www.spargalkes.lt

Maironis "Dvi žvaigždės" analizė

Nesunkiai suradęs savo Žemaitiškąjį kelia, lietuvių romantikas Jonas Mačiulis – Maironis visą gyvenimą ieškojo ir kito, daug reikšmingesnio vedančio į pažinimą ir žmogaus vertes suvokimą. Pats savo kūrybą daugeliui nušvietęs kelią, jis eilėraštyje ‘Dvi žvaigždės” atskleidžia žmogaus ilgesy ir tokiu šviesiu buvimo svarbą bei  prasme. Jau soneto pavadinimas pasako, kas yra žmogui svarbiausia. Skaičius ‘du’ žymi, jog niekas nepasitenkina vienetais, o trokšta daugiau, bent daugiau nei minimumo. Taigi jau čia prabyla maksimalistas – Maironiui būdingas lyrinis žmogus. Žmogus, kurio monologu ir paremtas eilėraštis. Pasakojimas pradedamas nesistengiant nuleisti atkakliai į aukštybes žvilgsnio, ieškančio kažko į ką galėtų stiebtis. To simbolis yra žvaigždė.

Žvaigždė kuri užgimė namuose, pavadintuose “dangus”. Norima parodyti begalinė, beribė erdvė ir išreiškiamas lyrinio subjekto tikėjimas, kad ten už “aukštybių” yra gal ir kitas dangus, kuris gali viską paaiškinti. O gal padėti žmogaus mintims, kad nebedrebėtų nuo menko vėjelio. Drebėjimas – silpnumas, abejonės. Juk jeigu neabejos žmogus, bus tvirta ir žvaigždė – fantazijos padarinys. Ryški metafora apibūdina tai – “uždegė Dievas’. Lyrinis subjektas pripažįsta esant didelė jėga, sugebančią daryti žygdarbius. Pažinti kalnus – tvirtumo ir aukštumo simbolį,  pievas – kupiną smulkios gyvybės pasaulį. Paskutinėje posmelio eilutėje lyg kontrastas gamtos vaizdams – deimantas. Atsiskleidžia įvairiapusė eilėraščio žmogaus pasaulėjauta. Žmogus, kuris išdrįsta prakalbinti savo minčių gyventoją.

Piešiamos vaizdo spalvos – ryškios, švelni(os, o žibutė – trapumo ir grožio simbolis. Begalinio dangaus papildinys – marios. Tai – žemiškoji begalybė. Ta erdvė savo paslaptimi traukianti, viliojanti todėl dažnai pastebima poeto kūryboje. Žvaigždė lyginama su angelu, gelbstinčiu kiekvieną  ir vadinamu globos bei gėrio simboliu. Paklydęs keleivis – tai lyg savo būsenos pripažinimas ir lyrinio subjekto tipų. Suvokimas – jog visi žemėje yra keliautojai, ir visi paklydusieji. Dauguma paklydusiu dėl to, kad užgeso. Metaforiškas krūtinės apibūdinimas – gęstanti taikoma kiekvienam, kurį apleido tai, kas palaiko gyvybe – viltis. Dar vienu įvardijimu baigiamas dangiškos žvaigždės – nepasiekimo idealo apibūdinimas. Trečiame soneto posmelyje lyrinis subjektas, lyg pajutęs sunkią žemės ranką ant peties, nuleidžia akis. Jau nebe taip entuziastingai skamba jo balsas, nors ta išsvajota viltis rusena. Eilėraštyje žmogus kalba, jog žemėja galima surasti laime. Žvaigždė – kūrybos ,darbo ir pasiaukojimo kitiems, prasmės suradimo simbolis. Ją autorius įvardija metafora ‘uždegė krūtinę’ lyg norėdamas atskleisti tų dviejų žvaigždžių panašumus. Stebuklas – meilė.

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (fc1c9ad7f72278300a7501f190fb8414.zip)Maironis "Dvi žvaigždės" analizė4 Kb12
Neteisinga

 
Literatūra Maironis "Dvi žvaigždės" analizė
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt