www.spargalkes.lt

H. Radausko eilėraščio "Mergaitė pajūry" nagrinėjimas

Henrikas Radauskas - labai savitas poetas, netelpantis į įprastinius rėmus, išsiskiriantis iš visos lietuvių poetų virtinės. Saviti ir jo eilėraščiai - jie yra gerai apgalvoti, tarsi sukurti, “padaryti”. Juose nedominuoja autoriaus išgyvenimai ar emocijos, jausmai, viską stengiamasi paremti protu, intelektu bei vaizduote, daug dėmesio skiriant daiktams bei jų reikšmėms. Tai ir yra pagrindinis Henriko Radausko bruožas, išskiriantis jo kūrybą iš kitų tarpo. Ne išimtis yra ir dviejų strofų eilėraštis “Mergaitė pajūry”. Jau pačioje pirmojoje eilutėje mes sutinkame tokį būdingą Henrikui Radauskui gilinimąsi į daiktus, detales, o ne į nedalomą visumą. Mus šokiruoja “rausvos mergaitės kojos” - ne visa mergaitė, o tik jos detalė, jos kojos. Rausva kojų spalva - grožio spalva, teikianti estetinį pasigėrėjimą.

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gana paprasta - rausvos kojos nueina pajūriu. Tačiau skaitydami toliau mes matome, kad eilėraščio struktūra anaiptol nėra elementari, labai paprasta ir lengvai suvokiama. Jame yra tarsi dvi temos - viena konstatuoja įvykius, pasakoja atsitikimą, veiksmą, o kita - lyrinio “aš” tema, jo prisipažinimas, atsivėrimas. Aiškiai matosi, kad eilėraštis yra “padarytas”, kaip yra būdinga Henrikui Radauskui: pirmose dviejose kiekvienos strofos eilutėse gvildenama pirma tema, o paskutinėse dviejose - antra. Pirma tema - “rausvos mergaitės kojos”, veiksmas vyksta pajūry. Tačiau pastebime, jog kojos iš pradžių “nueina jūros krantu” o po to “eina tarp kriauklių, žolelių”. Tai akivaizdus distancijos neatitikimas laiko atžvilgiu - jos jau nuėjo, nutolo, ir staiga jos vėl čia pat, vėl eina. Tai verčia daryti išvadą, jog pasakojama ne apie veiksmą, ne apie tikrovėje vykstantį reiškinį, o apie kažką statiško, nekintamo. Kadangi Henriko Radausko kūryba siejasi su kultūros, meno vaizdais, tuomet pirmoji tema gali būti užfiksuota paveiksle arba vaizduotėje, o ne natūroje. Šiuo atveju viskas sutampa - kojos gali tuo pat metu ir nueiti, ir būti čia pat, “mindyti baltas putas”.

Sugrįžkime į dvi paskutines pirmosios strofos eilutes, antrosios temos pradžią. Čia mes sutinkame lyrinį “aš”, jo prisistatymą, kuris iš pradžios, kaip būdinga daugelyje eilėraščių, yra nukeltas į pirmosios strofos vidurį, tarsi ne toks svarbus, antrarūšis. Šis veiksmas vyksta neapibrėžtoje laiko erdvėje - “tiek naktų”, taip pat ne realybėje - “mano sapnas”. Su pirmąja tema lyrinio “aš” atsivėrimą, prisipažinimą jungia tas pats objektas - “kojos”, apie kurias šnekama abiejose temose. Antrosios strofos pradžioje įžvelgiamas ryšys su antikos mitu apie Afroditę, graikų grožio ir meilės deivę, laikomą grožio idealu. Šias asociacijas sukelia pakrantės vaizdas: “Jos eina tarp kriauklių, žolelių, / Jos mindo baltas putas”. Tai tarsi dar labiau sustiprina grožio, estetinio pasitenkinimo įspūdį eilėraštyje.

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (8ed861349cddc3bfd25738116a63bb47.zip)H. Radausko eilėraščio "Mergaitė pajūry" nagrinėjimas3 Kb3
Neteisinga

 
Literatūra H. Radausko eilėraščio "Mergaitė pajūry" nagrinėjimas
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt