www.spargalkes.lt

Lietuvių kalba

Eilėraščio skaitymo planas

Skaityti daugiau...
 

Kalba - didžiausias žmogaus turtas

Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė. Be jos negali būti pažangos, visuomenės, kultūros. Buvo laikai, kai žmonės nemokėjo rašyti. Pasaulio istorijoje žinomi amžiai, kai nebuvo valstybių. Tačiau nėra buvę laikų, kuriais visuomenė būtų išsivertusi be kalbos. Kalba yra neįkainojamas žmonių turtas, kurio negalima nepaisyti. Net įvairių religijų šventose knygose paliudijama dieviška kalbos prigimtis, į ją žvelgiame kaip į esminę žmogaus galią, skiriančią jį nuo visos kitos bežadės kūrinijos.

Skaityti daugiau...
 

Iš Gedimino laiškų. Lietuvos metraščiai

Gedimino laiške Liūbeko, Rostoko, Zundo, Greifsvaldo, Švetino ir Gotlando piliečiams siūloma atvykti gyventi į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Laiške sakoma, kad atvykusiems bus teikiamos įvairios privilegijos: jie bus aprūpinti pajamomis; jie galės atvykti ir išvykti iš Lietuvos kada panorėję, be jokių muitų ar kelio prievolių; žemdirbiams bus duota žemės ir bus suteikta privilegija dešimt metų ją dirbti laisvai ir be mokesčių; pusę to laiko jie bus atleisti nuo bet kokios karališkos prievolės. Šio laiško tikslas buvo padidinti Lietuvos žmonių skaičių. Dėl suteiktų privilegijų, žmonės iš užsienio turėjo važiuoti į Lietuvą ir ten gyventi. Praėjus tam tikram laiko tarpui atvykėliai nebetektų privilegijų ir taptų eiliniais Lietuvos žmonėmis, mokančiais valstybei mokesčius. Tai gerokai padidintų Lietuvos ekonomiką.

Skaityti daugiau...
 

Humanizmo idėjos J. Biliūno apsakyme „Kliudžiau“

Jonas Biliūnas savo apsakyme „Kliudžiau“ norėjo pavaizduoti svarbiausius humanizmo trūkumus: nesupratingumą ir šaltakraujiškumą kitai būtybei. Šie trūkumai ypač išryškėja šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame laikui bėgant jau neliko tolerancijos, pagarbos ir užuojautos vienas kitam.

Skaityti daugiau...
 

Kirčiavimas tvirtagale

Skaityti daugiau...
 

Diktantas "Egzistencinė ir absurdo drama"

Egzistencializmas susiformavo po II pasaulinio karo. Svarbiausia egzistencialistų mintis – paaiškinti žmogaus būvimą ir vietą pasaulyje. Egzistencialistai teigia, kad chaotiškas daiktų pasaulis yra priešingas žmogaus sąmonei. Aplinka žmogui neturi jokios prasmės. Individo likimas ir charakteris priklauso nuo pačio žmogaus, žmogus pats apsisprendžia ir atsako už savo poelgius, tačiau žmogus turi atskomybės ir pareigos jausmą. Žmonių santykiai yra tokie, kad juose nėra tarpusavio supratimo. Kiekvienas iš mūsų pasmerktas vienišumui, jokių moralinių vertybių nėra, žmogui negalima primesti jokių gyvenimo normų, negalima nurodinėti, kaip jam elgtis. Žymiausi egzistencialistai: Sartras, Kamiu, Anujis, Beketas.

Skaityti daugiau...
 

Renesansas lietuvių literatūroje (pirmosios lietuviškos knygos ir jų autoriai)

XVI a. pradžioje Lietuvoje ėmė sklisti Renesanso (atgimimo) ir Humanizmo (žmoniškumo) idėjos, einančios iš V. Europos. Atgimė mokslas ir menas, stiprėjo pasaulietinė mintis. Humanistai aukštino ne tik Dievą, bet atsigręžė ir į žmogų, atgaivino antikines kultūros studijas. Tuo metu prasidėjusi Reformacija (arba Protestantizmas) ėmė savaip pertvarkinėti katalikų bažnyčią, kritikuoti popiežių. Europoje XV a. buvo išrasta spauda. Visa tai pažadino Lietuvoje tautinės kultūros poreikį.

Skaityti daugiau...
 

Jaunieji poetai

Kornelijus Platelis gimė 1951 m. Mokslo ir technikos terminai bei kultūros reminiscencijos jo, diplomuoto inžinieriaus, eilėraščiuose visiškai užgožia tradicinius gamtos poetizmus, o intelektualinė refleksija, ieškanti “nuogos esmės”, diktuoja kūrinio architektoniką. Gyvybė jam yra “svarbiausias poezijos Dėsnis”. Eilėraščio erdvę plečia pasaulio kultūros patirtimi. Kūrybą šis poetas suvokia kaip žmogaus galias sukaupiančią ir laisvinančią. “Poezija - kaip vėjas: nežinia, iš kur kyla, nežinia, kur nueina. Ir nežinia, ką reiškia”, - sako poetas. Tam vėjui nuolat statomos pinklės, norima ją pagauti. “Pinklės vėjui”,- taip vadinasi ir K. Platelio eilėraščių rinkinys. Kūryba ne iš įsitikinimų, o iš gyvenimo nuostabos “Poetai iš Dievo malonės” yra “žmonės, žodžiuose jungiantys svaiginantį žiedo kvapą ir standų vaisiaus paviršių…”. K. Platelis yra įsigyvenęs į meną, kultūrą. Kūrybos tradicijos jutimas kartais atrodo tarsi stabdantis jo paties plunksną.

Skaityti daugiau...
 

Tėvynė Lietuvos išeivijos poezijoje

Tėvynė. Ypatingą reikšmę šis žodis įgyja tų širdyse, kurie ją buvo priversti palikti. Poetai išeiviai “išrauti” iš gimtosios žemės, atplėšti nuo namų, jautė vis didėjančią meilę gimtajam kraštui, kasdien stiprėjantį tėvynės ilgesį. Būtent meilė ir ilgesys pagimdė gražiausius posmus apdainuojančius gimtosios žemės grožį bei jos didingą praeitį, išsakančius skausmą dėl jos netekties, skelbiančius tikėjimą, tautos laisvę, nes tėvynė – visa ko pradžia ir prasmė. Būtent ji anot Bradūno ne tik maitina, saugo, bet ir pašaukia gyventi: “Mane pašaukė žemėje gimti/Mano protėvių kraujo jėga” “Mane atšaukė Žemėje gimti”.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvių egzamino bilietai

1. Baltai

Indoeuropiečių šeimos baltų šakai priklauso lietuviai, latviai ir jau išnykusieji prūsai, jotvingiai, kuršiai, sėliai, žiemgaliai. Senovėje šios gentys bendro pavadinimo neturėjo. Romėnų istorikas Tacitas savo veikale “Germanija“ juos pavadino aisčiais. Šiį vardą vartojo ir mūsų kalbininkai Jaunius ir Būga. Pirmasis baltų vardą pavartojo kalbininkas Neselmanas. Baltų vardas išvestas iš Baltijos jūros pavadinimo, jis išstūmė aisčių vardą. Baltų vardu kartais vadinamos visos tautos, gyvenančios prie Baltijos jūros: lietuviai, latviai, estai, suomiai.

Skaityti daugiau...
 

Juokas ir komizmas ispanų dramoje

Ispanų drama labai artima ispanų gyvenimui, tradicijoms, bei jų charakteriui, nes jų karštam temperamentui gali prilygti tik įmantriai suregztos intrigos, daug veiksmo, nenuspėjama įvykių eiga. Tam, kad žiūrovas jaustų įtampą kuri galbūt net prilygtų įtampai, kurią jie patiria per bulių kautynes. Kalderono komedijai “Dama vaiduoklė” to įdomumo, prieskonio intrigoms teikia mistiškumas. Dama, kurios nieks neatpažįsta, kuri naršo po kambarius ir dingsta nepastebėta, palikdama mylimajam laiškelį po patalu, o bailiam jo tarnui anglių piniginėje. Nors dama veikė su tarnaite, tačiau ar kiti veikėjai tai žino?...

Skaityti daugiau...
 

Diktantas "Su rašytojais po Kauno senamiestį"

Rotušės aikštėje, name, pažymėtame devintuoju numeriu, dabar įsikūrusi Jėzuitų gimnazija. XIX amžiaus pradžioje čia gyveno ir mokytojavo jaunasis poetas A.Mickevičius, atvykęs po studijų Vilniaus universitete. Antrajame aukšte poeto atminimui skirtas memorialinis kambarys. Gretimame name yra gyvenęs A.Baranauskas - poetas, atskleidęs ir lietuvių kalbos, ir Lietuvos gamtos grožį. “Anykščių šilelio” autorius tuo metu jau buvo nutolęs nuo literatūros: domėjosi matematika, kalbotyra, susirašinėjo su įžymiais mokslininkais.

Skaityti daugiau...
 

Šviečiamasis amžius. Romantizmas (lentelė)

Skaityti daugiau...
 

XX a. poetai

Salomėja Nėris

Vienintelė Lietuvos poetė, kurios kūryba artimai susieta su asmeniniu gyvenimu. Slapyvardžiai: Liūdytė, Jūratė, Neris (tikra- Bačinskaitė).
Įvaizdžių slinktis: 1. Noeromantikė. 2. Kiekvienas rinkinio pavadinimas – gili metafora. 3. Poezijos motyvai: džiaugsmas, liūdesys, idealo siekimas, svajonė apie nepasiekiamybę, retkarčiais aplankantis susimąstymas ir meilė. 4. Eilėraščio erdvė siejasi su laisvės pojūčiu, skrydžiu. 5. Ryškiausi poezijos elementai: kalnai, jūra, žemė, dangus. 6. Laikas – džiaugsmo akimirka ir užsitęsęs laimės šokis.

Skaityti daugiau...
 

J. Basanavičiaus "Aušra"

Bado metu žmogus kalba apie duoną, o sutemose - apie aušrą. Tas  pats ir su tauta - ji sutemose ilgisi aušros ir apie ją kalba. Kai lenkijos lietuviai atsidūrė sutemose po antrojo didžiojo karo, savo laikraštį pavadino “Aušra”. Kai sovietų okupuotoje Lietuvoje atsirado galimybė pogrindžio spaudai, pasirodė laikraštis “Aušra”. Ir vienu, ir kitu atveju pasirinktas vardas geriausiai išreiškė to meto ir to užmojo nuotaiką.

Skaityti daugiau...
 

Velnias lietuvių tautosakoje

Senovėje žmonės tikėjo įvairiomis mitinėmis būtybėmis. Nesuvokdami gamtos reiškinių, jos paslapčių, sukūrė padavimus apie kaukus, aitvarus, laumes, milžinus, nykštukus, miškinius ir kt. Žmonės tikėjo, jog šie padarai gali lemti sėkmę, padėti prasigyventi. Kaltino juos ir dėl daugelio nesėkmių, aplankiusių jų namus. Manė, jog jų negalima pykdyti.

Skaityti daugiau...
 

Pilietiškumo tėvas M. Daukša

„Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę, gerovę.“  Daukša

Skaityti daugiau...
 

Gramatinio nagrinėjimo planas

Skaityti daugiau...
 

Gimimas lietuvių tautosakoje

Žmogaus atėjimas į pasaulį nuo pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikų buvo nepaprastas įvykis. Ilgus šimtmečius jį supo įvairi magija, burtai, turintys apsaugoti naujagimį nuo visa, kas bloga, ir užtikrinti laimingą bei gerą gyvenimą. Jau nėštumo metu moteris dėl to laikydavosi įvairių draudimų, imdavosi burtų.

Skaityti daugiau...
 

I. Šeiniaus Kuprelio charakteristika

Romantizmo bruožai "Kuprelyje"

Veiksmas vyksta neįprastoje aplinkoje: sename Kuprelio malūne. Pagrindinis romano veikėjas Olesius - neeilinė, savitai tragiška asmenybė, pasižyminti jausmų stiprumu, išgyvenimų gilumu, meniniais sugebėjimais. Kuprelis - didelis svajotojas, gyvenantis praeitimi, semiantis iš jos jėgų, energijos, ryžto. Olesiaus meilė Gundei - nepaprastai stipri, tyra, viską pasaulyje užgožianti. Taip giliai jausti gali tik nepaprastai jautri asmenybė. Kuprelis glaudžiai susijęs su gamta, joje ieško nusiraminimo, užuojautos, semiasi stiprybės.

Skaityti daugiau...
 

Jaunimo žargonybės

Kalba yra žmogaus dvasios organas, žmogaus minties ir jausmo išraiška, ja kalbančios genties visuomeninio ir privačiojo gyvenimo veidrodis, genties intelektualinių ir moralinių vertybių saugykla, ryšys, siejantis laiką, erdvę, vienijantis visas kartas ir asmenybes, individus, ir kartu – gyvas, tradicinis įvykių bei genčių tarpusavio santykių metraštis.

Skaityti daugiau...
 

Daiktavardžių kirčiavimas

Skaityti daugiau...
 

Žemaitės gyvenimo ir kūrybos kelias

Julija - Beniuševičiūtė - Žymantienė, pasirašinėjusi Žemaitės slapyvardžiu, gimė 1845 m. gegužės 31 d. neturtingų bajorų šeimoje. Jos tėvai tarnavo grafų Plioterių dvare Bukantėje, ties Plateliais (Plungės raj.). Tėvai Juliją stengėsi auklėti bajoriška ir lenkiška dvasia, tačiau ji jau nuo mažens bendravo ir su baudžiauninkų vaikais. Vaikystėje Julija matė sunkią baudžiavinę valstiečių priespaudą, girdėjo pasakojimus apie jų pasipriešinimus dvarininkams, apie žiaurius ponų susidorojimus su maištininkais. Jau nuo mažens visos simpatijos linko į išnaudojamų baudžiauninkų pusę.

Skaityti daugiau...
 

Rašau, kad pasakyčiau ačiū

Sveika, Mama!

Noriu išsakyti savo slapčiausias mintis ir padėkoti. Manau, kad laiškas Tave nustebins. Mes dažnai matomės, aš Tau galiu viską pasakyti, bet popieriuje išdėstyti savo mintis lengviau. Mes atėjome į savo šeimą tarsi mažytis stebuklas, tačiau visas didelis pasaulis mums svetimas ir šaltas. Tuomet Tu, mama, vienintelė buvai pažįstama ir miela. Kai išmokei kalbėti, aš pasakydavau, kad Tu esi gera ir vienintelė, supykusi pasakydavau, kad dabar aš Tavęs nebemyliu… Bet Tu supratai mane. Prabėgo keliolika metų… Aš suaugau… Tas amžinas mano skubėjimas, reikalai, norėjimas sužinoti ką nors nauja, patirti neįprastų nuotykių, atima iš manęs laiką, kuris turėtų būti skirtas Tau. Bet ten, toje naujoje erdvėje, kaskart sunkiau surasti kažką artimą sielai.

Skaityti daugiau...
 

Individas ir visuomenė: individo pareigos ir atsakomybė

Pirmiausia, gal reikėtų pradėti kalbėti apie tai, kas apskritai yra individas, kokią reikšmę jis turi visuomenės formavimuisi. Individas nėra paprastas gamtos padaras. Daugybė ryšių jį sieja su kitais žmonėmis, sudarydami visuomeninio gyvenimo pamatą. Jie veikia ir  išoriškai reiškiasi per žmonių kuriamas bei ugdomas kultūros institucijas. Tad kultūra plačiausia šio žodžio prasme ir yra tai, kas mūsų gyvenimą padaro tikrai žmogišką ir atskiria jį nuo gyvūnijos pasaulyje tvyrančios tvarkos. Kiekvienas individas turi savo teises ir laisves. Laisvė – neprisirišimas prie nuodėmės, vergavimo asmeniui, daiktui. Mes gyvename demokratinėje šalyje, kur žmogaus gyvenimas nėra apribotas jokiais griežtais draudimais, bet individo asmeninė laisvė negali būti suprantama tiesmukiškai, kaip gyvenimas nesilaikant jokių dorovės normų ir atsakomybės.

Skaityti daugiau...
 

Internetinė kalba

Šiais laikais labai svarbią daugumos žmonių gyvenimo vietą užima kompiuteris bei internetas. Nuo pat šių, savo galimybėmis beveik prilygstančių žmogaus protui,  išradimų sukūrimo, jie buvo tobulinami, jų pritaikymo galimybės buvo plečiamos. Pradžioje internetas buvo naudojamas duomenų pasikeitimui tarp valstybių vadovų. Tarptautinio tinklo kanalais buvo siunčiami valstybinės svarbos dokumentai. Tačiau vėliau internetas labai didelėmis kainomis buvo pasiūlytas paprastiems vartotojams. Jiems buvo pasiūlyta susikurti virtualią pašto dėžutę tam, kad jie, nesitraukdami nuo kompiuterio galėtų paskaityti gautus laiškus. Tai buvo labai patogu, kadangi tais laikais be telefono, laiškai buvo viena svarbiausių susisiekimo priemonių. Aišku, pradžioje daug interneto vartotojų neatsirado, nes kainos buvo daugumai neįkandamos, be to, buvo telefonai. Ir vis dėlto, keletas naujai susikūrusių įmonių pasinaudojo galimybe savo paslaugas reklamuoti internete. Buvo kuriamos virtualios svetainės, kur žmonės galėjo susipažinti su siūloma produkcija. Žaibišku greičiu pradėjo vystytis internetinė prekyba. Atsirado žmonių, kurie suprato, jog pasipelnyti galima niekuo neprekiaujant. Jie sukūrė svetaines, kuriose lankytojai galėjo už tam tikrą mokestį bendrauti su kitais, susipažinti su naujais žmonėmis. Tai ypač viliojo jaunimą.

Skaityti daugiau...
 

Mitologija lietuvių tautosakoje

Senoji lietuvių mitologija, religija yra vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių. Žmogaus prigimtyje užkoduota fantazija pakelia virš realybės ir suteikia neribotą laisvę. Tautosaka kuriama kasdienine kalba, kuri yra tautinės atminties liudijimas. Todėl  joje labai gausu mitologijos, išlikusios nuo senų senovės. Ypač daug senojo, pagoniškojo lietuvių tikėjimo yra mitologinėse sakmėse ir stebuklinėse pasakose. Tautosakai būdingas fantastinis pasaulio suvokimas, daug mitologijos ženklų: minimos laumės, velniai, aitvarai, dažnai kartojasi magiški skaičiai.

Skaityti daugiau...
 

Graikų mitologijos žodynėlis

Achilo kulnas – žmogaus silpnybė, pažeidžiama vieta.{Trojos karo karžygys, Homero “Iliados” personažas, jo kūne buvo tik viena sužeidžiama vieta}. Alfa ir Omega – pradžia ir pabaiga, viskas; graikų abėcėlės pirmoji ir paskutinė raidės; neginčijamas autoritetas. Augėjo arklidės – labai užleista, netvarkinga, užteršta ir sunku sutvarkyti {pagal gr. mitą karaliaus Augėjo arklidės buvo labai užterštos ir Heraklis per dieną jas išvalė}.

Skaityti daugiau...
 

Saulės įvaizdis Salomėjos Nėries kūryboje

Salomėja Nėris – viena įžymiausių poečių lietuvių literatūroje. Ji debiutavo eilėraščių rinkiniu “Anksti rytą”. Tuo metu poetė buvo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentė, ji džiaugėsi savo jaunyste, meile. S. Nėries jaunatviškos nuotaikos pirmajame rinkinyje labai ryškiai atsispindi. Kadangi saulė – šilumos ir visos gyvybės šaltinis, džiaugsmo, jaunystės, meilės simbolis, tai jos įvaizdžio ėmiau ieškoti šiame S. Nėries rinkinyje.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvių liaudies jaunojo išleistuvių dainos

Vestuvių šventė jaunojo pusėje prasideda nuo jaunojo išleistuvių. 20 a. jos daug kur nebūdavo labai triukšmingos. Štai Kupiškio apylinkėse, pasak B. Buračo, “jaunikio pusė tą vakarą praleidžia taipgi be triukšmo ir linksmybių. Tik muzikantas kai ką pačirpiną, bet dar niekas nešoka. Pavalgo, pasišneka ir išgeria bent kiek, tik nepasigeria niekas. Kartais piršlys ar pajaunys koks ir sudainuoja kiek”. Panašiai būdavo atsisveikinama su jaunuoju ir Žemaitijoje: “Pintuvės pas jaunąjį nėra tokios sudėtingos, išlaidžios, kaip pas jaunąją. Ir senųjų priežodis sako: “Kiek vaikelio (vaikino) vestuvės, tiek paršelio skerstuvės”. Jeigu jaunasis išeina į jaunosios ūkį, tai visos vestuvių iškilmės jo tėviškėj ir baigias pintuvėmis.

Skaityti daugiau...
 

Diktantai ir rašinėliai IX klasei

Ant Udruvės ežero stataus skardžio stovėjo Baltaragio vėjinis malūnas. Nuo neatmenamų laikų mosavo jis savo dideliais sparnais, tarytum būtų norėjęs pasikelti ir nuskristi nuo pakriūtės. Baltaragio malūnas buvo ant aukščiausio kranto, ir jo sparnai, šmėkščiodami iš tolo pro mėlynas pušų viršūnes, sukdavosi nuo mažiausio vėjelio, kuris padvelkdavo iš ežero.

Skaityti daugiau...
 

Kalbotyros pradmenys

1. Pirmoji Lietuvių kalbos gramatika (,,Grammatica Litvanika“) buvo išleista 1653m. Karaliaučiuje. Ją parašė lotyniškai Danielius Kleinas. 2. XVII – XVIII a. išėjusios Lietuvių kalbos gramatikos: Kristupo Sapūno 1791m., Povilo Fridriko Ruigio 1747m., Kristijono Gotlibo Milkaus 1800m.

Skaityti daugiau...
 

Daiktavardis

Daiktavardis yra kalbos dalis, kuri pasako daikto vardą ir atsako į klausimą kas tai? Daiktavardis kaitomas linksniais, skaičiais ir yra vyriškosios arba moteriškosios giminės. Semantiniu požiūriu daiktavardis yra labai įvairi kalbos dalis. Jos pagrindą sudaro konkrečių objektyviosios tikrovės daiktų, gyvų būtybių ir įvairių reiškinių pavadinimai (žemė, pušis, akmuo, upė, skruzdėlė, žvirblis, arklys, mergaitė, senelis, gaisras, griaustinis, vakaras). Bet šalia jų kalboje yra daug tokių daiktavardžių, kurie reiškia abstrakčius veiksnius, t.y. tokius veiksmus, kuriuos mes suokiame daiktiškai, kaip dalyką, egzistuojantį atskirai nuo veikėjo ir nuo konkretaus laiko (ėjimas, valgymas, būtis, viltis, gailesys). Yra ir tokių, kurie reiškia abstrakčias, atitrauktai nuo daikto suvokiamas ypatybes (gėris, lygybė, grožis). Atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio dalykas yra pavadinamas daiktavardžiu, visi šios kalbos dalies žodžiai skirstomi į dvi grupes: į konkrečiuosius ir abstrakčiuosius daiktavardžius.

Skaityti daugiau...
 

Rašau laišką, kad pasakyčiau ačiū

Visą laiką norėjau Tau tai pasakyti. Bet niekada neturėjau progos. Tada, kai mes lakstydavome pievutėje arba Tu gulėdavai po suolu. Arba kai miegodavai ant krosnies. Tada dar niekas nežino, kad viskas taip baigsis.

Skaityti daugiau...
 

Kirčiavimas, ilgieji balsiai

Ilgieji balsiai a, e kirčiuotame skiemenyje tariami su tvirtagale priegaide: eglė, namas, geras. 2. Kirčiuotas paskutinis žodžio skiemuo, jeigu jo pagrindą sudaro ilgasis balsis ar dvigarsis, beveik visuomet tariamas su tvirtagale priegaide: gaidys, kariai, karys, ežys. 3. Priesaginės veiksmažodžių bendratys, turinčios kirčiuotą antrąjį nuo galo skiemenį, yra tvirtapradės priegaidės: mylėti, skaityti, nešioti, dainuoti. 4. Žodžių, turinčių dviskiemenes galūnes, kirčio vieta visuomet sutampa su daugiskaitos naudininku: namams, širdims, vaikams. Jei linksniuojamojo žodžio daugiskaitos galininko kirčiuojama galūnė, tai to žodžio antrasis nuo galo skiemuo yra arba trumpas, arba ilgas tvirtagalis: būrius-būrį, tvoras - tvorą.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvių kalbos tarmės

Lietuvių kalbos gyvybingumą ir savitumą per amžius bene tvirčiausiai palaikė lietuvių kalbos tarmės. Atsiradusios dėl įvairių istorinių, geografinių, socialinių, politinių, administracinių ir kalbos raidos priežasčių, jos garsų, žodžių ir formų įvairove byloja apie lietuvių, gyvenančių gana nedidelėje teritorijoje, aplinką, skirtingas tradicijas ar net savitą būdą. Kadangi kai kurios ypatybės atsispindi jau XVI a. senuosiuose lietuvių raštijos paminkluose, galima susidaryti bent apytikrį vaizdą apie tarmių raidą per paskutiniuosius keturis amžius, kaupti reikšmingus duomenis lietuvių kalbos, ir ne tik jos, istorijai. Lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių. Žemaičių vardu nuo seno buvo vadinama vidurio Lietuvos žemuma. Joje susidariusią tarmę imta vadinti žemaičių tarme, o kaip jos priešingybę kito Lietuvos ploto tarmę — aukštaičių tarme. Aukštaičių ir žemaičių tarmės skiriamos pagal dvibalsių ie, uo tarimą: aukštaičiai juos išlaiko, o žemaičiai keičia kitais garsais.

Skaityti daugiau...
 

Santrauka apie romanus

UŽUOVĖJA - novelių romanas. Visos novelės tarpusavyje yra susijusios ne tik  išorinėmis, bet ir idėjinėmis jungtimis. Čia vaizduojamas tarpukario metų Aukštaitijos kaimas, žmonės, ūkio darbai per keturis metų laikus. Užuovėjos probleminis centras - lietuvis ir žemė.Čia slypi mūsų savitumo, savęs atpažinimo ir išlikimo galimybė M. Katiliškio prozoje paprastumas yra apgaulingas. Katiliškiui svarbiausia parodyti jausmą. Jį išreiškia per daikto ir gamtos apraiškas. Atrodo, kad jausmas ne žmogaus, o gamtos ir jį apibūdinti neįmanoma. Jausmas ateina iš išorės. Atpažinime- gyvenimo prasmės supratimas. Tikslas- nukloti žemę savo šešėliu- visur ir visada. Pagrindinė mintis- Žmogus daug praranda prarasdamas ryšį su žeme, su namais . Vyrauja jausmas, panašus į žinojimą. Veikėjai priima žmones ir pasaulį tokius, kaip jie yra.

Skaityti daugiau...
 

Liūdesys ir vienatvė H. Nagio poezijoje

H. Nagys priskiriamas poetų žemininkų kartai. Gimęs 1920 m. , kilęs iš žemaitijos, studijavęs humanitarinius mokslus, architektūrą. Poetas, vertėjas, dėstytojas, mokytojas. Jis pasirinko gyventi Kanadą, nes ta šalis savo gamta panašesnė į Lietuvą - Šiaurietiška. H. Nagys vadintinas 20 a. poetu. Jo poezijoje nerimas, sielvartas kyla iš konkretaus istorinio patyrimo, o ne iš egzistencialios situacijos. Rinktinėje “ Grįžulas “ surinkti eilėraščiai nuo 1938 iki 1977 m. Ir nors rinkinio temos, pavadinimai keičiasi ( būdingas brolio akcentas : “ Kovos broliai “,  “ Devynių brolių veidai “ , “ Broliai balti aitvarai “ ) , tačiau jiems visiems būdinga liūdesio tema. Saulė H. Nagio poezijoje pasirodo gana retai, viešpatauja šaltis ir tamsa.

Skaityti daugiau...
   

Aforizmai apie kalbą

Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą. (M. Daukša). Nieko dvasingesio nei širdingesnio už kalbą tauta neturi. Tad jei tauta nenori prarasti to, per ką egzstuoja, turi nieko kito taip nežiūrėti kaip kad nebūtų darkoma jos kalba. (E. M. Arntas).

Skaityti daugiau...
 

Trumpųjų skiemenų kirčiavimas

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 2 iš 3
Lietuvių kalba
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt