www.spargalkes.lt

Istorija

Kristupas Kolumbas (referatas)

Didžiuliai Šiaurės Amerikos plotai prieš Kolumbui atrandant Ameriką buvo labai retai gyvenami. Ten gyveno tik dvidešimtadalis indėnų.

Spalio 12 - oji Jungtinėse Amerikos Valstijose yra nacionalinė šventė. Tą diena 1492 metais Kolumbas išvydo Naująjį Pasaulį. Manydamas, kad atplaukė į Indiją, vietos gyventojus praminė indios – indėnais. Pavadinimą “Amerika” naujasis kontinentas gavo gerokai vėliau – nuo keliautojo Amerigo Vespučio vardo.

Kristupas Kolumbas (1451 – 1506). Jaunystėje plaukiojo su piratais ir įgijo patyrimo. Kolumbas išstudijavo daugybę žemėlapių, planų, kelionių aprašymų ir priėjo išvadą, kad, jei Žemė apvali, plaukiant į vakarus galima pasiekti Indiją.

Kolumbo vardu pavadinta daugelis JAV miestų, kalnas, upė ir universitetas, be to, nesuskaičiuojama daugybė gatvių, kinų ir vaistinių. Kolumbo diena – tai paradų ir linksmybių diena. Tačiau nė per vieną sukaktį nebuvo tokių didžiulių demonstracijų kaip 1965 metais. Gatves užtvindė daugiausia italų kilmės amerikiečiai; jie protestavo prieš teoriją, kuri buvo žinoma jau seniai, bet netikėtai gavo naujų ir labai rimtų patvirtinimų. Kaip tik porą dienų prieš Kolumdo dieną “New York Times” pasirodė straipsnis, kuris suaudrino italų kilmės amerikiečius, nė nemanančius kam nors užleisti savojo genujiečio Kolumbo prioriteto. Mat straipsnis, datuotas “Niu Heivenas, spalio 10”, pačioje pradžioje skelbė tokią sensacingą žinią:

Skaityti daugiau...
 

Lietuvių spaudos draudimas. Knygnešiai (Referatas)

Lietuvių, kaip ir kitų tautų, spaudos raidą daugiausia lėmė socialinės ir politinės sąlygos, bendrasis krašto kultūros lygis. Formuojantis lietuvių nacijai, nacionalinė spauda darėsi vis svarbesnė idėjinio bendravimo priemonė ir idėjinės diferenciacijos, kylančios iš nacijos klasinio susiskaldymo, išraiška.

Caro valdžia imperijoje siekė kontroliuoti visą spaudą visomis kalbomis. Dalinį lietuvių spaudos draudimą ėmė vykdyti Vilniaus ir Varšuvos administracija.

M. Muravjovas įvedė kirilicą. ,,Michailas Nikolajevičius [Muravjovas] pirmasis pabandė pritaikyti rusišką raidyną lietuviškai knygai, - vėliau rašė I. Kornilovas,- ir liepė išspausdinti elementorių bei išsiuntinėti jį į Kauno ir Vilniaus gubernijas.” Anot I. Kornilovo, M. Muravjovas ,,visiškai nedraudė spausdinti lietuviškų - lenkiškų knygų”, t. y. lietuviškų knygų lotynišku raidynu. Jau vien 1864 . VI. 5 Muravjovo įsakymas rodo, kad apie lietuviškų elementorių, spausdintų skirtingais raidynais, laisvą konkurenciją negalėjo būti nė kalbos. Pradėtasis spaudos draudimas buvo tolydžio stiprinamas.

Iš pradžių tradicinio raidyno pakeitimo kirilica idėja nesukėlė lietuvių inteligentų pasipriešinimo, bet, keliems mėnesiams praėjus, jau matome ryškų jų nepasitenkinimą šia caro valdžios priemone.

Skaityti daugiau...
 

Trečiojo pasaulio šalys (Testas)

Skaityti daugiau...
 

Amžiai

Priešistorė - tai  istorijos  laikotarpis, kai  dar nebuvo  rašto, todėl  beveik  viską  apie  tų  laikų  žmonių  gyvenima  sužinome iš  archeologinių radinių. Priešistorė truko labai  ilgai - ji apima akmens amžių, žalvario  amžių  ir geležies amžių.

Akmens amžiuje daugumą įrankių, ginklų - kirvius, kaplius, peilius, iečių ir  strėlių  antgalius, Įvairius rėžtukus, gremžtukus - žmonės gaminosi iš akmens, nes metalo dar  nežinojo. Vėzdams, lazdoms  naudotas  medis. Kapliai, žeberklai, ylos, adatos  buvo  daromi  iš  kaulo, rago. Akmens  amžius - tai  pats  ilgiausias  priešistorės laikotarpis. Lietuvoje jis truko daugiau kaip 8000 metų - nuo 10 tūkstantmečio pr. Kr. Iki 2 tūkstantmečio pr. Kr. Vidurio. Seniausių Lietuvoje gyvenusių žmonių pėdsakų yra iš akmens amžiaus pradžios. Tie žmonės buvo klajokliai medžiotojai ir augalinio maisto rankiotojai. Gyveno laikinose stovyklose prie upių ir ežerų, sausesnėse vietose, užuovėjose, iš suremtų karčių, šakų pastytuose, medžių žieve, žvėrių kailiais apdengtose palapinėse. Tie žmonės turėjo dėti labai daug pastangų, kad susirastų ką valgyti, apsisaugotų nuo darganų, ypač žiemos šalčių. Per tūkstančius metų daug kas pasikeitė ir gamtoje, ir žmonių gyvenime. Akmens amžiui baigiantis, mūsų krašte ošė didžiulės girios, jose radosi daugybė žvėrių - briedžių, stirnų, taurų, šernų, rudujų meškų, vilkų; kalinių žvėrelių - sabalų, kiaunių, lapių, bebrų.Vasarą miškai skambėjo nuo paukščių balsų, ežeruose sidabro šonais švytravo būrių būriai žuvų. Norėdami sumedžioti daugiau žvėrių, sugauti žuvų, žmogus turėjo tobulinti savo ginklus, įrankius. Iš pradžių žmonės vartojo rastas aštresnes, smailesnes akmens skeveldras, vėliau pamažu patys išmoko akmenis skaldyti, apdaužyti, dar vėliau-tašyti, gludinti, gręžti. Vėlyvojo akmens amžiaus įrankiai, ypač akmens kirviai, jau daug tobulesni - aštresni, tvirtesni, patogesni. Su jais jau galėjai, nors ir nelengvai, nusikirsti gan storą medį, išskobti jo vidų, pasidaryti žūklei luotą. Žuvims gaudyti, be kaulinių kabliukų ir žeberklų, pradėta vartoti iš karnų numegztus tinklus.

Skaityti daugiau...
 

Chosė San Martinas ir Simonas Bolivaras

Chosė San Martinas ir Simonas Bolivaras buvo Ispanijos kolonijų Amerikoje karo vadai kovoje už nepriklausomybę.

S. Bolivaras (kreolas) gimė 1783 07 24 Karakase, Venesueloje. Labai anksti (3 metų) liko be tėvo. Greitai mirė ir mama,  ir jis liko vienas. Dėdės reikalavimu buvo išsiųstas į Ispaniją. Bolivaras daug keliavo po Meksiką, Europą, bendravo su daugeliu žymių žmonių. Jis  mokėsi Ispanijoje.

Grįžęs į Venesuelą, įsitraukė į kovą prieš Ispanijos valdžią. Bolivaras prisijungė prie patriotų, kurie užgrobė Karakasą ir 1810 m.  paskelbė nepriklausomą vyriausybę. Jis nukeliavo į Britaniją prašyti pagalbos, bet gavo tik neutralumo pažadą. Tada jis grįžo į tėvynę ir ėmė vadovauti patriotų armijai.

1811 ir 1813 metais Bolivaras skelbė Venesuelos respubliką, bet ją užkariavo Ispanija. 1816 metų pabaigoje Bolivaro būrys Haičio prezidento padedamas, išsilaipino Venesueloje, panaikino vergovę ir dekretu paskelbė, kad žemė (1817 m.) bus dalijama išsivadavimo kariuomenės kariams. Savo pažadais jis sutelkė dar didesnę karuomenę ir plačiųjų liaudies masių pritarimą. 1819 m. Bolivaras su savo kariuomene išlaisvino N. Granadą (dab. Kolumbiją) ir pats buvo išrinktas Didžiosios Kolumbijos (Venesuelos ir N. Granados) prezidentu.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos istorijos 2 dalys

Šiaurės Europą dengęs ledynas iš Lietuvos teritorijos ėmė trauktis apie XVIII – XVI tūkstantmetį pr. Kr. Ledynui tirpstant, atsirado didžiuliai ežerai, formavosi upių slėniai. Daugėjant sausumos plotų, plito tundros augmenija, iš pietų traukė prie šalto klimato prisitaikę žvėrys, vasarą atskrisdavo daug paukščių. Iš gretimų anksčiau apgyvendintų pietinių ir vakarinių sričių užklysdavo Šiaurės elnius medžioję žmonių būreliai.

Seniausieji žmonių pėdsakai Lietuvos teritorijoje – jų gyvenimo vietos, vadinamos stovyklomis,– aptiktos pietryčių Lietuvos aukštuose upių krantuose, kur gausu titnago. Stovyklų vietose išliko buvusių židinių pėdsakai duobutėse, titnago nuoskalų, skelčių, medžioklės įrankių bei įnagių grobiui apdoroti.

Svarbiausi medžioklės įrankiai buvo medinis lankas ir strėlė bei ietis titnaginiu antgaliu. Iš titnago skelčių žmonės pasidarydavo strėlių ir iečių antgalių, peilių, grandukų mėsos gramdymui nuo kaulų, gremžtukų (jais valydavo kailius), rėžtukų kaulų raižymui. Šiais titnaginiais įrankiais dirbosi kaulinius durklus, žeberklus, ylas, adatas.

Medžioklė teikė žmonėms ne tik maistą, bet ir kaulų įvairiems reikmenims gamintis, kailių drabužiams bei būstams dengti. Maistą papildydavo žuvis, kuri buvo badoma žeberklais.

Seniausiose stovyklose rasti titnaginiai dirbiniai priklauso X – IX tūkst. pr. Kr. – paleolito pabaigai.

Žmonės į Lietuvos teritoriją atėjo iš įvairių sričių: tą rodo dirbinių skirtumai. Pvz., Eiguliuose prie Kauno, Puvočiuose prie Marcinkonių ir kitur rasta Svidrų kultūrai būdingų titnaginių strėlių antgalių ir kitų dirbinių, rodančių, kad čia gyveno gana didelės gimininės bendruomenės, atėjusios iš pietų – dabartinės Lenkijos teritorijos. Tuo tarpu Maksimonyse prie Merkinės, Vilkpėdėje (Vilniuje), Kalniškiuose (Klaipėdoje) aptikti titnago ir kaulo dirbiniai liudija, kad tuo metu Baltijos pietine pakrante iš pietvakarių atėjo būreliai žmonių, vartojusių Bromės kultūrai būdingus titnaginius ir kaulinius įrankius.

Skaityti daugiau...
 

Oktavianas Augustas – principato įkūrėjas

Gajus Oktavijus Augustas kilęs iš Volskų krašto plebėjų Oktvijų giminės, iki to laiko dar mažai pasižymėjusios ir išlaikiusios senąsias romėnų tradicijas. Uždaro būdo jaunuoliui sumaniai pavyko įveikti senatą ir Antonijų, kuris iš pradžių atsisakė pripažinti Augusto paveldėjimo teisę. Suorganizavęs žygį į Romą, Augustas privertė senatą priimti jo sąlygas, susitarė, su Antonijumi ir Lepidu ir sudarė su jais (II) triumviratą (43 m. pr. Kr.).

Siaubingomis proskripcijomis buvo sunaikinti visi priešininkai, 130 senatorių (tarp jų ir Ciceronas) ir 2000 raitelių. Po pergalės prieš Cezario žudikus Brutą ir Kasijų ties Filipais 42 m. pr. Kr. rudenį Augustas ir Antonijus pasidalijo provincijas (Augustui atiteko lotyniškieji Vakarai, Antonijui – graikiškieji Rytai), Lepidui liko pasitenkinti Afrika. Kovodamas prieš Pompėjų įvedė tvarka Ispanijoje, Afrikoje ir Italijoje. 33 m. pr. Kr. kilo karas tarp Augusto ir Antonijaus. Po Akcijaus mūšio 31 m. pr. Kr rugsėjo 2 d. Antonijus prarado imperiją ir gyvybę, Augustas tapo Romos imperijos valdovu. Jis iš naujo sutvarkė valstybę, tačiau nesiėmė įgyvendinti helenistinių Cezario planų viešpatauti, o rėmėsi Romos respublikos tradicijomis. Augustas sukūrė imperiją, kuri iš tikrųjų buvo monarchija, bet kiek įmanoma išlaikė respublikos formas.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos savanorių šaukimas į krašto apsaugą

Vyrai! Nekartą Lietuvos priešai norėjo uždėti ant mūsų amžiną nepakeliamą jungą, bet mūsų Tėvynė nenugalėta. Ji gyva.

Šiandien visi išvydome Laisvės rytojų švintantį. Lietuvos nepriklausomybė neša visiems laisvę ir laimę; tai ginkime Nepriklausomą Lietuvos Valstybę! Vienybėje, kaip broliai, pasidavę kits kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi, kaip vienas, stokim už Tėvynę!

Lietuva pavojuje!

Vokiečių kariuomenei atsitraukiant, jau įsibrovė Lietuvon svetimoji Rusijos kariuomenė. Ji eina, atimdama iš mūs gyventojų duoną, gyvulius ir mantą. Jos palydovai – badas, gaisrų pašvaistės, kraujo ir ašarų upeliai.

Tai ginkim Lietuvą! Parodykim, jog esame verti amžiaus kovotos laisvės; šiandieną Lietuvos likimas mūsų pačių rankose.

Skaityti daugiau...
 

Suvalkų sutartis

Lietuvos Vyriausybės Delegacija,- Gen. Leit. Maksimas Katche ir majoras Aleksandras Šumskis, Lietuvos Vyriausybės Vadovybės atstovai, ir Bronius Balutis, Valdemaras Čarneckis ir Mykolas Biržiška, Užsienio Reikalų Ministerijos atstovai,- ir Lenkų Vyriausybės Delegacija,- pulkininkas Mieczyslaw Mackiewicz, Lenkų Vyriausios Vadovybės atstovas, ir Juljusz Lukasiewicz, Užsienio Reikalų Ministerijos atstovas, suėjusios Suvalkų konferencijon 30 d. Rugsėjo – 7 spalio mėn. 1920 metais ir apsimainiusios įgaliojimais, kurie vienos ir kitos pusės pripažinti pakankamai ir tinkamoje formoje sustatyti, padarė šitokią sutartį:

Straipsnis 1

Dėl demarkacijos linijos.

a) Nustatoma šitokia demarkacijos linija tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių, kuri betgi neikiek dar nesprendžia vienos ar kitos pusės teritorinių teisių;

Nuo Rytų Prūsų sienos ligi Juodosios Ančios ir Nemuno upių santakos – liniją, kurią yra nustačiusi Aukščiausioji Taryba 1919 m. gruodžio 8 d. Nutarimu; toliau Nemuno tėkme ligi įtekant jin Gravės upeliui; toliau Gravės upeliu ligi perkertant Merkinės - Ratnyčios plentą; toliau tiesia linija ligi Skroblio upelio įtakos Merkio upėn; toliau Merkio upe ligi Derežincos upelio įtakos į ją, paliekant Salavarčių kaimą lietuvių pusėj, o Maledubno – lenkų pusėj; toliau Derežnicos upeliu perkertant Vilniaus-Varėnos geležinkelį maždaug du kilometru į šiaurės rytus nuo Varėnos stoties; toliau keliu per Bartelius, Kiučius, Naujadvarį, Eišiškę, Paditvę, Gorodenką ir Bastūnų stotį, paliekant visą tą kelią ir Bastūnų stotį lenkų vyriausybės rankose.

b) Aukščiau pažymėta linija visu ilgumu, karo veiksmams tarp Lietuvos ir Lenkų kariuomenių sustojant kaip kad numato šios sutarties Antrasis Straipsnis, jokiu pretekstu niekur negali būt pereinama nei vienos, nei kitos susitarusių pusių kariuomenių. Toji linija betgi neturi būt kliūtis vietos gyventojams, apdirbant savo, tos linijos perkertamus laukus.

c) Demarkacijos linijos nuskyrimas vietoje, buv. Suvalkų Gubernijoj, tose jos dalyse, kur tatai numatoma Aukščiausiosios Tarybos 1919 m. gruodžio 8 d. Nutarimu, pavedama Aukščiausiosios Tarybos Kontrolės komisijai.

Skaityti daugiau...
 

Knygnešių laikai

1864 – 1904 metų laikotarpis apibūdinamas kaip spaudos draudimo metai. Tai buvo metai, kai lietuvių tauta drąsiai ir pasiaukojančiai kovojo dėl savo gimtosios kalbos, lietuviško rašto apsaugojimo ir išsaugojimo. Lietuviškos spaudos ir lietuviškos mokyklos uždraudimas, buvo tęsinys III Lietuvos ir Lenkijos padalijimo. Tai buvo tąsa Vienos kongreso, vykusio 1815 m., nutarimų, kuriais buvo įteisintas Rytų Europos tautų nelygiateisiškumas. Vienoms iš jų buvo leista viešpatauti, kitoms - būti viešpataujančių pavaldiniais.

1864 - 1904 metais spauda nebuvo visiškai uždrausta. Muravjovas išleido įsakymą draudžiantį mokyklose vartoti vadovėlius parašytus lietuviškomis raidėmis.

1865 m. naujas Vilniaus generolgubernatorius Kaufmanas, Muravjovo įsakymą patvirtino ir pranešė Vidaus reikalų ministeriui Valujevui, prašydamas visiškai uždrausti lietuviškų knygų spausdinimą ir pardavinėjimą. Valujevas šį įsakymą išklausęs ir 1865 metų, rugsėjo 13 dieną išleido įsakymą draudžiantį spausdinti ir pardavinėti lietuviškas knygas lietuviškomis raidėmis.

1866 metų, sausio 30 dieną, visą draudimą žodžiu patvirtino pats caras. Tačiau spaudos draudimo ir persekiojimo pradžia reikia laikyti 1864 metus, nes Muravjovo įsakymas dalinai jau uždraudė lietuvių spaudą ir, be to, padarė pradžią visiškam jos uždraudimui (1).

Iš Vilniaus išguita lietuvių spauda tuomet buvo pradėta leisti Mažojoje Lietuvoje  - Ragainėje, Tilžėje, Klaipėdoje.

Lietuvių spaudos draudimui imta priešintis įvairiai, tačiau ryžtingiausia kova - tai knygų, knygelių ir periodinių leidinių spausdinimas Mažojoje Lietuvoje, jų nelegalus gabenimas į Lietuvą ir išplatinimas. Tai darė knygnešiai. Knygnešys tapo visos kovos dėl lietuviškos spaudos draudimo simboliu (3).

Skaityti daugiau...
 

1990 03 11 d. aktas

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia,kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.

Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas.

Skaityti daugiau...
 

Didžiojo Vilniaus seimo nutarimai 1905 m.

I. Dabartinis padėjimas Rusijoje ir Lietuvoje. Pripažindami, jog dabartinė caro vyriausybė yra pikčiausiu mūsų priešu, jog dabar prieš tą vyriausybę pasikėlė visi Rusų valstijos kraštai, jog geresnį gyvenimą galima įgyti, tik laimėjus kovą su senąja tvarka, susirinkime dalyvavusieji lietuviai nutarė:

Šviestis, rištis ir stoti kovon drauge su sukilusia visų Rusijos tautų liaudimi.

II. Lietuvių autonomija. Kadangi Lietuvos gyventojų reikalai pilnai gali būti užganėdinti  tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos (savivaldos) ir kadangi norima, idant kitos Lietuvoje begyvenančios tautos galėtų pilna laisve naudotis, Lietuvių suvažiavimas nusprendė:
Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotinu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo.

Toji autonomiškoji Lietuva turi būti sudėta iš: dabartinės etnografiškosios Lietuvos, kaipo branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėlei ekonomiškų, kultūriškų, tautiškų arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai priklausyti prie jo panorės.

Kadangi susirinkę Vilniuje ant Lietuvių suvažiavimo Suvalkų gubernijos lietuviai vienbalsiai pripažino reikalingu drauge su kitų gubernijų lietuviais kovoti už autonomiškąją Lietuvą, tai suvažiavimas nutarė, kad Suvalkų gubernijos lietuviai turi būti priskirti prie autonomiškosios Lietuvos.

Santykiai su kaimyniškomis Rusijos šalimis turi būti paremti ant federacijos pamatų.

III. Kokiu būdu iškovoti autonomiją. Kad įgyti autonomiją, pirmučiausiai reikalinga yra galutinai sugriauti dabartinę prispaudimo tvarką. Tam tikslui reikia vienyti visas Lietuvos politiškųjų partijų ir pavienių ypatų 2 pajėgas. Susivienijus namie, pridera mums jungtis su visomis kitomis Rusijos tautomis kurios padeda griauti tą tvarką, o kol kas reikia: nemokėti jokių mokesčių, uždarinėti monopolius, neleisti vaikų į rusiškas pradedamąsias mokyklas, neiti Kauno, Vilniaus ir Gadino gubernijose į valsčiaus teismus ir visas kitas dabartinės valdžios įstaigas, neleisti savo brolių į kariuomenę, reikalui prasidėjus, streikuoti visiems darbo žmonėms miestuose ir sodžiuose.

Skaityti daugiau...
 

Krėvos sutartis

Krėvos sutarties dokumentu Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi , įsipareigojo apsikrikštyti kartu su visais savo valstybės gyventojais pagonims, atlyginti Jadvygos sužadėtiniui Austrijos princui Vilhelmui  už vedybų sutarties netesėjimą, savo jėgomis ir lėšomis atgauti ir sugražinti Lenkijai priklausančias žemes, paleisti visus lenkų belaisvius, LDK prijunkti prie Lenkijos karalystės. Būtent paskutinis Jogailos pažadas, lotyniško akto tekste išreikštas žodžiu applicare, ir sukėlė didžiausią diskusiją istografijoje dėl menamo LDK inkorporavimo į Lenkijos karalystę 1385 metais.

Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, iškilo LDK valdymo problema, kurią mėginta spręsti Skirgailą paskyrus Jogailos vietininku. Viso krašto suverenu liko pats Jogaila.Skirgaila neturėjo LDK monarcho teisių, jam priklausė tik Jogailos sutekta vykdomoji valdžia. Visuose išlikusiuose raštuose ištikimybė žadama Jogailai apie Skirgaila nėra jokių žinių. Skirgaila nesugebėjo vykdyti Jogailos jam patikėtos LDK valdytojo pareigos. Skirgailos valdymas greitai užsitraukė ne tik kitų Gediminaičių, bet ir bajorų bei platesniųjų gyventojų sluoksnių nepasitenkinimą. Jogaila mėgino stabilizuoti padėtį 1389 m. atsiųsdamas į Vilnių seniūną iš Lenkijos Klemensą Moskoževskį. Tačiau lenkų karinės įgulos įkurdinimas LDK sostinėje tik padidino įtampą ir vietos gyventojų nepasitenkinimą. Klostėsi Vytautui palanki situacija. Mat jis puoselėjo viltį užimti Skirgailos vietą.Reziduodamas Gardine, Vytautas telkė aplink save nepatenkintuosius Jogailos politika LDK.1389 m. jis pradėjo atvirą politiką mėgindamas jėga užimti Vilnių. Akcijai nepavykus, Vytautas ryžosi antrą kartą prašyti Ordino prieglobsčio bei karinės paramos ir už tai 1390 m. sausio 19 d. aktu įsipareigojo vykdyti visus 1384 m. susitarimus su Ordinu.Prasidėjo smarkus Gediminaičių karas. Vytautas su Ordino kariuomene ne kartą puolė Lietuvą iki pat Vilniaus ir niokojo taip trokštamą valdyti kraštą. Norėdamas dar labiau sustiprinti savo politinę įtaką LDK, ypač slavų žemėse, bei tarptautines pozicijas, Vytautas atnaujino kontaktą su Maskva. 1391 m. jis ištekino savo dukterį Sofija už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus 1 ir vedė derybas dėl sąjungos sudarymo.

Skaityti daugiau...
 

1926 m. Lietuvos ir SSRS sutartis

Lietuvos Respublikos prezidentas, iš vienos pusės, ir Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos Centralinis Vykdomasis Komitetas, iš antros pusės, įsitikinę, kad Lietuvos ir Socialistinių Tarybų Respublikos Sąjungos tautų interesai reikalauja nuolatinio bendradarbiavimo, pagrįsto pasitikėjimu, ir norėdami padėtim kiek leidžia jų išgalės, palaikyti visuotinę taiką, susitarė sudaryti sutartį esantiems tarp jų draugingiems santykiams išplėsti ir tam tikslui paskyrė savo įgaliotiniais:

Lietuvos Respublikos Prezidentas:

Mykolą Sleževičių, Lietuvos Respublikos Ministerį Pirmininką, Teisingumo Ministerį ir einantį Užsienio Reikalų Ministerio pareigas, ir Jurgį Baltrušaitį, Lietuvos Respublikos Nepaprastąjį Pasiuntinį ir Įgaliotąjį Ministerį Socialistinių Tarybų Respublikos Sąjungai.

Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos Centralinis Vykdomasis Komitetas:

Skaityti daugiau...
 

Liublino unija

Kai Livonija Pasvaly padarė su Lietuva sutartį, Jonas IV tuojau paskelbė Livonijai karą.1559 m. Livonijai pasidavus Zigmantui Augustui, Lietuva stojo jos ginti. 1560 m. prasidėjęs karas dėl Livonijos nesisekė ir užtraukė didelių nelaimių visai Lietuvai.1562 m. pasibaigė anksčiau su Maskva padarytos paliaubos ,ir milžiniška jos kariuomenė įsiveržė į pačią Lietuvą ir užgrobė Polocką.Tuo būdu Makva jau prisiartino prie etnografinių Lietuvos žemių.Bet toliau eiti jau nebesisekė: hetmonas Mikalojus Radvila smarkiai sumušė caro kariuomenę ties Ula.Tačiau lietuviai nebepajėgė nei Polocko atsiimti, nei išvaryti caro kariuomenės iš rytinės Livonijos dalies.

Nuolatinis pavojus karo su Maskva vertė lietuvius nesišalinti per daug nuo Lenkijos ir sudaryti su ja naują sąjungos sutarys.

Svarbiausia aplinkybė,  kuri neleido Lietuvai nutolti nuo Lenkijos,buvo Maskvos pavojus ir Lenkų paramos viltis.Be to, glaudžiam susiartinimui su Lenki- ja ir unijos susidarymui jau buvo ir padedamųjų aplinkybių: to meto Lietuvos didikai, bendraudami su lenkais, jau buvo aplenkėję, su jais susigiminiavę, todėl jiems nebuvo lengva nutraukti ryšius su lenkais.Apie savos tautiškosios kultūros kėlimą retai kas tegalvojo.Vidutinioji bajorija taip pat jau buvo gana aplenkėjusi.O be to, mūsų bajoriją visuomet viliote viliojo didelės lenkų bajorų laisvės.Tuo tarpu lenkai žūt būt troško įgyti teisių įsikurti Lietuvoje: juos ypač viliojo turtingoji Ukraina priklausanti LDK.Be to, lenkams kėlė nerimą Žygimanto Augusto senatvė, sosto įpėdinio klausimas, nes karalius buvo bevaikis.Lenkijai grėsė ir pavojus iš Turkijos. Tad, kai Lietuva prašydavo lenkus paramos prieš Maskvą, jie visuomet buvo unijos klausimą.

Skaityti daugiau...
 

Renesanso asmenybės: Renesanso epocha Lietuvoje

,,Nuomonės dėl Renesanso sąvokos mažiau skiriasi, kaip dėl humanizmo. Ir tai kai kurie tarybiniai autoriai mano Renesansą prasidėjus Kinijoje VIII - XII amžiais, o Rytų šalyse - Gruzijoje ir Armėnijoje XII - XIII amžiais. Tai reikia laikyti nesusipratimu.

Italijoje Renesanso epocha buvo XIV - XVI a., kitose šalyse - XV - XVI a., Lietuvoje XVI a. - XVII a. pirmojoje pusėje. Pirmasis Renesanso (rinascila - atgimimo) terminą pavartojo italų tapytojas ir meno istorikas Dž. Vazaris (1511 - 1574 m.). Vėliau jį perėmė prancūzų literatūros ir meno istorikai ir įvesdino į visuotinę istoriją. Renesansas nevirto abstrakčiu terminu, taikomu bet kur ir bet kada. Tokiu su epocha nesusijusiu terminu pasidarė humanizmas.”

,,Humanizmu vadiname istoriškai susiklosčiusią visuomeninės minties kryptį, kuri aukština ir žadina kūrybinius žmogaus privalumus, gina asmens laisvę, skatina visuomeniniuose santykiuose kovą dėl bendražmogiškų dorovės principų. Ir štai koks paradoksas: už humanizmą kaip didelę žmonių bendravimo vertybę stoja ne tik išnaudojamieji ir engiamieji, bet ir jų valdovai. Viešpataujančiosios klasės arba jų viršūnės, esančios kapitalistinių valstybių valdžioje, savo biurokratines, despotiškas, fiziniu ir dvasiniu smurtu pagrįstas priemones skelbia humaniškomis, nes jos tarnaujančios ne individų užgaidoms ir jų aistroms, o tautų kultūrai ir liaudies gerovei. Atrodo, kad humanizmą drauge su laisve ir demokratija gina visi, neišskiriant nė vergvaldžių.

Individo santykius su visuomene didžiąja dalimi lemia viešpataujančios socialinės jėgos. Jos formuoja visuomeninę sąmonę, slopina ir tvarko žmogaus instinktus, prigimties potraukius, transformuoja dorovę, o tas jėgas atitinkanti valdžios politika stengiasi piliečius auklėti propaguodama vienokį ar kitokį gyvenimo būdą, grindžiamą ideologija.

Humanizmas - Renesanso laikų pasaulėžiūra. Tai vaisius epochos, turinčios savo pradžią ir pabaigą, tačiau jis drauge su epocha neišnyko. Jį paveldi arba bent stengiasi paveldėti kitų epochų žmonės.

Renesansas Europos kultūros istorijoje buvo nauja epocha, pakeitusi senąją viduramžių kultūrą. Šis pokytis buvo audringas, jis palietė visas sudedamąsias kultūros dalis.

Skaityti daugiau...
 

1387 m. vasario 1 d. Jogailos privilegija Vilniaus vyskupui

Vilniaus vyskupystės sostą nutarėme įkurti, apdovanojome žemiau pažymėtais turtais ir valdomis. Taigi duodame, teikiame, įjungiame ir dovanojame amžinu ir neatšaukiamu dovanojimu tai bažnyčiai ir jos vyskupui, kuris tik bus, mūsų Tauragnų pilį su prie jos prieinančia sritimi ir Labanoro ir Molėtų kaimais, o taip pat Dambrovno sritį, taip visiškai ir pilnai ir tokia teise ir tokiu būdu, kuriuo seniau tą sritį laikė ir valdė mūsų ištikimas Vaidila, ir Verkių bei Bokšto sritis, esančias mūsų Lietuvos ir Rusios žemėse, ir sodą prie mūsų Vilniaus miesto, kuris yra prie Goštauto sodo, tarp vieno kalno į pietų pusę ir kelio, einančio apie Vilnių ir upę vakaruose, -mes duodame su visais atskirais kaimais, mokesčiais, nauda, pajamomis, vaisiais, pelnais, teisėmis, valdomis, laukais, pievomis, lygumomis, ganyklomis, giriomis, miškais, ąžuolynais, krūmais, šilais, krūmokšniais, miškeliais, pušynais, bitynais, žvėrių ir paukščių medžioklėmis, ežerais ir tvenkiniais, žuvynais, pelkėmis, malūnais, vandenimis ir jų srovėmis, perkalais, kurie žmonių kalba vadinami „jazi”, žūklavimais ir visu tuo, kas su jais susieta, nuomos pajamomis, visokiais pelnais ir priklausomybėmis, kurios tuo ar kitu būdu priklauso pačiai Tauragnu piliai Labanoro ir Molėtų kaimams ir minėtoms sritims, kokiais vardais besivadintu, be jokių išimčių, kaip jos aprėžtos ir atskirtos savo ribomis.

Skaityti daugiau...
 

Versalio taikos sutartis 1919 06 28

Visos valstybės, dominijos arba kolonijos  gali tapti Sąjungos nariais, jeigu už jų priėmimą pasisakys du trečdaliai Asamblėjos.

Sąjungos veiklą, kaip ji nustatyta šiame Statute, įgyvendina asamblėja ir Taryba, prie kurių yra nuolatinis Sekretoriatas.

Asamblėją sudaro Sąjungos narių atstovai.

Asamblėja renkasi nustatytu laiku ir, jeigu to reikalauja aplinkybės, bet kuriuo kitu metu

Sąjungos būstinėje arba kitoje paskirtoje vietoje.

Asamblėja svarsto visus klausimus, kurie įeina į Sąjungos veikimo sfera arba liečia visuotinę taiką.

Kiekvienas Sąjungos narys gali turėti asamblėjoje ne daugiau kaip tris atstovus ir turi tik vieną balsą.

Tarybą sudaro Svarbiausiųjų Sąjunginių ir Susivienijusių valstybių (JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija)   atstovai, taip pat kitų keturių Sąjungos narių atstovai. Tuos keturis Sąjungos narius skiria Asamblėja savo nuožiūra ir tada, kai ji panorės. Iki pirmo asamblėjos paskyrimo, Belgijos, Brazilijos, Ispanijos ir Graikijos atstovai yra tarybos nariai.

Asamblėjos daugumai pritarus, taryba gali paskirti kitus Sąjungos narius, kurių atstovavimas Taryboje bus nuo to laiko nuolatinis.Ji gali, esant tokiam pritarimui, padidinti skaičių sąjungos narių, kuriuos išrinks asamblėja, kad jie būtų atstovaujami Tarybai.

Taryba renkasi, kai to reikalauja aplinkybės, ne rečiau kaip kartą per metus sąjungos būstinėje arba kitoje paskirtoje vietoje.

Taryba svarsto visus klausimus, įeinančius į Sąjungos veikimo sferą arba liečiančius visuotinę taiką.
Kiekvienas Sąjungos narys, neatstovaujamas Taryboje, kviečiamas atsiųsti dalyvauti joje atstovą, kai

Taryboje svarstomas klausimas, ypač liečiantis jų interesus.

Skaityti daugiau...
 

Religijos raida

Skaityti daugiau...
 

Napoleono valdymas

Napoleonas Bonapartas (1769 - 1821) - generolas, I konsulas, Imperatorius (1804), Italijos karalius.

Nuo 1785 m. tarnavo Prancūzijos kariuomenėje. Už nuopelnus N. buvo suteiktas generolo 1794 m. laipsnis.

1795 m. spalio mėn. Kilus monachistų maištui Konventas pasiūlė Bonapartui jį numalšinti. Napoleonas turėdamas kelis kartus mažesnę kariuomenę susitvarkė su užduotimi. Vėliau paskirtas Paryžiaus įgulos vadu.

1795 paskelbta nauja konstitucija, išrinktas naujas, įstatymų leidžiamasis susirinkimas, Vykdomoji valdžia perduota į asmenų Direktorijai.

1796 Napoleonui buvo patikėta armija, turėjusi kautis su austrais Š. Italijoje. Jo vadovaujama armija sutriuškino austrų pajėgas. Gegužės mėn. Pergalė ties Lodi, Prancūzijos kariuomenė užėmė Milaną, vėliau įsiveržė į Austriją. Prancūzija virto galingiausia Europos kontinento valstybe.

Skaityti daugiau...
 

Istorijos špera egzaminui

Skaityti daugiau...
 

Knygnešiai

Tuojau po 1863 m. sukilimo numalšinimo caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą, ir šis draudimas truko ligi 1904 m. Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas, pasižymėjęs nepaprastu žiaurumu malšinant sukilimą, 1864 m. birželio 5 d. įsakė Vilniaus cenzūros komitetui neleisti spausdinti lietuviškų knygų lotyniškais rašmenimis, kurie lietuvių raštijoje buvo vartojami jau kelis šimtmečius. Kitas Vilniaus generalgubernatorius, K. Kaufmanas, 1865 m. rugsėjo 6 d. įsakė Vilniaus cenzūros komitetui sekti, kad visos lietuviškos knygos būtų spausdinamos tik rusišku raidynu. Taip pat buvo draudžiama lietuviškus leidinius įvežti į Lietuvą iš užsienio ir platinti.

Tuojau po spaudos draudimo lietuviški leidiniai lotyniškais rašmenimis pradėti spausdinti Rytų Prūsijoje ir slapta gabenami į Lietuvą. Atsirado knygnešių profesija, steigėsi slaptos knygų platinimo ir leidimo draugijos, kuopelės. Viena tokia draugija, įkurta visoje Lietuvoje išgarsėjusio knygnešio Jurgio Bielinio (1846 – 1918).

“Knygnešio” sąvoka dabartiniu metu mums reiškia ne tik kovotoją dėl lietuviškos spaudos laisvės XIX a. antrojoje pusėje, - ji yra įgijusi ir platesnę prasmę. Spaudos draudimui priešinosi daug žmonių ir jų kovos formos buvo ryškiausios, todėl ilgainiui knygnešys tautai ėmė simbolizuoti atkaklumą, ryžtą, pasiaukojimą Tėvynei.

Visus knygnešius pirmiausia bene tiktų skirstyti į profesionalus ir mėgėjus. Profesionalais vadintume tuos, kurie knygnešyste vertėsi nuolat ir iš to gyveno, papildydami savo pajamas dar iš kokio nors verslo. Mėgėjais laikytini tie asmenys, kurie knygnešyste užsiėmė epizodiškai, kiti net atsitiktinai arba knygas gabeno per sieną kartu su kita kontrabanda.

Skaityti daugiau...
 

A. Sniečkus

A. Sniečkus gimė 1903 m. sausio 10 d. pasiturinčių valstiečių šeimoje. Tėvas, kaip labiau išsilavinęs, buvo renkamas valsčiaus viršaičių. Šie keli faktai A. Sniečkui tapo baisiausia dėme ir gėda ir, kaip matome iš autobiografijos, sukėlė nemažų rūpesčių: “Iš tėviškės išėjau, nes nusprendžiau nutraukti su ja ryšius, ir nuo 1919 metų su tėviške jokių materialinių ryšių neturiu. Nuo 1921 metų apskritai nesu buvojęs tėviškėje”. Taip rašė Sniečkus gruodžio 15 d.

Gal todėl ši gyvenimo aplinkybė (“tikrosios” klasinės kilmės trūkumas) vertė jį būti smarkiai radikalesniam, negu buvo jo kolegos ar to reikalvo sąlygos. Dėl idėjinių sumetimų atsižadėjęs tėvų, o dėl politinių - nepriklausomos Lietuvos, A. Sniečkus nuo 1920 m. tapo ištikimu komunistu bei Rusijos komunistų partijos (vėliau VKP (b) - TSKP) imperinės politikos įrankiu Lietuvoje.

1921 m. dėl komunistinės veiklos jis buvo suimta, tačiau trūkstant įkalčių po poros mėnesių paleistas. LKP CK rekomendavus, 1921 m. liepos mėnesį nelegaliai emigravo į Rusiją ir iki 1925 m. gyveno Smolenske. A.Sniečkaus gyvenime šis miestas paliko ženklų pėdsaką. Čia jis baigė universiteto darbininkų fakultetą, LKP CK spaustuvėje dirbo įvairių leidinių redaktoriumi, dalyvavo ČON’o (časti osobovo naznačenija) - ypatingos paskirties dalinių - operacijose prieš maištingai nusiteikusius valstiečius ir kitus “antitarybinius elementus”. Kaip prisimena jo žmona M. Bordonaitė, A. Sniečkus, pats tiesiogiai paragavęs “kovotojų” duonos, pokario metais Lietuvoje “gerai suprasdavo sunkų, labai pavojingą liaudies gynėjų darbą”.

Tačiau čia, Tarybų Sąjungoje, A. Sniečkus buvo ne tik politinis emigrantas, bet ir potencialus TSRS partinis agentas “kovai prieš buržuazinę Lietuvą”. Jis net neturėjo teisės vadintis savo tikruoju vardu ir pavarde. Smolenske jį pažinojo kaip Ivaną Aleksandrovičių Bogomolovą. Darbas spaustuvėje buvo taip pat susietas su konspiracija. Kartą laikraščio “Komunistas” paskutiniame puslapyje buvo išspauzdintas Smolensko miesto ir spaustuvės pavadinimas. Atvykęs iš Maskvos leidyklos vadovas Z. Angarietis perpyko: “Kur tavo protas užpoulė jis A.Sniečkų - dėti spaustuvės ir miesto pvadinimus į laikraštį, kuris nelegaliai siunčiamas į Lietuvą.

Skaityti daugiau...
 

Manu įstatymai

„Manu įstatymai" parašyti sanskrito kalba. Jų sudarymas priskiriamas Manu, kuris pagal bramanų tradiciją laikomas žmonių ir viso, kas tik žemėje yra gyva, protėviu. Iš tikrųjų juos sukūrė viena iš bramanų mokslinių mokyklų. Šis įstatymų rinkinys buvo sudaromas keletą šimtmečių. Mūsų laikus pasiekusi rinkinio redakcija parengta maždaug mūsų eros pradžioje (II a. pr. m. e.- I m. e. a.). „Manu įstatymai" - ne juridinių įstatymų kodeksas. Tai nurodymų (kartais prieštaringų) rinkinys dievobaimingam žmogui, atliekančiam savo dharmas - visuomenines, religines ir moralines pareigas. Toliau pateikiami „Manu įstatymų" straipsniai parinkti pagal tematiką.

Bramanų padėtis buvo išskirtinė. Nė vienoje senovės Rytų šalyje žyniai nebuvo pasiekę tokios privilegijuotos padėties, kaip Indijoje. Žyniai nemokėjo jokių duoklių, mokesčių, nebuvo baudžiami kūno bausmėmis.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos dvasinės kultūros raida

Žinoma, pirmykščio menininko kūriniai pirmiausia buvo susiję su tikėjimais, laidojimu ir kitomis dvasinio gyvenimo sritimis. Dažnas papuošalas - tai žvėrių dantys ir iltys kurie pergręžiami suveriami ir kabinami ant kaklo. Mažesnės žmonių figūrėlės dažniau aptinkamos kapuose o didesnės apeigų atlikimo vietose.

Ankstyvajame geležies amžiuje pasirodo įvairiausių formų smeigtukai, antsmilkiniai, antkaklės. Senajame geležies amžiuje dėvėtos puošnios kepurėlės, siūtos iš storo vilnonio audinio ir puoštos žalvarinėmis pakabėlėmis.

Remiantis archieloginiais duomenimis galima teigti, kad akmens amžiuje vyko maginės apeigos Kadangi medžioklė buvo pagrindinis maisto šaltinis - prieš ją būdavo atliekami ritualai. Gamtos dvasių garbinimas pasireiškia įvairiais kultais; medžių, vandens, žalčio, ugnies, žvėrių.

Seniausi kapai baltų žemėse žinomi iš mezolito laikotarpio. Akmens amžiuje mirusieji laidoti pačioje gyvenvietėje, prie namų ar net pačiame pastate. Vėlyvojo neolito pabaigoje ir senojo žalvario amžiaus pradžioje susiklostė naujas paprotys; negiliuose duobėse laidotas tik žmonių galvos, o šalia jų užkasamos likusių kūno dalys.

Skaityti daugiau...
 

Senovės Romos istorijos testas

Skaityti daugiau...
 

Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto programinė deklaracija

Lietuvių Tauta, siekdama išlaisvinti Lietuvą iš okupacijos ir atstatyti Lietuvos valstybės suverenių organų svetimos jėgos laikinai sutrukdytą veikimą, yra reikalinga vieningos politinės vadovybės. Tam tikslui politinės lietuvių grupės, kaip tautos politinės minties relškėjos ir vykdytojos, nutarė sujungti visas savo jėgas bendram darbui ir sudaryti Vyriausįjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą - VLIK1.

Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas,  pradėdamas savo darbą, skelbia:

Skaityti daugiau...
 

Istorijos (referatas)

Senasis Testamentas aukštutinįjį Tarpupį vadina ,,Aram Nacharaimu” - ,,Sirija tarp upių”. Tos šalies miestus ištikusi Dievo rūstybė. Ten, Ninevijoje, ir toliau į pietus, didžiajame Babilone, viešpatavę baisūs karaliai, kurie garbinę ne tik jį, bet ir kitus dievus, todėl buvę nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Mums tas kraštas yra žinomas Mesopotamijos vardu. Šiandien jį vadiname Iraku, o jo sostinę - Bagdadu. Jo ribos šiaurėje siekia Turkiją, vakaruose Siriją ir Jordaniją, pietuose Saudo Arabiją ir rytuose Persiją - šiandieninį Iraną.

Abi upės, Eufratas ir Tigras, kurių ištakos yra Turkijoje, šią šalį pavertė kultūros lopšiu (kaip Nilas Egiptą). Jos teka iš šiaurės vakarų į pietryčius, susilieja netoli šiandieninės Basros į bendrą vagą (senovėje taip nebuvo) ir įteka į Persų įlanką.

Šiaurėje, audringai šniokščiančio Tigro pakrante, driekėsi Asirija - senovės Ašūras, o pietinė Tarpupio dalis iki pat žaliųjų Persų įlankos vandenų priklausė Babilonijai, senovės Šumerui ir Akadui. Viename 1867 metais išleistame leksikone straipsnis apie Mesopotamiją baigiamas tokia pastaba: ,,Šalis labiausiai klestėjo asirų ir babiloniečių viešpatavimo laikais. Arabų valdžios metais, kada čia buvo kalifų rezidencija, Mesopotamija dar kartą susilaukė klestėjimo laikų. Smukimas prasidėjo įsiveržus seldžiukams - turkams ir totoriams. Kai kuriuose šalies rajonuose ir dabar tebėra dykuma”.

Kai kur šitoje dykumoje kūpso keistos kalvos su plokščiomis viršūnėmis ir stačiais šlaitais, sueižėjusios lyg džiovintas beduinų sūris. Jos taip paveikė mokslininkų fantaziją, jog kaip tik čia, Tarpupyje, archeologai kasinėdami padarė pirmuosius garsius atradimus.

Polis Emilis Bota dar jaunystėje apkeliavo žemės rutulį. 1830 metais jį priėmė dirbti gydytoju Muchamedas Alis. Bota dalyvavo ekspedicijoje Senare, kur uoliai rinko vabzdžius. 1833metais prancūzų valdžia jį paskyrė konsulu Aleksandrijoje. Apkeliavęs arabų kraštus, jis savo kelionių įspūdžius aprašė storoje knygoje. Nuo 1840metų ėjo konsulo pareigas Mosule, Tigro aukštupyje. Kartą, nusileidus saulei, norėdamas atsigaivinti tyrame ore, pasuko iš tvankių turgaviečių ir išjojo toli už miesto. Čia išvydo keistąsias kalvas.

Skaityti daugiau...
 

SSRS nesėkmė

Mėgindamas suprasti kuo gyveno SSRS pus pusšimtį metų po karo pastebėjau, kad visa SSRS istorija, beveik iki 1989 - ųjų metų yra vien tik užsienio politika, kuri buvo pakankamai dinamiška aktyvi ir įžūli. Tuo tarpu viduje visas gyvenimas tarsi ir sustojo, bent tai nedaro nieko įdomaus, kas galėtų dominti šiuolaikinį vidutinį pilietį. Dar daugiau rinkdamas medžiagą šiam darbui, pastebėjau, jog pačių SSRS žlugimo priežasčių reikia ieškoti ne viduje, bet išorėje ir pirmosios priežastys, kurios trukdė SSRS dominavimui pasaulyje (ačiū Dievui), buvo jos nesėkmingoje užsienio politikoje. Gal tiksliau pasakius nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms. Todėl nutariau pavadinti savo darbą SSRS nesėkmės, bei akcentuoti tuos įvykius ir faktus, kurie trukdė SSRS įtakos kilimui ir turėjo įtakos jos pačios žlugimui

Nagrinėdamas minėtą temą ir ilgai (dar iki šio darbo) svarstydamas SSRS suirimo priežastis priėjau išvados, jog nagrinėti vien tik laikotarpį po 1945 - ųjų negalima, nes reikia grįžti dar į tuos laikus kai bolševikai, užgrobę valdžią įsitikino, jog revoliucija turi būti pasaulinė.

Paėmę valdžią į savo rankas RKP (b) atstovai visapusiškai siekė, kad revoliucija išplistų visoje Europoje, o perspektyvoje ir visame pasaulyje. Tuo tikslu 1922 m. buvo sukurtas naujas valstybinis darinys savyje neturėjęs jokių nacionalinių ar geografinių apribojimų: Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga. Kaip teigia publicistas ir karo istorikas V.Suvorovas: "Deklaracijoje dėl SSRS įkūrimo skelbiama, kad SSRS - tai pirmas žingsnis kuriant Pasaulinę Sovietų Socialistinę Respubliką: buvo numatyta didinti respublikų skaičių tol, kol visas pasaulis priklausys SSRS". Šalių, kurios nepanorės gyventi taip kaip liepia Markso ir bolševikų mokslai, laukė Raudonosios armijos ir NKVD dalinių "pagalba". Kaip teigia rusų istorikas M.Semiriaga: "Tarptautinėje politikoje buvo nutarta veikti puolamosiomis karinėmis priemonėmis. Taip gimė koncepcija apie pasaulinės revoliucijos tęsimą. Tokiomis teorijomis buvo užsikrėtę visi sovietų kariniai ir politiniai veikėjai. Net kai SSRS suėjo į sąlytį su Vokietija niekas nemanė atsisakyti puolamosios doktrinos". Tačiau iki laukiamo karo pradžios SSRS diktatorius J. Stalinas įvykdė du šiurpiausiu žmonijos nusikaltimus: savo piliečių genocidą (didįjį valymą) bei didžiulę šalies industrializaciją.

Skaityti daugiau...
 

Antanas Smetona

Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaimo neturtingo valstiečio šeimoje. Protėviai buvo kunigaikščių Radvilų baudžiauninkai. Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir ramiu galvojimu, palinkimu į atitrauktinį bendrų klausimų nagrinėjimą, drąsa reikšti nuomones, kad ir priešingas daugelio, sugebėjimu apie save spiesti žmones, svarbiose savo ar tautos valandose ne kartą pasireiškė nelauktu tvirtumu ir ryžtingumu.

Antanas buvo šeštasis vaikas, po jo gimė dar dukra Julija. Vaikai dirbo namuose, mat tėvas nusistatė niekur neleisti jų tarnauti. Antanukas išmoko skaityti, kai tėvai mokė vyresniuosius. Dešimtus metus einantį tėvas jį nuvežė į Taujėnų valsčiaus pradinę mokyklą.Mokyklą baigė 14 metų. Šeima nutarė Antaną leisti mokytis toliau, todėl reikėjo pasirengti stoti į gimnaziją. Rengėsi Ukmergėje, čia gerai išmoko lenkų k. ir išlaikė egzaminus į Palangos progimnazijos trečiąją klasę. Mokėsi labai gerai, tad buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą. Baigia progimnaziją ir, šeimos patariamas, išlaiko egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją. Tačiau kunigo luomui Smetona pašaukimo nejautė. Pergalvojęs savo sprendimą, tęsia mokslą Mintaujos gimnazijoje.

Dar Palangoje jis pradeda skaityti slaptą lietuvišką spaudą, Maironį ir Adomą Mickevičių. To meto romantinė raštija ir nulemia Smetonos galutinį tautinį apsisprendimą. Jis dalyvavo slaptoje “Kūdikio” draugijos veikloje, domėjosi Lietuvos istorijos tyrinėjimais, ypač gilino lietuvių k. rašybos ir gramatikos žinias, buvo gabus lotynų ir graikų kalboms.

Mintaujos gimnzijoje Smetona sueina į pirmą konfliktą su caro administraciją, o dar tiksliau - su biurokratine ir rusifikacine carizmo švietimo sistema. Gimnazijos vadovybė versdavo mokinius katalikus prieš pamokas kalbėti maldą rusiškai.Šiems tai daryti atsisakius, Smetona ir dar keliolika mokinių iš gimnazijos pašalinami. Jie vyksta į Peterburgą, pas Rusijos švietimo ministrą, ir prašo leidimo baigti mokslą. Prašymas buvo patenkintas, ir Smetona baigia Peterburgo IX gimnaziją. Smetoną labiau traukė istorija ar filologija, bet žinodamas, jog su šia specialybe darbo Lietuvoje negaus, pasirenka studijuoti teisę Peterburgo universitete. Čia tarp lietuvių studentų jau veikė nemaža lietuviškų draugijų, tad Smetona tampa veikliu jų nariu, dainuoja Č. Sasnausko chore, su V. Sirutavičiumi slaptai išspausdina P. Avižonio parengtą lietuvių k. gramatiką.Universitete, matyt, įvyko ir Smetonos idėjinis apsisprendimas. Jis buvo priešiškas socialistinei ideologijai, pasisakė prieš marksizmą, nors nuo bendrų studentų reikalų neatsiribojo. Dalyvavo protestuose dėl studentų teisių varžymų.

Skaityti daugiau...
 

Pilietiškumo samprata ir piliečių ugdymas demokratinėje visuomenėje

Skaityti daugiau...
 

Babilonas

Babilonas - buvęs miestas Mesopotamijoje, netoli dabartinės Chilos, į pietus nuo Bagdado.
Babilono vietoje, matyt, gyventa ir priešistoriniais laikais. Čia prie didžiųjų Eufrato ir Tigro upių apsigyveno, galimas daiktas, iš rytų atkeliavę šumerai.

Senovėje Tigro ir Eufrato žemupys atrodė kitaip, nei dabar. Persų įlanka tęsėsi daug toliau į šiaurę, o Tigras ir Eufratas nebuvo susilieję į vieną vagą ir tekėjo lagūnom atskiromis žiotimis. Tarp jų beveik ištisai telkšojo pelkynai, ežerai. Krūmokšniuose gyveno liūtai ir leopardai, galimas daiktas, kad veisėsi ir drambliai. Smulkias žmonių bendruomenes skyrė vienas nuo kitų beveik neįveikiamos kliūtys.

Šumerai daug kur pasinaudojo jau esančiomis gyvenvietėmis, bet įkūrė nemažai ir naujų. Nausėdijos gyveno miesto valstybės principu. Jų valdovai kartu buvo ir vyriausieji žyniai. Jie rūpinosi tiek religiniais, tiek politiniais ir ūkiniais valstybės reikalais. Kadangi nuolatos grėsė kylantys upių potvyniai arba sausra, pamažėle žmonės sutramdė upę. Tikriausiai jie ėmė pilti pylimus ir kasti kanalus. Ilgainiui Tarpupio gyventojai sukūrė kanalų ir pylimų  sistemą, kuri padėjo apsirūpinti vandeniu, nuleisti jį kada reikia ir kur reikia.

Gerai organizuota drėkinamoji žemdirbystė ir produktyvi gyvulininkystė padėjo šiems miestams valstybėms greitai sustiprėti ir įsigalėti. Ekonomiškai klestinčiuose šumerų miestuose labai išaugo kultūra, todėl daugeliu atžvilgiu jie yra ” žmonijos lopšys ”. Į trečiojo tūkstanmečio pabaigą kai kuriuose miestuose atsirado monumentalių pastatų, kuriuose buvo garbinami šumerų dievai. Ūkiniame gyvenime svarbų vaidmenį turėjo šumerų dantiraštis, pirmasis žmonijos raštas. Šumerai davė pasauliui besisukantį puodžiaus ratą, cilindrinį antspaudą.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvos žurnalo istorija

Sparčiai formuojantis kapitalistiniams santykiams, plečiantis tarptautinei prekybai, gausėjant geografinių atradimų, XVI - XVII a. Labai pagyvėjo įvairių šalių žmonių tarpusavio bendravimas. Atsirado poreikis dalintis informacija, skleisti dvasines vertybes, propaguoti kūrybą.

Tokius uždavinius ėmėsi spręsti besiformuojanti periodinė spauda. Tuomet leidžiami laikraščiai buvo labiau panašūs į brošiūras ar žurnalus. XVII a. ėmė atsirasti žurnalai. Pirmasis - Vokietijoje, nuo 1654 m. leidžiamas “Mercurius Jacosus” (“Sąmoningasis Merkurijus”).

Dėl nepalankių istorinių ir politinių sąlygų periodinė spauda gimtąja kalba Baltijos valstybėse, o ypač Lietuvoje, pradėjo eiti gerokai vėliau nei Vakarų Europos šalyse.
Pirmasis Baltijos krašto leidinys gimtąja kalba pasirodė Estijoje 1766 m. Tai buvo laikraštis (“Luhnike oppetus” - “Trumpas pamokymas”)

Pirmuoju lietuvišku žurnaliniu leidiniu laikytinas 1823 - 1825 m. Tilžėje leistas žurnalo pobūdžio spaudinys “Nusidavimai Dievo karalystėje”, Karaliaučiuje 1832 - 1921 m. ėjęs jo tęsinys “Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių” buvo 16 psl. apimties, nedidelio formato, leidžiamas iki 400 - 500 egz. tiražu. Jis buvo spausdinamas gotišku šriftu, kurio didžiąją dalį sudarė vertimai iš vokiečių kalbos, buvo skirtas protestantų misijų reikalams, religinei propagandai ir Prūsijos valdžios interesams Mažojoje Lietuvoje. Pamažu gerėjo jo apipavidalinimas (tvarkingos antraštės, tamsesnis šriftas), kito kalba (10 redaktorių). Atsirado komentarų, žinučių. Tokio žurnalo pasirodymas paskatino ir kitus lietuvius leisti įvairius periodinius leidinius.

Skaityti daugiau...
 

Senasis egiptiečių kalendorius

Egiptiečiai metus nustatynėjo ne pagal saulės sukimąsi, bet pagal laikotarpį reikiamą derliui nuimti. Jie piešė žodį "metai" ("renpet") kaip jauną daigą su pumpuru. Tas pats ženklas sutinkamas giminingų žodžių hieroglifose: "renpi" - "esu jaunas, stiprus", "renput" - "metų vaisiai".

Tačiau Egipte derlius priklausė nuo Nilo išsiliejimo. Kasmet birželio pradžioje šalije prasidėdavo sausra.

Kai turėdavo prasidėti išsiliejimas, daugelyje šventyklų dieviškajam Nilui buvo aukojamos aukos. "Hapio knygas" mesdavo į Ra - Horahčio šventyklos ežerą Ono mieste; tas ežeras vadinosi Kebehu - taip pat kaip ir Nilas prie savo slenksčių. Tikriausia, į tą patį ežerą mesdavo ir deivės statulėles. Po dvėjų mėnesių, išsiliejimo piko metu, buvo atliekamos tos pačios apeigos. Ir nuolankus Nilas, uždengiantis visą slėnį tarp dviejų dykumų, kur miestai ir kaimai pavirsdavo salomis, o keliai tapdavo panašūs į pylimus, pamažu nuslugdavo. Praėjus keturiems mėnesiams po išsiliejimo upė galutinai grįždavo į savo krantus. Šis keturių mėnesių laikotarpis buvo pirmas metų laikas ir vadinosi "achet" ("potvynis", "išsiliejimas").

Skaityti daugiau...
 

Mykolas Lietuvis ,,Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius”

Mykolo Lietuvio memuarai, parašyti XVI amžiaus viduryje, labai retas ir vertingas kultūros istorijos paminklas. Juos 1615 metais Bazely išspausdino Šveicarijos profesorius J.Graseris.

Lietuvių raštija nuo XIV amžiaus iki pat Liublino unijos daugiausia yra anoniminė. Tad ir traktato ,,Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius” autorius nuslėpė tikrąjį savo vardą ir mums yra žinomas kaip Mykolas Lietuvis.

Ilgą laiką istorikai manė, kad tikrasis autoriaus vardas buvo Mykolas Tiškevičius. Pirmas šią hipotezę 1929 metais iškėlė žymus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus politikos tyrinėtojas Matvejus Liubavskis. Straipsnyje ,,Kas buvo Mykolas Lietuvis” Liubavskis pateikia tokius savo hipotezės įrodymus.

Mykolas Lietuvis savo veikale užsimina apie tai, kad chano Sahib - Girėjaus laikais (tai yra 1533 - 51 metais) buvęs Kryme. Tad Liubavskis remiantis šia informacija sutapatina Mykolą Lietuvį su ponu Mykolu Tiškevičiumi, kuris buvo Lietuvos pasiuntinys Kryme 1538 - 1539 metais.

Skaityti daugiau...
 

Visuomeninis - politinis gyvenimas Šiauliuose 1863 m. sukilimo metu (referatas)

Ryški feodalinės baudžiavinės santvarkos krizė XIX a. viduryje privertė caro vyriausybę panaikinti baudžiavą. 1861 m. vasario 19 d. “Nuostatai dėl valstiečių išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės ”suteikė valstiečiams piliečių teises, bet paliko juos laikinaisiais prievolininkais. Žemės savininkais jie galėjo tapti tik ją išpirkę.Valstiečių reakcija, nepasiteisinus viltims gauti žemės be išpirkos, pasireiškė sustiprėjusiais bruzdėjimais. Juos aštrino prasidėjęs miestiečių ir bajorų judėjimas, politinės manifestacijos. Pastarosios Lietuvoje buvo įgavusios religinę patriotinę formą ir vykdavo dažnai bažnyčiose.

Prasidėjus sukilimui Lenkijoje, po poros mėnesių ir Lietuvoje susidarė revoliucinis komitetas, pasivadinęs Lietuvos Provincijos Valdymo Skyrium. Norėdamas įtraukti į sukilimą valstiečius jis skleidė lenkiškus ir lietuviškus atsišaukimus, kuriuose buvo skelbiama, kad nuo sukilimo dienos nebebus jokių luominių skirtumų, kad valstiečiai esą lygūs su bajorais, kad jų valdomoji žemė be jokio atlyginimo liksianti jų nuosavybė.

Taip pat buvo žadama duoti po tris margus žemės visiems trobelininkams ir darbininkams (žinoma, visa tai buvo žadama tik prisidėjusiems prie sukilimo). Iš tikrųjų tie atsišaukimai kai kur paveikė. Greta bajorų ir kunigų, prie sukilimo prisidėjo nemaža amatininkų ir dvarų darbininkų.Kiek šalčiau laikėsi valstiečiai, nes du pereinamieji baudžiavos naikinimo metai jiems pakirto pasitikėjimą dvarininkais.

Skaityti daugiau...
 

Baudžiavos panaikinimas

Paskelbus nurodytus naujus nuostatus, baudžiauninkai gaus nustatytu laiku visas laisvų kaimo gyventojų teises.

Dvarininkai išsaugodami visų jiems priklausančių žemių nuosavybės teisę, suteikia valstiečiams - už nustatytas prievoles - nuolatiniam naudojimuisi sodybą ir, be to, kad būtų užtikrinta valstiečių buitis ir kad jie galėtų vykdyti savo pareigas vyriausybei, - nustatytą nuostatuose laukų ir kitų naudmenų dydį.

Naudodamiesi tąja skirtine žeme, valstiečiai už tai turi atlikti dvarininkams nuostatuose nurodytas prievoles. Būdami šioje padėtyje, kuri yra pereinamojo pobūdžio, valstiečiai vadinami laikinaisiais prievolininkais.

Kartu jiems suteikiama teisė išsipirkti sodybą, o dvarininkams sutinkant, jie gali įsigyti nuosavybėn laukus bei kitas naudmenas, išskirtas jiems nuolatiniam naudojimuisi. Taip įsigiję nuosavybėn tam tikrą žemės kiekį, valstiečiai bus laisvi nuo prievolių dvarininkams už išpirktą žemę ir galutinai pereis į laisvų valstiečių - savininkų luomą.

Specialiais nuostatais apie dvariškius jiems nustatoma pereinamoji padėtis, atitinkanti jų užsiėmimą ir poreikius: praslinkus dvejiems metams nuo šių nuostatų paskelbimo dienos, jie gaus visišką laisvę ir terminuotas lengvatas.

Kadangi naujas sutvarkymas dėl neišvengiamo reikalingų permainų sudėtingumo negali būti įvykdytas iš karto, nes tam prireiks nemažiau beveik kaip dvejų metų, tai per šį laikotarpį, siekiant užkirsti kelią sumišimui ir prisilaikyti visuomeninės ir privatinės naudos, esanti iki šiol dvaruose tvarka turi išlikti iki to  laiko,  kol,  atlikus  reikalingą paruošiamąjį darbą, bus įvesta nauja tvarka.

Skaityti daugiau...
 

Alfredas Nobelis

Alfredas Nobelis gimė 1833 metų spalio 21 d. Stokholme. Jo tėvas, Imanuelis Nobelis buvo inžinierius ir išradėjas, pastatęs daug pastatų ir tiltų Stokholme. Ryšium su tuo, kad jo darbas buvo susijęs su statyba, jis eksperimentavo, bandė įvairias statybos technikas. Alfredo motina, Andrieta Ahlsel buvo kilusi iš turtingos šeimos. Kartą atsitikus nelaimei statybose, kurios pagrindas buvo kelios paskendusios baržos su statybinėm medžiagom, Imanuelis buvo įstumtas į bankrotą  ir tais pačiais metais gimė Alfredas Nobelis. 1837 metais Imanuelis Nobelis paliko savo šeimą ir išvyko kurti naujos karjeros į Rusiją ir Suomiją. Kad išlaikytų šeimą Andrieta Nobel pradėjo dirbti bakalėjinių prekių parduotuvėje kur gaudavo menką atlyginimą. Tuo metu Imanuelis Nobelis sėkmingai įsteigė savo įmonę Sankt Peterburge, Rusijoje, kuri gamino įrangą rusų kariuomenei. Nobelis įtikino rusų carą, kad jo gaminamos jūrų minos gali apsaugoti nuo priešų. Jis buvo pradininkas ginklų gamyboje ir projektuojant garo variklius. 1842 metais Imanuelis jau turėjo pakankamai pinigų savo šeimai apgyvendinti Sankt Peterburge. Čia jo sūnūs mokėsi pas geriausius mokytojus ir gavo geriausią išsimokslinimą. Būdamas 17 metų Alfredas Nobelis gerai kalbėjo rusų, švedų, prancūzų, anglų ir vokiečių kalbomis. Jo susidomėjimas anglų literatūra ir poezija buvo toks pats kaip chemija ir fizika. Alfredo tėvui nepatiko toks jo susidomėjimas literatūra, nes jis norėjo, kad Alfredas dirbtų pas jį įmonėje inžinieriumi. Tam, kad Alfredas praplėstų savo žinias chemijos srityje, tėvas jį išsiuntė mokytis į užsienį. Per du metus jis aplankė Švediją, Vokietiją, Prancūziją ir JAV. Paryžiuje jam patiko labiausiai ir jis pradėjo dirbti privačioje laboratorijoje pas žymų profesorių T. J. Pelouzą. Čia jis sutiko jauną italų chemiką A. Sobrerą, kuris prieš tris metus išrado nitrogliceriną. Nitroglicerinas buvo pagamintas sumaišius gliceriną su sieros ir azoto rūgštimis. Jis buvo per pavojingas naudoti praktikoje. Be to, nitroglicerino sprogstamoji galia buvo didesnė negu parako.

Skaityti daugiau...
 

Istorijos datos

Skaityti daugiau...
 

JAV prezidento V. Vilsono "14 punktų" taikos programa

Skaityti daugiau...
 

Europos ekonominė bendrija (Europos Sąjunga)

Dvylika jos narių valstybių ir 340 milijonų sprendė, kad jie, dirbdami kartu, geriau apgins savo interesus! efektyvesne jėga, užtikrinančia taiką, demokratiją ir teisinį šame pasaulyje. Tai reiškia, kad, panaudojant suvienytas tinęs institucijas, kolektyviai priimami nutarimai narėms valstybėms neprarandant individualizmo bei kultūrinės savasties. Bendrijos narės valstybės remia demokratiją ir teisingumą, gerbia teises.

Europos bendrijos vystymasis iki šiol Visa tai prasidėjo 1952 metais, kai Prancūzija, Belgija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai įkūrė Europos anglies  bendriją. Šie šeši nariai pradininkai 1957 metais pasirašė žinomą Romos sutartį, sukurdami Europos ekonominę benndriją 1958 m. Europos branduolinės energijos bendriją. Šiandien šie bendrijos tiesiog vadinamos Europos Bendrijos vardu (Ei Community) arba EB.

Bendrijos nariais 1973 m. tapo Danija, Airija ir Didžioji Britanija  1981 m. - Graikija, 1986 m. - Ispanija ir Portugalija. Tuo h'du EB išsiplėtė iki dvylikos narių (nuo 1995 m. sausio 1 d. EB narėmis tapo Austrija, Suomija ir Švedija).

Savo tikslams siekti Europos Bendrija turi tam tikrą skaičių specifinių institucijų (tarnybų), Europos Komisija yra vykdomasis padalinys, sudarytas iš 17 narių, iš kurių kiekvienas yra prisiekęs būti nepriklausomu nuo savo vyriausybės, kurios jie yra paskirti. Kaip ir vyriausybės kabineto ministrai, kiekvienas komisijos narys yra atsakingas už tam tikrą veiklos sritį ir jam padeda tam tikras aparatas, sukomplektuotas iš Europos valstybinių įstaigų tarnautojų. Komisijos prezidentas Žakas Deloras yra už viską atsakingas. Komisijos darbas - tai priemonių siūlymas EB tikslams pasiekti. Kai šios priemonės patvirtinamos, Komisija užtikrina jų įgyvendinimą.

Ministrų Taryba priima nutarimus, remdamasi Komisijos pasiūlymais. Ją sudaro po vieną ministrą iš kiekvienos valstybės. Kai kuriose veiklos srityse sprendimai yra priimami, pritaikius specialią balsavimo procedūrą; tuo būdu nė viena iš valstybių negali blokuoti tam tikrų sprendimų. Kitose veiklos kryptyse priimant nutarimus reikalaujama, kad būtų balsuojama vienbalsiai.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 3 iš 6
Istorija
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt