www.spargalkes.lt

Kultūra

Referatas "Užgavėnės"

Papročiai yra įprasti žmonių poelgiai, kurie ilgainiui tampa visuomenės ar jos didesnės dalies gyvenimo norma. Žmogus auga tam tikroje aplinkoje, todėl perima jos papročius ir nedaug tegali juos pakeisti. Papročiai, kurie perduodami iš kartos į kartą, virsta tradicijomis. Tradicijų niekas specialiai nekuria, jos gimsta ir rutuliojasi per ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius. Tradicijos pasireiškia tam tikromis apeigomis, atliekamomis įvairių švenčių proga. Lietuvių papročiai, tradicijos ir su jomis susijusios apeigos susiformavo labai seniai, dar pagonybės laikais. Ilgainiui kito jų prasmė ir forma, tačiau tauta iki šių dienų išsaugojo tas tradicijas ir apeigas, kurios sudaro prasmingiausią jos gyvenimo dalį. Vienos iš tokių yra Užgavėnės.

Skaityti daugiau...
 

Užgavėnės

Paskutinė diena prieš gavėnios pradžią vadinama Užgavėnėmis. Jos paprastai būna antradienį, o trečiadienį jau Pelenų diena, prasideda ilgas, rimtas ir liesas gavėnios metas. Senais laikais pasninkas buvo labai griežtas: mėsos valgyti iš viso nebuvo galima septynias savaites, o pieną vartoti tik retkarčiais. Suagusieji tegalėjo valgyti tris kartus per dieną - vos vieną kartą sočiai. Pasilinksminimai, šokiai, dainos, vaišės buvo draudžiamos ne tiek bažnyčios, kiek tradicijų. Todėl žmonės stengėsi Užgavėnes praleisti linksmai, valgyti kiek galima daugiau ir riebiau, "kad užtektų visai žiemai". Atsižvelgiant į visą tai, aš pateikiu savo įsivaizduojamų Užgavėnių scenarijų. Darbo tikslas populiarinti vieną lietuvių kultūros elementų - Užgavėnes, mūsų, pamažu nutautėjančioje ir į vakarų kultūrą stačia galva neriančioje šalyje, kurioje kurioje pamažu iš žmogaus sąmonės išblanksta žodžiai: tautiškumas, etnografija, patriotizmas, o kosmopolizmas laikomas savaime suprantamu dalyku.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvių tautodailės sritis

Tradicinis Lietuvių liaudies menas atsirado ir rutuliojosi kartu su darbine veikla. Jame daug simbolių vaizduojančių dangaus kūnus, gyvulius, įvairius augalus ir kt. Simboliais puošiami memorialiniai paminklai: stogastulpiai, koplytstulpiai, kryžiai, taip pat trobos, baldai darbo įrankiai, apyvokos daiktai. Lietuvių meno kūriniai ilgus šimtmečius buvo daromi iš medžio, dėl to jų mažai teišliko. Apie liaudies meno kūrinius sužinome iš rašytini šaltinių, akmens, žalvario, geležies amžių archeologiniu radiniu.

Skaityti daugiau...
 

Rezistencinis lietuvių kultūros pobūdis

Naują savo raidos laikotarpį lietuvių kultūra pradėjo pasikeitusiomis istorinėmis aplinkybėmis. Permainos ištiko tiek politinį bei visuomeninį, tiek dvasinį gyvenimą. Rusijos, Austrijos ir Prūsijos koalicijai 1795 m. likvidavus Lietuvos-Lenkijos valstybę, didžioji Lietuvos dalis buvo įjungta į Rusijos imperiją. Lietuvos visuomenė, ypač XIX a. pradžioje brendusi karta, gyveno kovos prieš tironiją ir nacionalinę priespaudą dvasia. Šviesuomenės protai persisėmė Šviečiamojo amžiaus idėjomis, kurios pro carinės priespaudos tamsą kibirkščiavo per visą laikotarpį. Europoje vykęs nacijų formavimosi procesas XIX a. pradžioje išugdė pirmuosius lietuviškus savivokos daigus, kurie ypatingai sustiprėjo amžiaus viduryje, parsidėjus rastis buržuazijai. Klostėsi lietuvių nacijos pagrindai, ryškėjo dvasinio, kultūrinio, kalbos bendrumo siekimai. Keičiantis gyvenimo atmosferai, keitėsi idėjiniai ir estetiniai visuomenės poreikiai, savo ruoštu reikalavę naujos, rezistencinės pasaulietiškos kultūros.

Skaityti daugiau...
 

Vėlinės

Vėlinės ir mirusiųjų gerbimo papročiai

Vėlinės – mirusiųjų šventė. Gyvieji eina į kapines mirusiųjų aplankyti, o prietaringi žmonės tiki, jog mirusieji ateina pas gyvuosius. Žmonėse ir šiandien galime išgirsti šiurpiausių pasakojimų apie numirėlių apsilankymą pas gyvuosius. Gal nieko kito žmonės taip nebijo kaip numirėlių. Taip jau yra nuo seniausių laikų. Turbūt dėl to toks stiprus mirusiųjų garbinimo kultas. Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Ji būna rudenį, nuėmus nuo laikų derlių. Etnografai teigia, jog mirusiųjų ir protėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Per Vėlines ruošia vaišes kapinėse arba namuose. Vaišėmis norėdavo pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos, košės, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai buvo paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje.

Skaityti daugiau...
 

Senoviniai Kalėdų papročiai

Kalėdos – kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė. Tikinčio žmogaus sąmonėje tai yra sunkiai suvokiama paslaptis – Dievas, Visatos Kūrėjas, gimsta iš moters, kad paskelbtų žmonėms atpirkimo mokslą, kad padėtų jiems po žemės vargų vėl grįžti į dangaus rojų, iš kurio po pirmųjų tėvų nuopuolio jie buvo ištremti. Pasaulis iki šiol nuo Jėzaus gimimo skaičiuoja metus. Baigiasi jau antrasis tūkstantmetis, kai kalėdinio džiaugsmo paslaptį skelbia viso pasaulio bažnyčių varpai, kviesdami Kalėdų ryto Piemenėlių mišioms.

Skaityti daugiau...
 

Romėnų namas ir baldai

Romoje,  dauguma  namu  yra – vilos. Daugelis  namų  išliko sveiki  po  pelenų  sluoksniu, todėl  mes  galime  smulkiai  įsivaizduoti  gyvenimą  šiuose  namuose. Iš  namo į gatvę  išeinančios  durys  nedaug  tesiskiria  nuo  dabartiniu. Durų  spyna  atrakinama  raktu. Iš  vidaus  duris  galima  užsklęsti  sklende. Į duris  beldžiama  tvoklele, durų  grandimi. Prie  kai  kurių  namų  galima  timptelėti  grandinėle ir  tada  suskamba  varpelis. Ant  namo  slenksčio  yra  mozaikinis  užrašas - salve, kuris  reiškia  sveiki.

Skaityti daugiau...
 

Velykos ir Jurginės

Šv. Velykos - Kristaus prisikėlimo šventė. Senovės Lietuvoje jos buvo švenčiamos kaip gamtos atbudimo šventė. Prieš Velykas buvo laikomasi pasnininko. Paskutinė savaitė prieš Velykas buvo vadinama didžiąja. Ji buvo laikoma vėlių savaite,arba vėlių Velykomis. Priešvelykinės apeigos prasidėdavo Verbų sekmadieniu. Tuomet eglių, blindžių, žilvičių, beržo šakeles rinkdavo į verbas ir nešdavo į bažnyčią. Verbas laikydavo visus metus, rūkydavo jomis audros debesis, gyvulius, trobas, kaldavo prie avilio. Savaite prieš Velykas Kristus įžengė į Jeruzalę, ir žmonės klojo jam po kojų palmių šakeles. Tam prisiminti  bažnyčia įvedė Verbų šventimą. Bet šis paprotys turi ir gilesnes šaknis - pagonišką medžių kultą. Anksčiau jau minėtiems medžiams buvo teikiamos magiškos savybės gydyti, saugoti ir pan., todėl Lietuvoje įvedus krikščionybę, žmonės neatsisakė apeigų su šiais augalais.

Skaityti daugiau...
 

Valstybinė kultūros politika Lietuvos Respublikoje 1920-1940 m.

Jau pats terminas "kultūra" byloja apie tai, kas sukurta žmogaus.  Plačiąja prasme, jis reiškia visuomeninės sukurtą tikrovę, turint omenyje būtent žmogų, o ne gamtą.  Vienok, ši sąvoka pernelyg plati ir paini, todėl būtina ją patikslinti.  Ganėtinai sunku yra tai padaryti, kadangi mokslinėje literatūroje šiuo metu aptinkama virš 250 kultūros apibūdinimų.  Kai kur tvirtinama, jog kultūra - tai visų rūšių veiklos, tikėjimo ir papročių suma; ji tarytum visko, kas sukurta žmogaus rankomis, lobynas, t.y. knygos ir paveikslai, žinios apie prisitaikymą prie socialinės ir gamtinės aplinkos, kalbos, papročiai, etiketo sistemos, etika, religijos, - visa, kas klostėsi per amžius.  Anot kitų šaltinių, kultūra yra istorinio vystymosi rezultatas, apimantis visa, kas sukuriama ir perduodama iš kartos į kartą: įrankiai, simboliai, organizacijos, visuomeninė veikla, požiūriai, tikėjimai.  Dar laikoma, kad kultūra yra individo gyvenimo būdas, kurį apsprendžia socialinė aplinka, arba tai yra veikla, kurios žmogus išmoko, o ne biologiškai paveldėjo iš tėvų.  Apibendrinant šiuos apibrėžimus, galima pasakyti, kad kultūra traktuotina, kaip visų rūšių žmogaus ir visuomenės kūrybinės veiklos tarpusavio derinys, taip pat šios veiklos rezultatai, virtę materialinėmis ir dvasinėmis vertybėmis.

Skaityti daugiau...
 
Kultūra
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt