www.spargalkes.lt

Džekas Londonas "Baltoji iltis"

PIRMOJI DALIS. MĖSOS PĖDSAKAIS

Tamsus eglių miškas rūsčiai niaukstėsi abipus užšalusios upės vagos. Neseniai praūžęs vėjas nudraskė nuo medžių baltą šerkšno apdarą, ir jie tarsi glaustėsi vienas prie kito, juodi ir grėsmingi blėstančioje dienos šviesoje. Neaprėpiama tyla gaubė visą kraštą. O patsai kraštas atrodė nyki dykuma - be gyvybės, be judėjimo - toks vienišas ir šaltas, jog net per maža būtų pasakyti, kad jis liūdnas. Jame šmėžčiojo juoko užuomina, bet tas juokas buvo daug baisesnis už bet kurį liūdesį, - juokas, toks nedžiaugsmingas, kaip sfinkso šypsena, juokas, šaltas kaip speigas, ir persunktas begalinio siaubo. Tai buvo valdinga ir nenusakoma amžinybės išmintis, amžinybės, besijuokiančios iš gyvybės menkumo ir gyvybės pastangų. Tai buvo Tyrai - žiaurūs, iki pat gelmių įšalę šiaurės Tyrai.

Bet čia buvo gyvybė - atkakli, visame krašte pasklidusi gyvybė. Užšalusios upės vaga plūkėsi vilkinių šunų vorelė. Gauruoti jų kailiai buvo apšerkšniję nuo šalčio. Jų alsavimas šalo ore, vos išsiveržęs iš nasrų garo kamuoliais, kurie čia pat leidosi ant jų nugarų, pavirsdami šerkšno kristalais. Šunys buvo pakinkyti odos viržiais ir vilko roges, kurios neturėjo pavažų. Jos buvo padarytos iš storos beržo tošies ir visu paviršiumi gulė ant sniego. Rogių pirmagalis buvo užlenktas tartum koks rietinys, kad jos neklimptų minkštame sniege, kuris lyg banga kilo prieš jas. Rogėse tvirtai pririšta, stovėjo ilga bei siaura dėžė. Buvo dar ir kitokių daiktų - antklodės, kirvis, kavinis ir keptuvė, bet didžiumą vietos vis dėlto buvo užėmusi toji ilga siaura dėžė. Priešaky šunų plačiomis pašliūžomis sunkiai žengė žmogus. Paskui roges plūkėsi antras žmogus. Rogėse, dėžėje, gulėjo trečiasis, kuris jau liovėsi plušėjęs, - žmogus, kurį Tyrai jau įveikė ir parbloškė, kad jis nebegalėtų judėti ir kovoti. Ne, Tyrų prigimtis nepakenčia judėjimo. Gyvybė ją įžeidžia, nes gyvybė yra judėjimas; o Tyrų tikslas - sunaikinti bet kokį judėjimą. Jie sušaldo vandenį, neleisdami jam tekėti jūron; jie gena sultis iš medžių, kol tie pagaliau sušąla iki pat šerdžių gelmių. O nuožmiausiai ir su didžiausiu įnirčiu Tyrai stengiasi palaužti ir sugniuždyti žmogų, - žmogų, kuris yra pats neramiausias visoj gyvybėj, amžinai maištaująs prieš dės¬nį, pagal kurį kiekvienas judėjimas turi pagaliau nurimti. Ir vis dėlto priešaky ir užpakaly, neįbauginami ir nenuramdomi, plūkėsi du vyrai, kurie buvo dar gyvi. Jų kūnus dengė kailiai ir minkšta išdirbta oda. Blakstienos, skruostai ir lūpos buvo taip sušalusio jų kvapo kristalų apdengtos, jog net veidų nebūtum galėjęs įžvelgti. Dėl to jie atrodė panašūs į pamėklių pasaulio šmėklas, duobkasius vaiduoklio laidotuvėse. Bet vis dėlto tai buvo žmonės, žmonės, įsiskverbę nykumos, patyčių ir tylos kraštan, - menkučiai nuotykiautojai, leidęsi i milžinišką nuotykį, pasipriešinę galingam pasauliui - tolimam, svetimam ir be jokio gyvybės ženklo, kaip erdvių bedugnė.

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (ef2ff914600ba1d4dbd510ccc47170e1.zip)Džekas Londonas "Baltoji iltis"213 Kb1
Neteisinga

 
Literatūra Džekas Londonas "Baltoji iltis"
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt