokyklose išlaikymu, buvo pradėta leisti naujų  katekizmų, giesmynų ir kitokių lietuviškų knygų. Tuo metu Mažojoje Lietuvoje rašė K. Donelaitis (1714 - 1780). 18 a. vadinamas Mažosios Lietuvos rašliavos klestėjimo laikais.

Skaityti daugiau...
 

Fidelis Kastro

Alina (F.Kastro nesantuokinė duktė) “Echo planety” korespondentui Meksikoje papasakojo :
Formaliai esu tikrai nesantuokinė Kastro duktė. Bet mažai kas žino, kad ir jis – pavainikis sūnus. Ši istorija nenusileidžia tėvo draugo – rašytojo Gabrielio Garsijos Markeso – kūrinių siužetams. Spręskite patys: nelabai vykęs turkas Franciskas Rusas, kilęs iš surusėjusios žydų šeimos , ieškodamas laimės, iš Stambulo persikrausto į kitą pusę vandenyno ir Kuboje suranda draugę Domingą – keistą moterį (tai teigė jos amžininkai), apie kurią taip pat buvo kalbama, jog ji susijusi su šėtonu. Franciskas ir Dominga susilaukė trijų dukterų. Jauniausioji Lina buvo gražiausia, bet savotiško būdo.

Skurdas vijo šeimą į salos rytus, kur ji susidūrė su dideliu žemvaldžiu, išeiviu iš Ispanijos Galisijos provincijos Ancheliu Kastro.

Dominga - nereikia jos smerkti, už tai; laikai ir papročiai buvo kitokie – iš nevilties mainais už prieglobstį pasiūlė žemvaldžiui pasirinkti į suguloves (slapta nuo žmonos) bet kurią dukterį. Anchelis Kastro pasirinko Liną.

Nesantuokiniai pono Anchelio ir Linos vaikai pasipylė kaip iš gausybės rago. Trečias iš eilės po Liūto žvaigždynu gimė Fidelis. “Burtininkė” Dominga, gimus anūkui, pasak jos amžininkų, ilgai tyrinėjo žvaigždžių padėtį, tris kartus pabučiavo žemę ir paskelbė, kad naujagimis bus vienintelis iš sūnų, kuriam labai pasiseks gyvenime – išgarsės pasaulyje.

Skaityti daugiau...
   

Budistinės civilizacijos susiformavimas ir bruožai

Budos gyvavimo laikotarpiu Indijoje buvo vertinamas individualus tiesos ieškojimas. Tai skatino sunkiai suvokiamų dalykų suvokimo trokštančius indus neuždaryti savęs tarp esamų minčių, idėjų, tvirtinimų. Buda, stengdamasis atsakyti į visuotinę kentėjimo ir mirties mįslę, sukūrė mokymą, kuris ilgainiui tapo religija ir filosofija, suvaidinusia svarbia rolę dvasiniame, kultūriniame ir socialiniame Rytų pasaulio gyvenime ir 20 a. išplitusia į Vakarus.

Šiame darbe trumpai aptariamos Budizmo atsiradimo aplinkybės, istorinis vystymasis, mokymas, Budizmo vienuolių draugijos (sanghos) susiformavimas ir ryšys su visuomene ir valstybe, bei pagrindinės Budizmo sistemos.

Budizmas atsirado šiaurės rytų Indijoje tarp 6 a. pr. Kr. pabaigos ir 4 a. pr. Kr pradžios. Tai buvo didelių socialinių permainų ir intensyvios religinės veiklos periodas Indijoje. Mokslininkai nesutaria dėl Budos gimimo ir mirties datų. Daug mokslininkų Europoje, Jungtinėse Valstijose ir Indijoje tiki, kad istorinis Buda gyveno  nuo 563 m. pr. Kr iki 483 m. pr. Kr. Daug kitų, ypatingai Japonijoje, tiki, jog jis gyveno šimtu metų vėliau (nuo 448 m. pr. Kr iki 368 m. pr. Kr).

Skaityti daugiau...
 

Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO)

Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO) buvo įkurta 1949 m. Šiaurės Atlato sutartimi, kuri plačiai visuomenei geriau žinoma kaip Vašingtono sutartis.

Politiniai tikslai ir pagrindiniai uždaviniai. NATO įkurta atsižvelgiant į Jungtinių Tautų chartijos 51 - ą straipsnį, yra gynybinė sąjunga, pagrįsta nepriklausomų valstybių politiniu ir kariniu bendradarbiavimu. Kaip pasakyta NATO priambulėje, Aljanco nariai yra įsipareigoję ginti laisvę, saugoti bendrą palikimą ir civilizaciją, vadovaujantis demokratijos, individo laisvės ir įstatymo viršenybės principais.

Sutarties 4 - as straipsnis numato sąjungininkų konsultacijas, kai bent vienas iš jų mano, kad kyla grėsmė jo teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei arba saugumui. Atitinkamai pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5-ą straipsnį NATO priklausančios valstybės yra įsipareigojusios ginti viena kitą. Tai reiškia, kad ginkluotas vienos ar kelių NATO valstybių Europoje arba Šiaurės Amerikoje užpuolimas bus laikomas jų visų užpuolimu. Ši organizacija gali imtis priemonių tik tokiu atveju, jei jam pritaria visos valstybės - narės.

Pasibaigus šaltajam karui, NATO savaime pakito kaip organizacija ir išplėtojo savo politines bei karines struktūras, atsižvelgdama į kitokias Europos saugumo aplinkybes tuo pačiu metu siekdamos užtikrinti saugumą visoje Europoje, NATO valstybės ėmė plačiau bendradarbiauti ir įtraukė naujų partnerių iš Vidurio ir Rytų Europos.

Skaityti daugiau...
 

LDK dvaro ir didikų kultūra. Jos ypatumai

Bajorijos reikšmė pradėjo kilti dar Vytauto laikais. Jau tada didysis kunigaikštis svarbesniaisiais klausymais visada atsiklausdavo savo bajorų nuomonės.

Bajorai buvo aukščiausias luomas, turėjęs daugiausia teisių ir mažiausiai pareigų. Iš visų pareigų likusi tik vienintelė karo prievolė. Kai pagaliau išnyko ir ši, bajorai beturėjo tik teises, o pareigų jokių. Mokesčius jie mokėdavo tik tada, kai juos patys seime užsidėdavo.

Kalba ir kilmė. Ekonominiai feodalų klasės reikalai, vis besiplečianti valstybės aparato administracinė – teisinė veikla, sudėtinga raštiškų potvarkių sistema kėlė Lietuvos feodalams rašto ir platesnio lavinimosi poreikį. Kadangi Lietuvos valstybė perėmė raštą iš kaimynų šalių, susidarė sudėtingi santykiai tarp kalbų: dauguma XIV – XVI a. raštų buvo kuriama senosiomis rašto kalbomis – LDK kanceliarijoje vartotomis rytų slavų ir lotynų, o kalbama buvo nelygu vieta: Lietuvoje lietuviškai, valstybei plečiantis į rytų slavų žemes – tenai tų žemių šnekamosiomis kalbomis. XV ir XVI a. Lietuvos bajorija jau buvo pasidavusi lenkų įtakai. Lenkino ją artimi politiniai santykiai su Lenkija, didžiojo kunigaikščio dvaras ir lenkai dvasininkai. Bet tuo pat metu Lietuvos bajorija nuolat kovojo su Lenkijos noru pasinaudoti Lietuva savo reikalams ir paversti ją savo provincija. Nenorėdami pasirodyti menkesni už lenkus, Lietuvos bajorai išgalvojo teoriją, lietuviai esą kilę iš senovės romėnų, taigi jie kilnesni už savo kaimynus. Lenkai tada didžiuodamiesi pabrėždavo, kad jie atnešę Lietuvai vakarų Europos kultūrą, o bajorijai davę savo herbus. Tuo tarpu Lietuvos istorikai teigė, kad lenkai herbus pasisavinę iš čekų, o šie – iš romėnų; būtent iš to jie nusprendė, kad lietuviai kilę iš romėnų. Tai romėniškai kilmei paremti buvo sudaryta ištisa teorija. Sakoma, kad istorijoje žinomas romėnų karvedys Publijas Libonas, savo priešų persekiojamas, iš Italijos atbėgęs į Lietuvą ir čia sukūręs valstybę. Jo vardas čia buvęs iškreiptas į Palemoną. Tai atsitiko I – II amžiuje po Kristaus. Užpildę tą didelę spragą (II – XII a.) visus Lietuvos kunigaikščius kildino iš to Palemono.

Skaityti daugiau...
 

Švietėjai ir jų idėjos

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos konvencija su Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija

Britų imperija, Prancūzija, Italija ir Japonija, kurios drauge su Amerikos Jungtinėmis valstybėmis, kaipo svarbiausios Santarvės ir su jomis susidėjusios valstybės, pasirašė Versalės traktatą, perduodama Lietuvai šioje konvencijoje numatytomis sąlygomis visas teises ir titulus, kuriuos jos turi paėmusios nuo Vokietijos eidamos Varsalės traktato straipsniui 99, teritorijoje tarp Baltijos jūros, Rytų Prūsijos vasaros rytų sienos ir buvusios sienos tarp Vokietijos ir Rusijos. Ta teritorija šioje konvencijoje bus vadinama "Klaipėdos teritorija".

Klaipėdos teritorija sudarys Lietuvos suvereniteto vienetą, kuris naudosis įstatymų leidimo, teismų, administracijos ir finansų autonomija ribose statuto, kuris yra išdėstytas priedėlyje I.

Turtai Klaipėdos teritorijoje, kurie 1920 m. sausio 10 d. priklausė Vokietijos imperijai arba kuriai Vokietijos valstybių, kaip tat yra apibrėžta Versalės 1919 m. birželio 28 d, traktato straipsnyje 256, perduodami Lietuvos Respublikai.

Skaityti daugiau...
 

JAV prezidentai ir viceprezidentai

Skaityti daugiau...
 

Knyga “Istoriniai asmenys ir jų epocha”

Knyga “Istoriniai asmenys ir jų epocha” parašyta istoriko Juozo Skiriaus, kuriam atrodo, kad palyginti su Lietuvos istorija, visuotinės istorijos kursams knygų skirta kur kas mažiau. Iš dalies būtent tai ir paskatino jį pateikti Lietuvos mokyklai ir visiems, kurie domisi istorija, šią skaitinių knygą – apybraižas apie žymiuosius naujausių laikų istorijos veikėjus.

Knygą “Istoriniai asmenys ir jų epocha” išleido Kauno “Šviesos” leidykla 1997 metais 3000 egzempliorių tiražu. Ją atspausdino SPAB spaustuvė “Aušra”. Ši knyga pasakoja apie dvidešimt penkis įvairių šalių tarpukario laikotarpio lyderius. Pasakojimas apie kiekvieną veikėją pavadintas skambiu pavadinimu, pvz. “Hailė Selasijė I – nepriklausomybės, reformų ir monarchijos simbolis Afrikoje”.

Kairiajame šone yra to veikėjo nuotrauka, o šalia būdingas jo pasakymas. Apačioje pateikiamos svarbiausios jo biografijos detalės, paskui viskas išplėtojama chronologine tvarka laikraščių, žurnalų, Lietuvos užsienio atstovų pranešimų žodžiais. Pasakojimo pabaigoje pateikta kitų įžymių žmonių, biografų, istorikų minčių, kurios atskleidžia aprašomos asmenybės sudėtingumą ir įvairialypiškumą. Po to pateikta literatūra lietuvių ir užsienio kalba.

Skaityti daugiau...
 

Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencija

Vyriausybės, šios Konvencijos signatarės, Europos Tarybos narės, atsižvelgdamos į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 metų gruodžio 10 dieną paskelbtą Visuotine žmogaus teisiu deklaraciją;
atsižvelgdamos į tai, jog ši Deklaracija siekia, kad joje - skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir jų būtų laikomasi; atsižvelgdamos į Europos Tarybos tikslą siekti didesnės savo narių vienybės ir kad vienas iš būdų siekti šio tikslo - ginti ir toliau įgyvendinti žmogaus teises ir pagrindines laisves; tvirtai tikėdamos šiomis pagrindinėmis laisvėmis, kurios yra teisingumo bei taikos pasaulyje pagrindas ir kurias geriausiai apsaugo, viena vertus, veiksminga politinė demokratija, ir, kita vertus, jas apsprendžiantis žmogaus teisių bendras supratimas ir jų laikymasis; būdamos Europos šalių vyriausybės, kurios yra tikros, jog laikydamosi vienodos nuomonės ir turėdamos politinių tradicijų, idealų, laisvių ir teisės normų bendrą palikimą, yra pasiryžusios žengti pirmą žingsnį siekdamos kolektyviai įgyvendinti tam tikras Visuotinėje deklaracijoje paskelbtas teises...

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos istorijos iliustracijos

Skaityti daugiau...
 

Rytų modernizacija ir Japonijos fenomenas (referatas)

Šiandien dauguma Rytų šalių, netgi tos, kurios ilgai puoselėjo uždarumo tradicijas, suprato, kad prekyba su užsieniu yra ekonomikos pagrindas. Kinija, Indija prekiauja su pasauliu, bet jos taip ir neatsikratė nepilnavertiškumo komplekso, nors turi milžinišką potencialą, galimybės neišnaudojamos, ekonominės problemos akivaizdžios. Tuo tarpu jų kaimynė Japonija tapo viena iš naujojo, modernaus pasaulio lyderių.

Pokario laikotarpyje tekančiosios saulės šalis tapo viena iš  pirmaujančių pasaulio valstybių. Japonija - tai pasaulinė valstybė ir pasaulyje su elektroninėmis ir viršgarsinėmis perdavimų sistemomis būtų psichologinė ir politinė klaida laikyti ją tiktai azijietiška šalimi. Pastaraisiais metais Japonija tapo, iš esmės, pagrindiniu JAV ekonominiu konkurentu. Šis “pakilimas” pavyko tik išnaudojus Japonijos vystymosi specifines istorines - ekonomines ir socialines - politines ypatybes.

Mokslinės - techninės revoliucijos išdavoje ir globojant valstybei išaugo ir sustiprėjo chemija, elektronika, optika, automobilių gamyba. Iš naujo suklestėjo tokios senos šakos, kaip tekstilė, plieno liejimas, laivų statyba. Anksčiau vyravusią lengvąją ir maisto pramonę pakeitė sunkiosios pramonės viešpatavimas, be to, bendroje pramoninės gamybos apimtyje pagrindinę vietą užėmė mašinų gamybos, metalo apdirbimo ir chemijos produkcija, tai yra tų šakų, kurios glaudžiausiai susijusios su moksline technine pažanga. Sukurtos pačios šiuolaikiškiausios pasaulyje transporto ir ryšių sistemos.

Skaityti daugiau...
 

Renesansas

XIV – XVI a. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje. Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos techniką. Fasaduose stengtasi pabrėžti horizontalias, statiškas linijas, įsigalėjo elementų pusiausvyra. Pastatams būdinga harmonija, dominuoja aiški erdvės struktūra.

Lietuvoje nauja architektūros kryptis pasirodė daug vėliau negu Italijoje, bet nedaug atsiliko nuo Š. ir V. Europos, kadangi su kaikuriomis Europos šalimis buvo palaikomi intensyvūs ekonominiai bei politiniai ryšiai. Be to, XVI a. Lietuva dar buvo savarankiška valstybė, jos ekonomika bei kultūra buvo tolygi pietinių šalių ekonomikai ir kultūrai.

Pirmiausia renesansas Lietuvoje ėmė plisti per turtingąjį sluoksnį: didikus, kurie savo vaikus mokė Prahos, Bolonijos, Sienos, Leipcigo, Vitenbergo universitetuose, kur šie susipažindavo su humanizmu ir renesanso kultūra. Kai kurie didikai (Goštautai, Radvilos, Sapiegos), vyskupai, vienas kitas turtingesnis miestietis kolekcionavo dailės kūrinius, meniškus ginklus, komplektavo bibliotekas.

Skaityti daugiau...
 

Ponų ir bajorijos viešpatavimo laikotarpis

Goštautų šeimos reikšmė nesumažėjo nė po Jono Goštauto mirties. Tačiau Zigmanto II laikais Goštautų šeima pasibaigė – išmirė. Tada iškilo greta jų stovėjusios, taip pat senos, giminiškos didikų Radvilų  ir Astikų šeimos. Aukščiausiai iškilo Radvilos. Astikai nepajėgė jų nukonkuruoti (XVI a. gale jie išmirė), ir Zigmanto Augusto laikais vadovaujamoji rolė priklausė Radviloms. Su jais, jau tada ir kiek vėliau, bandė konkuruoti gudų kilimo Chodkevičiai, kurie betgi, negalėdami prilygti Radviloms turtingumu, nepaveržė iš jų įtakos. Be vadovaujančiosio didžiūnų šeimos Lietuva niekad neapsiėjo. Tatai visai suprantama: gyvenant savarankiškoje valstybėje, visuomenės dėmesys juk turėjo kur nors krypti; jis negalėjo krypti į Lenkijoje gyvenantį ir dar iš svetur atėjusį valdovą, kuriam abi valstybės buvo lygios, todėl krypo į galingiausiąją Lietuvos šeimą. Tuo būdu tokios šeimos galvos darėsi tarsi Lietuvos nevainikuotais kunigaikščiais.

1577 m. vyriausiu vadu buvo paskirtas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis, kuriam  padėjo sūnus, lauko hetmondas Kristupas, pramintas Perkūnu.

Kristupas I Radvila Perkūnas, Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnus, - nuo 1572 m. kiemo hetmondas (jis pirmasis – nuo 1579 m. – pradėjo vadinti lauko hetmondu), nuo 1579 m. Trakų kaštelionas ir vicekancleris. Nuo 1584 m. Vilniaus vaivada, o nuo 1589 m. didysis hetmonas; didelis kalvinų globėjas (1603 m.).

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos istorijos datos

Skaityti daugiau...
 

Napoleonas Bonapartas

Napoleonas Bonapartas ( 1789 - 1821 m.), prancūzų generolas, pirmasis konsulas, o vėliau ir imperatorius, paliko ryškų pėdsaką Prancūzijos ir visos Europos istorijoje. 1795 m spalio mėn. kilus monarchistu maištui, Konventas pasiūlė Bonapartui jį numalšinti. Bonapartas, turėdamas kelis kartus mažesnę kariuomenę, greitai numalšino sukilimą.

Netrukus jis buvo paskirtas Paryžiaus įgulos vadu. 1796 m. kovo mėn., Bonapartui buvo patikėta armija, turėjusi kautis su austrais Šiaurės Italijoje. Jo vadovaujama armija , ryžtingai verždamasi, sutriuškino austrų pajėgas. Gegužės mėn. pasiekė pergalę ties Lodi.

1797 m. balandžio mėn. austrai buvo priversti pasirašyti taikos sutartį. Prancūzija iš besiginančios šalies virto galingiausia Europos kontinento valstybė. Tačiau svarbiausia Prancūzijos priešininkė -  Didžioji Britanija, turėdama stipriausią laivyną, tęsė karą.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 2 iš 6
Istorija
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt