www.spargalkes.lt

Literatūra

V. Kudirkos eilėraščio "Labora!" analizė

Vincas Kudirka – įžymus lietuvių nacionalinio judėjimo liberalinės srovės ideologas bei vadovas, vienas iš žymiausių XIX a. paskutiniojo dešimtmečio lietuvių rašytojų bei kritinio realizmo atstovų, talentingas publicistas. Aktyvus lietuvių literatūros kritikas, kitų tautų rašytojų kūrinių vertėjas į lietuvių kalbą. “Būdą turėjo švelnų” – taip apie V. Kudirką sakė visi jį pažinoję XIX a. šviesuoliai. Buvęs taktiškas ir linksmas, tvirtų pažiūrų, savo idėjų ir “prižadėjimų jis niekados neatsisakydavo”. Pinigai V. Kudirkai buvo antraeilis dalykas. Gyveno ne “dėl trupinėlio aukso, gardaus valgio šaukšto."

Skaityti daugiau...
 

William Gibson "New Rose" viešbutis

Septynetas naktų tame karste, Sandii. "New Rose" viešbutis. Kaip aš trokštu tavęs. O kartais smogiu tau. Atkuriu tą atmintyje lėtai, pasigardžiuodamas ir be gailesčio, beveik jausdamas. Retkarčiais ištraukiu iš krepšio mažąjį tavo revolverį ir glostau glotnų, pigų chromuotą paviršių. Kinų gamybos dvidešimt antro kalibro žaisliukas; vamzdžio skylutė - siaurutė kaip tavo pranykusių akių vyzdžiai.

Skaityti daugiau...
 

Gėtės "Faustas": jo aprašymas,analizavimas

Dar Strasburgo studentas J.V.Gėtė pradėjo rašyti „Faustą". Su pertraukomis rašydamas, 1808 m. išleido pirmą dalį, o prieš pat mirtį ir antrą. Tai 60 metų darbas. Fausto tragedija. - Tragedijos tema ir mintis paskelbta didingame Dangaus prologe, kur angelai Gabrielius, Rafaelis ir Mykolas skelbia Viešpaties galybę ir tvarką, kuri rikiuoja saulės ir žemės, dienos ir nakties, jūros ir audros kelius.

Skaityti daugiau...
 

Mariaus Katiliškio "Užuovėja"

Lietus - žmogaus prisiminimai, kuriuos sukelia debesys. Daug aprašomas peizažas. Pagrindinis herojus Antaniukas (diedas). Jis nusprendžia mesti darbus ir aplankyti savo gimtąjį Gružiškių kaimą. Pasiima lazdą(kad apsigintų nuo šunų, nes ten šunys palaidi).Beeidamas jis atpažįsta gimtas, nors ir pasikeitusias vietas. Jį paveža senas pažįstamas Vaitiškis. Kalbėdami jie užsimena apie daugelį tolimesnių romano veikėjų.Atrodo, kad jie apšneka kiekvieno romano situacijas. Vaitiškis prasitaria, kad neseniai palaidojo Juozapą Dryžą. Jie susitaria susitikti pas Vitkų ir pakalbėti daugiau….- iš to seka tolimesni romanai.

Skaityti daugiau...
 

Ar Juza tragiškas herojus?

“Sakmė apie Juzą” - geriausias J.Baltušio kūrinys, kuriame autorius bandė pavaizduoti lietuvio charakterį, sukaupusį savyje ilgaamžę patirtį. Šio kūrinio pagrindinis herojus Juza - įdomus, patraukiantis skaitytoją savo charakteriu ir likimu, nesuprantamas keistuolis, mažakalbis, bet giliai jaučiantis žmogus. Juza per tamsus, kad savarankiškai susigaudytų, kas vyksta pasaulyje, per daug nepaslankus, kad aktyviai dalyvautų gyvenimo permainose, bet darbštumu ir tvarkingumu, santūrumu ir pastovumu kelia tvirtą pasitikėjimą.

Skaityti daugiau...
 

J. R. R. Tolkien "Žiedų valdovas. Boromiro mirtis"

Aragornas bėgo į kalvą, vis pasilenkdamas prie žemės. Hobitai vaikšto lengvai, ir net Bastūnui nelengva susigaudyti jų pėdsakuose, tačiau netoli viršūnės taką kirto šaltinėlis, ir drėgnoje žemėje Aragornas rado, ko ieškojo.

— Aš teisingai supratau ženklus, — tarė jis pats sau. — Frodas bėgo į kalvos viršūnę. Ką jis ten pamatė? O grįžo tuo pačiu keliu ir vėl nusileido nuo kalvos.

Skaityti daugiau...
 

Jaunimo gyvenimo tragedija J. Grušo dramoje "Meilė, džiazas ir velnias"

J.Grušo drama “Meilė, džiazas ir velnias” yra tragikomedija. Čia skausmas ir džiaugsmas persipynę tarpusavyje. Rašytojas gyvenimą vaizduoja sustingusį, nesivystantį, be žmogiškųjų vertybių, gėrio ir blogio sumaišytą. Pavadinimas, anot kritikų, yra tik simbolinis, tačiau, mano nuomone, jis puikiai atspindi pagrindines kūrinio mintis. Meilė simbolizuoja gėrį, kurio taip trūksta jauniesiems veikėjams, velnias – blogis, nuo kurio taip sunku pasprukti, o džiazas – tai šių jaunuolių gyvenimo būdas, jų protestas prieš suaugusiuosius. Autorius filosofuoja apie amžinus dalykus – apie gėrį, apie išsigimimo ir nužmogėjimo priežastis.

Skaityti daugiau...
 

Liudas Radžius "Valdovo ir žmogaus tragedija"

Bent kiek susipažinus su Lietuvos istorija, darosi aišku, kad tautos laisvės sargyboje stovėjo labai stiprūs, valingi valdovai. Mes didžiuojamės savuoju karaliumi, Kęstučio drąsa.Gražų puslapį istorijoje įrašė ir Vytautas Didysis. Minėti Lietuvos valdovai žinomi herojiškais žygiais, bet ar jie, kunigaikščiai, buvo laimingi žmonės, mes galime tik bandyti įsivaizduoti.Gaila, bet dažnai šalies valdovas yra nelaimingas žmogus, bandantis savyje suderinti proto balsą su širdies troškimais.Tai mums ir parodo Vinco Krėvės draminis kūrinys “Skirgaila”.

Skaityti daugiau...
 

Henrikas Algis Čigriejus

Henrikas Čigriejus gimė 1933.03.06. Vidugirių kaime (Biržų raj.). Savo tėvo sodyboje baigė neblogą universitetą, kur filosofiją dėstė senelė; istoriją, teisę, ekonomiką - tėvas; pedagogiką, etiką ir baudžiamąją teisę - motina; laisvuosius menus - dėdė Balys. 1946 m. išvažiavo mokytis į Saločius. Mokydamasis Saločių progimnazijoje, gyveno pas smagius giminaičius nedidelėje trobelėje Brastos gatvėje. Ten jis labai mėgo skaityti knygas, kartais su kaimynų mergaite ligi giliausių vidurnakčių prie žibalinės lempos perskaitydavo storiausius tomus.

Skaityti daugiau...
 

Džeromas Deividas Selindžeris "Rugiuose prie bedugnės"

Jeigu jūs tikrai norite pasiklausyti mano pasakojimo, tai visų pirma turbūt norėsit sužinot, kur aš gimiau ir kaip praleidau savo sumautą vaikystę, ir ką veikė mano tėvai, kai manęs dar nebuvo, ir visą kitą koperfildišką šlamštą, bet supraskit, neturiu ūpo kapstytis po tuos niekus. Pirma, baisiai nuobodu, o antra, abu mano tėvai gautų po porą infarktų, jeigu papasakočiau ką nors apie jų asmeninius reikalus. Jie tokius dalykus baisiai ima į širdį, ypač tėvas. Apskritai jie geri ir visa kita — aš nieko nesakau, — bet jautrūs kaip velniai. Be to, nesiruošiu čia jums pasakot visos savo autobiografijos ar panašiai. Daug nesismulkindamas papasakosiu, kokia velniava man atsitiko pernai prieš Kalėdas. Po to aš vos neužverčiau kanopų, ir mane atvežė šičia taisyti sveikatos.

Skaityti daugiau...
 

Pirmykštė bendruomenė

Žmogaus atėjimas į pasaulį nuo pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikų buvo nepaprastas įvykis. Ilgus šimtmečius jį supo įvairi magija, burtai, turintys apsaugoti naujagimį nuo visa, kas bloga, ir užtikrinti laimingą bei gerą gyvenimą. Jau nėštumo metu moteris dėl to laikydavosi įvairių draudimų, imdavosi burtų.

Skaityti daugiau...
 

S. Nėries biografija

Neblėstanti Salomėjos Nėries šlovė, jos nuostabių eilių užburianti sugestija pirmiausiai rodo, kad didžioji mūsų poetė atspėjo lyrikos paslaptį ir giliai suvokė, kur lypi poezijos magiškoji galia. Pavergiantis nuoširdumas, jaudinantis išgyvenimų gilumas, ištikimybė savo širdies balsui, skausmingai išnešiotai tiesai, tikėjimas gėrio bei humanizmo pergale išvedė ją per klaidžias istorijos kryžkeles.

Skaityti daugiau...
 

Getė

Tais laikais, kai gyveno Getė dar nebuvo griežtų ribų tarp atskirų disciplinų, viena mokslo šaka lengvai pereidavo į kitą ir ne specialistai dažnai sėkmingai įsijungdavo į didįjį atradimų srautą. Toks Pristlis,su kuriuo Getė susidūrė per savo optinius darbus, teologas, pamokslininkas disidentų parapijose savo mažytėj privačioj laboratorijoj atranda deguonį, amoniaką, chloro vandenilį, anglies dvideginį ir tampa žymiausiu Lavuazje pirmtaku. Ruso rašo savo botaniką. Optikas praktikas Dolondas Londone padaro svarbų atradimą — iš įvairių stiklo rūšių sudėtus achromatinius lęšius — ir tuo padeda žengti visai naują žingsnį astronomijoj. Heršelis, muzikos mokytojas ir vargonininkas, tampa vienu didžiausių savo laikų astronomų. Spaustuvininkas Franklinas išranda žaibolaidį; popieriaus fabrikantas Montgolferas kyla su pirmaisiais balionais į orą, o Getės akyse ir Veimaro vaistininkas bando pakilti su tokiu balionu, tik šis nenori skristi, nes yra kvadratinės formos. Grafas Rumfordas, dėl kurio aforizmų optikos tema Getė karštai ginčijasi, kariškis, valstybės vyras, socialinių reformų vykdytojas, išradėjas, gerokai prisidėjo prie šilumos teorijos vystymo. Tokiame pasaulyje gyvena Getė. Jo pasąmonėj tebėra gyva senoji alchemikų mokykla, kurios veikalus kadaise studijavo su panele Kletenberg. Jis užsidegęs atradėjo aistra, kurią mato visur klestint; tai kodėl gi jis, turėdamas tokią ,,gerą galvą” negali padaryti vieno didžiausių šimtmečio atradimų? Kaip tik yra aptikęs vieno jų pėdsakus. Spalvų pasaulio dar niekas iki  šiol neaprašinėjo ir nesuvokė jo esmės. Dabar jis įmins tą mįslę.

Skaityti daugiau...
 

Michailas Bulgakovas "Šuns širdis"

Ū - ū - ū - ū - ū - hū - hū - hūū! O, pažvelkite į mane, aš žūstu. Pūga tarpuvartėje staugia man amžiną atilsį, ir aš kaukiu su ja. Prapuoliau aš, prapuoliau. Nevidonas su nešvaria kepuraite - Centrinės liaudies ūkio tarybos tarnautojų Normalaus maitinimo valgyklos virėjas šliūkštelėjo verdančiu vandeniu ir nutvilkė man kairį šoną. Koks gyvatė, o dar proletaras. Viešpatie, dieve mano - kaip skauda! Iki kaulų nudegino. Aš dabar kaukiu, kaukiu, bet argi kauksmas pagelbės.

Skaityti daugiau...
 

Nakties vaizdinių prasmės V.Mykolaičio-Putino lyrikoje

Nė vieno žmogaus gyvenimo kelias nebūna lygus, vienpusiškas arba  nuolatos ramiai sruvenantis kaip upė. Kiekviena diena vis kitokia, atnešanti naujų išgyvenimų, naujų jausmų, samonę audrina įvairios emocijos, todėl žmogus visą laiką tarsi keičia spalvotus akinius: skirtingose būsenose jis skirtingai vertina save, aplinką ir supančius žmones. Tai atsispindi ne tik mūsų gyvenimuose - poetų kūryboje ypač aiškiai galime pastebėti žmogaus sielos prieštaringumą, požiūrių į daiktus ar reiškinius skirtingumą. Pavyzdžiui, nakties vaizdiniai A.Baranausko "Anykščių šilelyje" lyriniam subjektui sukelia ramybės, dėkingumo pojūtį, o Maironio eilėraštyje "Užmigo žemė" tie patys tylios nakties vaizdai žmogui tėra ieškojimų, pasiklydimo fonas. Kitiems poetams dar kitaip, o ir tie patys kūrėjai skirtingose eilėse skirtingai vertina naktį. Šiame rašinyje bandysiu apžvelgti nakties vaizdinių prasmes vieno iš XXa. klasikų, Vinco Mykolaičio-Putino, lyrikoje.

Skaityti daugiau...
 

Saulius Tomas Kodrotas "Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą"

Gyvenimas panašus į rūmą, turintį begalę erdvių kambarių ir ankštų kamarėlių, aibę paprastų ir slaptų koridorių, girgždančių laiptų, troškių užkaborių, drėgnų pripelijusių rūsių ir voratinkliais apžėlusių palėpių. Vienos ertmės gyvenamos, kitos — jau apleistos, ištuštėjusios, negyvos, nuplėšytais sienų išmušalais nelyginant barbarų aukos kūnas su karančiais odos skivytais. Visur — kažkokie šešėliai, kažkokie šmėsčiojantys pavidalai, kurių akis negali pagaut, sustabdyt, užfiksuot. Jie tirpsta, nyksta vos žvilgsnis juos kliudo. Iš visur sklinda tylus juokas ir atodūsiai, kvailas kikenimas, užslopinta rauda ir šnabždesiai, kurių prasmės neįmanoma suvokt, nes ausis neskiria pavienių garsų atskirų žodžių, tik vientisą šnarėjimą, tarsi už lango monotoniškai purkštų smulkus įkyrus lietus. Vyrų, moterų, vaikų šešėliai senių ir jaunuolių pavidalai, šunų, kačių, ožkų, pelių ir šikšnosparnių siluetai plevena pustamsiuose kambariuose. Galima įsivaizduoti, kaip jūs peržengiat horizontą ir atsiduriat praeity (lyg tos šulinių dugne radusios laimę našlaitės), einat ir einat, klaidžiojat painiais labirintais dieną, mėnesį, metus, sutikdami šešėlius, kurie smelkiasi jums pro pirštus, kai pabandot juos sučiupt, įsižiūrėt, atpažint, pasiklaust kelio (pirmyn arba atgal).

Skaityti daugiau...
 

Žanrai

ŽINUTĖ - operatyvus, glaustas pranešimas apie įvykį, faktą, naujieną. Nedelsiant pranešti tai, kas yra svarbiausia. Pateikiama informacija išdėstoma atsakymu Kas? Kur? Kada? Vyko forma. Laiko atžvilgiu įvykis yra aprašomas trejopai: kas vyko, vyksta, vyks. Atspindi visuomeninio, politinio, ekonominio, politinio, kultūrinio gyvenimo įvykius. Pagal pateikiamos informacijos pobūdį jos skirstomos į įvykines- pranešimus, susijusius su konkrečiu įvykiu, ir neįvykines- nauja informacija apie kasdienybės pasikeitimus. Priklausomai nuo pateikiamos informacijos kiekio skiriamos kelios žinučių rūšys: kronikinė (kas, kur, kada. Pavadinime tik vienas žodis), paprastoji (prie kronikinės kas, kur kada pridedama kaip. Apie 4-5 sakinius),  ir išplėstinė (pridedama kodėl. Nebūtina pradėti kronikiniu modeliu, reikalinga papildoma informacija. Būtinas pavadinimas.

Skaityti daugiau...
 

Marius Katiliškis

Marius Katiliškis (Vaitkus) gimė 1915 m. (kai kur nurodoma 1914m.) Gruzdžiuose prie Šiaulių. Jam būnant dar vaikui tėvai įsigijo žemės Katiliškių kaime, čia pradėjo ūkininkauti. Taip atsirado ir Mariaus Vaitkaus pravardė - Katiliškis. Šeimoje buvo 11 vaikų, jis - devintas. Skirtingai susiklostė jų likimai: vyr. brolis ištremtas, 4 seserys liko tėviškėj, 4 broliai emigravo. Tėvai mirė beveik vienu metu, praėjus dešimtmečiui po karo. Marius buvo labai gabus. Jau penkerių mokėjo skaityti, beganydamas labai pamilo gamtą, paaugęs apsodino medžiais tėvų sodybą. Mėgo piešti, drožinėti. Mokyklą lankė Žagarėje.

Skaityti daugiau...
 

Robertas A. Heinleinas "Durys į vasarą"

Vieną žiemą, prieš prasidedant Šešių savaičių karui, mano katinas Petronijus Arbitras ir aš gyvenome Konektikute, senoje sodyboje. Abejoju, ar ji tebestovi — raketa pataikė visai šalia miesto, o sodyba buvo netoli sprogimo zonos ribos. Tie senieji karkasiniai pastatai dega kaip rūkomasis popierius. Net jei namas ir išliko, kažin ar kas jį benuomoja — juk iškrito radioaktyvios nuosėdos; bet tuo metu mudviem su Pitu ten buvo gera gyventi. Nuomos mokėjau nedaug, nes nebuvo vandentiekio, o valgomajame prie šiaurinio lango pasistačiau stalą braižymui — ten buvo geras apšvietimas. Vienintelis namo trūkumas — vienuolika durų į kiemą.

Skaityti daugiau...
 

S. Nėries eilėraščio "Žydi saulė" interpretacija

M. K. Čiurlionis ir Salomėja Nėris, dvi pirmojo ryškumo žvaigždės lietuvių tautos kultūros padangėje, sakytum, prasilenkė savo gyvenimo orbitomis, kad maždaug po keturių dešimtmečių susilietų ir suskambėtų simfonija, gaivia, kupina gyvybės, virpančių jausmų, svarių minčių ir kūrybos polėkio, poetės šešių eilėraščių cikle. Poetė S. Nėris kartais ištisas valandas prastovėdavo prie M. K. Čiurlionio paveikslų. Kai kurie genialaus dailininko kūriniai davė impulsą gimti naujiems eilėraščiams; vienuose jų poetė atkuria sudėtingo žmogaus vizijas ir subtilų vidinį gyvenimą, kituose,  lyg galingos bangos pakylėta, užkliūva už vienos paveikslo detalės arba tik nuotaikos niuanso ir jį savaip interpretuoja. Analizuojamas  eilėraštis yra išspausdintas S. Nėries cikle “Iš M. K. Čiurlionio paveikslų”. “Žydi saulė” – pavadinimas įprasmina mintis apie grožį, gyvybę, šviesą ir kitokias malonias emocijas.Ar apie tai bus kalbama ir pačiame eilėraštyje?

Skaityti daugiau...
 

Rašinys "Motinos paveikslas Žemaitės kūryniuose"

Ant kuklaus knygos pavidalo jos antkapio Marijampolės kapinėse iškaltas paprastas, bet labai prasmingas užrašas: ,,Liaudies rašytoja Žemaitė”. Tokiu vardu vadinti Žemaitę turime visišką teisę: ji iš tiesų taip sutapusi su liaudimi, su jos gyvenimu, kasdieniniais rūpesčiais ir kova už šviesesnę ateitį, kaip joks kitas lietuvių rašytojas. Iš jos kūrinių iškyla anuometinis (XIX a. pab. – XX a. pr.) etnografinis kaimas, niūrios tamsos ir giedrios šviesos reiškiniai, išnyra lietuvių – valstiečių tipai su savo rūpesčiais ir lūkesčiais.

Skaityti daugiau...
 

Rašinys "Šiapus ir anapus mirties ribos"

MIRTIES PRASMĖS SUPRATIMO TRAUKA

Mus, gyvuosius, nuo jų, buvusių čia, kolei kas skiria riba - mirtis. Tačiau ji ir jungia, traukia link savęs. Sunku susitaikyti su ta mintimi, suvokti tai, kad viskas kinta ir vienąsyk baigiasi. Amžino pastovumo nėra. Na, nebent mirtis, bet nežinau apie ją iš tikrųjų nieko. Galiu šnekėti tik apie gyvenimą ir apie gyvuosius. Atrodytų, jog šiuolaikinis žmogus savo širdyje nejaučia, nesuvokia mirties. „Techniškai mes suvokiame, jog galime mirti, ir apdraudžiame gyvybę, kad apsaugotume saviškius nuo vargo. Tačiau iš tikrųjų širdies gelmėse jaučiamės esą nemirtingi“ (Ph. Aries „Mirties supratimas vakarø kultûros istorijoje“).

Skaityti daugiau...
 

Motiejus Valančius

Motiejus Valančius – vienas iš žymiausių devynioliktojo amžiaus antrosios pusės lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjų, istorikas, rašytojas didaktas, švietėjas, blaivybės sąjūdžio organizatorius, nelegalios lietuvių spaudos kūrėjas ir aukšto rango katalikų bažnyčios dvasininkas. Vienas iš pirmųjų M. Valančiaus rūpesčių buvo parapijinių mokyklų steigimas ir rėmimas. Jis reikalavo, kad prie kiekvienos bažnyčios būtų laikoma mokykla, kurioje gimtosios kalbos mokytųsi neturtingo luomo žmonių vaikai. Šį tikslą jis gana gerai įgyvendino – per 10 metų parapijinių mokyklų tinklas išsiplėtė beveik dvigubai. Vėliau, uždraudus lietuvišką raštą, M. Valančius ėmė raginti ūkininkus, kad pasisamdę daraktorių, sodžiuose savo vaikus mokintų skaityti. Taigi, M. Valančius buvo ir slaptųjų “vargo” mokyklų organizatorius.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvių egzamino santrauka

Baltai

Indoeuropiečių šeimos baltų šakai priklauso lietuviai, latviai ir jau išnykusieji prūsai, jotvingiai, kuršiai, sėliai, žiemgaliai. Senovėje šios gentys bendro pavadinimo neturėjo. Romėnų istorikas Tacitas savo veikale “Germanija“ juos pavadino aisčiais. Šį vardą vartojo ir mūsų kalbininkai Jaunius ir Būga. Pirmasis baltų vardą pavartojo kalbininkas Neselmanas. Baltų vardas išvestas iš Baltijos jūros pavadinimo, jis išstūmė aisčių vardą. Baltų vardu kartais vadinamos visos tautos, gyvenančios prie Baltijos jūros: lietuviai, latviai, estai, suomiai. Tiktai kalbos moksle baltais vadinami lietuvių, latvių ir prūsų protėviai. Baltų prokalba kaip savarankiškas kalbinis vienetas, susiformavo antrojo tūkstančio prieš mūsų erą pradžioje, o 4 a. pr. mūsų erą suskilo į vakarų baltų (prūsų) ir rytų baltų (lietuvių - latvių) prokalbes. Vakariniai baltai buvo asimiliuoti germanų o Dniepro baltai - slavų. Savo tautybę išlaikė tik rytinių baltų palikuonys - lietuviai ir latviai. Lietuvių kalba laikoma seniausia iš vis gyvųjų indoeuropiečių kalb, nes ji daugiausia išlaikusi žodžių ir formų, artimų indoeuropiečių prokalbei.

Skaityti daugiau...
 

J. Aisčio poezija. Eilėraščių analizė

Nuo Putino Aistis suko atgal į folklorą, žodį pervedė per sodiečio vaizduotei būdingas formas, pratęsė tą lyrizmo variantą, kurio ištakų ieškojome liaudies dainose. (Viktorija Skrupskelytė). Jonas Aistis pratęsė tyriausias lietuvių lyrikos tradicijas, į viršūnes iškėlė mūsų eleginę  (eleginis - graudus, liūdnas ) poeziją, suteikė jai formos preciziškumą, lankstumą ir spindėjimą, pagilino lietuvių poezijos kalbinį meistriškumą, parodė mums kuklų, o drauge pasakiškai gražų Lietuvos peizažą, šalia savo individualios gėlos atverdamas kosminę tragediją ir sielvartą. (A. Vaičiulaitis). 1937 m. J. Aistis (1904 - 1973 ), gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, išvyko į Prancūziją. Studijavo  prancūzų viduramžių raštiją. Dramatiškai klostantis Lietuvos istorijai, namo nebegrįžo. 1946 m. persikėlė gyventi į jav, kur ir mirė. Išeivijoje poetas rašė : “ Būti poetu ir likti be žemės yra gal daugiau nei fizinė mirtis, ypač tokiam kaip aš.. “  šis begalinis tėvynės ilgesys ir paties, kaip poeto drama, atsispindėjo ir jo eilėraščiuose.

Skaityti daugiau...
 

Žemaitės asmenybės bruožai

Nepaskendo buityje, norėjo šviestis, troško kultūrinės veiklos. Tai įrodo pirmiausia Žemaitės pažintys ir bendradarbiavimas su žymiais to meto visuomenės veikėjais - Povilu Višinskiu, Jonu Jablonskiu, Gabriele Petkevičaite - Bite ir kitais. Be to, Žemaitė, iš kiekvienos situacijos stengėsi sau išpešti naudos, ypač siekdama šviestis. Kaip, pavyzdžiui, "susipažino su Čiotkiškio dvarininkais Požarskiais, kurie patys nustebo, iš kur prasta valstietė taip gerai lenkiškai kalba, susidraugavo. Ir vėl Julijai į naudą: prijunko prie jų bibliotekos, gavo lenkiškų knygų." Be to, Žemaitė dar tuomet, kai P. Višinskis buvo studentas, laukdavo jo parvežamų knygų. Ir tapusi rašytoja, Žemaitė neužsidarė prie savo sąsiuvinio, o skaitė, švietėsi, tobulėjo.

Skaityti daugiau...
 

Kodėl šį kūrinį galima vadinti sakme?

Iš pirmo žvilgsnio sunku rasti argumentų, kad J. Baltušio romanas „Sakmė apie Juzą” sakmė. Tai parodo, nebent pavadinimas, be to, ir žodyno paaiškinimas: „sakmė - pasakojamosios tautosakos kūrinys, kuriame aiškinama pasaulio ir įvairių gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis” ne labai tinka romano apibūdinimui.

Skaityti daugiau...
 

Eilėraščio "Dainuok, širdie, gyvenimą" analizė

1943m. Maskvoje buvo išleistas S.Nėries eilėraščių rinkinys "Dainuok, širdie, gyvenimą". Mano manymu, šiuose eilėraščiuose yra išsakyta tai,kas yra svarbu žmogui,kasdien žiūrinčiam mirčiai į akis. Pagrindinis viso rinkinio eilėraštis yra "Dainuok,širdie,gyvenimą". Jau pavadinimas – raktas į viso kūrinio prasmės suvokimą. Eilėraštis gimė,susimaišius išgyventiems karo įvykiams su Tėvynės ilgesiu.Jis tarsi neturi pradžios,yra tos pačios nuotaikos tąsa,o kartu ir priešprieša. Poetė atveria savo širdį ,išlieja susikaupusius jausmus:liūdesį,džiaugsmą.Išgirstame kreipinį,kuriuo pasakoma,kad bus kalbama apie jausmus,kurie žinomi ir suprantami tik pačiam lyriniam subjektui: Dainuok,širdie,gyvenimą...

Skaityti daugiau...
 

J. Aisčio lyrikos savitumas

Lyrika neatskiriama nuo kuriančios asmenybės. Kaip gali būti eilės kitokios “nei aš pats?” Net vaidindamas tu negali išeiti anapus savo “galvos ribų”, anapus savo nuotaikos ir likimo. “Rašto žmogaus stiliun įeina visas žmogus.” Kūrėjo gyvenimas - neatskiriama “paties meno dalis.” Taip kalbėjo ir rašė J.Aistis.

Skaityti daugiau...
 

Balys Sruoga biografija

1916 m. įstojęs į Maskvos universitetą studijuoti literatūros, pasidarė nuolatinis svečias J.Baltrušaičio literatūriniame salone, kur rinkdavosi garsiausios simbolistinio meno žvaigždės. Dar neseniai pajuokęs „modernizmą, simbolizmą, jėrundizmą", dabar pradedantis poetas ir kritikas apsisprendė žengti modernaus meno keliu. Rusų simbolizmo poetinė kalba, sukūrusi savo autonomiją iš dematerializuotos tikrovės vaizdinių ir virtuoziškos melodingumo žaismės, B.Sruogai buvo fundamentalus atradimas savo eilėraščių rinkiniuose „Saulė ir smiltys" (1920), „Dievų takais" (1923) jis taip pat stengėsi sukurti tokią uždarą poetinio įstabumo erdvę iš nudaiktintų gamtos elementų, laisvai vartomų šėlstančios vaizduotės, kuri nujaučia nežinomus dydžius už regimumo ribos ir tikisi kažkokio stebuklo.

Skaityti daugiau...
 

Seni ir maži V. Krėvės kūryboje

V. Krėvė lietuvių literatūrą, realistinę kūrybą praturtino psichologiniais, intelektualiniais paveikslais. Pasak A. Zalatoriaus - "Rašytojo asmenyje derinasi skvarbaus analitiko protas, nerami romantiko siela, blaivus valstiečio žvilgsnis į pasaulį." V. Krėvei rūpėjo žmogaus būties filosofinės problemos: kas yra laimė ir tiesa, koks gyvenimo tikslas ir kas svarbiausia žmogaus gyvenime? V. Krėvė šias problemas sprendė kurdamas konkrečius žmonių paveikslus, kuriais išreikšdavo savo idealus, atskleisdavo savybes tokio žmogaus, kokį jis norėjo matyti gyvenime.

Skaityti daugiau...
 

Rėjus Bredberis "Pienių vynas"

AUŠO TYKUS RYTAS; MIESTAS, APGAUBTAS TAMSOS, saldžiai miegojo. Ore dvelkė vasara, vėjas buvo vasariškas, pasaulis alsavo ramiai, šiltai ir tingiai. Užteko tik atsikelti, iškišti galvą pro langą, kad suprastum: štai ir atėjo pirmoji tikrosios laisvės, tikrojo gyvenimo akimirka, pirmasis vasaros rytas.

Skaityti daugiau...
 

A. Miškinio eilėraščio "Taip gera būtų pagyvent be rūpesčio..." analizė

Sarkastiška šypsena, kreivai žvelgianti į kiekvieną tradiciją, kiekvieną autoritetą, kiekvieną socialinę normą, maištingi žodžiai, užglaistyti skambiomis frazėmis, ironizuojantys posmai, smerkiantys sudaiktėjimą ir subanalėjimą… Jaunas poetas Antanas Miškinis sukelia konfliktą tarp visuomenės ir blaivesnio mąstymo, nepriklausomo nuo Kažkieno nuomonės, Kažkieno norų ar papročių. Eilėraštis „Taip gera būtų…”, mano nuomone, ir yra tas, labiausiai atspindįs, pirmąjį A.Miškinio kūrybos tarpsnį. Eilėraščio pradžia žada nuoširdžias, išdidžias eiles, tačiau jau greitai galima suprasti, kad autorius juokiasi. Juokiasi iš to, ką mes gerbiam, saugom ir kuo žavimės. Tam tikra prasme jis juokiasi iš mūsų visų.

Skaityti daugiau...
 

Trys motinos R.Granausko apysakoje “Gyvenimas po klevu”

Apysakoje “Gyvenimas po klevu” autorius parodo jau žūstantį kaimą, jo tragišką likimą. Rašytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Tik žmogus gali susikurti sau aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas - tai rašytojas žemaitis, kuriam “gyvenimas” - tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prieš srovę, bet ir jo sodyba, vienkiemis. “Gyvenimas po klevu” - tai trumpos apimties apysaka, kurios pagrindinė veikėja yra senoji Kairienė. Apysakoje pasakojama jos kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiau pati kelionė svarbios vietos apysakoje neužima. Didžiausią ir svarbiausią apysakos dalį sudaro Kairienės prisiminimai ir apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes, gatvių triukšmą ir žmonių nužmogėjimą.

Skaityti daugiau...
 

Pasakos podirvis romane "Baltaragio malūnas"

Baugiame pasaulyje Kazys Boruta ryžosi rašyti romaną, kuriame atsivertų lietuvių tautos dvasios, jos kūrybingumo gelmės. Jos turėjo būti slaptos, svetima akim neįžvelgiamos - tautosakinės, gimusios po šiaudine pastoge ir dabar po ja vėl ieškančios prieglobsčio. Tai turėjo būti gynybinė siena, pastatyta iš pasakos mitologinių vaizdinių, iš dainos sudvasinto lyrizmo ir švelnaus žodžio, iš senovės papročių ir žmogaus - gamtos susiliejimų, sauganti svarbiausias tautos dvasines ir kultūrines vertybes nuo pražūties.

Skaityti daugiau...
 

Lietuva Simono Daukanto akimis

Simonas Daukantas gimė tais metais, kai Rusija, Prūsija, ir Austrija antrą kartą pasidalijo Lenkiją ir Lietuvą, tuo laiku, kai Gardine vyko Lenkijos ir Lietuvos Respublikos paskutinis seimas, tą mėnesį, kai Respublika prarado savarankiškumą, o kai mažajam Simonui suėjo dveji - ir valstybingumą. Ir vardą, ir titulus. Lietuva žlugo, Simonas Daukantas pradėjo gyvenimą. Valstybė - rusų, kalba mokykloje ir bažnyčioje - lenkų. Lietuvos Metrika - Peterburge. Viską skaito cenzoriai. Valstiečiai pasitinka prancūzus kaip išvaduotojus; jiems pralaimėjus, ruošiasi sukilimui, laukia desanto iš anglų laivyno prie Šventosios. Desantas neišsilaipina. Rusai įveda karo padėtį. O išsigelbėti reikia. O gyventi - reikia. Kad tau būtų gyvenime vietos, privalai prisitaikyti prie okupantų. Vienas nieko nepasieksi, turi įsiterpti į luomą, kuris turi teisę į tarnybą, privilegijas. Tas luomas - bajorų. <…>

Simonas Daukantas rūpinosi tarnybine karjerą tol, kol prasiskverbė į imperijos širdį, į Valdantįjį senatą, tapo Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju ir susikūrė galimybę tyrinėti pirminius Lietuvos istorijos šaltinius. <…> Severozapadnyj kraj. Nėr pasauly Lietuvos. Gerai gyvena tik tie lietuviai, kurie pagalba okupantei Rusijai verčiasi. Lietuvos Metrikos metrikantas Simonas Daukantas uždirba per metus 285,92 sidabro rublio ir 57,18 rublio maistpinigių. Užtenka ir tiek, kad Lietuvos viziją sukurtų. “Taip nusilpo nervai, kad krintatis žirnis mane gąsdina…” Anot Daukanto biografijos tyrinėtojo V. Merkelio, paskui Daukanto karstą ėjo kokios trys senės, o Papilės piliakalny pasitiko tik duobkasiai.

Skaityti daugiau...
 

J. K. Rowling "Haris Poteris ir filosofijos akmuo"

Berniukas, kuris liko gyvas

Ponia ir ponas Dursliai, gyvenantys ketvirtame Ligustrų gatvės name, išdidžiai sakydavo, jog jie, ačiū Dievui, normalių normaliausi žmonės. Nė nesitikėkite, kad jie įsiveltų į ką nors keista ar paslaptinga, nes tokių dalykų jie paprasčiausiai nepakenčia. Ponas Durslis direktoriavo „Graningso" firmoje, gaminančioje grąžtus. Jis buvo stambus raumeningas vyras beveik be jokio kaklo, tačiau didžiuliais ūsais. Ponia Dursli buvo plonutė Šviesiaplaukė moterytė mažiausiai dukart už vyrą ilgesniu kaklu, kas labai praversdavo, mat ji baisybę laiko praleisdavo per sodo tvorą šnipinėdama kaimynus. Dursliai augino sūnų, vardu Dudlis, kuris, jų įsitikinimu, buvo nuostabiausias pasaulyje berniukas.

Skaityti daugiau...
 

Tristanas ir Izolda

Ankstyvųjų viduramžių herojiniame epe “Rolando giesmė” mes regėjome rūstų riterį, kurio pagrindinis darbas – karas. Vienoje gražiausių viduramžių legendų apie Tristaną ir Izoldą išryškėja kitoks riterio idealas. Toks riteris turėjo mokėti ne tik gerai kautis, bet ir šokti, dainuoti, groti kokiu nors instrumentu, būti mandagus, išauklėtas, privalėjo itin gražiai elgtis su damomis. Riterio priedermė buvo tarnauti visoms moterims, bet ypač savo išrinktajai, kuri buvo vadinama riterio širdies dama.

Skaityti daugiau...
 

J. Biliūno "Liūdna pasaka" apibūdinimas

1. Šią apysaką J. Biliūnas rašė Zakopanėje, jau sunkiai sirgdamas. Akstiną parašyti apysaką, matyt, bus davę įspūdžiai, patirti 1906 m. vasarą besigydant Kačerginėje, stebint 1905 m. revoliucijos antslūgį ir reakcijos siautėjimą. 2. "Liūdną pasaką" sudaro dvi dalys, parašytos skirtinga intonacija. Pirmoji dalis - tartum lyrinė įžanga, sujungianti dabartį ir ateitį į nedalomą visumą. Kūrinio pradžioje iškyla pasakotojo paveikslas. Šią dalį persmelkia emocinis pasakotojo reagavimas į išorinį pasaulį, nepaisant logiško nuoseklumo.

Skaityti daugiau...
 

Oskaras Vaildas "Doriano Grėjaus portretas"

PRATARMĖ

Menininkas yra gražių daiktų kūrėjas. Atskleisti meną, o menininką paslėpti - štai meno tikslas. Kritikas yra tas, kuris grožio sukeltus įspūdžius sugeba išreikšti kitu būdu ar nauja forma. Tiek aukščiausia, tiek ir žemiausia kritikos forma - savotiška autobiografija. Tie, kurie gražiuose daiktuose įžvelgia bjaurią prasmę, yra be žavesio pagedę žmonės. Tai yda. Tie, kurie gražiuose daiktuose įžvelgia gražią prasmę, yra išprusę žmonės. Jie teikia vilčių. Išrinktieji yra tie, kuriems gražūs daiktai reiškia tiktai Grožį. Nėra moralių ar nemoralių knygų. Knygos esti gerai arba blogai parašytos. Ir viskas.

Skaityti daugiau...
 

Skirgaila - žmogus ir valdovas

V. Krėvės sukurta drama “Skirgaila” parodo XIV a. pabaigos situaciją Lietuvoje, kai valstybė atsiduria dviejų tikėjimų, kirkščionybės ir pagonybės, kryžkelėje. Tokiu momentu valstybės valdovas turi būti itin stiprus ir protingas, kad sugebėtų surasti patį geriausią problemų sprendimą visai tautai. Lietuvos kunigaikštis Skirgaila šioje situacijoje elgiasi savaip, stengdamasis, kad Lietuva išlaikytų savo žemes ir kad ji būtų gerbiama kaip stipri valstybė. Tačiau šiame kūrinyje mes matome valdovo žlugimą ir taip pat galime numanyti tragišką senosios Lietuvos ateitį.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 6 iš 9
Literatūra
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt