www.spargalkes.lt

Literatūra

Veronikos tragedija

Vaižgantas žmoguje visada ieškojo užslėptų “deimančiukų”, ieškojo geriausių žmogiškų savybių. Todėl dabar, perskaičiusi A.Vienuolio “Paskenduolę”, prisiminiau šiuos žodžius, nes dabar aš turiu nuspręsti, ar Veronika kalta. Aš, skaitytojas, - jos teisėjas, ir man reikės paskelbti nuosprendį. Išteisinti ar pasmerkti? Kaip pasielgti? Gal išklausyti visų praeities liudytojų, kurių nuomonė ir nulems Veronikos likimą? Kokia svarstyklių lėkštelė nusvirs? Blogio ar gėrio, o gal sustos pusiaukelėje, abidvi lygiai? Ir taip - kalba “Paskenduolės” veikėjai, gyvi ir mirę, žmonės ir gamta.

Skaityti daugiau...
 

Saulius Tomas Kondrotas "Meilė pagal Juozapą"

SENAS NAMAS

Šlapi, aplyti kaštonai, gatvė, lygi, tiesi ir ilga, kurioje nematyti nei žmogaus, nei šuns, nei sužvarbusios lietuje katės. Toks vasaros rytas, kai aušta, bet dangus debesuotas, apniukęs ir vos vos krapnoja, kai naktį girdėjai šniokščiant lietų, o dabar kvepia drėgna žeme, sliekais ir jazminais. Žolė už metalinių, surūdijusių tvoros virbų šlapia ir aštri. Ir rodosi, jog tuoj iš miglos tolumoje iškils žmogus, einantis asfaltu, tarytum bristų per žolę, ir bus vienišas tame keistame, vaiskaus rūko pilname pasaulyje.

Skaityti daugiau...
 

Vydūnas "Ką reiškia "būti sau žmogumi""

Vydūno filosofinių apmąstymų centras yra žmoniškumas, o svarbiausia tema - žmogaus ir tautos ryšys. Žmogaus esmė yra jo dvasia-siela, jo sielos kultūra, "šventykla, iš kurios pareina visos tautos labas". Šitą šventyklą kurti yra kiekvieno žmogaus uždavinys, o jai pagrindas turi būti padėtas pačioje sieloje pačio žmogaus, niekas kitas negali to įtakoti. Bet ta šventykla yra "o ne vien sau, bet ir visai tautai. Čia kiekvienas savo tautai stato Dievnamį, iš kurio spindi nuolatinis palaiminimas jai ir žmonijai".

Skaityti daugiau...
 

Kalbos vaizdinės raiškos priemonės

Žodžiai, kurie skirtingai skamba, bet reiškia tą patį vadinami sinonimais. Antonimai - tai priešingos reikšmės žodžiai. Epitetas - tai meninis pažyminys, kuris pabrėžia esminį daikto ar reiškinio bruožą. Tokie epitetai, kurie pridedami prie tų pačių žodžių, vadinami nuolatiniais (močiutė sengalvėlė). Vieno daikto ar reiškinio sugretinimas su kitu daiktu - palyginimas.

Skaityti daugiau...
 

Vytautas Mačernis

Vytautas Mačernis - vienas iš tų jaunų, talentingų, skaudaus likimo menininkų, kurie tik trumpam sužibėjo lietuviškos literatūros padangėje. Dabar sunku nujausti ar įsivaizduoti; kokias kūrybines aukštumas būtų pasiekęs šis poetas, tačiau net tas nedidelis palikimas yra labai vertingas ir įvairiaspalvis. Ypač ryškiai savo vidinį pasaulį, sielos virpesius atskleidžia eilėraščių cikle “Vizijos”. Nors tuo metu, kai buvo kuriamos šios eilės, pasaulyje vyksta sudėtingos istorinės permainos, V.Mačernis sugeba bent dvasios regėjimuose pamatyti gėrį, grožį, tiesą.

Skaityti daugiau...
 

Sofoklis "Antiguonė"

Ateina Antiguonė pas Ismeną ir juodvi kalba apie brolius, apie Kreoto įsakymą. Antiguonė pareiškia, kad jos nenusilaikys jokie valdovų įsakymai. Ji pasiryžusi palaidoti Polineiką pagal šalies papročius, nors ir tektų jai mirti. Iš pradžių Antiguonė manė, kad šį žygį jos atliks kartu, bet Ismenė nuleidžia rankas teisindamasi, kad neturi tam jėgų ir valios. Ismenė dar bando aiškinti, kad jų tėvas pražuvo be garbės, išsidurdamas akis, motina negarbingai baigė kančias, broliai žuvo viens nuo kito rankos, šeimoje teliko jos dvi, moterys, ir jos taip pat gali žūti, jei nepaisys valdovo įsakymo.

Skaityti daugiau...
 

Saulius Šaltenis "Riešutų duona"

ŠKAC, MIRTIE, ŠKAC

Tą dieną, kai gaisras nušvietė padanges, man sprogo užpūliavęs apendiksas ir užliejo visą pilvą. Mane paguldė ant stalo po didele lempa ir paklausė:

— Andriau Šatai, ar jūs mokat skaičiuot?

Skaityti daugiau...
 

A. Čechovas "Žmogus futliare". Pamąatymai. Interpretacija

Mano manymu, kiekvienas žmogus turi savo futliarą, t.y. rėmus, į kuriuos jis įsirėmina, tačiau skirtingo žmogaus yra ir skirtingi rėmai. Futliaras - tai riba, kuri saugo žmogų nuo kvailų poelgių, tai lyg kažkokia apsauga. Tačiau kiekvienas šią ribą supranta skirtingai: ką vienas žmogus padarytų nė nesusimąstydamas prieš pasekmes, tai kitam gi tai būtų neįmanomas dalykas. A. Čechovo kūrinyje “Žmogus futliare” matome asmenybę, kuri yra suvaržyta įvairiausių taisyklių, draudimų, pareigų ir per didelių atsakomybės jausmu. Iš tiesų jis net nėra asmenybė, nes neturi savo minčių, o tik gyvena pagal kitų žmonių sugalvotus draudimus. Belikovas savo elgsena man primena senas davatkas, kurios ir pačios negali ramiai gyventi, nes yra suvaržytos Dievo baimės, bet ir kitiems laisvai gyventi neduoda.

Skaityti daugiau...
 

Mitai ir tautosaka

Ar galima būtų įsivaizduoti tikrovėje ant aukšto Udruvės kalno stovintį Baltaragio malūną, jo šeimininką, pražilusį Baltaragį, gražuolę jo dukrą jurgą, pas kurią vis važiuoja piršliai su jaunikiais, bet niekas nedavažiuoja, nes jiems sukliudo Paudruvės pelkių velnias Pinčukas? Tikrovėje tokių dalykų nėra, taigi K.Borutos romane yra nemažai mitų ir tautosakos elementų.

Skaityti daugiau...
 

2000 metų analizės egzamino autorių santrauka

K Donelaitis  “Metai”

Skaitydami Kristijono Donelaičio “Metus”, pastebime, kad nemažą kūrinio dalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios bei patariančios kalbos, kuriose,  be abejonės, regime paties autoriaus pozicją. Todėl galime spręsti, kad vienas iš Donelaičio tikslų buvo parodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai elgiasi, yra ir išmintingas. Ne tik Pričkaus kalbomis, bet ir nedorų būrų bei ponų gyvenimo aprašymu Donelaitis parodo, kaip turėtų elgtis doras, moralus bei išmintingas žmogus. Idealų žmogų mes gautume sudėję kiekvieno iš viežlybųjų būrų savybes(Lauro bei Pričkaus išmintį, Selmo religingumą, Krizo darbštumą). Manau, kad Selmo lūpomis tikėjimą skleidžiantis K.Donelaitis religingumą laiko viena ( bene svarbiausia) pasaulio pažinimo sąlyga. Tikintis žmogus laikomas teisingu. Tai įrodo ponų pavadinimas “bedieviais”, “glūpais”, “bėdžiais”, kai jie nepasimeldžoa prieš valgį. Aš manau, kad K. Donelaitis religingą bendruomenę laiko iš dalies protinga, nes netikinčiosius Dievas baudžia: “Ar nesibijotės, kad jūsų namus perkūns į plentą supleškins?” O jeigu netikintieji baudžiami, tai jie gyvena neišmintingai.

Skaityti daugiau...
 

I. Simonaitytės "Vilius Karalius" santrauka

NAMAI. Šalteikių Šalteikis simbolizuoja senąją krikščioniškąją religiją, tautiškumą, papročius, valdžią - socialinį teisingumą, dorovę. Tautrimienė atsiveža kitokius papročius. Namai pasižymi senumu. Viskas, kas ateina, ateina iš aplinkinio pasaulio (Tautrimai). Nuo laiko apsisaugoti negalima. Vyksta ginčai dėl papročių (sakytojo). Sakytojo nebuvo. Laikas pakoregavo. Į namus atėjo naujas paprotys. Troba sukrypusi. Taip lietuvininkus įsivaizduoja kitos valstybės. Šalteikių Šalteikis saugojo senąsias vertybes. Naujausius laikus daugiausia atspindi Vilius. Šalteikių namuose nebuvo keliami klausimai. Vilius nenori automatiškai perimti vertybių. Vilius pradžioje perima kai kurias vertybes (be dorovinio turinio). Šokiai - naujas dalykas. Visa tai nereikalinga, nes be prasmės. Senieji lietuvininkai nekeldavo klausimo, kas lietuvininkuose gerai, o lietuvininkuose blogai. Vilius didžiuojasi, kad jis tokio ūkio savininkas. Jis atsiduria neaišku kur, nes jis perėmė ne visas vertybes. Jis pasidaro labai nesaugus. Asmenybės degradavimą rodo ištvirkimas, melavimas, prasiskolinimas, didžiavimasis, kerštavimas, vogimas, tyčiojimasis, prisitaikėliškumas.

Skaityti daugiau...
 

Hamleto aktualumas šiandien

Viljamo Šekspyro kūrinys "Hamletas" tikrai aktualus ir šiandien.Prisiminkime dramos turinį: Šekspyro Hamletui rūpi ne tik atkeršyti už savo tėvą.Pagrindinis jo dėmesys sutelktas į opiausius gyvenimo moralinius ir filosofinius klausimus,kurie aktualūs ir šiandien. Sprendžiant iš to,kaip "Hamleto" veikėjų elgesys atitinka šiuolaikinių žmonių elgesį,matosi,kad Šekspyro mąstymas rašant šį kūrinį buvo pažengęs toliau už to laikmečio mąstymą.

Skaityti daugiau...
 

Dvasinio išsivadavimo kelias romane "Altorių šešėly"

V. Mykolaitis - Putinas - mūsų literatūros klasikas, didelis žmogaus vidinio pasaulio žinovas. Jo romanas “Altorių šešėly” - tai sudėtingo žmogaus ėjimo į šviesą, į gėrį, į tiesą atspindys. Kūrinyje galima išskirti kelias temas: pagrindinio veikėjo paveikslas, veikėjo vidinio konflikto raida, klierikalizmo bei dvasininkijos kritika. Tačiau šalia šių temų Putinas savo romane “Altorių šešėly” sprendė ir poeto, poezijos bei kūrybinės laisvės problemą.

Skaityti daugiau...
 

Žemaitės apsakymų realizmas

Julija Žymantienė - Žemaitė - viena žymiausių lietuvių realizmo kūrėjų, ryškiausia Žemaitijos rašytoja. Pagrindinis kūrinių motyvas – šeimos santykiai. Daugiausia dėmesio ji skyrė moters likimui. Apsakymuose išryškėja pagrindinis Žemaitės rūpestis: meilė, šeima. Jau pirmuosiuose savo kūriniuose ji nukelia skaitytoją į devynioliktojo amžiaus pabaigos sodžių. Žemaitė pati buvo kaimo žmogus, todėl jos sukurti gamtos, kaimo ir žmonių  paveikslai labai tikslūs. Skaitydami mes į viską galime pažvelgti autorės akimis. Ji vaizdavo tai, ką matė, nesukdama galvos, ar tai patiks kitiems.

Skaityti daugiau...
 

Mykoliuko - Mykolo paveikslas J. Tumo - Vaižganto apysakoje "Dėdės ir dėdienės"

Juozas Tumas - Vaižgantas savo apysaką pradeda įžanga, kurioje pristato keistą ir sunkiai šišų laikų žmogui suvokiamą socialinį tipą – “dėdes ir dėdienes”: “Man teks kalbėti apie tėvo brolį – nevedusį ir apie tėvo brolienę – naššlę.” Vaižgantas pasakoja ne apie tokius dėdes ir dėdienes pas kuriuos drąsiai “užvažiuosi, drąsiai kalbėsies, nakvynės ir vaiššių lauksi (…)”.  Jis pasakoja apie ššeimoje “atliekamus”, neapmokamus samdinius, niekuomet dėkingumo nesulaukiančius gimines. Giliai šširdyje vyksta aplinkiniams nematomos, bet skaudžiai ir giliai iššgyvenamos asmeninės dramos. ŠŠiam socialiniam tipui priklauso ir apysakos veikėjas Mykoliukas - Mykolas.

Skaityti daugiau...
 

Egzistencinė ir absurdo drama

Egzistencializmas susiformavo po II pasaulinio karo. Svarbiausia egzistencialistų mintis – paaiškinti žmogaus būvimą ir vietą pasaulyje. Egzistencialistai teigia, kad chaotiškas daiktų pasaulis yra priešingas žmogaus sąmonei. Aplinka žmogui neturi jokios prasmės. Individo likimas ir charakteris priklauso nuo pačio žmogaus, žmogus pats apsisprendžia ir atsako už savo poelgius, tačiau žmogus turi atskomybės ir pareigos jausmą. Žmonių santykiai yra tokie, kad juose nėra tarpusavio supratimo. Kiekvienas iš mūsų pasmerktas vienišumui, jokių moralinių vertybių nėra, žmogui negalima primesti jokių gyvenimo normų, negalima nurodinėti, kaip jam elgtis. Žymiausi egzistencialistai: Sartras, Kamiu, Anujis, Beketas.

Skaityti daugiau...
 

Skriaudos ir kaltės suvokimas J. Biliūno kūryboje

I. J.Biliūnas - vienas žymiausių XX a. pradžios liūdnos prozos kūrėjų. II. Skriauda ir skausmas J.Biliūno kūrybos dėmesio centre. 1. Humanistinis idealas - giliai jaučianti asmenybė. a) skaudus Joniuko likimas. b) užuojauta nelaimingam padarui. c) mergaitės nuopuolio apmąstymas. d) Sabaliūno dvasios taurumas, meilė žmonėms. e) senelis Simanas - šviesus liaudies žmogus. 2. Atlaidumas - vienas iš būdingiausių mūsų žmonių bruožų. III. Pagrindinis J.Biliūno humanizmo bruožas - lyrizmas ir emocingumas.

Skaityti daugiau...
 

Vaiko pasaulis Šatrijos Raganos kūryboje

Mano mama nepaliauja kartojusi, kad didžiausias jos turtas – aš ir mano brolis. Ji sako, kad mudu esame tai, dėl ko jos gyvenimas turi prasmę. Mama gyvena dėl mūsų. Ir aš manau, kad mano mama nėra tokia vienintelė. Daug tėvų savo vaikams stengiasi duoti viską, kas geriausia. Tačiau ne visi. Štai kodėl vaikai neretai būna nelaimingi, negali gyventi pilnaverčio vaikiško gyvenimėlio.

Skaityti daugiau...
 

Jonas Mačiulis - Maironis

Poetas prasideda anksti – vaiskiuose vaikystės toliuose, kai visada nežinoma ateitis ir būsimas pašaukimas. Jo pradžia slypi kažkur ten, už sąmonės ribos, kur panašus į neaprėpiamą okeaną tyvulioja dar nesuprastas pasaulis. Tik iš tolo pasiekia jo paslaptingas alsavimas. Retkarčiais išgirsti duslius bangų dūžius į krantą, bet pavojaus nesuvoki (juk nežinai nei gyvybės, nei mirties kainos). Visa tai tarsi neegzistuoja. Bet sąmonė netrukus pabus, apibrėš savo paskirtį ir tikslus. Žiūrėk – jaukioje vaikystės oazėje virš mažos vaiko galvos pasakų ir regėjimų sparnais jau sklando kūrybos dvasia.

Skaityti daugiau...
 

A. Škėmos kūrybos ypatumai

Draminis Antano Škėmos (1911-1961) palikimas nėra didelis-devynios įvairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesės. Kai kurios jų ("Živilė", "Vieną vakarą", "Pabudimas", "Šventoji Inga", "Vienas ir kiti", "Žvakidė") yra vaidintos išeivių scenos terpėse, labai prieštaringai vertintos ir vėliau kiek primirštos. Autorius labiau garsėjo romanu "Balta drobulė", apysakomis ir apsakymais, nei savo draminiais veikalais, tačiau jie vis dėlto tiek savo problematika, tiek parašymo stiliumi yra vieni iš iškiliausių XXa. vidurio veikalų.  A.Škėmos labai sceniška dramaturgija, kupina teatrinės magijos ir dvasingumo , patraukianti drąsiais formos užmojais. Pats, A.Škėma, būdamas aktoriumi  ir režisieriumi, gerai perprato vidinio veiksmo politiką, personažų sielų santykiavimo ritmus. Jo pjesės - baladinio pobūdžio. Visa, kas jose vaizduojama - tartum pusiau sapnas, neaiški haliucinacija. Personažai -lyg iš kažkieno sudirgintos fantazijos rūko išplaukę gaivalai. Konfliktinės situacijos dažnai saistomos grėsmingų sukrėtimų, neišvengiamos žūties nuojautų ar kruvinos depresijos, per kurią einama į savęs atradimą, priešiškų širdžių santarvę, dvasinę harmoniją. Meilė, švelnumas, romantiškos meilės ilgesys čia susipynę su beveik siurrealistinėmis žiaurumo apraiškomis, kančia, melodramišku sielvartavimu dėl žmogiškųjų vertybių žlugimo. Ši estetinė tikrovė nėra realaus gyvenimo kopija, vis dėlto joje ryškiai šviečia ir istorinio laiko rodyklė.

Skaityti daugiau...
 

J. Marcinkevičiaus eilėraščio "Prisipažinimas" analizė

Viena dažniausiai pasitaikančių poezijoje temų yra žmogaus santykis su pasauliu. Poetas, atskleidžiantis šią temą, dažnai apipina ją alegorijomis ar palyginimais, tuo paslėpdamas pagrindinę mintį ir taip dažnai sustiprindamas eilėraščio įspūdį. Eilėraščio mintį slepia ir Justinas Marcinkevičius savo eilėraštyje „Prisipažinimas”, tuo lyg ir skatindamas kuo įvariapusiškiau interpretuoti kūrinį ir kantriau ieškoti tikrosios reikšmės.

Skaityti daugiau...
 

V. Krėvės kūrybos bruožai

GALVAŽUDYS

Novelė sudaryta iš 3 dalių. Pirmoje ir antroje dalyje veiksmo laikas apima vieną dieną. Jis nurodytas jau pačiame pirmame sakinyje - tai vasaros metas. Novelės ekspozicijoje nurodyta ir veiksmo vieta - pamiškė. Susipažįstame su dviem veikėjais - Žvairių Petriuku ir Juknių Miku, ganančiais kiaules. Veiksmo užuomazga - įpykusio Pliaugos pasirodymas pamiškėje. Ir štai pirmas įvykis: Pliauga sušeria botagu užsisvajojusiems piemenukams už tai, kad jie praganė Kalpoko kiaulę, kuri iškniso bulves. V.Krėvė parodo, kaip vieno žmogaus pyktis iššaukia ir kito pyktį. Petriukas už patirtą skriaudą pasiryžta atkeršyti Kalpoko Žvinei, kuri nuolat pridaro piemenukams rūpesčių. Jis prisideda kišenes akmenų ir sviedžia vieną į kiaulę, kuri ramiai triauškia bulves. Žvinė nė nekriuktelėjusi griuvo ant šono ir nekrustelėjo, kai Petriukas ją čaižė botagu. Tačiau netrukus jo pyktį pakeičia išgąstis. Supranta, užmušęs kiaulę. Štai čia ir paaiškėja, kodėl novelė pavadinta "Galvažudys." Juolab, kad ir bobulė, kuriai piemenukas pasiguodžia, pavadina jį galvažudžiu.

Skaityti daugiau...
 

Dan Brown "Angelai ir demonai"

Didžiausioje pasaulyje mokslo tyrimo istaigoje — Šveicarijos Conseil Européen pour la Recherche Nucleaire (CERN) — neseniai pavyko sukurti pirmąsias antimedžiagos daleles. Antimedžiaga yra identiška iprastinei medžiagai, išskyrus viena ypatybe — jos dalelių elektros krūvis yra priešingas įprastinės medžiagos dalelių elektriniam krūviui. Antimedžiaga yra galingiausias žmonijai žinomas energijos šaltinis. Ji atpalaiduoja šimtą procentų medžiagoje slypinčios energijos, tuo tarpu branduolinės reakcijos efektyvumas tesiekia 1,5%. Antimedžiaga visiškai neterši ir nesukelia jokios radiacijos, o jos lašelio užtektų Niujorko miestą aprūpinti energija visą parą. Tačiau yra vienas „bet“...

Skaityti daugiau...
 

Jurga Ivanauskaitė "Placebas"

PRADŽIOJE — akinamai ryškus blyksnis. Paskui — ilgas krytis. Dunkstelėjimas, atsitrenkus į kažką kieta. Į žemę? Tai iš kur krista? Iš dangaus? Kas atsitiko? Lėktuvo katastrofa? Jeigu taip, tai kur ir kodėl skrista? Neįstengė prisiminti. Mirtis? Bet jei mąsto, vadinasi — egzistuoja. Nors ko vertos tokios mintys? Iš visos buvusios patirties galvoje sukosi vienas vienintelis įspūdis. Istorija apie moterį, kuri išliko gyva laineriui nukritus Sibiro taigoje ir, kelias paras laukdama gelbėtojų, sėdėjo užsikirtusiu saugos diržu prirakinta keleivio krėsle tarp lėktuvo skeveldrų, suniokotų medžių ir pradedančių irti lavonų. Julija irgi sėdėjo krėsle. Kaulai atrodė tarsi sulaužyti, o kūnas kaip guminis. Atsimerkė. Buvo uždaroje erdvėje. Kur ji? Koks čia kambarys? Kokiame mieste? Jei gimtajame Vilniuje, tai iš kur tas svetimumo jausmas? Kelinta dabar valanda? Kuri paros dalis? Vakaras? Vidurnaktis? Paryčiai? Koks metų laikas? Pavasaris? Vasara? Ruduo? Žiema? Ar ji čia viena? Jei viena, tai kodėl? Gal nutiko kažkas baisaus? Kas?

Skaityti daugiau...
 

Trumenas Kapotė "Pusryčiai pas Tifanę"

Mane visada traukia į tas vietas, kur kadaise gyvenau, į tuos namus ir apylinkes. Pavyzdžiui, vienoje iš septyniasdešimtųjų gatvių rytinėje miesto dalyje yra rudo smiltainio namas – jame aš gyvenau karo pradžioje, pirmąkart atvykęs į Niujorką. Turėjau vieną kambarį, pristatytą visokių griozdų; sofa ir pilvotos kėdės buvo apmuštos
raudonu šiurkščiu pliušu, kuris primena tvankias dienas traukinyje. Sienos tinkuotos, o jų spalva lyg tabako spjaudalai. Visur, net ir vonioje, kabojo Romos griuvėsių graviūros, dėmėtos nuo senumo. Vienintelis langas buvo į atsarginius laiptus. Bet vis vien aš iškart pažvalėdavau, vos tik užčiuopdavau kišenėje šio buto raktą. Nors ir niūrus, tai buvo mano butas, pirmasis; ten stovėjo ir mano knygos, ir vazelė pieštukų, kuriuos galėjau smailinti – viskas, ko, mano manymu, reikia rašytojui, o aš ir norėjau tapti rašytoju.

Skaityti daugiau...
 

Egzistencializmas santrauka

[EGZISTENCIALIZMAS]: po antro pasaulinio karo vakarų literatūroje reiškiasi dvi tendencijos literatūroje. Susijusi su rašytojų siekimu įprasminti karo patirtį, bei žmogaus būtį tik ką praėjusių ir ateityje galimų sukrėtimų akivaizdoje. Šis įprasminimas rėmėsi egzistencializmo filosofiniais principais. Absurdo, žmogaus vienatvės ir beprasmybės idėjose daugelis rašytojų atrado fašizmo ir bolševizmo, žvėriškų nusikaltimų paaiškinimą. Ši filosofija buvo plačiai propaguojama grožinėje literatūroje. Tai lėmė jos populiarumą literatūroje. Susilaukė daug šalininkų pavertusių egzistencializmą mada.

Skaityti daugiau...
 

Frederic Beigbeder "Meilė trunka trejus metus"

Iš pradžių viskas gražu, netgi jūs pats. Negalite atsipeikėti nuo minties, kaip smarkiai esate įsimylėjęs. Kiekviena diena atplukdo savo stebuklų krovinį. Dar niekas Žemėje nėra patyręs tokio malonumo. Laimė egzistuoja, ji paprasta: tai vienas veidas. Visata šypsosi. Kokius metus gyvenimas – vien saulėtų rytmečių virtinė, net tomis popietėmis, kai sninga. Apie tai rašot knygas. Vedat kiek įmanoma greičiau – kam svarstyt, kai esi laimingas? Galvojimas atneša liūdesį, o juk nugalėti turi gyvenimas.

Skaityti daugiau...
 

A. Nyka - Niliūnas referatas ir eilėraščio analizė

Alfonsas Čipkus lyg tikrąjį savo paties ženklą pasirinko Alfonso Nykos – Niliūno pavardę. Šis žmogus į lietuvių literatūrą įėjo kaip poetas, kritikas ir vertėjas. Tiksli jo gimimo data nežinoma, bet manoma, kad A.Nyka-Niliūnas gimė 1919 metais (kai kurioje literatūroje galima rasti 1920 m.) Nemeikščių kaime, Utenos apskrityje. Gimtinės kraštovaizdis – pakalnėj tekanti Upė, parkas, senų medžių alėja, – tėvo balsu skaitoma knyga formavo kiek kitokį būsimąjį poetą nei kiti to krašto kūrėjai. Visa tai darė jį modernesniu, filosofiškesniu, lavino lakią vaizduotę. Šį ramų gimtąjį kampelį skyrė visai nedidelis atstumas nuo A.Miškinio tėviškės.

Skaityti daugiau...
 

Vizijos (Septintoji) interpretacija

V. Mačernis - poetas „žemininkas”. Jo kūrybos žmogui būdinga ypatinga žemės, savo protėvių jausena. Glaudus santykis su protėviais bei gimtąja kalba itin ryškus „Septintoje” vizijoje. „Vizija” pradedama erdvės pristatymu: tai „pavasario laukų ir žemės laiminimo” šventė. Laiminimo motyvas sakralizuoja erdvę. Tikriausiai protėviai nedalyvautų šventėj, jeigu jų maitintoja- žemė- nebūtų laiminama. Protėviai sugrįžta tik sakralioje erdvėje. Jų sugrįžimą paženklina džiaugsmas, laimė, šviesa. Šioje šviesoje namai atgyja:„pro langus pasipylė smagios šviesos,/ Ir pasigirdo juokas įstabus”. Lyrinis subjektas idealizuoja protėvius: „Ir jų gražuolės moterys, grakščiai palenkę galvas,/ Šypsojos vėl slaptinga šypsena”. Didžiausia vertybė senolių namuose- tėvų tarmė. Ja didžiuojamasi, o ji atėjusi iš praeities todėl galime numanyti, jog didžiuojamasi tuo, kas atėję iš praeities.

Skaityti daugiau...
 

Kodėl V. Krėvė simpatizavo seniems žmonėms?

V.Krėvė apsakymų rinkinyje "Šiaudinėj pastogėj" pavaizdavo XIX a. pabaigos - XX a. pradžios ūkininkų gyvenimą Lietuvos kaime. Rašytojas su didžiu talentu atskleidžia jų rūpesčius, išgyvenimus, darbus, apmąstymus. Viename apsakyme mes sutinkame seną žydą Kušlių, besistengiantį kuo pelningiau parduoti savo silkes, kitame - mažąjį Antanuką, smalsiai klausinėjantį mielosios senelės apie jį supantį pasaulį, tokį keistą ir nepažįstamą… Tačiau ypač mėgstami V.Krėvės personažai - seni žmonės.

Skaityti daugiau...
 

Gražinos paveikslas A. Mickevičiaus poemoje “Gražina”

Adomas Mickevičius – poetas, kuriuo didžiuojasi ir Lenkijos, ir Lietuvos žmonės. Jo romantiška poema “Gražina ” mena lietuvių kovas su kryžiuočiais. Labiausiai žavi pagrindinė kūrinio herojė – Gražina. Tai Lydos kunigaikštytė, kunigaikščio Liutauro žmona, “už visas gražiausia mergina”. Nors “buvo jis nebe pirmos jaunystės ”, tačiau visus traukė jos “bružai išminties ir moterystės”. Jos išvaizda ir charakteris labai priminė vyrą, nes ji ne tik savo “rimtumu ir gaivumu patraukdavo”,  bet ir ūgiu nė kiek nuo Liutauro neatsiliko. Ji buvo ne vien Liutauro žmona, tačiau ir draugė, ir patarėja, o kai reikdavo, ji paguodavo savo vyrą.  Jos pomėgiai buvo kitokie nei kitų merginų. Jai labiau patiko “medžioklių triukšmas, kovos”, beje, “ant žemaituko susitikę ją, kaimiečiai manė vyrą susitikę”.

Skaityti daugiau...
 

H. Hesė "Paskutinė Klingzoro vasara"

Paskutinę savo gyvenimo vasarą dailininkas Klingzoras, sulaukęs keturiasdešimt dvejų metų, praleido netoli Pampambijo, Kareno ir Laguno, tose pietinėse vietovėse, kurias nuo seno mėgo ir kuriose dažnai lankydavosi. Ten gimė paskutiniai jo paveikslai, laisvos išorinio pasaulio formų parafrazės, tie keisti, žėrintys, tačiau tykūs, svajingai ramūs paveikslai su palinkusiais medžiais ir krūmus primenančiais namais; žinovai šiuos kūrinius labiau vertino, negu jo „klasikinius" darbus. Jo paletėje tuomet vyravo kelios itin ryškios spalvos: geltonas ir raudonas kadmis, Veronezės žalis, emeraldas, kobaltas, kobaltas violetinis, prancūzų cinoberis ir geranijų lakas.

Skaityti daugiau...
 

Pasirinktų V. Mačernio eilėraščių analizė

V. Mačernio kūryba nėra gausi. Tačiau įvairi ir turiniu, ir formomis, ir žanrais. Tai liudija poeto didelį talentą. Jis rašė vizijas, sonetus, trioletus, giesmes, trumpus aforistinius eilėraščius, taip pat vertė artimus poetus. Tačiau užbaigė vienintelį ciklą “Vizijos” (1939 - 1942). Vizijos tai ypatingi dvasios regėjimai, vaizdiniai kurie išsiskleidžia žmogaus vaizduotėje. Poetinė vizija – tai menine kalba išsakytas vidinis regėjimas.

Skaityti daugiau...
 

A. Vaičiulaitis "Valentina"

„Valentina”, – mano nuomone, pats graudžiausias lietuvių literatūros kūrinys. Galbūt pelnytai jis gali būti vadinamas gražiausia meilės saga ar jausmingiausiu lietuvio autoriaus romanu. Jis kupina svajonių, o būtent svajonės, kurios, žinome, neišsipildys, ir yra pats graudžiausias dalykas šiame romane (o gal ir apskritai visame plačiame pasaulyje).

Skaityti daugiau...
 

Antanas Kalanavičius

Antanas Kalanavičius tragišško likimo poetas. Visą savo nelabai ilgą gyvenimą be pertraukos raššęs eilėrašščius, parengęs spaudai keletą poezijos rinkinių ir keletą knygelių vaikams, gyvas būdamas nė vienos knygos taip ir nesulaukė. A.Kalanavičius gimė 1945 metų birželio 5 d. Sapiegišškės kaime netoli Nedzingės, Varėnos rajone. Poeto tėvas Zigmantas Kalanavičius - kalvis, motina - Petrė Miseliūnienė gyveno Sapiegišškės kaime, kur ir įsikūrė ššeima. Antanas Kalanavičius - vienas išš keturių ššeimos vaikų - baigė Nedzingės vidurinę mokyklą. 1965 - 1968 metais studijavo Lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete bei Vilniaus pedagoginiame institute.

Skaityti daugiau...
 

Vienatvės ėjimo į mirtį motyvas A. Mackaus kūryboje

"Žemininkų" dvasinė patirtis susiformavo dar Lietuvoje. Jau išeivijos sąlygomis brendo tie poetai, kurie iš gimtinės nedaug  ką teišsivežė. Jie vadinami "bežemių", kartais ir "neornamentuotos" kalbos karta. Pagrindinis jos atstovas yra Algimantas Mackus. Šie poetai jau nebegali atsiremti  nei į namus, nei i gimtąją žemę, nes nebejaučia jų realumo. Suabejojama, ar žmogus apskritai turi kokį nors dvasinės atramos tašką, ar gyvenimas tik nykuma ir beprasmybė. Labiausiai Mackaus pasaulėjauta pakeitė staigus besiformuojančio pasaulio sugriuvimas, tėvynės praradimas. Jo pasaulėjauta skaudi, dramatiška, o kartais ir tragiška. Todėl nenuostabu, kad Mackaus kūryboje dažna yra žmogaus vienišumo tema. Ji kiekviename rinkinyje vis labiau jaučiama.

Skaityti daugiau...
 

Žemaitės kūryba

Julija Žymantienė - Žemaitė - viena žymiausių lietuvių realizmo kūrėjų, ryškiausia Žemaitijos rašytoja. Pagrindinis kūrinių motyvas – šeimos santykiai. Daugiausia dėmesio ji skyrė moters likimui. Apsakymuose išryškėja pagrindinis Žemaitės rūpestis: meilė, šeima. Jau pirmuosiuose savo kūriniuose ji nukelia skaitytoją į devynioliktojo amžiaus pabaigos sodžių. Žemaitė pati buvo kaimo žmogus, todėl jos sukurti gamtos, kaimo ir žmonių  paveikslai labai tikslūs. Skaitydami mes į viską galime pažvelgti autorės akimis. Ji vaizdavo tai, ką matė, nesukdama galvos, ar tai patiks kitiems.

Skaityti daugiau...
 

Koks tas faustiškojo tipo žmogus?

Kiekviena epocha ir kiekviena tauta turi nuomonę - stereotipus, koks turėtų būti žmogus. Tačiau kiekvienam žmogui būdingi bendri bruožai: jis turi būti gražus ne tik išore, bet ir vidumi, turi turėti gerą širdį. Šis Kalokagatijos idealas seniau buvęs labai aktualus ir dabar nesvetimas. Faustiškojo tipo žmogus labai intelektuali, bet ne mažiau prieštaringa asmenybė. Kiekvieno žmogaus krūtinėje gyvena dvi sielos, kurios viena nuo kitos nori atsiskirti. Viena jį kausto prie žemės, kita galingai kyla į erdves.

Skaityti daugiau...
 

A. Škėmos palikimas

Draminis Antano Škėmos (1911-1961) palikimas nėra didelis-devynios įvairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesės. Kai kurios jų ("Živilė", "Vieną vakarą", "Pabudimas", "Šventoji Inga", "Vienas ir kiti", "Žvakidė") yra vaidintos išeivių scenos terpėse, labai prieštaringai vertintos ir vėliau kiek primirštos. Autorius labiau garsėjo romanu "Balta drobulė", apysakomis ir apsakymais, nei savo draminiais veikalais, tačiau jie vis dėlto tiek savo problematika, tiek parašymo stiliumi yra vieni iš iškiliausių 20A. vidurio veikalų.  A.Škėmos labai sceniška dramaturgija, kupina teatrinės magijos ir dvasingumo , patraukianti drąsiais formos užmojais. Pats, A.Škėma, būdamas aktoriumi  ir režisieriumi, gerai perprato vidinio veiksmo politiką, personažų sielų santykiavimo ritmus. Jo pjesės - baladinio pobūdžio. Visa, kas jose vaizduojama - tartum pusiau sapnas, neaiški haliucinacija. Personažai -lyg iš kažkieno sudirgintos fantazijos rūko išplaukę gaivalai. Konfliktinės situacijos dažnai saistomos grėsmingų sukrėtimų, neišvengiamos žūties nuojautų ar kruvinos depresijos, per kurią einama į savęs atradimą, priešiškų širdžių santarvę, dvasinę harmoniją. Meilė, švelnumas, romantiškos meilės ilgesys čia susipynę su beveik siurrealistinėmis žiaurumo apraiškomis, kančia, melodramišku sielvartavimu dėl žmogiškųjų vertybių žlugimo. Ši estetinė tikrovė nėra realaus gyvenimo kopija, vis dėlto joje ryškiai šviečia ir istorinio laiko rodyklė.

Skaityti daugiau...
 

J. R. R. Tolkien "Žiedų valdovas. Karaliaus sugrįžimas"

Tai yra trečioji Žiedų Valdovo dalis. Pirmoje dalyje - Žiedo Brolija - buvo pasakojama, kaip Gendalfas Pilkasis suprato, jog hobito Frodo turėtas žiedas iš tiesų yra Didysis Žiedas, visų Galios Žiedų valdovas. Joje buvo smulkiai išdėstyta, kaip, persekiojami Juodųjų Mordoro Raitelių, Frodas ir jo draugai bėgo iš savo namų Grafystėje, kol pagaliau su Eriadoro Pėdsekio Aragorno pagalba įveikę baisius pavojus pasiekė Elrondo Rūmus Rivendeile.

Skaityti daugiau...
 

Nacionaliniai lietuvio bruožai

Lietuvių tauta nuo neatmenamų laikų yra susijusi su kaimu.Manau,kad ir daugelio mūsų seneliai ar proseneliai gyvena kaime. Per amžius Lietuvos žmonės sunkiai dirbo žemę, džiaugėsi jos duodamais vaisiais, garbino ją. Gyvendami kaime, gamtoje, žmonės suprato daug gamtos paslapčių, išmoko mylėti žemę kaip savo motiną, savo maitintoją. Dabar, kai žmonės gyvena miestuose, o kaimą užgožia civilizacija,jis prasigeria,visiškai ‘nuvažiuoja’dėl ekonominių sunkumų,daugelis mūsų net nesusimąsto apie senovės Lietuvos kaimą - koks jis buvo, kokie buvo jo žmonės, kokie buvo tų žmonių papročiai, kasdienybė,nesupranta,kad visų mūsų šaknys,mūsų,lietuvių,nacionaliniai bruožai,kultūra iš ten,iš kaimo.Visa tai, kaip ir savo tautos kultūrą, galima labai greitai pamiršti. Nuo užmaršties mūsų praeitį gelbsti rašytojai, kurie savo kūriniuose įamžino senovės lietuvių papročius, tikėjimą, tarpusavio santykius. Skaitydami tuos kūrinius sužinome kaip gyveno mūsų protėviai, galime pasimokyti iš jų klaidų.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 5 iš 9
Literatūra
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt