www.spargalkes.lt

Edgar Allan Poe

Šulinys ir švytuoklė

Mane iškamavo – mirtinai iškamavo ta ilga agonija; ir kai pagaliau mane atrišo ir leido atsisėsti, pajutau, kad netenku sąmonės. Nuosprendis – šiurpulingas mirties nuosprendis – buvo paskutiniai žodžiai, kurie aiškiai pasiekė mano ausis. Po to inkvizitorių balsai ėmė grimzti į neryškų, nenusakomą gaudesį. Šitas triukšmas mano sieloje kėlė sukimosi vaizdinius – gal būt, todėl, kad mintyse sulyginau jį su malūno ratu. Tai truko labai trumpai, nes po akimirkos aš jau nieko nebegirdėjau. Tačiau kurį laiką dar mačiau – bet kaip siaubingai kitaip viskas atrodė!

Aš mačiau juodomis mantijomis apsisiautusių teisėjų lūpas. Jos atrodė man baltos – baltesnės už popieriaus lapą, ant kurio rašau šiuos žodžius,- ir groteskiškai plonos; jos suplonėjo nuo sukauptos griežtybės – nepajudinamo ryžtingumo – rūsčios paniekos žmogaus kančioms. Mačiau, kaip ištarmės, kurios buvo mano Likimas, liejosi iš tų lūpų: mačiau, kaip lūpos persikreipė, tardamos žodį “mirtis”. Mačiau kaip jos sakė mano vardo skiemenis, ir drebėjau, nes negirdėjau jokio garso. Per tas kelias beprotiško siaubo akimirkas aš taip pat regėjau, kaip lengvai, vos pastebimai bangavo juodos užuolaidos ant kambario sienų. Po to mano žvilgsnis užkliuvo už septynių aukštų žvakių, stovinčių ant stalo. Iš pradžių jos atrodė įsikūnijęs gailestingumas ir panėšėjo į baltus lieknus angelus, pasiųstus mane išgelbėti; bet paskui ūmai man dvasią užliejo mirtinas šleikštulys, ir aš pajutau, kaip suvirpėjo visos mano kūno skaidulėlės, lyg būčiau palietęs galvaninio elemento laidą, o angelų figūros pavirto į bereikšmes šmėklas liepsnos galvomis, ir aš supratau, kad iš jų nėra ko tikėtis pagalbos. Ir tuomet, kaip skambi gaida, į mano vaizduotę įsismelkė mintis, koks saldus turėtų būti kapų poilsis. Ši mintis atėjo tyliai, vogčiomis, ir man atrodė, jog gerokai laiko praslinko, kol protas pilnai ją suvokė; bet tą akimirką, kai mano sąmonė ją aiškiai ir tiksliai ėmė suprasti, teisėjų figūros, tarsi kerų paveiktos, dingo man iš akių; aukštos žvakės nugrimzdo į nebūtį, jų liepsnos užgeso; viską užliejo juoda tamsa; visus pojūčius tarsi prarijo beprotiškai greitas sielos kritimas į Hadą. Ir visas pasaulis – tiktai tyla, ramybė ir naktis.

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (6f6adf7f60fb42b588d25ac64c75c057.zip)Edgar Allan Poe102 Kb4
Neteisinga

 
Literatūra Edgar Allan Poe
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt