www.spargalkes.lt

R. A. Heinleinas "Durys į vasarą"

Vieną žiemą, prieš prasidedant Šešių savaičių karui, mano katinas Petronijus Arbitras ir aš gyvenome Konektikute, senoje sodyboje. Abejoju, ar ji tebestovi — raketa pataikė visai šalia miesto, o sodyba buvo netoli sprogimo zonos ribos. Tie senieji karkasiniai pastatai dega kaip rūkomasis popierius. Net jei namas ir išliko, kažin ar kas jį benuomoja — juk iškrito radioaktyvios nuosėdos; bet tuo metu mudviem su Pitu ten buvo gera gyventi. Nuomos mokėjau nedaug, nes nebuvo vandentiekio, o valgomajame prie šiaurinio lango pasistačiau stalą braižymui — ten buvo geras apšvietimas. Vienintelis namo trūkumas — vienuolika durų į kiemą. Netgi dvylika, jei priskaičiuosime dar ir Pito duris. Aš visad stengiuosi įtaisyti Pitui atskiras duris; šiuo atveju tam pasitarnavo nenaudojamo miegamojo lange įstatyta lenta, kurioje išpjoviau siaurą, vos katino ūsų pločio landą. Labai jau didelę savo gyvenimo dalį esu praleidęs atidarinėdamas katėms duris. Kartą paskaičiavau, kad nuo civilizacijos aušros šitaip jau sugaišta 97 800 žmogaus darbo metų. Galiu parodyti apskaičiavimus. Pitas paprastai vaikščioja pro savąsias duris, nebent — o tai jam labiau prie širdies — pavyksta priversti mane atidaryti kurias kitas. Bet jei lauke prisnigta, pro savo duris katinas neis už jokius pinigus.

Būdamas dar visai mažas murkiantis pūkų kamuolėlis, Pitas susikūrė nesudėtingą filosofiją. Aš privalau rūpintis gyvenamuoju plotu, maistu ir oru; visa kita — jo darbas. Bet svarbiausia mano prievolė — rūpintis oru. Konektikuto žiemos gražios tik kalėdiniuose atvirukuose — tą žiemą patikrinęs savąsias duris Pitas vis nesutikdavo išeiti, nes už jų buvo pilna (o Pitas nekvailas!) nemalonios baltos masės, ir imdavo kaulyti, kad atidaryčiau didžiąsias duris. Katinas tvirtai tikėjo, kad bent už vienų durų turi būti vasara. O tai reiškė, kad aš kaskart turiu apkeliauti su juo visas vienuolika durų, ir kiekvienas palaikyti atviras, kol Pitas įsitikins, kad ir čia žiema, vis labiau niaukdamasis dėl tokio netikusio mano šeimininkavimo. Po to jis pasilikdavo viduje, ir tik nenumaldomas hidraulinis spaudimas išvydavo jį lauk. Katinui sugrįžus, pėdelėse įšalęs, ledas kaukšėdavo ant medinių grindų tarsi mažytės klumpelės; Pitas rūsčiai žvelgdavo į mane ir jau nebemurkdavo, kol neišsilaižydavo... Tada atleisdavo man — iki kito karto. Bet jis taip ir nenustojo ieškoti Durų į Vasarą. 1970 metų gruodžio 3 dieną aš taip pat jų ieškojau. Mano paieškos buvo beviltiškos — kaip ir Pito sausio mėnesį Konektikute. Sniegas, kiek jo pasitaiko pietų Kalifornijoje, rezervuotas kalnų slidininkams, miestui nelieka; jis turbūt ir šiaip nepasiektų Los Anželo per smogą. Bet mano širdy buvo žiema.

Sveikata (jei nepaisysim vis sunkėjančių pagirių) nesiskundžiau, mano amžius pats tas — be kelių dienų trisdešimt, ir toli gražu nebuvau bankrutavęs. Manęs neieškojo nei policija, nei apgauti vyrai, nei pareigūnai — jokios bėdos, nuo kurios neišvaduotų lengva amnezija. Bet mano širdy buvo žiema, ir aš ieškojau durų į vasarą. Jei manot. kad pernelyg savęs gailiuosi — neklystat. Planetoje geri du milijardai žmonių tikriausiai gyvena kur kas prasčiau nei aš. Bet aš vis vien ieškojau Durų į Vasarą. Daugumas mano išbandytųjų pastaruoju metu buvo besisukančios durys — prieš tokias aš kaip tik dabar ir stovėjau. Užrašas skelbė: Baras-restoranas “Be rūpesčių”. Įėjau, išsirinkau tolimesnę kabiną, atsargiai padėjau ant kėdės kelioninį krepšį,įsitaisiau šalia ir pakviečiau padavėją.

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (e783acc4380fa42357dc26a98ac37ce8.zip)R. A. Heinleinas "Durys į vasarą"942 Kb1
Neteisinga

 
Literatūra R. A. Heinleinas "Durys į vasarą"
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt