www.spargalkes.lt

Lyrinio subjekto pasaulėjautos įpatumai Vytauto Mačernio “Vizijose”

Vytautas Mačernis, skirtingai nuo kitų to meto poetų ir rašytojų, savo mintis kreipė ne į vykstančių įvykių bei aplinkybių nagrinėjimą, aprašymą bei išaukštinimą ar pažeminimą, pasmerkimą, bet į filosofinius, tiesiogiai neatsakomus, daugiareikšmius dalykus. Jo poezija - filosofinė, ji remiasi ne socialinių tiesų nagrinėjimu, bet prasmės ieškojimu gyvenime, gamtoje, galų gale pačiame žmoguje. Vytautas Mačernis vieninteliame pilnai užbaigtame cikle “Vizijos” ir ieško atsakymų į būties klausimus, norėdamas chaoso, karų bei nuoskaudų kupiname pasaulyje rasti filosofinę tiesą, įžvelgti gėrį, grožį bei palaimą, rasti nusiraminimą bei džiaugsmą, norėdamas suprasti pasaulį ir pamatyti jį sielos akimis. “Vizijos” sudarytos iš septynių dalių, “Įžangos” bei su ja susijusios “Pabaigos”. Lyrinis “aš” jose keliauja nevaržomas jokių laiko pančių, jis laisvai palieka dabartį ir pasineria į malonią ir saugią praeitį, žvelgia į šviesią ateitį ir vėl grįžta į niūrią, tamsią dabartį.

Su praeitimi siejasi šviesa, vasara, ramybė bei rimtis. Vytauto Mačernio žmogus ten randa atgaivą, jis tarsi pasisemia jėgų toliau kovoti su atšiauria dabartimi. Labai dažnai atsiminimai jį nukelia į gimtuosius namus, į tą vietą, kurioje galima pailsėti, kuri primena ramią ir saugią vaikystę, kur jokios negandos nebaisios, kur jis turi savo gynėją, saugotoją bei globotoją - senolę. Namai - tai vieta, apie kurią galima žinoti neabejojant jos egzistavimu (“Žinau, kad žemėje yra vieni namai”). Namai - tai tarsi tvirtovė, pilna gėrio, už kurios sienų jau prasideda blogis (“Bet aš vidun jo niekad neįleisiu, / Duris užversiu dar tampriau…”) Lyrinis “aš” pasiilgęs namų, tėviškės, tos nepasiekiamos, tolimos ir geidžiamos ramumos (“Ramu jau tėviškėj”). Taip pat jis pasiilgęs senolės (“Senole mano, jei žinotum, kaip tavęs aš pasiilgau…”), kuri irgi jo laukia nesulaukia (“Kiek aš dienų pralaukiau čia…”). Ir senolės, ir namų ilgesys tampriai susijęs su praeities ilgesiu - ilgesiu laimingų, nerūpestingų dienų, kurių jau niekad daugiau nebebus (“Visi mes ėjom išdykaudami pagal saulėtą laiko upę”). Tarsi priešprieša namams pastatoma dabartis, niūri ir slogi. Tai tarsi praeities ir dabarties konfliktas - praeitis šviesi, malonių prisiminimų kupina, o ateitis - rūsti, tikroviška. Galutinis tikslas - sugrįžti į namus, arba į tą jaukią būseną, kurioje dar nebuvo patirtas išorinio pasaulio priešiškumas, jo kančios ir išbandymai, kurioje viską sergėjo senolė, “Vizijose” vaizduojama tarsi transcendencinė būtybė, kurioje viską lydėdavo vien sėkmė (“O ašen tuoj, į kiaurą luotą įsisėdęs, / Nuplaukdavau net į toliausius ežero krantus…”).

Šis grįžimas atgal, kelionė laiku pasitelkiant prisiminimus ir yra ta prasmė, kurios ieško Vytauto Mačernio žmogus “Vizijose”. Tačiau ar gali žmogus iš dabarties, kuri yra tokia niūri ir jam visiškai nepriimtina, negyva, pasiekti gyvenimu pulsuojančią ir tokią mielą širdžiai praeitį? Žemė, gamta - kita pagrindinė Vytauto Mačernio poezijos tema. Tik žmogaus ir gamtos harmonijoje lyrinis “aš” gali pažvelgti į save, save įprasminti ir pabandyti suprasti gyvenimo (arba būties) esmę. Iš gamtos mes visi esame kilę, harmonijos su ja ir turime siekti. Praeities, namų, senolės bei gėrio simboliai sustiprinami tekančios saulės, “purėtos” obels, baltučių žiedlapių įvaizdžiais, šilta naktim bei spindinčiom žvaigždėm. Tai irgi teikia nusiraminimo, harmonijos jausmą lyriniam subjektui.

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (fcaee109774b97373839e79d2d315496.zip)Lyrinio subjekto pasaulėjautos įpatumai Vytauto Mačernio “Vizijose”10 Kb11
Neteisinga

 
Literatūra Lyrinio subjekto pasaulėjautos įpatumai Vytauto Mačernio “Vizijose”
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt