www.spargalkes.lt

Monikos paveikslas - lietuvių literatūros tradicijų tęsinys

Skaitydami lietuvių rašytojų kūrinius, dažnai atrandame nuostabiai pavaizduotą jausmingą ir jautrų lietuvės motinos paveikslą. Moteris - tai mūsų gyvenimo pradžia ir subrendimas, pagalba sunkią valandą ir paguoda. Kaip nebūtų dienos be saulės šviesos, taip nebūtų žmogaus be moters, motinos. Petras Cvirka, kurdamas būtent tokias moters, Monikos, paveikslą, sudėjo ir supynė į jos jausmų bei išgyvenimų pynę visus gražiausius ir tauriausius charakterio bruožus. Jeigu nekreipsime dėmesio į tuo metu būdingą tamsumą, kuris dažnai veda prie naivumo ir nesupratimo paprasčiausių gyvenimiškų tiesų, galėsime teigti, kad Monika - tai moters idealas, kuris išgyvena kiekvienai moteriai likimo skirtus džiaugsmus ir skausmus.

Jau pirmuose romano puslapiuose prieš mus iškyla jautrios ir nuoširdžios būtybės, kuri sugeba visa širdimi ir siela reaguoti į ją supantį pasaulį, išgyventi kiekvieną džiaugsmo ir liūdesio akimirką, paveikslas: “Viskam jautri, greit priimanti kiekvieną smulkmeną, paprastos sielos moteriškė Monika ūmai užsidegdavo užuojauta, patvindavo ašaromis, išsiliedavo juoku. Jos tas staigumas reaguoti į ją supančius reiškinius, įvykius dažnai būdavo perdėtas, per ankstyvas, per greitas gal tik todėl, kad ji viską ėmė širdin.” Šiuo nedideliu epizodėliu P. Cvirka meniškai atskleidė visą Monikos vidinio pasaulio tyrumą ir grožį.

Monika neįsivaizduoja gyvenimo be to nedidelio lopinėlio žemės - vilties, kad ji, vyras, vaikai galbūt dar bus sotūs ir laimingi. Šalia meilės vyrui ir sūnums, ji nešioja savoj širdy didelę meilę žemei, kuri kaip motina rengia ir peni žmogų. Tik dirbdama savo sklypelyje, Monika sugeba užmiršti gyvenimo realybę. Šios dvi motinos - žemė ir Monika - neatsiejamos viena nuo kitos. Ji pasiilgsta žemės: “Nušvitau kaip diena, pamačiusi tuos gyvylėlius, dirbančius žmones. Ar čia pripratimas, ar kas - dienelę nebuvau, o traukia prie žemės, ir gana.”

Tačiau Monika nėra stipri moteris. Jai reikalinga vyriška ranka, kuri galėtų vesti ir išvesti iš sudėtingų ir sunkių situacijų. Tas moteriškas silpnumas labai suartina Moniką ir Tarukį, padeda susilieti sieloms, visiems išgyvenimams tapti bendriems. O kiek džiaugsmo patiria abu, mokydamiesi skaityti: “Monikos širdis plakė, šnervėmis ir burna ji gaudė orą, juokėsi ir skaitė vis naujus žodžius kažkokiu skambiu, dar negirdėtu, virpančiu balsu.” Ir visgi pats svarbiausias Monikos bruožas yra motinystė. Tai visa jos gyvenimo esmė ir prasmė. Lyg ekrane bėga vaizdai, kuriuose Monika visą save atiduoda meilei, vyrui, vaikams, namų židinio sergėjimui. Ji lyg geroji namų dvasia: “Miela, gera išraiška vargų išvagotame ir spėjusiame ne laiku pasenti veide nešė palengvėjimą visiems namams.”

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (ef055b85a9a88c9ebc11b73bef341366.zip)Monikos paveikslas - lietuvių literatūros tradicijų tęsinys4 Kb1
Neteisinga

 
Literatūra Monikos paveikslas - lietuvių literatūros tradicijų tęsinys
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt