www.spargalkes.lt

Literatūra

Rolando giesmė

“Rolando giesmėje” pasakojama apie septynerius metus trukusį Karolio Didžiojo žygį į Ispaniją. Jis “Lig jūros šalį užėmė kalnuotą. Neatsilaikė miestai nei tvirtovės, Neliko mūrų jo kely nei kuorų.” Persigandęs saracėnų karalius Marsilis nusprendė siūlyti prancūzams taiką, pasiųsti jiems begalę turtų, prisiekti Karoliui draugystę ligi grabo. Tačiau prancūzams pasiuntus vyčiu Ganeloną, jis išdavė savo posūnį Rolandą bei visą Prancūziją. Jis patarė maurams vykdyti savo pažadus ir kuomet prancūzai trauksis tėvynėn pražudyti Rolandą, visų karų kaltininką. Pasak Ganelono, mirus jam, bebaimiam jo draugui Olivjė bei kitiems Karolio perams, “stos Senolių žemėje ramybė”.

Skaityti daugiau...
 

H. Radausko "Rytas geležinkelio stoty" interpretacija

H.Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks,kaip kiti.Jis siekė,kad jo kūryba būtų originali,savita,o ne ką nors kopijuojanti.Jo eilėraščius sunku priskirti konkrečiai srovei.
H.Radausko kūryba tarsi atskira srovė,įvairių srovių samplaika. Ne išimtis ir eilėraštis ”Rytas geležinkelio stoty”. Jame naudojant simbolius sukuriama poetui taip artima laisvės dvasia,išreiškiamos H.Radausko idėjos,jo filosofija.Eilėraštyje labai aiškiai jaučiama,permainų,naujovių, laisvės dvasia.Vaizduojamas naujos eros,naujo pasaulio gimimas,veržlus naujovių atėjimas.Bet visos šios naujovės - tai ne dangaus dovana,tai atkaklaus darbo rezultatas. Juk H.Radauskas taip tikėjo žmogumi,jo sugebėjimu kurti,nestovėti vietoje.Jo manymu, visas šis pasaulis sukurtas žmogaus rankomis,jo ilgu ir atkakliu darbu.Taip ir eilėraštyje po truputi ryškėja vaizdas,kontūrai,nors dar ir tolimi,neryškūs.

Skaityti daugiau...
 

Paulius Širvys

P. Širvio poetinio kelio pradžia glūdi pokario metuose. Menkų mokslų, iš karo grįžęs kareivis, sužeistas, traumuotas. 1954 m. išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys “Žygio draugai”. Jis labai mėgo dainuoti, dainuodavo savo sudėtas dainas. Mokėjo daug ir tautosakinių dainų, ypač romansinių, kur tokia ryški nelaimingos meilės, liūdesio, graudulio spalva. Jis sukūrė palyginti nedaug eilėraščių, bet jie žinomi ir mėgstami įvairaus amžiaus žmonių, deklamuojami ir dainuojami. P. Širvys savo kūrybą suprato kaip natūralų dainavimą. Daina auga iš ilgesio, ji yra didžiausia dvasinė vertybė kaip ir meilė, - be mylimų rankų šalta, be mylimos – nėra dainos.

Skaityti daugiau...
 

Orfėjo tema H. Radausko poezijoje

“Radauskas yra turbūt vienintelis lietuvių poetas, kuriam apibrėžti nepadeda jokie įprastiniai kontekstai iš mūsų literatūros arba idėjų istorijos ir jokie apmąstymai apie didžiąją tremties katastrofą, mūsų tautos likiminę kryžkelę ir panašiai.“( R. Šilbajoris ). Gimęs Radauskas 1910 m. Krokuvoje. Vaikystė prabėgo Aukštaitijoje. Baigė Panevėžio mokytojų seminariją, studijavo Vytauto Didžiojo universitete.Didžioji jo kūrybos dalis parašyta ir išleista JAV, kur poetas ir mirė 1970 m.

Skaityti daugiau...
 

Rašinys K. Inčiūros sakmių pasaulis

Žmogaus prigimtyje užkoduota fantazija pakelia virš realybės ir suteikia neribotą laisvę. Nevaržomas individas sugeba kurti bet ką ir pateikti bet kaip. Poezijoje ir mitologijoje vartojamos formos yra paimtos iš kasdieninės kalbos, kuri yra tautinės atminties liudijimas. Čia iškyla kalbos universalumas, kadangi ji suteikia galimybę eiti į pasaulį per tautos kultūros ženklus. Neoromantikas K.Inčiūra perima romantikų laisvės mitą ir sulydo lietuvių tautos dvasią su pasauline kultūra. Šią mintį patvirtina visa poeto kūryba, o ypač “Beržyno sakmės”.

Skaityti daugiau...
 

Santrauka apie autorius

J.Aputis - šeštajame dešimtmetyje viduryje, būdinga lyrinė proza. Glaudus ryšys su praeitimi, istorija. Mėgsta vaizduoti kaimo žmonių gyvenimą, gamtą. Gilinasi į žmonių vidų. Pirmasis iškėlė atmintį. Turiningi tekstai. Jautrumas, taurumas, žmogiškumas (novelė "Dobilė", nesmagu kad liekat vienas). J. Biliūnas - lyrinio apsakymo kūrėjas. Apysaka - "Liūdna pasaka" apie 63 metų sukilimą. Viską vienija Juozapota. Tipas lyrinė apysaka. Pirmasis iškėlė žmogaus vidinį pasaulį. Gerumas, atlaidumas, užuojauta silpnesniam. Humanizmas. Atleidimas priešui, pasiaukojimas dėl kitų.("Ubagas", "Kliudžiau", "Brisiaus galas". K. Donelaitis. Grožinės lietuvių literatūros pradininkas. Didžiausias XVIII a. lietuvių poetas klasikas. Poema - epinė - realistinis vaizdavimo būdas. Klasicizmą nusako didaktika. Metus išleido Rėza.(Baudžiavinis gyvenimas - smerkiami ponai. Būrai darbštūs, kalba lietuvių darbas. Šie vaizdai rodo dvasinį liaudies sveikumą. Neišsižadėti savo kalbos ir apsisaugoti nuo vokietinimo.

Skaityti daugiau...
 

Įvairių rašytojų aforizmai (lentelė)

Skaityti daugiau...
 

Profesija

Profesija tai žodis kuris nusako žmogaus pasirinkimą atliekant kokį nors darbą. Kiekvienas žmogus priėjęs gyvenimo kryžkelę žino kad jam reikės rinktis kas jis bus likusį gyvenimą. Vieni turi gabumu vienoje srityje kiti kitoje. Pagal šiuos potraukius žmogus ir renkasi ką jis dirbs. Bet nebūtinai pagal gabumus žmogus renkasi profesija. Dauguma renkasi šiuo momentu paklausiausią  profesiją. Profesiją rinkdavosi ir mūsų senoliai tiksliau ją paveldėdavo. Dar nuo senų senovės žinomos tokios profesijos kaip baldžiai, vyndariai, audėjai, tarnai, puodžiai ir t.p.t Profesijos kurios atsirado seniau tęsia savo protėvių tradicijas. Pavyzdžiui vyndariai kurie stengiasi tobulinti per amžius atrastus receptus. Baldžiai kurie kuria vis įmantresnius baldus. XX amžiaus antrosios pusės technikos stebuklas – kompiuteris. Jis pateikia glaustą informaciją, daug žinių, aprėpia viso pasaulio erdvę… Be abejo, tai žmogaus proto kūrinys.

Skaityti daugiau...
 

Žmogaus jautrumo, dvasingumo tema lietuvių literatūroje

1) Biliūnas - trumpos lyrinės psichologinės novelės meistras. Pagrindinis jo dėmesys sukoncentruotas į etines psichologines problemas. Jis daugelį socialinių ir visuomeninių aktualijų nukėlė į antrąjį planą, paversdamas jas dvasinių konfliktų ir išgyvenimų motyvais, o ne tiesioginiu vaizdavimo objektu. Žmogaus skriauda iki J.Biliūno buvo siejama su materialiniu praradimu, fizine nuoskauda, o jo kančia, vaizduojama šiek tiek teatrališkai: pabrėžiamas nelaimės dydis ir išorinis kentėjimo pasireiškimas.

Skaityti daugiau...
 

Kompiuteris ar gera knyga?

Informacija-tai žinios, kurias galima perduoti, priimti, įsiminti. Pastaruoju metu jos kiekiai smarkiai išaugo, tad nebeužtenka įprastų priemonių jai išsaugoti. Anksčiau ir dabar naudojamos knygos jau prarado dominuojantį vaidmenį duomenų kaupimo technologijose. Jos tapo nebe vienintelis informacijos šaltinis, o laisvalaikio praleidimo būdas. Taip įvyko dėl dviejų priežasčių-knygos turi blogą ypatybę, senti ir informacija jose pateikta nesuklasifikuotai, sunku atsirinkti būtent tai, ko reikia. Nieko panašaus nesutiksite kompiuteryje.

Skaityti daugiau...
 

V. Mačernis - klausiantis poetas

Vytautas Mačernis (1921- 1944) visą trumpą savo gyvenimą paskyrė žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimui. Jis gilinosi į tokius sudėtingus būties klausimus kaip: kodėl jis gyvena Žemėje ? Kokia žmonijos misija joje ? Kodėl egzistuoja pasaulis, kupinas kančios, skausmo ir neapykantos. Jam pačiam teko tą skausmą išgyventi. Būdamas jautrios sielos, poetas negalėjo likti abejingas Lietuvą ir visą pasaulį sudrebinusiems įvykiams: pirmajai sovietinei okupacijai, vėliau fašistinės Vokietijos įsiveržimui, galiausiai antram pasauliniam karui, nusinešusiam tiek gyvybių. Todėl nenuostabu, kad jo poezijoje vyrauja niūri nuotaika, tamsios spalvos, pasaulio atšiaurumo tema. Ypač šia nuotaika persmelktas ,,Vizijų” ciklas, kur pasaulis įvardintas pikto vakaro, klajoklio vėjo, erdvėje pasiklydusio klajūno paukščio įvaizdžiais. Vytautui Mačerniui būdinga egzistencialistinė pasaulėjauta, kurios įdomiausias atstovas Vakarų Europoje Albertas Kamiu ir jo kūrinys ,,Svetimas”. Egzistencialistai teigia, kad žmogui jį supantis pasaulis priešiškas ir nepažinus, kad kad jame nieko nėra pastovaus, o asmenybė pasmerkta kovai, kančioms ir galiausiai pražūčiai. Tai patvirtina ir V.Mačernis.

Skaityti daugiau...
 

“Skirgailos konfliktas”

V. Krėvės dramoje “Skirgaila” vaizduojami istoriniai įvykiai ir asmenys,- keturiolikto amžiaus pabaigos Lietuva, kova dėl jos savarankiškumo, kova tarp senosios, pagoniškosios religijos, ir ką tik atėjusios krikščionybės. Skirgaila - dramatiškas, istorinis asmuo, Jogailos brolis, paliktas valdyti Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę. Veiksmą kūrinyje vysto vienas po kito besikeičiantys konfliktai.

Skaityti daugiau...
 

Žmogaus ir valdovo tragedija “Skirgailoje”

V. Krėvės gyvenimo ir kūrybos kelias ėjo per istorinį įvykių kupiną laikotarpį. Tai jis ir atskleidė savo kūryboje, ypač tai ryšku viename iš geriausių dramos kūrinių “Skirgaila”. “Skirgailoje” veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo iškilimu. Gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai, prisidengdami naujo Dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą, religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila. Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus - krikščionybę ir pagonybę - į vieną. Skirgailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto šlovę ir prasidėjusį jos žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai. Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti jos žemes, jis sukaupia visas jėgas tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaip valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesenės ateities. Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Kunigaikštis pasiryžęs viskam, kad tik galėtų išsaugoti Lietuvos vienybę: “ Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu: nei tau, nei broliui Jogailai, nė Kęstučio sūnui”.

Skaityti daugiau...
 

Žodžių žaismas K. Binkio poezijoje

Kazys Binkis gimė 1893 m. lapkričio  4 d. šiauriniame Lietuvos pakrašty – netoli Papilio miestelio esančiame Gudelių sodžiuje. Palei pat jį vinguriavo Rovėjos upeliūkštis, kurio pelkėtomis pakrantėmis driekėsi šilas. Vėliau poetas sakėsi, kad jo vaikystė iki keturiolikos metų prabėgusi parovėjy ir šilely. Naktigonių laužai, spiečiais į juodą nakties dangų lekiančios žerplėjančios kibirkštys, duslus supančiotų arklių šuoliavimas ir prunkštimas, drebulį varantys kaimo bernų pasakojimai apie velnius, raganas ir nutrūktgalviškas numirėlių išdaigas ilgam įsmigo į guvų berniuko protą. Vėliau su ironija poetas pastebėjo, kad vaikystėje “be galo mėgdavau gaisrus ir vaiduoklius”. Slėpiningą vasaros naktų vėsa, garsai ir spalvos ryškia gyja vėliau nusidriekė per visą K. Binkio lyriką. Net ir tada, kai jis kandžiai šaipėsi iš žydrųjų vaikystės svajonių ir savo švelnios gimtinės spalvomis alsuojančios poezijos, vasaros naktys jam žėravo kaip šviesus ir tolimas sapnas.

Skaityti daugiau...
 

Jonas Strielkūnas

Jonas Strielkūnas - gimė 1939.03.16 Putaskuose ( Panevėžio raj.), tarybinis poetas. 1957 m. baigęs Vabalninko vid. m-klą, iki 1960 m. dirbo Vabalninko, Biržų raj. laikraščių redakcijose. 1967-78 laikraščio “Literatūra ir menas” redakcijos darbuotojas. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1958 m. Poezijos rinkiniai: “Raudoni šermukšniai” (1966 m.), “Vėjas rugiuos” (1971m.), “Varpo kėlimas” (1978 m. LTSR valstybinė premija 1979 m.), “Po tylinčiom žvaigždėm” (1982 m.), “Lapkričio medis” (1985 m.), “Rinktinė” (1986 m.).

Skaityti daugiau...
 

Antano Škėmos romano ,,Balta drobulė” ištraukos analizė ir interpretacija

Antanas Škėma - vienas iškiliausių dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūros modernistų išeivių, pasirinkęs gana savitą kūrybos kelią. Jis griežtai neigė egzodo literatūros konservatyvų uždarumą, stengėsi meninį žodį paremti Vakarų mentalitetu, taip išgaudamas radikalių modernumo apraiškų spektrą, nuspalvinusį ir lietuvių literatūros dramą, ir prozą. Škėmos kūriniams būdinga kūrybos būdų maišatis, apimanti postmodernizmo niuansus, siurrealizmo pasąmonės vaizdinių šėliones, ,,sąmonės srauto” antilogiką, kurie visi drauge kuria melodramatiškai kontrastingą ir kompoziciškai nevientisą, tačiau itin autentišką ir ekspresyvų stilių.

Skaityti daugiau...
 

Gamtos vaizdai A.Vienuolio apsakyme “Paskenduolė”

Peizažas A. Vienuolio apsakyme “Paskenduolė” atlieka nepaprastai didelį vaidmenį. Rašytojas nutapo nuostabius gamtos vaizdus, kurie atskleidžia skausmingus Veronikos išgyvenimus, padeda suvokti, suprasti sunkią merginos dalią, kurie paryškina ir tarsi padidina jos begalinį vidinį sielvartą. Apsakymo pradžioje sutinkame Veroniką rugių lauke besivartančią, besiblaškančią, dejuojančią dėl nelemtosios klaidos, kuri tapo tokia didelė bėda. Rami gamta - tai tarsi kontrastas nuolat besikeičiančiai, nepastoviai nelaimingosios merginos nuotaikai: “...viršum jos, apvožęs žemę, smego nepasiekiamose aukštybėse be galo gilus mėlynas dangus, kuriame linksmai raižė sparnais orą vikrutės kregždės, štarai, šalomojus grūdo mašalų spiečiai ir, tarytum ant neįžiūrimų siūlelių pakabinti, drebėjo čiulbėjo vieversėliai. Kvepėjo medumi, dobilais, ramunėmis. Aplink pievelę kaip mūras stovėjo ką tik išplaukėję rugiai ir, linguodami savo dar neišplaukiojusiomis varpomis, tarytum žiūrėjo į merginą ir tyliai šnibždėjo: “Veronika, Veronika, kokia tau gėda, kokia laukia tavęs bėda!..” Šioje vietoje mes supramtame, kad realusis pasaulis, kuriame rugiai nekalba, po truputį, nors dar ir nežymiai, traukiasi, užleisdamas vietą kitam, transcendentiniam pasauliui. Šių dviejų pasaulių, kuriuose ėmė gyventi Veronika, kaitą ir atspindi gamtos vaizdai, rugių kalba.

Skaityti daugiau...
 

V. Kudirkos asmenybė, biografija

Vincas Kudirka, pasirašinėjęs daugiausia V. Kapso slapyvardžiu, yra vienas iš žymiausių XIX a. paskutiniojo dešimtmečio lietuvių rašytojų bei kritinio realizmo atstovų. V. Kudirkos kūryboje plačiai atsispindėjo nacionalinė lietuvių tautos priespauda, liaudies neapykanta carizmui, atskiri nacionalinio išsivadavimo reiškiniai (kova dėl lietuviškos spaudos, dėl gimtosios kalbos teisių ir kt.). V. Kudirka buvo žymus lietuvių nacionalinio judėjimo srovės (“varpininkų”) ideologas bei vadovas, vienas iš talentingiausių to meto lietuvių publicistų, propagavęs kylančios lietuvių buržuazijos siekimus įsitvirtinti krašto ekonominiame ir kultūriniame gyvenime.

V. Kudirkos kūryba idėjiškai prieštaringa. Savo raštuose V. Kudirka kėlė aktualius politinius ir socialinius liaudies gyvenimo klausimus, griežtai demaskavo carinę santvarką, atskleidė kai kurias buržuazinės visuomenės negeroves, aštriai kritikavo buržuazinę lietuvių inteligentiją, tačiau jo kritika ir sprendimai dažnai buvo ribojami liberalinės ideologijos, jis ne iš esmės smerkė buržuazinę visuomenę, o tik siekė ją pataisyti.

Skaityti daugiau...
 

Savos kūrybos novelė "Saulės smūgis"

Sunki darbo savaitė buvo beeinanti į pabaigą, buvo ketvirtadienis. Mano galvoje jau kunkuliavo mintys kaip turiningai praleisti savaitgalį. Tėvai pasiūlė važiuoti kažkur į Aukštaitiją, prie ežerų, aš sutikau, nes kitų planų neturėjau, o ir pasimaudyti norėjosi po ilgo trūnijimo namuose. Jau grįžęs iš mokyklos, penktadienį, suskubau krautis daiktus ir po valandos mes išvykome. Kaip įprasta mūsų šeimoje per keliones kyla visokiausių barnių, šis kartas taip pat nebuvo išskirtinis. Tai mažajam broliukui neįdėtas ne tas drabužis, tai kažko nepaėmėme ir t.t. Aš pasistengiau tėvus nuraminti ir man tai pavyko. Nutaisiau gerą kelioninę nuotaiką ir važiuodamas skaičiau knygą, ir svajojau apie šaltą ežero vandenį ir kaitrią saulę. Pradžia, galiu pasakyti, buvo visai nebloga.

Skaityti daugiau...
 

Alberas kamiu "Nuopuolis"

Ar galiu jums, pone, pasiūlyti savo paslaugas, nerizikuodamas būti įkyrus? Bijau, kad kitaip nesugebėsite susišnekėti su garbinguoju gorila, valdančiu šios įstaigos likimus. Jis kalba tik olandiškai. Jei nepatikėsite man savo reikalo, jis nesusiprotės, kad norite džino. Na, štai, drįstu tikėti, jis mane suprato; šis linkčiojimas galva turi reikšti, kad mano argumentai jį įtikino. Jis iš tikrųjų nuėjo atnešti džino, net nuskubėjo su išmintingu lėtumu. Jums pasisekė, jis nesuurzgė. Kai jis atsisako aptarnauti, jam pakanka tik urgztelėti, ir niekas nieko nebereikalauja. Paisyti tik savo nuotaikų - tai didžiųjų žvėrių privilegija. Bet aš einu, pone, buvo malonu jums pasitarnauti. Dėkoju, priimčiau jūsų kvietimą, jei žinočiau, kad jūsų nevarginsiu. Jūs pernelyg geras. Tai aš pasistatysiu savo stiklą šalia jūsiškio.

Skaityti daugiau...
 

Išminčiai K. Donelaičio “Metuose”. Kas jie?

Išmintis - patirties, supratimo ar mokslo turėjimas ir sugebėjimas taikyti juos praktikoje. Išminčius - žmogus, turintis išminties. Išmintingi žmonės pasižymi ne tik tuo, kad turi išminties, bet ir tuo, kad moka ją panaudoti. Išminties vaisiai yra dora, ištikimybė bažnyčiai, turtas. Būtent šios sąvybės yra bendros K.Donelaičio “Metų” išminčiams - “viežlybiems” būrams. “Viežlybjų”, teigiamųjų personažų grupei “Metuose” priklauso Selmas, Lauras, Krizas ir Pričkus. Mažiausiai poemoje individualizuoti “viežlybieji” būrai yra Selmas ir Lauras.

Skaityti daugiau...
 

Omaras Čhajamas "Rubajatai"

1
Kas išminties grąžtu prasmės žemčiugan smigo,
Svarbiausios paslapčių gijos dar neaptiko:
Ilgai kąlbėjo jie apie dangaus tiesas,
Bet po tuščių šnekų visi ramiai užmigo.

Skaityti daugiau...
 

V. M. Putino biografija

Vaikystė

Vincas Mykolaitis – Putinas gimė 1893 metų sausio 6 dieną Pilotiškių kaime, Prienų rajone. Abu poeto tėvai buvo katalikai. Tėvas buvo labai kieto charakterio, atkaklus, dažnai šiurkštus, tačiau siekė savo šeimos gero. Augino gerus arklius. Motina buvo kilusi iš pasiturinčios laisvųjų valstiečių šeimos. Ji buvo jautri, rūpestinga, tyli ir mandagi. Gerai  mokėjo austi ir verpti. Svarbiausias jos rūpestis – vaikai. Jų gimė devyni, tačiau ne visi išgyveno. Putinas savo būdu ir veidu buvo panašus į motiną. 1900 metais Vincas Mykolaitis – Putinas pradėjo mokytis Gudelių pradinėje mokykloje. Nuo mažens Putinui labiau prie širdies buvo knygos negu ūkis. Jis atrodė atitolęs nuo kasdienybės, namie kaip svečias, uždaro būdo. Šeimoje jam buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Broliai prisimena, kad jis labai skyrėsi nuo jų: ,,Prie darbo tėvas nespaudė, jis vis su knyga tai seklyčioj, tai ant kalnelio. Su vaikais nežaisdavo. Tylus menkutis, vis vienas ir vienas.’’ Tėvai nusprendė jį leisti į kunigus ir sudaryti sąlygas mokytis toliau.

Skaityti daugiau...
 

Rašinys pagal Žemaitės apysaka “Sename dvare”

Šeimos meilė yra kantri maloninga, jinesielgia neteisingai, netinkamai, nepasiduoda piktumui, su džiaugsmu pritaria tiesai ir mylintiems šeimos žmonėms. Jos tarpusavio santykiai turėtų būti pagrįsti pasitikėjimu, pagarba, rūpestingu dėmesiu meile. Nuoširdūs ir gražūs šeimos santykiai – tai tiltas į didžiąją jos laimę. Perskaitęs apysaką “Sename dvare” iš nuostatos netekau žado. Toks gražus bendravimas , vienas kito supratimas pagarba ir tyri jausmai, privertė mane susimastyti. Tos šeimos santykiai, tas tvirtas ryšys vienijantis juos, gali būti puikus idealas kitoms šeimoms.

Skaityti daugiau...
 

J. Erlickas "Prisimynimai"

Kaip gimiau, neprisimenu, nors gali būt - tai svarbus įvykis mano
gyvenime.
Paskui mokiaus. Kur mokiaus ir ko - neprisimenu. Ir kam -
vis tiek neišmokau.
O kas toliau? Dirbau? Man taip atrodo. Tačiau ką padirbau -
negaliu prisimint.
Dabar sėdžiu ir laukiu. Ko laukiu - neprisimenu.

Skaityti daugiau...
 

A. Baranausko "Anykščių šilelyje"

Antanas Baranauskas - žymiausias XIXa. vidurio lietuvių poetas, klasikinės poemos "Anykščių šilelis" ir kitų eiliuotų kūrinių autorius. Kurti jis pradėjo dar vaikystėje.Ganydamas bandą jis kūrė žaismingus eilėraštukus, išreiškiančius piemenuko mintis vaikiškus jo dżiaugsmus ir rūpesčius.Tačiau jo vardą įamżino poema "Anykščių šilelis" - patriotinių jausmų kupinas romantinis kūrinys apie poeto gimtųjų Anykščių girių grožį senovėje ir jų likimą.

Skaityti daugiau...
 

M. Katiliškis

Marius Katiliškis (Vaitkus) gimė 1915 m. (kai kur nurodoma 1914 m.) Gruzdžiuose prie Šiaulių. Jam būnant dar vaikui tėvai įsigijo žemės Katiliškių kaime, čia pradėjo ūkininkauti. Taip atsirado ir Mariaus Vaitkaus pravardė - Katiliškis. Šeimoje buvo 11 vaikų, jis - devintas. Skirtingai susiklostė jų likimai: vyriausias brolis ištremtas, 4 seserys liko tėviškėj, 4 broliai emigravo. Tėvai mirė beveik vienu metu, praėjus dešimtmečiui po karo. Marius buvo labai gabus. Jau penkerių mokėjo skaityti, beganydamas labai pamilo gamtą, paaugęs apsodino medžiais tėvų sodybą. Mėgo piešti, drožinėti. Mokyklą lankė Žagarėje. Baigęs progimnaziją ir atitarnavęs kariuomenėje, Katiliškis dirbo Pasvalio bibliotekoje vedėju. Čia susitiko "Miškais ateina ruduo" prototipus. Vedė mokytoją E. Avižuonytę, tačiau prasidėjo karas ir jo eigoj jiems teko trauktis kartu su vokiečiais į Vakarus. Žmona pasimetė ir, klaidingai sužinojus apie Katiliškio mirtį, sukūrė naują šeimą. Katiliškis labai išgyveno, skausmą išliejo kūrybą. "Prasilenkimo valanda". Besitraukdamas Katiliškis pateko į anglų nelaisvę, pabėgo, pateko į prancūzų zoną. Čia susitiko su Jonynu, apsivedė su Z. Nagyte (Liūne Sutema).

Skaityti daugiau...
 

Velnias lietuvių liaudies pasakose ir romane “Baltaragio malūnas”

Kazio Borutos romane “Baltaragio malūnas” matome daug tautosakos motyvų, jo fabula pagrįsta antgamtinėmis jėgomis, kaip ir senieji nacionaliniai epai. Šiame kūrinyje dominuoja vienas lietuvių liaudies pasakų atstovas velnias Pinčukas, su kuriuo žmogus turi grumtis dėl savo laimės ir likimo. “Baltaragio malūnas” - tai ne tautosakos kopijavimo knyga, o individualus autoriaus mąstymo vaisius, pasiektas remiantis lietuvių liaudies kultūros elementais. Iš liaudies pasakų K. Boruta panaudojo tik  keistų, fantastinių įvykių seką, neapibrėžto laiko plotmę.

Skaityti daugiau...
 

Žmoniškumas šiolaikinėje lietuvių literatūroje pagal J. Aputį. Tezės

1. Neapykanta - kaip emocinė potencija. 2. Genamas savisaugos instinkto, pagraužtas reliatyvizmo kirmino, pasiklydęs konformistinių poelgių tankmėje, kompleksų slegiamas ir išsigandęs žmogus labai mielai glaudžiasi prie tų, kurių pusėje yra jėga, o su ja ,žinoma, ir prievarta. 3. Kodėl taip dažnai tuos, kurie savo vikšrais negailestingai važiuoja per mūsų  nugaras paliekame nejudinę, priimame juos kaip savaime privalomus, lyg pats Dievas juos tokius būtų siuntęs? 4. Viskas priklauso nuo to, kiek tu esi savyje išsaugojęs žmoniškumo, kiek sugebi pajusti menkiausius smurto pasireiškimus ir kiek tavyje yra natūralaus poreikio tam smurtui priešintis. 5. Didžiulė simpatija kito žmogaus taurumui, mokėjimas persiimti jo kančią, pajusti jo emocijos virpėjimą, baimė jį įskaudinti ar paniekinti, kartu jam nepataikaujant ir pačiam nevaidinant.

Skaityti daugiau...
 

S. Nėris "Kada manęs nebus"

Kalnuos  laisvi ereliai nardo, -   
Kalnuos ir mes abu -
Vai kas kartos tau mano vardą,
Kada kalnų nebus?

Skaityti daugiau...
 

Namai ir pasaulis lietuvių literatūroje

Namai. Toks paprastas žodis. Nesudėtingas - tik penkios raidės. Šį žodį dažnai vartojame savo kasdienėje kalboje. Vartojame jo net nepastebėdami, net nesusimąstydami, ką jis iš tikro reiškia, neįsigilindami į šio, atrodo, paprasto žodžio prasmę. Bet ar jis toks paprastas kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Jokiu būdu ne. Tai suprato mūsų literatūros klasikai: K. Donelaitis ir Žemaitė. Jie savo kūryboje įrodė, jog namai - tai ne tik mūsų būstas.

Skaityti daugiau...
 

K. Donelaičio asmenybė, vertybių sistema “Metuose”

K. Donelaitis buvo temperamentingas,jautraus charakterio žmogus. Tai atsispindi ir jo kūryboje, ir archyviniuose dokumentuose. Poetas buvo aukštos moralės žmogus. Senatvėje jis rašė vokiškai “žinias” apie parapiją būsimajam Tolminkiemio klebonui. Be abejo, teisingai save taip apibūdino: “Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas ir dainuodamas būdavau moralus”. K. Donelaitis troško atsidėti kūrybai, mokslui. Spėjama, kad gyvsidabrio garai, kurių negalėjo išvengti dirbdamas barometrus, bus labai pakenkę jo sveikatai.

Skaityti daugiau...
 

Kristijonas Donelaitis

Kristijonas Donelaitis – didis Mažosios Lietuvos dainius, ne tik padėjęs pamatus grožinei lietuvių literatūrai, bet ir padaręs didelį indėlį į Lietuvos istoriją. Žymiausias pasaulietinės literatūros pradininko Lietuvoje K.Donelaičio kūrinys yra „Metai”, kurį pats autorius skiria ir rašo ne karaliams, ne ponams, o paprastam lietuviui baudžiauninkui, kuris ir susilaukia daugiausiai dėmesio šiame giesmių cikle. K. Donelaičio „Metus” sudaro keturios dalys, papuoštos skambiais pavadinimais: „Pavasario linksmybės”, „Vasaros darbai”, „Rudens gėrybės” ir „Žiemos rūpesčiai” ir drauge sukuriančios ypatingai gražų Lietuvos kaimo peizažą.

Skaityti daugiau...
 

Juozas Baltušis

Jo tėvas Karolis Juozėnas gimė ir augo netoli Svėdasų, Šventosios pakrantėje, reto gražumo Būtėnų kaime; o motina Marija Baltušytė – netoli Kupiškio, Puponių kaimo Kairabalės paraistėje. Šimtmečio pradžioje, visiškai nesusitarę, abu atvyko į Rygą ieškotis sotesnio duonos kąsnio, čia pamilo vienas kitą, čia susituokė švento Alberto bažnyčioje. Vėliau iš Rygos atsikėlė į Kupiškį. Prasidėjus pirmąjąm Pasauliniam karui pasitraukia. Juozas Baltušis buvo mažamokslis, nebaigęs pradžios mokyklos. Tačiau kiekvieną kartą kai turėdavo laisvo laiko skaitydavo knygas ir tokiu būdu šios knygos jam padėjo suprasti tai, ko nesužinojo mokykloje.

Skaityti daugiau...
 

K. Donelaičio asmenybė, lietuviškumo gynimas "Metuose“

K.Donelaitis paliko ne tik savo kūrybą, bet ir nemirštamą asmenybės žavesį. Poetas K.Donelaitis buvo sąžiningas žmogus. Jis buvo puikus mechanikas, padaręs tris gražius klavesinus ir fortepijoną, mikroskopą ir daug visokių kitų dalykų. Donelaitis statė Tolminkiemio bažnytėlę būsimųjų laikų atminimui. Įtaisė joje nedidelius viduramžių kambarinius vargonus. K.Donelaitis - ne tik veiklos, bet ir intelekto žmogus. Jis gilinosi į didžiųjų praeities mąstytojų mintis, stengėsi susivokti pasaulyje ir savyje. Poetas bjaurėjosi, kad kalbos dažniausiai sukasi apie pajamas, jų padidinimą, o rimta, dievobaiminga kalba vis tylesnė. Jautria, aistringa prigimtimi svilino poetas veidmainius, gobšuolius ir dykinėtojus tiek gyvenime, tiek kūryboje. Smerkdamas lėbautojus ir šykštuolius, poetas buvo taupus, neigiąs palaidas pramogas ir linksmybes, manė, jog pastorius turi būti moraliniu pavyzdžiu kitiems.

Skaityti daugiau...
 

Erich Maria Remark "Trys draugai"

Dangus buvo geltonas it žalvaris ir dar neapsitraukęs dūmais iš kaminų. Anapus fabriko stogų jis itin švytėjo. Netrukus turėjo tekėti saulė. Aš pažvelgiau į laikrodį. Dar nebuvo aštuonių. Pasiskubinau ketvirčiu valandos. Atidariau vartus ir parengiau benzino siurblį. Apie tą metą visados jau atvažiuodavo viena kita mašina pasiimti degalų.

Skaityti daugiau...
 

Kaimas ir jo žmonės A.Vienuolio apsakyme "Arkliavagio duktė"

A.Vienuolis rašė nuoširdžiai ir paprastai. Jo kūryboje nesutiksime modernistinių krypčių atgarsių. Rašytojas mums liko liaudiškas ir savitas. Pats buvo kilęs iš kaimo, todėl gerai suprato kaimo žmonių gyvenimą. Visus savo atsiminimus surinko į knygą "Iš mano atsiminimų". "Arkliavagio duktė" -viena tos knygos dalelė. A.Vienuolis apsakyme pavaizdavo 20a. pradžios Lietuvos kaimą, nepaliestą miesto civilizacijos, tamsų, turintį savus įstatymus. Kaimas to meto žmogui buvo svarbus dalykas, nes būtent jame prabėgdavo visas žmogaus gyvenimas, džiaugsmai ir kančios. Rašytojas aprašo savo gimtinę Užuožerius.

Skaityti daugiau...
 

S. Nėries eilėraščio "Dainuok, širdie, gyvenimą" analizė

1943 m. Maskvoje buvo išleistas S.Nėries eilėraščių rinkinys "Dainuok, širdie, gyvenimą". Mano manymu, šiuose eilėraščiuose yra išsakyta tai, kas yra svarbu žmogui, kasdien žiūrinčiam mirčiai į akis. Pagrindinis viso rinkinio eilėraštis yra "Dainuok, širdie, gyvenimą". Jau pavadinimas – raktas į viso kūrinio prasmės suvokimą. Eilėraštis gimė,susimaišius išgyventiems karo įvykiams su Tėvynės ilgesiu.Jis tarsi neturi pradžios,yra tos pačios nuotaikos tąsa,o kartu ir priešprieša. Poetė atveria savo širdį, šlieja susikaupusius jausmus: liūdesį, džiaugsmą. Išgirstame kreipinį, kuriuo pasakoma, kad bus kalbama apie jausmus, kurie žinomi ir suprantami tik pačiam lyriniam subjektui: Dainuok, širdie, gyvenimą...

Skaityti daugiau...
 

J. Biliūno "Ubagas" aprašymas

Jono Biliūno apsakyme „Ubagas“ pavaizduotas labai svarbios šiuolaikiniam pasauliui būdingos problemos. Pagrindinis kūrinio veikėjas – Petras Sabaliūnas, savo išgyvenimais ir rūpesčiais panašus į daugelį iš mūsų senos kartos žmonių. Petras Sabaliūnas – žilas, geros širdies senelis, kaip ir daugelis senų žmonių, turintis savo pomėgį – bites. Senelis labai jas mėgo, gerai jomis rūpinosi ir visada kalbėjo, kad bitės geros ir paklusnios tik tada, kai „bičiuoliai nešykštūs ir vienybei gyvena“. Dėl to jis kiekvienam pasitaikiusiam žmogui nepamiršdavo medaus duoti. Bitės jam padėdavo tvirčiau žengti gyvenimo keliu ir įveikti gyvenimo sunkumus. Savo praeityje turėjęs jaukų būstą ir gražią šeimyną, vieną dieną Sabaliūnas suvokia, kad viską prarado. Atidavęs meilę, rūpestį, švelnumą savo vaikams, jis supranta labai skaudžią tiesą, kad pasenęs ir ligotas jis tampa niekam nereikalingas, net savo paties vaikams. Ir atrodo, tik vienintelės bitės ilgisi jo šilumos ir supranta jo skausmą. Suprasdamas, kad savo namuose laikomas nepageidaujamu, ir nenorėdamas būti našta, Petras Sabaliūnas išeina laimės ieškoti svetur.

Skaityti daugiau...
 

V. Mačernio "Vizijos penktoji I dalis"

Laukuose degė saulė. Buvo vasara. Ir augo didelė, švelni žolė miškų pavėsiuose,
Nuo upių pūtė šiltas vėjas atgalios.
Balti keliai, tartum svajonės vienišos, per lygumas beribėn tiesėsi,
Kai aš ėjau per žemę žydinčią, apsvaigęs saulės spinduliuos.

Praeidamas mačiau artojų dideles šeimas, padrikusias laukų platybėse,
Regėjau jų nenykstančių darbų dienas ir neramias jų poilsio naktis.
Pribrendę buvo jau laukai, ir viršum jų, tartum rami dvasia,
Pleveno didelės pjūties rimtis.

Skaityti daugiau...
 

Dao De Dzing "Knyga apie Dao ir De, parašyta Lao Dze"

Dao, išreikštas žodžiais,
nėra amžinasis Dao;
vardas, kuriuo galima pervadinti,
nėra amžinasis vardas;
bevardė
dangaus ir žemės pradžia
įvardinta yra visų daiktų pramotė;
todėl:
kas sutramdo aistras,
pamato daiktų paslaptį;
kas aistrų nesuvaldo,
temato daiktų paviršių;
abiejų ta pati prigimtis,
tik vardai skirtingi;
abu drauge priklauso gelmei,
kur už giliausios gelmės gelmė -
visų paslapčių vartai.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 4 iš 9
Literatūra
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt