www.spargalkes.lt

Pamąstymai apie Martyną Mažvydą

Iš garbingos praeities šiandien galime semtis stiprybės. Amžininkų ir rašytojų dėka galime pakelti laiko uždangą ir pažvelgti į tolimus laikus, sužinoti apie tautos šaknis. Jos glūdi giliai: pirmuosiuose įrankiuose, pirmosiose lietuviškose raidėse ir lietuviško rašto posmuose. Lietuvos šaknys - tai ir jos garsūs žmonės, kurie gerbė, tobulino, kūrė, saugojo ir gynė nuo nutautėjimo mūsų kalbą ir raštą.

Vienas iš tokių žmonių yra Martynas Mažvydas - lietuviškojo rašto “tėvas”. Galbūt dabar jau nebekalbėtume mūsų protėvių kalba, gal lietuvių tauta gyvuotų tik istoriniuose šaltiniuose, jei ne Martyno Mažvydo nuveiktas darbas. Juk, anot Mikalojaus Daukšos, tautos gyvuoja “daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę”. M. Mažvydas parašė pirmąją lietuvišką knygą tais laikais kai pagrindinės Lietuvoje vartojamos kalbos buvo lotynų ir lenkų, o lietuvių kalba buvo ties užmaršties riba. Ją vartojo beveik vien tik valstiečiai baudžiauninkai. Bajorai ir aukštuomenė ją niekino.

Lietuvoje jau buvo prasidėjęs reformacijos judėjimas. Martynas Mažvydas buvo priėmęs liuteronų tikėjimą ir smerkė katalikų bažnyčios ir kunigų turtėjimą tikinčiųjų sąskaita. Dėl liuteronybės skleidimo jis turėjo išvykti iš Lietuvos ir apsigyveno Karaliaučiuje, Prūsijoje, kur šis tikėjimas turėjo daug šalininkų. Ten jo širdį graužė tėvynės ilgesys, tačiau grįždamas M. Mažvydas būtų turėjęs atsisakyti savo tikėjimo ir gyvenimo tikslo, o to padaryti jis negalėjo. Matydamas sunkų baudžiavos prislėgtų lietuvių valstiečių gyvenimą, jis ėmė rūpintis jų gerove ir ypač švietimu gimtąja kalba. Tačiau, nors Karaliaučiuje gyveno nemažai lietuvių, kraštas priklausė Prūsijai ir buvo vokietinamas. Todėl lietuvių kalbos niekam nereikėjo. Bet M. Mažvydas dirbo nenuleisdamas rankų. Ir jis savo tikslą pasiekė, parašė “Katekizmą” ir ėmė mokyti lietuvius rašto. Šį jo nuveiktą darbą galima prilyginti žygdarbiui. Juk jis tiek daug iškentėjo ir pasiaukojo, kad suteiktų Lietuvai šviesą išmokytų ją rašto. Gyvendamas Ragainėje, M. Mažvydas buvo praradęs viską: gyveno svetimoje žemėje, svetimoje šeimoje. Bet jam  liko tikėjimas, kurio jis nebuvo praradęs niekada, tikėjimas žodžio ir rašto reikalingumu. Jis jautė pareigą atnešti lietuvišką žodį į kiekvieno lietuvio širdį. Ir tą pareigą įvykdė. Iš jo knygų lietuviškai skaityti ir rašyti mokėsi daugybė lietuvių.

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (3658915123244fc6cf409cbd7f2a5950.zip)Pamąstymai apie Martyną Mažvydą3 Kb6
Neteisinga

 
Lietuvių kalba Pamąstymai apie Martyną Mažvydą
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt