www.spargalkes.lt

Z. Stankus "Kaip tampama albinosais"

Įžanga arba epilogas

Išėjome į armiją jauni, suaugusiųjų kūnais, bet dar vaikišku protu. Paaugliai... Palikę gyvenimą be rūpesčių, iš viskuo pasirūpinančių tėvų glėbio, kiti tiesiog iš mokyklos suolo, nežinodami gyvenimo prasmės ir visų jo sunkumų, papuolėme į sistemą, kurioje kiekviena diena - tai kova už būvį, kurioje tik jėga ir sumanumu galima ko nors pasiekti, kartais net išlikti. Naudodamiesi mūsų nesusiformavusia psichika, valstybės politikai pajungė mus nešvariems darbams. Iš mūsų lipdė robotus žudikus. Tik nedaugelis galėjom suprasti, ką mes iš tikrųjų darome,- manėm, kad karas lieka karu ir jame galioja tik karo įstatymas: stipresnis neteisiamas. Karas išdarkė ne tik mūsų kūnus, bet ir sielas. Grįžome namo pavargę, bet žinojome, kas yra tikra draugystė, kur riba tarp gyvenimo ir mirties.

O visuomenė gyvena - vagia, girtuokliauja, paleistuvauja, myli, gimdo vaikus, eina į darbą. Visi patenkinti, nes jų tas karas nepalietė, jie jo net nepastebėjo... Mes nesuprasime pūvančios visuomenės,jie - mūsų. Norėjosi šaukti, kad netiesą šneka politikai ir žurnalistai -juk ten mūsų vaikinai žūva,- žmonės, ką darote?! Blaškysimės nerasdami vietos, daugelis iš ten grįžusių prasigers, kiti sugniuš ir prisitaikys prie visų. Nuskęsime tūkstančius kartų didesnėje viskam abejingoje minioje, taip ir neįrodę savo tiesos. O visuomenė žiūrės į mus kaip į albinosus, tarytum jie buvo teisūs iš pat pradžių. O mums bus dar sunkiau, nes jausimės ne tik apgauti, bet ir nesuprasti, ir tarytum sumelavę.

Po labai šaltos 1979 metų žiemos prasidėjo kaip reta ankstyvas pavasaris. Gegužės mėnesio pabaigoje karščiai vis laikėsi. Birželio 1 gaunu šaukimą į armiją. Po poros dienų gėrimo, kurį vadindavo išleistuvėmis, su giminėmis, tėvais, draugais ir artimaisiais, skusta galva, paruošta kelionei kuprine, senais drabužiais ir 25 rubliais kišenėje, birželio 4 d. išvykau į traukiančią ir bauginančią, nenorimą, bet neišvengiamą arm iją. Buvau jaunas, stiprus, institutui per kvailas, mokslas atrodė reikalingas tiktam, kad mokėčiau suskaičiuoti gautus pinigus. Tėvams seniai buvau įkyrėjęs su savo išdaigomis, jie laukė nesulaukė, kada mane paims tarnauti, kad galėtų lengviau atsipūsti. O man atrodė, kad turiu nemažą gyvenimo patirtį: turėjau mergų-duodančių irne, žinojau, kas alaus barai, restoranai ir šiaip vietos, kur galima ištuštinti vyno butelius. Ėjau į armiją savo noru, nes bijojau padirbti kokiai kvailei vaiką ar nusigerti. Anksčiau ar vėliau vis tiek reikės eiti, o laukti "kada pakvies Tėvynė", yra be galo bjauru. Be to, maniau esąs pranašesnis prieš kitus, nes man buvo ne 18, o 19 metų, ir buvau gerai pasiruošęs fiziškai.

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (efa35ccd9e00ecbf1ec9c7d6f2f142d2.zip)Z. Stankus "Kaip tampama albinosais"905 Kb0
Neteisinga

 
Literatūra Z. Stankus "Kaip tampama albinosais"
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt