www.spargalkes.lt

S. T. Kondrotas "Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą" II dalis

Kas nutiko, ko gi jūs sustojot, kas verčia jus neryžtingai trypčiot vietoj užuot skubėjus pirmyn? Koks ten tamsus daiktas užtveręs jums kelią? A, tai žmogus. Pusiau sėdi, pusiau guli. Pečiai ir pakaušis atremti į sieną, kojos tyso kiek pražergtos. Porcelianinės akys, vaškinės rankos, skylė krūtinėj. Negyvas kūnas. Nė vienas iš jūsų neprikišo čia nagų, neprisidėjo prie jo mirties. Tai iš kur tas kartėlis burnoj, slegiantis kaltės jausmas? Nejaugi staiga jūs būtumėt supratę, kad pražudėt jį egzaltuotu pasitikėjimu, kurį reiškėt velionio broliui dar tada, kai šis ėmė statyt tiltą per upę (o po teisybei Tiltą per prarają, skiriančią gyvenimą ir mirtį, ateitį ir praeitį)? Nejaugi staiga jūs būtumėt pajutę, kad pražudėt Dovydą griausmingu savo juoku, savo svaigiu siautuliu, kai tas tiltas buvo pastatytas? O ne, jūs niekados neprisiimsit kaltės. Kaltas vien tik likimas, vien tik jisai ir niekas daugiau. Bet vis dėlto kažkas laiko jus prikaustytus vietoj, kažkokia jėga neleidžia lengvai ir paprastai peržengt šios mirties ir skubėti priekin. Jūs stovit ir dairotės lyg skalikai, pametę šiltus pėdsakus. Užsitvenkė jūsų prisiminimų upė, sustojo veržlus putojantis srautas. Vanduo kyla ir kyla, apsemdamas vis didesnius atminties plotus. Potvynis. Prisiminimų potvynis.

Taip. Etaną nemėgo švenčių. Jam per jas beveik niekada nebūdavo linksma. Jį slėgė ir erzindavo gausybė smagiai išsišiepusių burnų, karštligiškai spindinčių akių, tušti juokai. Jam patikdavo laimingi žmonės. Bet laimė, kurią teikia šventės, jam atrodė dirbtinė kaip tas jaunatviškas veido šviežumas, kurį nebejaunos pavargusios moterys mėgina padirbti raudylais. Vienas dalykas, kai laimingas žmogus imasi švęst, ir kitas dalykas, kai žmogus imasi švęst vildamasis šitaip tapti laimingas. Ko tu juokies, moteriške? Juk tavo vyras guli girtas ir visas sudaužytas karčemos patvory. Ko tu, seni, vartai akis prieš merginą? Juk šunvotės tau trukdo atsisėst. Ko tu rodai dantis, gražuole? Tavo kūdikio viduriai jau keturios dienos su krauju.

— Čia aš, tėve, neišsigąsk,— Konradas šįsyk neišdygo netikėtai, kaip kad buvo įpratęs. Jis įėjo į Etanos lūšną kojos spyriu atlapojęs duris, įnešdamas savo apsiausto klostėse šalto ir drėgno oro debesį, nors buvo dar tik rugsėjo pradžia, orai neatvėsę kaip rudenį: Konrado viduj jau po truputį brendo žiema.

Tėvas seniai nebuvo matęs jo tokio pagyvėjusiu. Rodės, Konradas ilgai sprendė kažin kokius kamuojančius uždavinius ir dabar pagaliau išsprendė (rado vijokliais užžėlusius vartelius į ateitį, kurių be galo ilgai apgraibom ieškojo). Jau kiek laiko Etaną sutikdavo jį tik prislėgtą, pabjurusios nuotaikos, nebeturintį jokio entuziazmo, optimizmo. Konradas nieko tėvui nekalbėjo, neaiškino, bet šis suprato, kad sūnui nesiseka, kad greičiausiai (kaip visada atsitinka tokiems žmonėms) jį kamavo sparčiai bėgantis laikas, kuris neatneša taip laukiamų permainų, nepriartina prie savojo tikslo. Greičiausiai Konradą kankino delsimas, laukimas, noras veikt ir pareiga skaitytis su kažkokiom sąlygom, priklausomybė Sąjungai, kuri iš pradžių įkvėpė jam tolimų perspektyvų jausmą (davė totališką Tikslą, prie kurio Konradui nesunku buvo priderint ir savo tikslus), bet nenurodė radikalių, veiksmingų būdų perspektyvoms pasiekt, ir jis kankinosi ieškodamas tų būdų, o kai pagaliau pradėjo juos užčiuopt, tai dar nebuvo įsitikinęs, ar čia tie tikrieji, kurių reikia korporacijai, ir taip toliau, ir taip toliau; trumpiau tariant, jo sieloj po truputį vėrėsi plyšys, kuris suabejojusį savo religija kunigą paverčia tos religijos fanatiku, jėzuitu, persekiojančiu menkiausias laisvamanybės apraiškas, savo paties ir bendruomenės.

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (ec230a0bb11c839703fba28b9a38f038.zip)S. T. Kondrotas "Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą" II dalis842 Kb0
Neteisinga

 
Literatūra S. T. Kondrotas "Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą" II dalis
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt