www.spargalkes.lt

Lietuvių kalba

Kirčiavimo taisyklės

Ilgieji balsiai a, e kirčiuotame skiemenyje tariami su tvirtagale priegaide: eglė, namas, geras. 2. Kirčiuotas paskutinis žodžio skiemuo, jeigu jo pagrindą sudaro ilgasis balsis ar dvigarsis, beveik visuomet tariamas su tvirtagale priegaide: gaidys, kariai, karys, ežys. 3. Priesaginės veiksmažodžių bendratys, turinčios kirčiuotą antrąjį nuo galo skiemenį, yra tvirtapradės priegaidės: mylėti, skaityti, nešioti, dainuoti.

Skaityti daugiau...
 

Eilėraščio analizės planas

Skaityti daugiau...
 

Testas iš Antikos

Skaityti daugiau...
 

Moters tema lietuvių prozoje

1) Dvi moterys rašytojos. Žemaitę ir Šatrijos Raganą jungia Povilas Višinskis, atvedęs abi į literatūrą. Jas jungia ir tai, kad jų kūrinių herojai dažniausiai moterys. Žemaitė - realizmo srovės atstovė. Šatrijos Ragana - psichologinio realizmo krypties rašytoja. Žemaitė galėjo didžiuotis tik savo kilme, mokytis būsimajai rašytojai neteko. Šatrijos Ragana tėvų namuose guvernančių lavinta prancūziškai ir vokiškai, energingai siekdama išsimokslinimo, studijavo Ciuriche ir Friburge. Klauso pedagogikos, estetikos, filosofijos, literatūros paskaitų.

Skaityti daugiau...
   

Kalbos funkcijos

Skaityti daugiau...
 

Gyvenimo samprata “Metuose”

Skaitydami Kristijono Donelaičio “Metus”, pastebime, kad nemažą kūrinio dalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios bei patariančios kalbos, kuriose,  be abejonės, regime paties autoriaus poziciją. Todėl galime spręsti, kad vienas iš Donelaičio tikslų buvo parodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai elgiasi, yra ir išmintingas. Ne tik Pričkaus kalbomis, bet ir nedorų būrų bei ponų gyvenimo aprašymų Donelaitis parodo, kaip turėtų elgtis doras, moralus bei išmintingas žmogus. Idealų žmogų mes gautume sudėję kiekvieno iš viežlybųjų būrų savybes(Lauro bei Pričkaus išmintį, Selmo religingumą, Krizo darbštumą).

Skaityti daugiau...
 

Lietuvių autorių špera

A. Vaičiulaitis - didysis lietuvių literatūros estetas, poetinio realizmo atstovas, neoromantikas. Vertybė - gamtos grožis. Jam nerūpi kasdieninė buitis, dėmesys sutelktas į didžiuosius būties klausimus. Gilinasi į veikėjų jausmus, jų santykį su gamta. Romanas "Valentina" - kūrinys apie tragišką, neišsipildžiusią meilę. R. Granauskas - XX a. antros pusės lietuvių literatūros rašytojas. Svarbiausia kūrybos tema - senasis Lietuvos kaimas, jo vertybių nykimas, jaunosios kartos degradavimas. Ryšys tarp kartų. Dėmesys senam žmogui.

Skaityti daugiau...
 

Diktantas “Vienintelė vertybė žemėje žmogaus ryšys su žmogumi”

Bendravimas yra žmonių sąveika, kai apsikeičiama mintimis, emocijomis, susipažįstama ir pasiekiama socialinio bendrumo. Antuanas de Sent – Egziuperi teigė: “Vienintelė vertybė žemėje žmogaus ryšys su žmogumi”, šį teiginį rašytojas išplėtojo knygoje “Mažasis princas’. Šioje pasakoje veikėjai yra simboliniai, kiekvienas jų įprasmina kažkokia žmonių grupę. Kiekvienas žmogus su kažkuo bendrauja. Bendrauja su pinigais, žvaigždėmis, knygomis, bet tokios bendravimo rūšys yra nepilnavertės, tada žmogus negyvena tikrojo gyvenimo, jis paprasčiausiai egzistuoja.

Skaityti daugiau...
 

Stiliaus kultūra

Stilių sąveika.

Tos pačios kalbos stiliai nėra uždari ir veikia vienas kitą. Uždariausia, griežčiausia sistema – kanceliarinis stilius. Kitus stilius jis veikia, o pats svetimų raiškos priemonių neįsileidžia. Ypač tai būdinga įstatymams, dokumentams. Didesnę stiliaus laisvę gali turėti skelbimas – tai priklauso nuo jo turinio, adresato, vietos. Ataskaita gali būti perdėm sausa, dalykiška, tinkama tik į bylą segti – tokios būna administracinės ir mokslinės ataskaitos. Tačiau esama ir kitokių ataskaitų – ataskaitinių pranešimų, skirtų skaityti susirinkime, suvažiavime. Informacija tuose pranešimuose pinasi su poveikiu, kanceliarinis ar mokslinis stilius – su publicistiniu. Tai pereinamas, tarpinis žanras. Stilių sąveika yra ryškiausia tokiuose žanruose, jie tarytum grandys, jungiančios skirtingus stilius į visumą – bendrinę kalbą.

Skaityti daugiau...
 

Baltų mitologija

BALTŲ MITOLOGIJA. SENIAUSIOS ŽINIOS APIE BALTŲ TIKĖJIMĄ

Mitas, mitologija, archetipas. Mitologija – tai a) mokslas, tiriantis mitų kilmę, esmę, reikšmę kultūrai; b) visi kurios nors etninės grupės mitai. Mitai – pasakojimai apie dievus, pusdievius, jų kilmę, žygdarbius, jų tarpusavio santykius, gerąsias ir blogąsias dvasias. Mitai dėsto pirmapradę istoriją, aiškina pasaulio ir žmogaus atsiradimą, gimimą ir mirties paslaptis, moralines vertybes ir pan. Tai kolektyvinė, žodinė kūryba, turinti daug variantų. Tie patys dievai įvairiose vietose ir įvairiu laiku turėjo skirtingas reikšmes (mitinė sąmonė formavosi tūkstantmečiais).

Skaityti daugiau...
 

Lietuvių kalbos egzamino žodžiu bielietai

Naujoji novelistika. Vieno prozininko kūrybos aptarimas, T.A. Rudokas. Tomas Arūnas Rudokas – įvairaus žanro kūrinių kūrėjas. Jis žinomas savo liūdnais, net tragiškais eilėraščiais (“Nežemiška meilė”), romanu, šokiravusiu visuomenę ir novelėmis, kurių rinkinys “Žvėrys eina miegoti” išėjo 1996. Šiame rinkinyje – buities ir meilės paradoksai, kartais absurdiškos situacijos, išradingi siužetai. Novelėse būdingesni šiandieninės mūsų visuomenės vaizdai. T.A. Rudokas parodo dažniausiai miesto žmogų, besiblaškantį, besišaipantį, niekuo nebesistebintį. Tai pavargęs nuo įtampos, kovos už būvį jaunas žmogus, dažnai vienas ir tuo besidžiaugiantis. Tai ne atstumtas, o sąmoningai pasirinkęs vienatvę personažas, nes tikėti ir pasitikėti lyg ir nebėra kuo. Dažnai veikėjai savyje slepia sunkią nuodėmę, praradimą. Autoriaus pozicija aiški: tokių užsisklendusių vienišių dabartinėje visuomenėje daug.

Skaityti daugiau...
 

Jausmo išaukštinimas romantikų kūryboje

Daugelis romantikų savo kūriniuose nemažai dėmesio skiria jausmų atskleidimui, išaukštinimui. Tai būdinga Maironio, Simono Daukanto, Adomo Mickevičiaus, Viktoro Hugo, Džordžo Bairono ir kitų autorių kūrybai. Išaukštinami tyri, kilnūs, gražūs jausmai: jautrumas, ilgesys, švelnumas, gerumas. Tačiau daugiausiai dėmesio skiriama meilei.

Skaityti daugiau...
 

Mano žvilgsnis į tautos ateitį

Kiekviena tauta savaip graži, bet mums lietuviams, turbūt užvis gražiausia ir brangiausia lietuvių tauta. Ne be reikalo daugelis tapatino ją su ąžuolu, nelinkstančiu audroje, laiba nendrele, skalaujama smiltele ar net gulbe nebyle, tyliai priimančia visas skriaudas ir mylinčią gyvenime tik vieną kartą, bet visą tą laiką. Dabar mūsų tautą sudaro lietuviai, gyvenantys mūsų respublikos teritorijoje, ir išeiviai, gyvenantys svečiose šalyse. Be galo gražu matant jaunimą, puoselėjantį tautos tradicijos ir papročius, išeivius, besistengiančius įvairiapusiškai padėti tėvynėje likusiems kraštiečiams. Bet ar ilgai tai tęsis? Kokia bus toji mūsų tauta ateityje?

Skaityti daugiau...
 

Kalbos dalių gramatinio nagrinėjimo planai

Skaityti daugiau...
 

Lietuvių kalbos taisyklės

Skaityti daugiau...
 

Lietuvių kalbos žinynas

Kirtis ir priegaidė

Jei žodis turi ne vieną, o du ar daugiau skiemenų, tai kalbėdami vieną kurį jo skiemenį išryškiname, paprastai tardami stipresniu balsu negu kitus. Pavyzdžiui, žodyje mokykla stipriau pasakome paskutinį skiemenį la. Vieno kurio skiemens išryškinimas, stipresnis ištarimas žodyje vadinasi kirtis. Stipriau ištartas skiemuo yra kirčiuotas.

Skaityti daugiau...
 

Interpretacijų įžangų špera

KRISTIJONAS DONELAITIS. Kristijonas Donelaitis buvo 18 amžiaus vienas originaliausių Švietimo epochos Europos rašytojų, lietuvių literatūros klasikas. Jis buvo nacionalinės literatūros pradininkas , sukūręs pirmąjį meninį kūrinį – poemą „Metai“ Kaip ir įprasta epinėms poemoms bei epopėjoms, kūrinyje aprėpta tautos gyvenimo visuma. Tautą čia reprezentuoja būrai. Jie vaizduojami remiantis cikline laiko, istorijos ir gyvenimo samprata. Atskleidžiami žmogaus (būro) santykiai su gamta, su Dievu, parodomi būrų tarpusavio santykiai; būrų ir ponų santykiai; pavaizduojama būrų buitis, papročiai, jų darbai ir šventės. Būrų, kaip ir gamtos, gyvenimas sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiems Dievo nustatytiems dėsniams.

Skaityti daugiau...
 

Simbolizmas, impresionizmas ir natūralizmas

SIMBOLIZMAS

XIX a. pab. - XX a. pr. Pirmą kartą terminą panaudojo Ž. Moresas. Principai: 1. Neigia logiką, teigdami, kad privalu remtis emocijomis, instinktais. 2. Skaitytoją reikia paveikti netikėtais efektais, nepaprastais vaizdais, netgi haliucinacijomis. 3. Įsivyrauja paslaptingumas, simboliai, nesuvokiami protui. 4. Keičia įspūdžių suvokimą. 5. Laisva eiliavimo technika (kaip futur.) 6. Naujos temos ir motyvai. Kiekvienas autorius - savo. 7. Nauji žodžiai.

Skaityti daugiau...
 

Būdvardžių kirčiavimas

Skaityti daugiau...
 

Lietuvių gramatikos užduotis

Skaityti daugiau...
 

Pasakos

Pasakos – vieni ryškiausių ir žinomiausių tautosakos kūrinių. Pasakos yra skirstomos į daugelį tipų. Vienas žinomiausių ir įdomiausių tipų yra stebuklinės pasakos, kuriose pasakojamos neįtikinamiausios istorijos. Pasakų veikėjai yra skirstomi į teigiamus ir neigiamus personažus. Dažniausiai pasakų personažai yra idealizuojami. Kiekvienas jų pasižymi tik jiems vieniems būdingomis savybėmis ir charakterio bruožais. Pasakose vaizduojamos gėrio ir blogio kovos, kurios dažniausiai pasibaigia teigiamų, gerųjų personažų pergale. Išsamiausia gerąsias ir blogąsias žmogaus savybes atskleidžia pasakos apie pamočių ir našlaičių kovas.

Skaityti daugiau...
 

Sunkesnės rašybos žodžiai

Skaityti daugiau...
 

Knygos "Rytojus priklauso man" ištrauka - pristatymas

Anotacija: praėjus vos keturioms valandoms nuo pabėgimo iš namų, penkiolikmetis Danas įsitikinęs, kad likimas negalėjo iškrėsti jam žiauresnio pokšto. Jis likęs be pinigų paplentės degalinėje, jo krepšys, kuriame buvo viskas, ką tik jis turėjo, pavogtas. Prie jo prisistato Lukas, apsukruolis aštuoniolikmetis, turintis pinigų, automobilį ir filmavimo kamerą, kuria ketina filmuoti vaizdų dienoraštį. Dviese jie leidžiasi į kelionę per Angliją, apsilanko gamtos mylėtojus piktinančioje lapių medžioklėje, susipažįsta su keliautojais, nuvažiuoja į nelegalią diskoteką. Nuo Dano sėkmė nusigręžia visiškai. Kur tik jie važiuoja, visur juos lydi paslaptingas mirties pėdsakas. Ar Danui pavyks išsiaiškinti tiesą apie Luką, kol dar nevėlu?

Skaityti daugiau...
 

Žemininkų kūryba.

Dalis literatų, pradėjusių reikštis literatūroje dar prieš karą, susitelkė išeivijoje.. Ne tik poetai, bet ir prozininkai, dramaturgai, kritikai. Pats ryškiausias šios kartos susitelkimo atvejis – poezijos antologija “Žemė”. Ji išėjo Los Andžele 1951 metais. “Žemės” autoriai: J.Kėkštas, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka – Niliūnas, Henrikas Nagys, Vytautas Mačernis. Tai tautinė poezija. Tautiškumo apstu visoje žemininkų kūryboje. Taip pat ir idėjinė (minties) poezija. Jausmo atviro nėra. Racionali forma. Poezija į gylį (filosofiją). Nebe laimės prasmės rūpestis persunkęs juos, o greičiau prasmės rūpestisš Meninkui kūrybos prasmės rūpestis yra esminis gyvenimo rūpestis. Šioje antologijoje dalyvaujančių kūryba – tai žmogaus prasmės žemėje poezija.

Skaityti daugiau...
 

Užduotis ištaisyti kalbos klaidas

Skaityti daugiau...
 

Kirčiavimas trumpine

Skaityti daugiau...
 

Eilėraštis "Pinigai"

Skaityti daugiau...
 

Jonas Avyžius. Sodybų tuštėjimo metas

TREČIOJI  DALIS

1944 metai. Vyksta mobilizacija į tarybinę armiją. Atsiranda žmonių, kurie priešinasi rusams ir jie nutaria pereiti per fronto liniją. Išvykstant miršta Adomo Vainoro motina. Keliaujantiems paspendžiama pasala ir jie išžudomi. Adomas lieka gyvas. Grįžta namo Gediminas. Išrenkami valdžios atstovai. Akvilė sugalvoja palikti Keršį ir išvažiuoti į miestą su Mariumi. Marius tampa apskrities pirmininku, Juodasis Bigė - apylinkės pirmininku. Tačiau Marius pradeda konfliktuoti su Žemažiūrevu ir Linartu. Jam pakvimpa partinio bilieto netekimu. Jam siūlo palikti Akvilę, bet jis nesutinka. Gediminas mokytojauja. Bet vėliau jį nušalina, atseit jis vaikus blogai mokina.

Skaityti daugiau...
 

Sukurtas Sibiro platybėse

Trėmimai prasidėję 1941 metais ir tęsti pokariu buvo pats didžiausias lietuvių tautos genocidas. Į Sibirą buvo išvežta apie 300000 Lietuvos žmonių. Maždaug trečdalis jų mirė dėl nepakenčiamų sąlygų. Tremtiniai yra žmonės prievarta išvežti iš namų, tačiau kūryba nėra benamė, ji pati yra namai. Jau XIXa. Lietuvių literatūra išgyveno smurto, prievartos bei Tėvynės netekimo skausmą. Tačiau 1940-1953 metų trėmimai iš Lietuvos su niekuo nepalyginami, tai lietuvių tautos genocidas, vykdytas pačiais žiauriausiais būdais, pildant garsiai nesakomą tarybinių ideologų viltį: Lietuva be lietuvių… Kartu su žmonėmis buvo ištremta ir daug lietuviams brangių žodžių: Dievas, Tėvynė Lietuva, Kryžius, malda, Velykos, Kalėdos. Iš girdėtų eilėraščių, maldu ir dainų intonacijų buvo kuriami eilėraščiai, kuriuos dabar vadiname tremties kūryba, neišskirdami iš jos ir politinių kalinių kūrybos.

Skaityti daugiau...
 

Eilėraštis "Žalgiris"

Skaityti daugiau...
 

Lietuvių liaudies dainos

Įvadas

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda. Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.

Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų...Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.

Skaityti daugiau...
 

"Aušra"

“Aušra” (“Auszra”), pirmasis mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis lietuviškas žurnalas lotynišku šriftu. Ėjo 1883 - 1886 metais Ragainėje ir Tilžėje, buvo nelegaliai platinamas Lietuvoje. Buvo išleista 40 numerių. Tiražas apie 1000 egzempliorių. “Aušroje” savo kūrybinę veiklą pradėjo Maironis, V. Kudirka.

Skaityti daugiau...
 

Lapino paveikslas V. Krėvės “Skerdžiuje”

Apsakymų rinkinyje "Šiaudinėj pastogėj" atsiveria rašytojo Vinco Krėvės (Mickevičiaus) vaikystės laikų kaimas - sodžiaus buitis, žmonės, jų gyvenimo įvairios situacijos ir atsitikimai. Krėvės sodžius nutapytas labai realistiškai. Tikroviška, sodri buitis, gyvi, ryškūs charakteriai, turtinga kaimo žmonių kalba. Bet Krėvė nelinkęs pabrėžti tamsiųjų gyvenimo pusių, žmonių ydingumo ir šiurkštumo, socialinių skriaudų ir neteisybių. Jam įdomus kaimo išminčius senis Vainorus ("Bedievis"), archainės animistinės pasaulėjautos Lapinas ("Skerdžius").

Skaityti daugiau...
 

Švietimo epochos, literatūros srovės ir kryptys

Lietuvių literatūra XIX amžiuje formavosi ir plėtojosi veikiama tų estetinių idėjų, tų literatūros srovių bei krypčių, kurios buvo būdingos Vakarų Europos ir ypač didžiųjų kaimyninių tautų - lenkų, vokiečių, rusų - literatūrai. Didžiojoje Lietuvoje visą amžių stipriausia buvo lenkų literatūros įtaka, tik amžiaus pabaigoje, kada vis daugiau lietuvių ėmė studijuoti Rusijos universitetuose, sustiprėjo rusų literatūros poveikis. Mažojoje Lietuvoje visą laiką reiškėsi vokiečių literatūros trauka.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvių kalbos egzamino bilietai

1. Lietuvių liaudies pasakos arba mitologinės sakmės. Vienos pasakos arba sakmės analizė pasirinktu aspektu. 2. V. Mačernio poezija. Pasirinktų eilėraščiu analizė.

Skaityti daugiau...
 

Prozos teksto citatų skyryba

 

Skaityti daugiau...
 

Pamąstymai apie Martyną Mažvydą

Iš garbingos praeities šiandien galime semtis stiprybės. Amžininkų ir rašytojų dėka galime pakelti laiko uždangą ir pažvelgti į tolimus laikus, sužinoti apie tautos šaknis. Jos glūdi giliai: pirmuosiuose įrankiuose, pirmosiose lietuviškose raidėse ir lietuviško rašto posmuose. Lietuvos šaknys - tai ir jos garsūs žmonės, kurie gerbė, tobulino, kūrė, saugojo ir gynė nuo nutautėjimo mūsų kalbą ir raštą.

Skaityti daugiau...
 

Kuo mane žavi Prometėjas

Prometėjas, senovės graikų mitinis didvyris, vaizduojamas ne tik graikų, bet ir daugelio kitų pasaulio tautų poetų ar rašytojų kūryboje. Nors mitai apie jį buvo sukurti prieš keletą tūkstančių metų, dar ir dabar jie yra išlikę žmonijos atmintyje, o kai kurie šiuolaikiniai rašytojai dar bando juos parašyti savaip, naujai interpretuoti Prometėjo žygdarbius. Tai rodo, koks svarbus žmonijai net ir dabar yra šis mitinis herojus. Žinoma, tam yra pagrindo. Mituose pasakojama, kad Prometėjas sukūrė žmones, jais rūpinosi, saugojo, išmokė visko, ką ir dabar mes mokame. Jis suteikė žmogui pačius tauriausius jausmus - ištikimybę, atsidavimą, meilę.

Skaityti daugiau...
 

Diktantas "Ruduo"

Rugsėjis – astronominės vasaros pabaiga. Saulė, leisdamasi dangaus skliautu žemyn, trumpam sulygina dieną su naktim ir ima ilginti naktį. Staiga suvokiame, kad švinta anksti, temsta vėlai. Oras vėsus ir drėgnas. Rudens ženklai mūsų krašte pasirodo dar rugpjūčio viduryje: ūžtelėjus stipresniam vėjo gūsiui, nuo medžių šiugždėdami pabyra geltoni, sudžiūvę lapai, miškuose nutįsta pirmieji ilgi voratinkliai.

Skaityti daugiau...
 

Tėvynės, kalbos ir žmogaus dvasingumo atspinždiai Just. Marcinkevičiaus ir Maironio lyrikoje

Dideli poetai dažniausiai gimsta reikšmingu visuomeninių sąjūdžio laikais, kai jų žodis ypač reikšmingas.  Nacionalinio išsivadavimo judėjimas, istorinė XIX – XX amžių sankirta darė Maironį ir Justiną Marcinkevičių- vienus didžiausių mūsų poetų. Jų kūryba toli peržengė poetų gyvenimą, laikotarpį, o vis naujos skaitytojų kartos vėl prie jos grįžta, atrasdamos joje tai, kas ir savo ir branginto.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 1 iš 3
Lietuvių kalba
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt