www.spargalkes.lt

Literatūra

Rašinys pagal J. Biliūno novelę "Ant Uetlibergo giedra"

Novelėje Jonas Biliūnas pavaizdavo kelionę. Kelionės tikslas - užlipti ant kalno. Lipti yra sunku ,bet tai yra artima žmonių gyvenimui. Jų gyvenimo tikslui - pažinimui. Pažinimui per kančias:  „Nors šiurpuliai kratė kūną, tačiau noras pamatyti nuo kalno saulę ir po savo kojų neregėtą paveikslą, pakvėpuoti grynu oru ir pasidžiaugti prigimties gražumu buvo  toks karštas…“ Noras atrasti, suprasti ir žinoti yra labai „karštas“. Dėl to žmogus pasiruošęs įveikti sunkumus ir pasiekti aukštus tikslus. Gyvenimas yra trumpas ,todėl visi skuba savo idėjas įgyvendinti: „Mąsčiau apie tai , kad nepasivėlinčiau, kad suspėčiau užlipti…

Skaityti daugiau...
 

M. Meterlinko "Nekviestoji viešnia"

M. Meterlinko “Nekviestoji viešnia” – tai bene žymiausias visų laikų simbolistinis dramos kūrinys. Kiekviename reiškinyje, veikėjų veiksmuose, pačiose veikėjų asmenybėse galima įžvelgti simbolinę prasmę. Vienas iš pagrindinių kūrinio personažų yra neįvardintas. Jo niekas nemato, o tik girdi ir jaučia. Jam įžengus į sodybą nustoja čiulbėjusios lakštingalos, pasibaido gulbių pulkas, įsivyrauja visiška tyla. Tai – mirtis, arba giltinė.

Skaityti daugiau...
 

Santrauka apie stilistiką

Stilistika - kalbotyros šaka. Ji tiria kalbos vartojimo savitumą įvairiose žmonių bendravimo ir veiklos srityse:kasdieninėje, buitinėje situacijoje, mokslinėje literatūroje ir t.t. Viena iš svarbiausių stilistikos mokslo sąvokų yra stilius. Šiuo terminu nusakomas kalbos vartojimo būdas. Yra geras stilius ir prastas stilius. Prastas stilius gero stiliaus priešybė. Funkcinis stilius-bendrinės kalbos atmaina, kurios savitumą lemia vartojimo sritis, funkcijos ir turinys.

Skaityti daugiau...
 

I. Simonaitytės romano "Vilius Karalius" problematika ir veikėjų charakteriai

Romano laikas – 2 pirmieji 20 a. dešimtmečiai. Biografinis (vienos šeimos) laikas slenka kartu su istoriniu. Laikui paklūsta ir Vilius Karalius ir kiti romano veikėjai. Kokios problemos išryškėja romane? Ir nacionalinės, ir socialinės, ir moralinės (kalba, turtas, dorumas). Jas autorė sprendžia per veikėjų charakterius. Veiksmo vieta – Mažoji Lietuva (Šalteikių kaimas). Germanizacija skaudžiausia problema. Jaunieji daug sunkiau išbandomi. Jaunosios kartos požiūris į germanizaciją kitoks: kas vokiška, tas madinga. Jaunasis Vilius Karalius nebenori būti motinos apkerpamas, jis nori būti madingas, turėti miestietiškų drabužių, šokti modernius šokius, o tai neišvengiamai konfliktuojama su senaisiais, tačiau Vilius nori būti geru lietuvininku kai giminaitis Tautrimas iš Berlyno užgauna paauglio ambiciją, o Vilius labai ambicingas vertinantis save.

Skaityti daugiau...
 

V. Krėvės apsakymo "Silkės" analizė

Lietuvių literatūroje gausu įvairaus žanro kūrinių, išaukštinančių gerąsias žmogaus savybes: tai pasakos, apysakos, apsakymai, romanai ir daugelis kitų. Darbštūs, nuoširdūs žmonės taip pat neužmirštami Vinco Krėvės kūryboje. Vienas iš tokių yra Kušlius. Apie jį rašytojas rašo viename iš rinkinio “Šiaudinėj pastogėj” apsakymų “Silkės”. Apsakymų rinkinio “Šiaudinėj pastogėj” pavadinimas jau iškart lyg perkelia į kaimą, imu įsivaizduoti jaukią pirkią, šiaudais dengtu stogu, šiltą krosnį. Tačiau apsakymo “Silkės” pavadinimas neleidžia mums taip greit nuspręsti apie šį kūrinį. Nenujaučiame nei apsakymo temos, nei nuotaikos, vyrausiančios jame. Tačiau ši savotiška nežinomybė kartu labai sudomina, paskatina skaitymui.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvės moters paveikslas XIX a. pabaigos literatūroje

20 a. pradžioje lietuvių rašytojų gretas papildo garsiosios moterys: Žemaitė, G.Petkevičiūtė-Bitė, Lazdynų Pelėda, M.Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana. Trys talentingos žemaitės ir panevėžietė Bitė kilusios iš bajorų šeimų, gavusios atitinkamus išsilavinimus. Moterys švietėjos. Visas jas literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo vingiais lydėjo Povilas Višinskis. Nors ir savo vaikystę praleidusios bajoriškoje aplinkoje, auklėjamos lenkiška dvasia, šios rašytojos turėjo didelę gyvenimišką patirtį, matė daug vargo ir skausmo. Savo kūryboje jos ypatingai daug dėmesio skyrė moterims. Pagrindinis šių rašytojų kūrybos tikslas - sukurti turtingą lietuvės moters paveikslą, Žemaitė, Bitė ,Lazdynų Pelėda buvo rašytojos realistės. Jos viską aprašė realiai, tipizuodamos personažus. Visos šios rašytojos su meile pavaizdavo moterį, sunkiai nešančią šeimos naštą, moterį - beteisę šeimoje, moterį dvaro aplinkoje. Sunkaus ir kasdieniško gyvenimo aplinkoje rašytojos parodė, kokia iš prigimties graži lietuvė moteris. Ji dora, mylinti savo vyrą ir vaikus, tvarkinga ir darbšti, galinti išbristi iš bet kokių gyvenimo sunkumų, nors dažnai ir palūžta.

Skaityti daugiau...
 

M. Katiliškis "Užuovėja"

Albinas Vaitkus XX a. antrosios pusės rašytojas pasivadinęs Mariaus Katiliškio slapyvardžiu. Jis parašė novelių romaną ,,Užuovėja“. Viena iš tų novelių yra ,,Polaidis“, tai pasakojimas apie 76-erių metų vyriškį Juozapą Dryžą, jo šeimą, ūkį, jausmus, tradicijas ir papročius. Novelėje yra aiškiai nusakoma žmogaus savijauta. Senasis Dryža jau nebesijaučia kupinas jėgų, jis pavargsta nuo kasdieninių ūkio darbų: ,,Nusivarai žmogus per dieną paskui akėčias, tegul bala, kaip delnai pabūgsta nuo šakės mėžiant“. Taip pat kūrinyje atsispindi ilgaamžės kaimo tradicijos: ,,Metai iš metų ruošėsi tai šventei, darė alų ir kuopė kiemą...“. Alaus darymas Dryžų šeimoje, tai lyg savotiškas ritualas, kurį pats Juozapas Dryža atlikdavo labai atsakingai, tam atsidėjęs, su meile.

Skaityti daugiau...
 

Moters dalis A. Vienuolio kūryboje

Vienuolis - lietuvių literatūros klasikas, įsiklausęs į laiko dundesį, įsižiūrėjęs į žmones, žvilgsniu nusakęs jų likimus. Turbūt ryškiausiai rašytojo atmintin įstrigo baugus apviltos merginos paveikslas. Būta jų daug - nelaimingų, atstumtų, nesuprastų, neiškaulytų, o kartais išdidžių. A. Vienuolis atsigręžė ir įsižiūrėjo į moters likimą to skaudaus ir baugaus meto vingyje, ją vaizduodamas savito, o kartais ir žiauraus lietuviško kaimo buityje.

Skaityti daugiau...
 

Meilės tema Salomėjos Nėries lyrikoje

Įžanga

Salomėja Nėris gyveno ir kūrė labai sudėtingu ir prieštaringu Lietuvai istoriniu laikotarpiu. Tai I - asis pasaulinis karas, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas, sugriauto ūkio atkūrimas, J. Stalino ir Hitlerio sandėriai, II - asis pasaulinis karas, baisus, sunkus pokaris. Daugelis menininkų nesuspėjo ar nenorėjo dėkoti ir paklusti įvairių “spalvų” vadams ir dėl to labai skaudžiai nukentėjo. Kai kurie blaškėsi tarp įvairių politinių krypčių, menini vėjų. Viena tokių buvo ir S. Nėris. Apie ką ji bekalbėjo - apie Eglę, alyvas, diemedį, apkasus, dienas pilnas sunkių išbandymų - kalbėjo aiškiai, paprastai, bet su didžiule menine jėga ir talentu. Profesiniu požiūriu S. Nėries eilėraščiai tobuli kūriniai- gražūs, išradingi sakiniai ir junginiai, aiški pagrindinė eilėraščio mintis.

Skaityti daugiau...
 

V. M. Putino ciklas "Vergas"

Būtiškai suvokta laisvės problema tapo kertine V. Mykolaičio - Putino humanistinės filosofijos atrama, atviru žmogaus prasmės rūpesčiu. Kaip teigia A.J.Greimas, "laisvė ir humanizmas šia prasme yra sinonimai". Taigi V. Mykolaitis - Putinas iškyla kaip humanistinės etikos atstovas. Poeto ciklas "Vergas" taip pat interpretuotinas ryškinant dvasios laisvės problematiką - žmogaus problematiką.

Skaityti daugiau...
 

Apie Maironį

Sakoma, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekados. Maironiui esant gyvam, daugeliui atrodė, jog priklauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas klasikas, bet drauge ir praėjusuių laikų relikvija. Maironio kūrybos pasaulis savo ištakas semia iš kūdikystės ir vaikystės dienų, iš tėvų, šeimos. Kartu su namų aplinka, su gimtinės peizažo datalėmis į jautrią vaiko sielą įsiliejo ta gaivi srovė, kuri vėliau padėjo subręsti žmogui ir rašytojui. Jo kūryba išsakė slapčiausius ir karščiausius lūkesčius, atspindėjo sielos istoriją, realybėje taip užgožtą uždaro būdo ir perdėto atsargumo, įprasmino būtį, atnešdama nemirtingą šlovę.

Skaityti daugiau...
 

Santrauka apie K. Donelaičio "Metus"

K.Donelaičio “Metai”- europinės reikšmės poema. Tai vaizdingas pasakojimas apie lietuvių būrus, jų buitį, papročius, tikėjimą. Šie dalykai atskleidžiami per žmogaus ir gamtos paralelę: kiekvienas metų laikas turi atitikmenį žmogaus gyvenime. ”Žiemos rūpesčiais” baigiami “Metai”. Jie vainikuojami būro Selmo kalba. Selmas -  viežlybasis būras.Tikriausiai todėl jam leidžiama kalbėti - apibendrinti metus. Būras pirmaisiais sakiniais apibūdina savo ir kitų bendrų padėtį: gyvendami jie vargsta, prastai valgo. Norėdamas pasidalyti gyvenimo patirtimi, reikalauja jaunųjų dėmėsio. Vaikų nepatyrimas. Jis vaizdingai lygina su žindytais paršiukais. Norėdamas priversti patikėti kitus tuo, ką pasakoja, Selmas remiasi savo kartos patyrimu.

Skaityti daugiau...
 

H. Radausko eilėraščio "Mergaitė pajūry" nagrinėjimas

Henrikas Radauskas - labai savitas poetas, netelpantis į įprastinius rėmus, išsiskiriantis iš visos lietuvių poetų virtinės. Saviti ir jo eilėraščiai - jie yra gerai apgalvoti, tarsi sukurti, “padaryti”. Juose nedominuoja autoriaus išgyvenimai ar emocijos, jausmai, viską stengiamasi paremti protu, intelektu bei vaizduote, daug dėmesio skiriant daiktams bei jų reikšmėms. Tai ir yra pagrindinis Henriko Radausko bruožas, išskiriantis jo kūrybą iš kitų tarpo. Ne išimtis yra ir dviejų strofų eilėraštis “Mergaitė pajūry”. Jau pačioje pirmojoje eilutėje mes sutinkame tokį būdingą Henrikui Radauskui gilinimąsi į daiktus, detales, o ne į nedalomą visumą. Mus šokiruoja “rausvos mergaitės kojos” - ne visa mergaitė, o tik jos detalė, jos kojos. Rausva kojų spalva - grožio spalva, teikianti estetinį pasigėrėjimą.

Skaityti daugiau...
 

Juozo Erlicko "Knygos" kūrybos kelias

“Knyga” - ne ta knyga, apie kurią lengva rašyti. Betgi yra posakis: “Kiek žmonių, tiek ir nuomonių”. Mano nuomonė bus gan skurdi, nes visų pirmą labai išsigandau likimo, kuris laukia manęs. O jei aš gausiu napatenkinamą pažymą? Gal iš tiesų geriau negadinti popieriaus?.. Suryjamas mano ir mokytojo brangus laikas, nukenčia ir nestora piniginė (juk popierius kainuoja), smegenys užverčiamos literatūrinėmis gudrybėmis ir vingrybėmis. Kas už tai atsakys?.. Bet kad visas pasaulis nėra tobulas, visi ką nors gadina, ir ne tik popierių. Ką jau padarysi. O antra - gimiau, turbūt, kiek per vėlai, tad nežinau, nei kaip rašyti gimnazinį darbą, nei kam to reikia. Ir dar - apie Juozo Erlicko “Knygą” beveik nėra kritikos, todėl labai bijau nukrypti nuo temos. Bet reikia. Liko dvi savaitės.

Skaityti daugiau...
 

Analizės ir interpretacijos atmintinė

Skaityti daugiau...
 

Liudo Vasario išsivadavimo kelias

Šioje knygoje sutalpintas ilgas žmogaus mąstymų, samprotavimų, sunkių apsisprendimų ir prieštaravimų kelias. Ne bet kokio žmogaus, o kunigo, ant kurio visą gyvenimą kris sunkus altorių šešėlis. Pradžią lemia senos valstietiškos tradicijos: vienas sūnus lieka prie ūkio, vienas išleidžiamas į mokslus, kitas turi tapti kunigu. Visiškai jauno, dar nesubrendusio nei fiziškai, nei tuo labiau dvasiškai vyro likimas įspraudžiamas už mūrinių seminarijos sienųų. Dar nesusiformavusios pažiūros ir idealai apvelkami juoda sutana, kuri simbolizuoja asketizmą ir yra tarsi kokie šarvai, daugiau saugantys ne patį kunigą nuo aplinkinio pasaulio, bet varžantys, tramdantys jį, kad jis nesupasaulėtų.

Skaityti daugiau...
 

O. De Balzakas "Tėvas Gorijo"

Tėvas Gorijo, bemaž 69 metų senis, įsikūrė pas ponią Voke 1814 m., metęs savo verslą. Iš pradžių jis gyveno tame bute, kuriame dabar gyvena ponia Kutiur. Anuo laiku tėvas Gorijo buvo vadinamas ponu Gorijo, bet dėl jo nerūpestingumo, žmonės jį pradėjo laikyti kvailiu, kuris nemoka tvarkyti savo reikalų. Gorijo atvykdamas atsigabendavo drabužių. Paprastai jis vilkėdavo mėlyną ir baltą liemene, po kuria buvo kriaušės formos pilvas. Jo tabokinėje buvo medalionas, pilnas garbaeikių, kurios tartum liūdijo apie jo meilės nuotykius. Jo spintoje pridėliota daugybė sidabrinių indų, likusių iš jo apyvokos.

Skaityti daugiau...
 

Santrauka apie K. Borutą

KAZYS BORUTA (1905-1965). Gimė Kuldokų kaime Marijampolės apskrityje, stambių ūkininkų, suvalkiečių šeimoje. I pasaulinio karo metais tėvai pasitraukė į Rusiją. Baigęs Liudvinavo mokyklą, pradėjo mokytis Maskvos gimnazijoje. 1918 metais tėvai grįžo į Lietuvą. Pradėjo mokytis Marijampolės mokytojų seminarijoje. Negalėjo baigti, buvo pašalintas už dalyvavimą demonstracijoje. Eksternu laikė egzaminus (leidimą gavo sunkiai). Įstojo į VDU, studijavo literatūrą ir istoriją. Bestudijuodamas išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį “Alio” (1925). Iš universiteto pašalintas nes dalyvavo pasipriešinimo prieš mirties bausmę Lietuvoje. Išvažiavo mokintis į Vieną, studijavo literatūrą, istoriją, filosofiją. Atostogoms grįždavo į Lietuvą, stengėsi suburti rašytojus. Išleido antrąjį eilėraščių rinkinį “Dainos apie svyruojančius gluosnius”. 1926 metais po perversmo įkalintas. Kai paleido, uždraudė gyventi Lietuvoje. Persikėlė į Rygą. Persikėlė į Vieną, studijuoja. Nelegaliai persikelia į Berlyną. Suimamas, grįžta į Lietuvą. Čia rašo, vertėjauja, dirba leidyklose, rašo straipsnius. Būnant 33 metų nuteisia 4 metus kalėti. Rašytojų prašoma valstybė paleidžia. Išeina rinkinys “Duona kasdieninė”. Parašo prozos kūrinių.

Skaityti daugiau...
 

Igno Šeiniaus kūryba

Raššyti ŠŠeinius pradėjo labai anksti. Pirmas jo spausdintas rašinys pasirodė Šaltynėje (1907) metais. J.Tumo Vaižganto “atrastas” Šeinius ėmė intensyviai bendradarbiauti lietuvių periodinėje spaudoje (Viltyje ,Auššrinėje ,Vaivorykštėjė ,Lietuvos žiniose) ir per trumpą laiką savo knygomis Kuprelis , Nakties žiburiai , Bangos siaučia ir Vasaros vaiššės užėmė vieną pirmaujančių vietų tuolaikinėje lietuvių beletristikoje. Šį kūrybinį gausos laikotarpį  sekė ilgas visuomeninės bei diplomatinės veiklos ir kūrybinės sausros periodas, kurio metu tepasirodė dvi švediškos knygos. Į literatūrinį gyvenimą Šeinius vėl aktyviai įsijungė 1932 m. naują Kuprelio laidą. Šiame antrajame kūrybos periode Šeinius dar parašė ir išleido antinacinės satyros romaną "Siegfried Immerselbe atsijaunina", apysakų rinkinį "Aš dar kartą grįžtu", komediją "Diplomatai", impresionistinių vaikystės atsiminimų knygą "Tėviškės padangėje" ir prieš vokietininkus nukreiptą publicistinį pamfletą "Kas tu esi, lietuvi?" (1938). Po 1940 metų t.y. trečiame kūrybos periode Šeinius rašė daugiausia švediškai. Jo švediškieji raštai nebepriklauso grynosios literatūros sričiai; propagandinis elementas juose aišškiai nustelbia estetinį. Lietuviški šio laikotarpio raštai paskelbti pomirtinėje knygoje Vyskupas ir velnias.

Skaityti daugiau...
 

Grėtės paveikslas I. Simonaitytės romane "Vilius Karalius"

Didžiojo Šiaurės karo metu Didžiojoje Lietuvoje ir Lenkijoje siautęs maras 1709 - 1710 m. pasiekė ir Mažąją Lietuvą. Po maro kraštas ištuštėjo, jame išmirė trečdalis visų gyventojų.Todėl tuometinis Prūsijos karalius paskelbė atsišaukimą į Vokietijos gyventojus, kviesdamas juos atvykti gyventi į savo valstybę, žadėdamas jiems paramos ir visokių lengvatų. Iš visur atsikėlę kolonistai nepasižymėjo nei geru ūkininkavimu, nei doru gyvenimu. Kaip teigiama, į Mažąją Lietuvą jie atnešė girtavimą, tinginystę, ir daugelį kitų lietuviams svetimų papročių. Be to valdžia, stengdamasi apsaugoti juos nuo sulietuvėjimo ir išlaikyti kolonistus kaip tvirtą vokietybės atramą, draudė pastariesiems mokytis lietuviškai kalbėti ir lietuviškai rengtis. Tuo tarpu tikrasis Mažosios Lietuvos vokietinimas prasidėjo tik 19 a. Tuo metu lietuvių kalba buvo visiškai pašalinta iš mokyklų bei kitų valstybinių institucijų, net iš bažnyčių. Be to lietuviai pradėti sąmoningai vokietinti per kariuomenę ( vyrai išvežami tarnauti į tolimus Vokietijos kraštus ). 1876 m. buvo išleistas įsakymas, kuriuo vienintele valstybine kalba buvo paskelbta vokiečių.

Skaityti daugiau...
 

A.Vaičiulaitis santrauka

ANTANAS VAIČIULAITIS (1906-1992) Gimė 1906m. birželio 26 dieną, ūkininkų šeimoje. Didesnę savo gyvenimo dalį praleido ne Lietuvoje (Italijoje, Amerikoje). Baigęs Vilkaviškio gimnaziją. Buvo ateitininkas, “Šatrijos” meno kuopos veiklos narys ir pirmininkas. Šatrijiečiai katalikišką dvasią siekė suderinti su modernumu, manė, kad tolerancija yra visuomenės pamatas. A.Vaičiulaitis buvo ramus, įsiklausantis, tolerantiškas, nemėgo kritikuoti. Jis prozoje pasakojama ramiai, gerbiant kiekvieno žmogaus, medžio, daikto vietą. Jam svarbi tekste atsirandanti potekstė. Vertino Vydūną.

Skaityti daugiau...
 

Linas Urbonas "Gyvasis vanduo"

Jis įmetė į laužą dar vieną laukinės obels šaką, prieš tai nuskynęs nuo jos kelis mažyčius obuoliukus. Žali lapai ėmė raitytis liepsnoje, ugnis sušnypštė,protestuodama prieš tokią šventvagystę ir apdergė jį sodriais tirštais dūmais. Karalius atsitraukė , pasipurtė, tarsi iškratydamas iš barzdos dūmų likučius. Po to atsiduso ir, kiek pasvarstęs, suleido dantis į žalią laukinį obuoliuką. Rūgštis kirto, lyg nuodinga gyvatė. Karalius pasipurtė ir ėmė šluostytis ištryškusias ašaras. Obuoliukas nukeliavo šakai pavymui.

Skaityti daugiau...
 

A. Kamiu "Kaligula" egzistencialistinė drama

“Egzistencializmas - filosofijos kryptis, analizės išeities tašku laikanti žmogaus buvimą (egzistenciją) ir jo vietą bei vaidmenį pasaulyje.” “Egzistencialistų filosofavimo išeities taškas - kraštutinis individualizmas. Teigiama, kad tikrovė yra negrįžtamai suskilusi į dvi sritis: sąmonės ir daiktų. To neišvengiamas rezultatas - žmogaus susvetimėjimas.” Tai pastebime Kaligulos žodžiuose Helikonui: “Tiesiog staiga pajutau norą turėti tai, kas neįmanoma. Daiktai tokie, kokie yra, manęs nepatenkina. Man reikia mėnulio arba laimės, arba amžinybės, ko nors, galbūt ir beprotiško, bet ne iš šio pasaulio.” Čia jaučiamas žmogaus susvetimėjimas, jam šis pasaulis pasidaro svetimas, jo sąmonė ieško neįmanomų, nepasiekaimų kito pasaulio daiktų.

Skaityti daugiau...
 

V. M. Putino eilėraščiai

Margi sakalai

Lydėdami gęstančią žarą, vėlai
Pakilo į dangų margi sakalai.
Paniekinę žemės vylingus sapnus,
Padangėje ištiesė savo sparnus.
Ir tarė margieji: negrįšim į žemę,
Kol josios kalnai ir pakalnės aptemę,
Sapnai ir šešėliai padangėse mums
Šviesiųjų į saulę kelių nebedrums.
Mes, skaisčiąją aušrą dangum pasiviję,
Iš josios vainiko nuskinsim leliją –
Ir miegančios žemės laukus ir uolynus
Paversime žėrinčiais saulės gėlynais.
Ir štai suplasnojo iš naujo sparnais,
Tolyn ir aukštyn, kolei kraujas užkais
Pavytosios saulės ieškota liepsna
Ir žemei užgims pranašauta diena.

Bet štai rytuose jau nuraudo dangus,
Jau nušvietė saulė uolas ir laukus,
Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai
Negrįžo į žemę margi sakalai.

Skaityti daugiau...
 

O. Baliukonytė

O. Baliukonytė - poetė, atėjusi iš savo vaikystės tolimame Dzūkijos kaime, sunkiu skurdaus pokario vaiko gyvenime laimingai išgyvenusi ankstyviausią ir esminę žmogaus būties poeziją - draugystę su medžiu, gėlė, lauku, pieva, pavasario polaidžiu, pirmuoju sniegu. Būtiškos tiesos gamtoje atsiveria paprastai ir aiškiai. Įdėmiai į gamtą žiūrintį ir įsiklausantį jos moko atvirumo ir kalbos su savimi. Tos pamokos tęsiasi ir tada, kai nebelieka nei tos vienintelės prakalbinančios vietos, nei kasdieninio matymo nežiūrint. “Ką įsiurbei su motinos pienu, išgirdai iš jos lūpų, pirmą kartą atradai kaip kokį to paties kasdieninio žodžio stebuklą - tavyje jau visam laikui. Kaip ir tėviškės gamta: laukas, pieva, medis, akmuo, menkiausia žolelė iš gimtojo kiemo…”. Ta būtiškai išgyventa vaikystės poezija tampa ir kūrybos podirviu. Eilėraštyje “Sparnas, artėjantis elnias…” (rink “iš kelio dulkių”) sakoma: “dar pakuždėtų menkiausia žolelė iš gimtojo kiemo.

Skaityti daugiau...
 

O. De Balzako aforizmai

“Dorovinė žmogaus prigimtis skiriasi nuo fizinės jo prigimties tuo, kad joje nėra nieko absoliutaus: poelgiai priklauso tiesiogiai nuo charakterio ar nuo idėjų, kylančių matant kokį nors reiškinį.”

Skaityti daugiau...
 

V. Krėvės kūryba apie dzūkus

Vincas Krėvė (Mickevičius) - universalių užmojų, įvairių žanrų kūrėjas, derinęs realistinį konkretumą ir romantinį pakylėtumą, jungęs savo tautos ir Rytų išmintį, istorinių veikalų kūrėjas, Biblijos interpretatorius. Labiausiai Vincas Krėvė mėgo savo vaikystės kaimą, paskendusį miškuose, apsuptą ežerų ir kalvelių. Apsakymų rinkinyje “Šiaudinėj pastogėj” ir apysakoje “Raganius” kaip tik ir iškyla spalvingas bei konkretus XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Dzūkijos kaimo paveikslas.

Skaityti daugiau...
 

J. Biliūnas "Brisiaus galas"

Šaly dienadaržio durų, ant didžiulės spalių krūvos, guli senas Brisius - žilas, apžabalęs. Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus, ir savo žmogaus labai dažnai nebepažįsta. Sunki senatvė ir jam: visų užmirštas, apleistas. Patsai gerai jaučia, kad mažai kam bereikalingas. Bet kiek galėdamas rūpinas dar būti naudingas. Nors nebeprigirdi, o sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tačiau vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas apsnūsta... Ir girdi per miegą: šlama netoli, tartum eina kas svetimas... Sunkiai keliasi senas Brisius iš guolio ir loja užkimusiu, mieguistu balsu.

Skaityti daugiau...
 

Edgar Allan Poe

Šulinys ir švytuoklė

Mane iškamavo – mirtinai iškamavo ta ilga agonija; ir kai pagaliau mane atrišo ir leido atsisėsti, pajutau, kad netenku sąmonės. Nuosprendis – šiurpulingas mirties nuosprendis – buvo paskutiniai žodžiai, kurie aiškiai pasiekė mano ausis. Po to inkvizitorių balsai ėmė grimzti į neryškų, nenusakomą gaudesį. Šitas triukšmas mano sieloje kėlė sukimosi vaizdinius – gal būt, todėl, kad mintyse sulyginau jį su malūno ratu. Tai truko labai trumpai, nes po akimirkos aš jau nieko nebegirdėjau. Tačiau kurį laiką dar mačiau – bet kaip siaubingai kitaip viskas atrodė!

Skaityti daugiau...
 

Maironio "Išnyksiu kaip dūmas" analizė

Eilėraštis “išnyksiu kaip dūmas” pasižymi ne jausmo veržlumu, bet giliu susimąstymu. Kiekvienas posmas turi vis kitokią “išnykimo” prasmę, atskleidžia vis naują vaizdą Be abejo, eilėraštis nenuteikia linksmai. Perskaitęs jį nejučia ir pats pagalvoji, kad kada nors ir pats numirsi, išnyksi… Ir anksčiau ar vėliau būsi visai užmirštas. Iš tiesų - išnyksi “kaip dūmas”…

Skaityti daugiau...
 

V. M. Putino "Parafrazės"

Bene vienas didžiausių vėlyvosios V. Mykolaičio - Putino poezijos kūrinys – lyrinis ciklas “Parafrazės”. Jis išleistas 1957 metais. Parašytas, parafrazuojant L. Bethoveno muzikines temas bei įvaizdžius, plėtojant vokiečių kompozitoriaus mintį apie žmogaus išsivadavimą iš sielvarto. Ši tema, skambėjusi daugelyje jo kūrinių (“Septynios dienos”, “Krintanti žvaigždė”), poeto gyvenime įgavo didžiausią reikšmę, nes aprėpė visą žmogiškosios būties esmę. Kaip sakė Eduardas Mieželaitis : ”Parafrazės” – tai “ilgai poeto brandintų minčių, ilgų jo kūrybinių ieškojimų apoteozė” (E. Mieželaitis. Čia Lietuva. V., 1986, p.204.).

Skaityti daugiau...
 

Lietuvių mitologija

Senoji lietuvių mitologija, religija yra vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reišškinių. Žmogaus prigimtyje užkoduota fantazija pakelia viršš realybės ir suteikia neribotą laisvę. Tautosaka kuriama kasdienine kalba, kuri yra tautinės atminties liudijimas. Todėl  joje labai gausu mitologijos, iššlikusios nuo senų senovės. Ypač daug senojo, pagonišškojo lietuvių tikėjimo yra mitologinėse sakmėse ir stebuklinėse pasakose. Tautosakai būdingas fantastinis pasaulio suvokimas, daug mitologijos ženklų: minimos laumės, velniai, aitvarai, dažnai kartojasi magišški skaičiai.

Skaityti daugiau...
 

Dzūkijos koloritas V. Krėvės kūryboje

Vincas Krėvė (Mickevičius) - universalių užmojų, įvairių žanrų kūrėjas, derinęs realistinį konkretumą ir romantinį pakylėtumą, jungęs savo tautos ir Rytų išmintį, istorinių veikalų kūrėjas, Biblijos interpretatorius. Labiausiai Vincas Krėvė mėgo savo vaikystės kaimą, paskendusį miškuose, apsuptą ežerų ir kalvelių. Apsakymų rinkinyje “Šiaudinėj pastogėj” ir apysakoje “Raganius” kaip tik ir iškyla spalvingas bei konkretus XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Dzūkijos kaimo paveikslas.

Skaityti daugiau...
 

Kūrinių analizių santrauka

K Donelaitis “Metai”. Skaitydami Kristijono Donelaičio “Metus”, pastebime, kad nemažą kūrinio dalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios bei patariančios kalbos, kuriose,  be abejonės, regime paties autoriaus pozicją. Todėl galime spręsti, kad vienas iš Donelaičio tikslų buvo parodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai elgiasi, yra ir išmintingas. Ne tik Pričkaus kalbomis, bet ir nedorų būrų bei ponų gyvenimo aprašymu Donelaitis parodo, kaip turėtų elgtis doras, moralus bei išmintingas žmogus. Idealų žmogų mes gautume sudėję kiekvieno iš viežlybųjų būrų savybes(Lauro bei Pričkaus išmintį, Selmo religingumą, Krizo darbštumą).

Skaityti daugiau...
 

Salomėja Nėris. Kūryba ir asmenybė

Neblėstanti Salomėjos Nėries šlovė, jos nuostabių eilių užburianti sugestija pirmiausia rodo, kad didžioji mūsų poetė atspėjo lyrikos paslaptį ir jautriai suvokė, kur slypi poezijos magiškoji galia. Pavergiantis nuoširdumas, jaudinantis išgyvenimų gilumas, ištikimybė savo širdies balsui, skausmingai išnešiotai tiesai, tikėjimas gėrio bei humanizmo pergale išvedė ją per klaidžias istorijos kryžkeles.

Skaityti daugiau...
 

Erichas Marija Remarkas ir “Vakaru fronte nieko naujo” analizes gabaliukai

Gimė Žemutinėje Saksonijoje knygrišio šeimoje. Nuo pat jaunystės jautė potraukį literatūrai, menui, muzikai ir priešiškumą biurgerių aplinkai. Lankė katalikiškąją mokytojų seminariją. Išlaikęs baigiamuosius egzaminus, 1916 m. išėjo savanoriu į karą. 18 m. jaunuolis pateko į Pirmojo pasaulinio karo frontą, kelis kartus buvo sužeistas. Po karo E.M.Remarkas pradeda reikštis literatūrinėje veikloje. Jau 1918 m. išleidžiami jo eilėraščiai bei trumpi prozos kūrinėliai. Pirmieji du romanai „Svajonių būstas" (1920) ir „Sustojimas horizonte" (1927-1928) liudija apie autoriaus susižavėjimą estetizmu ir gyvenimo filosofija. Savo esė „Dekadanso vadovas" (1924) jis akcentuoja instinktų svarbą, sakydamas, jog „protas - tai nepavykęs instinktas", o instinktai yra visuomet teisingi.

Skaityti daugiau...
 

A. Nyka - Niliūnas "Aklasis pasakoja apie namus"

A.Nykos - Niliūno eilėrašščiai, išaugę iš netekties, yra žmogaus susidūrimo su iššnykimo ir tušštumos paslaptimi iššraiška, nuolat kintanti, pilna neiššsprendžiamumo ir rūšščiai skausmingo tono. Eilėrašščiai paraššyti Nemeikšščiuose (A.Nykos - Niliūno gimtinėje) atskleidžia mums poeto įlgesį namams. ŠŠis “Aklasis pasakoja apie namus” eilėrašštis, taip pat paraššytas Nemeikšščiuose.

Skaityti daugiau...
 

Pasakos

Pasakos – vieni ryškiausių ir žinomiausių tautosakos kūrinių. Pasakos yra skirstomos į daugelį tipų. Vienas žinomiausių ir įdomiausių tipų yra stebuklinės pasakos, kuriose pasakojamos neįtikinamiausios istorijos. Pasakų veikėjai yra skirstomi į teigiamus ir neigiamus personažus. Dažniausiai pasakų personažai yra idealizuojami. Kiekvienas jų pasižymi tik jiems vieniems būdingomis savybėmis ir charakterio bruožais. Pasakose vaizduojamos gėrio ir blogio kovos, kurios dažniausiai pasibaigia teigiamų, gerųjų personažų pergale. Išsamiausia gerąsias ir blogąsias žmogaus savybes atskleidžia pasakos apie pamočių ir našlaičių kovas.

Skaityti daugiau...
 

Istorinė drama "Mažvydas"

Mažvydas kūrinyje iškyla pirmiausiai kaip etninių vertybių nešėjas, humanistas, o ja kaip dvasinės kultūros darbininko pirmosios lietuviškos knygos autoriaus, veikla atitraukta į gilesnę perspektyvą. Autorius jau pradinę situaciją prisodrina etinio turinio įveda Mažvydą į vargingą, užguitų, anaiptol ne dorybėmis pasižyminčių špitolninkų tarpą, ryškina jį kaip tauriausių humanistinių idealų skelbėją, geradarį. Kai Tirva suklumpa prieš Mažvydą, atgailaudamas dėl parduoto Cicerono tomo, Mažvydas pripuolęs kelia.

Skaityti daugiau...
 

Kontrasto vaidmuo V. Hugo "Paryžiaus katedroje"

Viktoras Hugo romane “Paryžiaus Katedra” vaizduoja gyvenimą viduramžių Paryžiuje, jo sunkumus ir, šių laikų žmogaus požiūriu, gana niūrią realybę. Jis sukuria ištisą pasaulį, atskleisdamas pagrindinius gyvenimo principus per romano veikėjus. Norėdamas dar labiau paryškinti didžiausias vertybes, V.Hugo visus personažus kuria kontrasto principu.

Skaityti daugiau...
 

"Paryžiaus katedra"

Viktoras Hugo romane “Paryžiaus Katedra” vaizduoja gyvenimą viduramžių Paryžiuje, jo sunkumus ir, šių laikų žmogaus požiūriu, gana niūrią realybę. Jis sukuria ištisą pasaulį, atskleisdamas pagrindinius gyvenimo principus per romano veikėjus. Norėdamas dar labiau paryškinti didžiausias vertybes, V.Hugo visus personažus kuria kontrasto principu.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 7 iš 9
Literatūra
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt