www.spargalkes.lt

M. Katiliškis "Užuovėja"

Albinas Vaitkus XX a. antrosios pusės rašytojas pasivadinęs Mariaus Katiliškio slapyvardžiu. Jis parašė novelių romaną ,,Užuovėja“. Viena iš tų novelių yra ,,Polaidis“, tai pasakojimas apie 76-erių metų vyriškį Juozapą Dryžą, jo šeimą, ūkį, jausmus, tradicijas ir papročius. Novelėje yra aiškiai nusakoma žmogaus savijauta. Senasis Dryža jau nebesijaučia kupinas jėgų, jis pavargsta nuo kasdieninių ūkio darbų: ,,Nusivarai žmogus per dieną paskui akėčias, tegul bala, kaip delnai pabūgsta nuo šakės mėžiant“. Taip pat kūrinyje atsispindi ilgaamžės kaimo tradicijos: ,,Metai iš metų ruošėsi tai šventei, darė alų ir kuopė kiemą...“. Alaus darymas Dryžų šeimoje, tai lyg savotiškas ritualas, kurį pats Juozapas Dryža atlikdavo labai atsakingai, tam atsidėjęs, su meile.

M.Katiliškis didelį dėmesį skyrė žmogaus ir žemės santykiui. Ūkininkui Dryžai žemė buvo dalis jo gyvenimo: ,,... ir pagalvojo Juozapas Dryža, kad nėra gal piršto dėjimui vietos jo dirvose, kur nekrito šimtą kartų jo šešėlis“. Jis manė, kad tik dirbant žemę, galima su ja suartėti: ,,Tuo būdu įgyta amžina savastis žemei. Ne pinigais ar kuom nors kitu. Savo šešėliu nuklostyta, nučiupinėta pirštais, nulėtenta naginėm, iškilota kas metą į saulės šviesą. Nes ir jai reikalinga pakaita – dienos ir nakties. Ir kas šiemet paviršiuje – rudenį turi apsiversti ir atsigulti kantriam miegui. Ir žemei reikalinga atvanga, kaip žmogui“. Dryža susimąsto apie mirtį. Jis suvokia, kad nieko nėra amžino, kad tuos kurie miršta pakeičia jauni ir visą tai jis sulygina su žeme: ,,Nėra poilsio žemei – išeinančius turi pavaduoti jauni“. Gimtoji žemė jam yra pati gražiausia ir tik čia jis norėtų numirti:,, Niekur kitur, nes kaulus suėstų svetima rūdis ir slėgtų krūtinę molio luitas“. Taip pat Marius Katiliškis savo novelėje ,,Polaidis“ nagrinėja kartų konfliktus: ,,... kad buvo gadynė kita ir žmonės dievobaimingi. Sunkiai dirbo ir kąsniu sausu dalijosi. Ir sveiki buvo, ir Dievo, ir jo šventos bažnyčios prisakymų klausė. Ne taip kaip dabartės, kad pertekę ir ištvirkę“. Senasis Juozapas Dryža nemažai galvoja ir apie senatvę, pasijunta vienišas, bet guodžiasi mintimi, kad kai išauš nauja diena jis ir vėl bus reikalingas. Juk senam žmogui taip svarbu jaustis dar kažkam naudingu, svarbiu:,, Norėjo užmigti ir kartojo, kad ryte laukia darbai, nauja diena. Be jo neapsieis“. Bet po tokių minčių jis užmigęs susapnuoja savo mirtį, viską mato taip aiškiai ir tikroviškai, lyg kokią viziją. Ryte nubudęs jis jaučia silpnumą, giliai savyje jaučia artėjant mirčiai:,, Tik nežinia kas, labai judrus ir nepagaunamas, be formos ir dvasios, tai artėjo, tai traukėsi, skriedamas ratu ir sustodamas nejaukiu krabždesiu užpakaly“, bet protu nenori tuo tikėti ir nusprendžia truputį pagulėti, pailsėti. Ir tada Dryža vėl jaučia kaip artinasi mirtis kas kart vis greičiau ir greičiau, bet tai jis pergyvena lyg nesąmoningai, lyg per kliedesius:,, Pastangos jį pakirto, bet mintis skriejo dideliu greičiu virš laukų ir miškų. Ir sustojo virš kapelių. Žengė, leidosi į juos, jausdamas nuovargį gyslose, kuris traukte traukė kuo greičiau priklaupti šventoje žemėje“.

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (9df4dc7eba0fe9879d73ced1930a86e2.zip)M. Katiliškis "Užuovėja"4 Kb1
Neteisinga

 
Literatūra M. Katiliškis "Užuovėja"
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt