Apsakymas “Skerdžius” – vienas gražiausių V. Krėvės kūrinių. Jo herojus skerdžius Lapinas – ities įdomus žmogus. Apsakyme ir pasakojama apie jį. Skerdžius Lapinas - seniausias Pagirių kaimo gyventojas. Jis “it ąžuolo kelmas” stiprus, tačiau “nors žemo ūgio, bet drūtas”. Lapinas su žmona gyveno sodžiaus gale, vargingoje dūminėje pirkaitėje. Stalas, lentynos ir suolas buvo jo menkučiai vargingo žmogaus baldai. Lapinas vilkėdavo sena skylėta gunčele, turėdavo kepurę, o kelnes juosta ridavosi. Daiktai, su kuriais niekada nesiskirdavo, buvo botagas, trimitas, ir duonkrepis. Jie įrodydavo Lapiną esant skerdžiumi.
Pats kūrinio pavadinimas “Skerdžius” jau pasako mums iskirtinę Lapino “profesiją”. Būtent dėl jo amato žmonės jį dar truputį gerbia, nes kaimui būtų sunku išsiversti be vyriausiojo piemenukų “vado” skerdžiaus. Lapinas, kitų gyventojų nuomone, yra keistuolis, paslaptingas, bet tuo pačiu ir didelis melagis. Nors Lapinas ir nebuvo turtingas, jam netrūkdavo jumoro jausmo. Ūkininkai pavydėdavo jam tokio linksmumo. Kaime Lapiną visi nerimtu laikydavo, kvailučiu vadindavo. Lapinas nesupykdavo, kad iš jo truputį ir pasišaipydavo.Visiems jis buvo reikalingas: vieniems trūktžolių, kitiems skujinę, tretiems vantą surišdavo. Juokinga jam būdavo, kai neišgalėdavo vaikas jo trimito padumti. Sekdavo jis pasakas apie “laumes, kurios pirtyse gyvena, pabaliuose vakarais, saulei nusileidus, audeklus velėja siuva maišus, gaudo vaikus ir balosna juos murkdo, ypač tuos, kurie vyresnių neklauso”. Kaimo piemenukams “kia aukliuką, kitam rėknę, trečiam margintą lazdelę, o tam vėl dūdelę”. Savaip Lapinas žiūri į gamtą, mišką. Jis jam ventas. Kaip ir visi seni žmonės, jis idealizuoja mikus. Su Grainio liepa jį sieja ypatingas gyvybės – mirties ryys. Lapinas nuolat grožėdavosi Grainio liepa, mylėjo ją kaip vienintelį anų laikų palikimą. Net nukirtus ją, savo sapne liepą jis susapnavo kaip savo žmoną. Vadinasi, kūrinyje Grainio liepa ir skerdžius Lapinas vaizduojami paralelikai.