www.spargalkes.lt

Rezistencinis lietuvių kultūros pobūdis

Naują savo raidos laikotarpį lietuvių kultūra pradėjo pasikeitusiomis istorinėmis aplinkybėmis. Permainos ištiko tiek politinį bei visuomeninį, tiek dvasinį gyvenimą. Rusijos, Austrijos ir Prūsijos koalicijai 1795 m. likvidavus Lietuvos-Lenkijos valstybę, didžioji Lietuvos dalis buvo įjungta į Rusijos imperiją. Lietuvos visuomenė, ypač XIX a. pradžioje brendusi karta, gyveno kovos prieš tironiją ir nacionalinę priespaudą dvasia. Šviesuomenės protai persisėmė Šviečiamojo amžiaus idėjomis, kurios pro carinės priespaudos tamsą kibirkščiavo per visą laikotarpį. Europoje vykęs nacijų formavimosi procesas XIX a. pradžioje išugdė pirmuosius lietuviškus savivokos daigus, kurie ypatingai sustiprėjo amžiaus viduryje, parsidėjus rastis buržuazijai. Klostėsi lietuvių nacijos pagrindai, ryškėjo dvasinio, kultūrinio, kalbos bendrumo siekimai. Keičiantis gyvenimo atmosferai, keitėsi idėjiniai ir estetiniai visuomenės poreikiai, savo ruoštu reikalavę naujos, rezistencinės pasaulietiškos kultūros.

XIX a. pirmos pusės periodo visuomeninį bei kultūrinį Lietuvos gyvenimą veikė ir jam kryptį davė Šviečiamojo amžiaus ideologija. Sustiprėjusi idėjinė bei politinė reakcija, inspiruota “Šventosios sąjungos”, nebeįstengė užgniaužti antifeodalinų nusiteikimų, kuriais Lietuvos-Lenkijos visuomenė gyveno jau XVIII a. pabaigoje. Visuomeniniai procesai, brandinę baudžiavinės sistemos krizę, vyko ir toliau. Visą pirmąjį XIX a. ketvirtį tebebuvo jaučiamas švietimo įsibėgėjimas, gavęs impulsą XVIII a., kai buvo įvykdyta švietimo reforma - įsteigta Edukacinė komisija, sekuliarizuotos mokyklos ir jų programos. Švietimo, kultūros ir visuomeninės minties centras buvo Vilniaus universitetas, kuris šiuo metu, ypač XIX a. trečiajame dešimtmetyje, pasiekė apogėjų, pasidarydamas viena geriausiu Rytų Europos aukštųjų mokyklų. Vilniaus universitetas turėjo daug žymių mokslininkų ir anam metui gausią studentiją, jame telkėsi žmonės, stoję į kovą prieš feodalizmą ir nacionalinį pavergimą, jo studentai būrėsi į slaptąsias anticarines organizacijas. Labiausiai lietuvių rezistencinę kultūrą puoselėjo literatūros veikėjai.

Lietuvių literatams XIX a. pradžioje iškilo teorinis ir kartu patriotinis uždavinys padėti ideologinius literatūrinius pamatus, pagrįsti pilietines jos teises. Lietuvių tautą reikėjo įvesti į Europos tautų šeimą, kaip lygiavertį jos narį, turintį ne tik savo istoriją, bet ir ateitį, suvokiantį savo nacionalumą, įrodyti šios tautos dvasinės kultūros bei kalbos savitumą. Tokį uždavinį vykdė kai kurie istoriniai, filologiniai bei folkloriniai darbai. Šiuo periodu parašyta pirmoji Lietuvos istorija lietuvių kalba (S.Daukanto “Drabai senųjų lietuvių ir žemaičių), imta rinkti, publikuoti ir tyrinėti liaudies dainas (L.Rėzos “Dainos”, S.Stanevičiaus “Dainos Žemaičių”), pradėtas naujas literatūros istoriografijos bei filologijos studijų baras (J.Plioteris, S.Stanevičius).

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (c782bfbb5ce5c3ffccdcb40880ef73e0.zip)Rezistencinis lietuvių kultūros pobūdis15 Kb0
Neteisinga

 
Kultūra Rezistencinis lietuvių kultūros pobūdis
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt