www.spargalkes.lt

Literatūra

Algimanto Mackaus neornamentuota Lietuva

“Žemininkų” dvasinė patirtis susiformavo dar Lietuvoje. Jau išeivijos sąlygomis brendo tie poetai, kurie iš gimtinės nedaug ką teišsivežė. Jie vadinami “bežemių”, kartais ir “neornamentuotos” kalbos karta. Pagrindinis jos atstovas yra Algimantas Mackus. Jis jau nebegali atsiremti nei į namus, nei į gimtąją žemę, nes nebejaučia jų realumo. Suabejojama, ar apskritai žmogus turi kokį nors dvasinės atramos tašką, ar gyvenimas tik nykuma ir beprasmybė. Vienintelė, iš svetimos aplinkos išskirianti ir “kitur” vedanti yra tik lietuvių kalba. Todėl kalbai suteikiama itin daug dėmesio, bet siekiama matyti ne kalbos žiedus, o tarsi nuogas, nepridengtas žodžio šaknis. Lietuvių poezija darosi vis modernesnė, su šios kartos poetų kūryba, ypač su A. Mackaus, ji pasuka į tą patį kelią, kuriuo eina Vakarų poezija, subjektyvi, bet kartu apibendrintai filosofiška, daug dėmesio skirianti kalbai, tačiau dažnai nelengvai suvokiama, nevienareikšmiška.

Skaityti daugiau...
 

Ignas Šeinius "Kuprelis"

Ignas Šeinius (tikroji pavardė Jurkūnas, 1889-1959), aktyvus ,,Vaivorykštės”, ,,Pirmojo baro” bendradarbis, meną laikė paslaptingu įkvėpimo vaisiumi, individo sielos išraiška, iškilusią virš laiko ir erdvės. Ši pažiūra sutapo su ano meto estetizmo programa ir individo kultu, o jos šaknų būtų galima ieškoti F. Ničės filosofijoje, kuri veikė Šeinių. Šeiniaus pasaulėžiūra formavosi ant pozityvistinio racionalizmo griuvėsių, kada, jo paties žodžiais tariant, susivokta, kad ,,Einšteinas ne tik fizinėje visatos sandaroje atrado reliatyvumą”. Reliatyvumo sūkuryje rašytojas matė vienintelę pastovią vertybę – žmogaus intuiciją ir išgyvenimus. Jis jau pačioje pradžioje nusigręžė nuo buitinio ir etnografinio aprašinėjimo ir kūrė meninius vaizdus, pasiremdamas prieštaringais, nuolat kintančiais ir sunkiai užfiksuojamais įspūdžiais, pagavomis, nuotaikomis. Pasakodamas Šeinius mėgdavo susilieti su herojaus jausena ir būsena (dažnai pasakodavo pirmuoju asmeniu), nedaryti iš šalies jokių sprendimų, todėl jo pasakojimas sukelia betarpiškai stebimo vyksmo iliuziją. Betarpiškumo iliuzijai sukurti ypač daug padeda savitas rašytojo stilius.

Skaityti daugiau...
 

Rašinys apie Maironį

Sakoma, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekados. Maironiui esant gyvam, daugeliui atrodė, jog jis priklauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas klasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija. Be to, nuo Stalino laikų vyravo nuostata, jog kiekvienai tautai reikia turėti savo klasiką, savo nedidelį Puškiną, reiškusį pažangias idėjas ir pranašavusį rytojų. Ukrainiečiai turėjo Ševčenką, gruzinai - Rustaveli, latviai - Rainą. Lietuvoje “mažojo Puškino” vietai geriausiai tiko Maironis.

Skaityti daugiau...
 

Analizių santrauka

Naujoji novelistika. Vieno prozininko kūrybos aptarimas, T.A. Rudokas. Tomas Arūnas Rudokas – įvairaus žanro kūrinių kūrėjas. Jis žinomas savo liūdnais, net tragiškais eilrėraščiais (“Nežemiška meilė”), romanu, šokiravusiu visuomenę ir novelėmis, kurių rinkinys “Žvėrys eina miegoti” išėjo 1996.Šiame rinkinyje – buities ir meilės paradoksai, kartais  absurdiškos situacijos, išradingi siužetai. Novelėse būdingesni šiandieninės mūsų visuomenės vaizdai.T.A.R parodo dažniausiai miesto žmogų, besiblaškantį, besišaipantį, niekuo nebesistebintį. Tai pavargęs nuo įtampos, kovos už būvį jaunas žmogus, dažnai vienas ir tuo besidžiaugiantis. Tai ne atstumtas, o sąmoningai pasirinkęs vienatvę personažas, nes tikėti ir pasitikėti lyg ir nebėra kuo. Dažnai veikėjai savyje slepia sunkią nuodėmę, praradimą. Autoriaus pozicija aiški: tokių užsisklendusių vienišių dabartinėje visuomenėje daug.

Skaityti daugiau...
 

Marcinkevičiaus eilėraščio „Prisipažinimas” analizė

Viena dažniausiai pasitaikančių poezijoje temų yra žmogaus santykis su pasauliu. Poetas, atskleidžiantis šią temą, dažnai apipina ją alegorijomis ar palyginimais, tuo paslėpdamas pagrindinę mintį ir taip dažnai sustiprindamas eilėraščio įspūdį. Eilėraščio mintį slepia ir Justinas Marcinkevičius savo eilėraštyje „Prisipažinimas”, tuo lyg ir skatindamas kuo įvariapusiškiau interpretuoti kūrinį ir kantriau ieškoti tikrosios reikšmės. J.Marcinkevičiaus poetinė išraiška paprasta bei nuoširdi. Paprastais žodžiais, kuriais bendraujame kiekvieną dieną, J.Marcinkevičius šiame kūrinyje parodo eilėraščio žmogaus santykį su aplinka, parodo, kad jei ryšys tarp žmogaus ir pasaulio yra netobulas, jį reikia kurti tvirčiau ir stiprinti jį. Pasaulis jam – visų pirma gamta, į gamtą šiame eilėraštyje (o kaip beje ir visame eilėraščių rinkinyje „Gyvenimo švelnus prisilietimas) jis ir atsigręžia. Atsigręžia ne kaip jos užkariautojas, bet kaip mažytė jos dalis.

Skaityti daugiau...
 

Dan Brown "Meteoritas"

Prologas

Čia, atokiausiame pasaulio užkampyje, mirtis tykojo visur. Geologas Čarlzas Brofis šiose atšiauriose dykrose buvo išgyvenęs jau ne vienerius metus, tačiau nė nenutuokė gresiant tokio visiškai neįtikimo ir kraupaus galo. Ketvertas šunų, tempiančių jo roges su geologijos matavimo įranga per tundrą, ūmai sulėtino
žingsnį ir užvertė snukius į viršų.

— Kas nutiko, mergaitės? — paklausė Brofis, išsirisdamas iš rogių. Iš kyburiuojančių pažemiais audros debesų tarsi slapčia ilgai sėlinęs grobuonis, išniro krovininis
sraigtasparnis. Keista, pamanė Brofis. Tokioje gūdžioje šiaurėje sraigtasparnio jam nė su žiburiu nebuvo tekę matyti. Aparatas nutūpė už keliasdešimties metrų, pažėręs skaudžiai kapojančių ledokšnių krušą. Sunerimę šunys ėmė kaukti. Sraigtasparnio durys atsivėrė ir iš jo iššoko dvejetas vyrų, apsitaisiusių baltais kombinezonais ir nešinų automatais. Verdami žvilgsniais Brofį jie patraukė jo link.

Skaityti daugiau...
 

Visa Lietuvos tautosaka

Baltai

Indoeuropiečių šeimos baltų šakai priklauso lietuviai, latviai ir jau išnykusieji prūsai, jotvingiai, kuršiai, sėliai, žiemgaliai. Senovėje šios gentys bendro pavadinimo neturėjo. Romėnų istorikas Tacitas savo veikale“ Germanija“ juos pavadino aisčiais. Šį vardą vartojo ir mūsų kalbininkai Jaunius ir Būga. Pirmasis baltų vardą pavartojo kalbininkas Neselmanas. Baltų vardas išvestas iš Baltijos jūros pavadinimo, jis išstūmė aisčių vardą. Baltų vardu kartais vadinamos visos tautos, gyvenančios prie Baltijos jūros: lietuviai, latviai, estai, suomiai. Tiktai kalbos moksle baltais vadinami lietuvių, latvių ir prūsų protėviai. Baltų prokalba kaip savarankiškas kalbinis vienetas, susiformavo antrojo tūkstančio prieš mūsų erą pradžioje, o 4 am. pr. m. erą suskilo į vakarų baltų (prūsų) ir rytų baltų (lietuvių - latvių) prokalbes. Vakariniai baltai buvo asimiliuoti germanų o Dniepro baltai - slavų. Savo tautybę išlaikė tik rytinių baltų palikuonys - lietuviai ir latviai. Lietuvių kalba laikoma seniausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų, nes ji daugiausia išlaikiusi žodžių ir formų, artimų indoeuropiečių prokalbei. Maždaug 5- 6 a. jau buvo susiformavusios visos šiandien žinomos baltų gentys: kūršiai, prūsai, jotvingiai, žiemgaliai, latgaliai, lietuviai, sėliai. Baltai gyveno atskiromis šeimomis ar gentimis. Apsigyventi stengdavosi prie upių, nes upėmis buvo galima keliauti ir susisiekti vieniems su kitais. Be to upėse veisėsi daug žuvų, tęsėsi dideles pievos, kur galėjo ganytis gyvuliai. Taigi gyventojai vertėsi gyvulininkyste, žemdirbyste, bitininkyste, medžiokle ir žvejyba. Sėdavo daugiausiai rugių ir avižų, daržovių beveik niekas nežinodavo. Daug sėdavo linų. Visa, kas buvo ūkiui reikalinga, gamindavosi patys. Pjautuvais kirto javus, namie verpdavo, ausdavo. Šeimos buvo patriarchalinės.

Skaityti daugiau...
 

Pareigos ir asmeninės laimės konfliktas J.Marcinkevičiaus dramoje "Mažvydas"

Iš garbingos praeities šiandien galime semtis stiprybės. Amžininkų ir rašytojų dėka galime pakelti laiko uždangą ir pažvelgti į tolimus laikus, sužinoti apie tautos šaknis. Jos glūdi giliai: pirmuosiuose įrankiuose, pirmosiose lietuviškose raidėse ir lietuviško rašto posmuose. Lietuvos šaknys - tai ir jos garsūs žmonės, kurie gerbė, tobulino, kūrė, saugojo ir gynė nuo nutautėjimo mūsų kalbą. Vienas iš tokių žmonių yra Martynas Mažvydas - lietuviškojo rašto “tėvas”. Galbūt dabar jau nekalbėtume bočių kalba, gal apie lietuvių tautą jau kalbėtume tik būtuoju laiku, jei nebūtų gimęs M.Mažvydas? Juk tauta be rašto pasmerkta dvasiniam žlugimui. Todėl Mažvydo nuveiktą darbą galima prilyginti žygdarbiui. Šį žygdarbį apdainavo J.Marcinkevičius vienoje savo draminės trilogijos dalyje “Mažvyde”. Šio kūrinio pagrindinė idėja kaip tik ir yra Martyno Mažvydo žygdarbis savo tautai.

Skaityti daugiau...
 

R. M. Rilkės biografija

R. M.Rilkė - žymus lyrikas, prozininkas bei vertėjas. Jo kūryba veikė pagrindiniu XIX a. pab. - XX a. pr. krypčių - simbolizmo, impresionizmo, neoromantizmo - poetika. Rilkės poezijos tonacija - klausianti, ieškanti, apmąstanti esminius žmogaus ir menininko egzistencijos klausimus. Ji aprėpia individo mikro- ir makro- pasaulį, teigia būties reiškinių sąryšingumą, įsiskverbia į giliausius dvasios ir intelekto klodus. Rilkė pisižymėjo puikia intuicija, dideliu jautrumu subtiliausiems nuotaikų, spalvų, formų ir garsų niuansams, filosofine mąstysena bei gebėjimu visa tai išreikšti įtaigia, plastiška kalba. jis išplėtė meninio žodžio raiškos  galimybes, sukūrė naują poetinį universumą. Savo kūryboje Rilkė susintetino trijų Europos kultūrų - germanų, romanų ir slavų - elementus, buvo atviras viso pasaulio būties formoms.

Skaityti daugiau...
 

Salomėjos Nėries gyvenimo kelias

Salomėja Nėris – viena  talentingiausių lietuvių poečių. Ji - mūsų tautos lakštingala! S.Nėries kūryba - tai savotiškas lyrizmo simbolis lietuvių literatūroje. Jau pirmaisiais savo eilėraščių rinkiniais ji nusipelnė subtiliausios lietuvių lyrikės vardą.  S. Nėries poeziją galima pavadinti daina. Žinoti jos gyvenimo kelią turėtų būti kiekvieno, besidominčio jos kūryba, savigarbos reikalas. Taigi pasekime poetės likimo pėdsakais.

Skaityti daugiau...
 

Francoise Sagan "Po mėnesio, po metų"

I skyrius

Bernaras įėjo į kavinę ir kiek sudvejojo pamatęs, kaip keli lankytojai neono šviesų iškreiptais veidais pasižiūrėjo į jį. Jis pasuko prie kasininkės. Jam patiko barų kasininkės: praš-matnios, orios, iš svajonių pabundančios vien tam, kad su-skaičiuotų pinigus ir degtukus. Ji be šypsenos, pavargusiu veidu padavė jam žetoną. Buvo apie ketvirta valanda ryto. Telefono būdelė nešvari, ragelis drėgnas. Jis surinko Žozė telefono numerį ir suprato, jog bastydamasis visą naktį po Paryžių gerokai pavargo, ir jam sunku atlikti net šį mechanišką veiksmą. Beje, kvaila skambinti ketvirtą valandą ryto. Žinoma, ji niekuo neparodys, kad jis elgiasi netaktiškai, bet Bernaras tikrai elgėsi kaip padauža, nors pats tokio elgesio negalėjo pakęsti. Blogiausia, kad jis jos nemylėjo, tik norėjo žinoti, ką ji veikia, ir visą dieną ši mintis jį persekiojo.

Skaityti daugiau...
 

Lietuvių literatūros autoriai špera

K.Donelaitis. Svarbiausia - tikrovė, gyvenimas, visuomeninė aplinka. Vaizdas, įvykis, poelgis, gyvenimo detalė buvo suaugusi su žodžiu, kurį sukūrė liaudis.“Metai” - didaktinis. Daug pamokymų, patarimų. Autorius parodo savo požiūrį į pasaulį: būrą, jo santykį su aplinka, gamta. A.Baranauskas. Davė pradžią lyrinei gamtos lietuvių poezijai. Poemos niūri dabartis kontrastiškai gretinama su senovės LT miško grožiu, atskleidžiamos liaudies žmogaus dvasinės vertybės, protestuojama prieš carizmą, socialinę ir nacionalinę priespaudą.

Skaityti daugiau...
 

Trumpai apie Balį Sruogą

Balio Sruogos figūra matyti iš toli visose lietuvių literatūros palaukėse. Į kurį žanrą beįšokdavo jo šmaikšti plunksna, ten ji rėžė naujas ir gilias vagas. Lyrika, dramaturgija, kritika, publicistika ir epistoliarija – visur B. Sruoga paliko neišblunkančius savo turtingos kūrybinės prigimties ir nerimastingos asmenybės pėdsakus.

Skaityti daugiau...
 

A. Vienuolio kūryba

Antanas Vienuolis gimė 1882-04-07 Ažuožerių kaime, Anykščių rajone. Lankė Anykščių pradinę mokyklą, gyveno pas senelius Baranauskus. Vėliau mokėsi Liepojos gimnazijoje, po to - Seinuose pas A.Baranauską (kelis mėnesius). Po to - į Liepoją, baigia 4 gimnazijos klases. 1900 m. mokosi Maskvoje, lanko literatūros paskaitas. Sukuria nesudėtingus pirmuosius kūrinius. Išvyksta į Kaukazą, daug rašo. 1907 - 1918 grįžta, dirba ir kuria Maskvoje. Sukuria apsakymų ciklą apie inteligentus. Apsakymai "Grįžo", "Pati", "Kūčių naktį." 1918 - 1957 m. Kaune. Kuria. 1922 - 1957 m. Anykščiuose gimsta jo romanai "Puodžiunkiemis", "Kryžkelės", Viešnia iš šiaurės", "Iš mano atsiminimų"…

Skaityti daugiau...
 

Apie Mažvydą

Iš garbingos praeities šiandien galime semtis stiprybės. Amžininkų ir rašytojų dėka galime pakelti laiko uždangą ir pažvelgti į tolimus laikus, sužinoti apie tautos šaknis. Jos glūdi giliai: pirmuosiuose įrankiuose, pirmosiose lietuviškose raidėse ir lietuviško rašto posmuose. Lietuvos šaknys - tai ir jos garsūs žmonės, kurie gerbė, tobulino, kūrė, saugojo ir gynė nuo nutautėjimo mūsų kalbą ir raštą. Vienas iš tokių žmonių yra Martynas Mažvydas - lietuviškojo rašto “tėvas”. Galbūt dabar jau nebekalbėtume mūsų protėvių kalba, gal lietuvių tauta gyvuotų tik istoriniuose šaltiniuose, jei ne Martyno Mažvydo nuveiktas darbas. Juk, anot Mikalojaus Daukšos, tautos gyvuoja “daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę”. M. Mažvydas parašė pirmąją lietuvišką knygą tais laikais kai pagrindinės Lietuvoje vartojamos kalbos buvo lotynų ir lenkų, o lietuvių kalba buvo ties užmaršties riba. Ją vartojo beveik vien tik valstiečiai baudžiauninkai. Bajorai ir aukštuomenė ją niekino.

Skaityti daugiau...
 

Literatūros istorija

Skaityti daugiau...
 

Jaunimo gyvenimo tragedija J.Grušo dramoje “M.D.V.”

J.Grušas – vienas didžiausių moralistų mūsų literatūroje. Jo kūryba išsiskiria tuo, kad yra išaugusi iš moralinių ir filosofinių gelmių, iš autoriaus pastangų pažvelgti į žmogų už kasdienybės ribų, išaiškinti jo prigimtį ir sielos vingius, pastatyti jį į kraštutines dvasinių išbandymų situacijas. Juozo Grušo devizas, kurį jis ne kartą teoriškai skelbęs, – veržtis į būties gilumą ir platumą, ieškoti žmogaus tiesos ir prigimties galimumų, atskleisti vaizduojamuose personažuose amžinas žmogaus galias. “Meilė, džiazas ir velnias” savo drastišku konfliktiškumu, tragiška minties ir jausmų įtampa iš pradžių daugelį šokiravo. Tačiau tai buvo jo kūrybos laimėjimas, iškovota moralinė teisė ir pareiga kalbėti apie gyvenimą atvirai ir tiesiai, įprasminant kovą dėl didelių ir patvarių humanistinių vertybių.

Skaityti daugiau...
 

Dan Brown Da Vinčio kodas

Žmogaus nežinojimas beribis, o noras pažinti begalinis; kruopščiai saugomos žmonijos paslaptys virsta legendomis, žadinančiomis harmoningo pasaulio ilgesį, o Didžiosios Tiesos priešininkai siūlo suklastoto gyvenimo taisykles... Daugeliu tikrų faktų grįstas naujausias Deno Brauno romanas tikriausiai šokiruos, galbūt supykdys, o gal padovanos raktą į Tikrąjį Žinojimą, grąžinantį legendos šviesą tikrovei. Vatikano užkulisiai, ypatinga šviesa nutviekstos pagonybės ir krikščionybės dilemos, Amžinojo Moteriškumo ilgesys — romano karkasas, ant kurio lipdomos intriguojančios senųjų simbolių prasmės. Kokios paslaptingos jungtys sieja Jėzų Kristų* Da Vinčį, Botičelį, Niutoną, Hugo? Kodėl iki šių dienų nenurimsta aistros dėl Šventojo Gralio? Kur ilsisi Marijos Magdalietės palaikai?.. Tai tik dalelė tų paslapčių, kurių gausu šiame D. Brauno romane.

Skaityti daugiau...
 

H. Hesė "Stepių vilkas" santrauka

K. Hesė – intelektualiosios prozos kūrėjas. Jo kūriniai rodo, kad intelektuali asmenybė negali išvengti vidinių krizių. Svarbiausi romanai: “Kleinas ir Vagneris”, “Paskutinė Klingzoro vasara”, “Sidharta”,”Stepių vilkas”,”Narcizas ir Goldmundas”,”Žaidimas stikliniais karoliukais”. Autoriaus kūrinių centre – asmenybė, kuri negali pritapti visuomenėje, bet negali gyventi be jos. Taip susidaro psichologinė vidinė drama, kurios pagrindinis teiginys – “Žmogus turi būti savimi”. Romane “Stepių vilkas” pgr. veikėjo Hario Halerio tragedija nulemia tai, kad jo viduje trūksta harmonijos, o asmenybė suskyla į nesutaikomas priešingybes. Romaną sudaro 4 dalys: įžanga, “traktatas apie stepių vilką” (skirta tik bepročiams), lyriniai intarpai – eilėraščiai, “magiškasis teatras“.

Skaityti daugiau...
 

A. Škėmos kūrybos savitumas, poetika

Antanas Škėma, gimęs, daug įspūdžių patirdavo, kai motina jį mokindavo kalbų ir vakarais pasakodavo keistas interpretacijas. Didelė trauma buvo, kai karo metu motina prarado protą ir neilgai trukus pasimirė. Antanas Škėma nebuvo cinikas . Karštas ir ūmus, jis buvo pasiruošęs kovoti už tai, ką laikė tiesa. Neretai asmeniniu reikalu visai nesuinteresuotas puldavo aršion kovon, nes jam rūpimas reikalas buvo ne taip suprantamas ar iškreipiamas, ar bent taip jam atrodė. Verčiau jį vadinti DonKichotu, ne ciniku. A. Škėmai būdingas didelis, nepavargstantis intelektualinis domėjimasis, noras pažinti naujausias idėjas, pamatyti  eksperimentinius dramos veikalus, įsiklausyti į keisčiausią nūdienę muziką, įsiskaityti naujausia poeziją, pasidomėti daile. Nuoširdžiai mylėjo visa, kas jauna, drąsu, naujoviška savo dvasine struktūra, ne vien forma ar dėl laiko mados — jis buvo vienas nedaugelio tikrųjų moderniosios epochos ir moderniosios žmogaus dvasios reiškėjas.

Skaityti daugiau...
 

Haiku

Ant sausos šakos
Sustingo varnas.
Rudens pavakarė.

Skaityti daugiau...
 

Liudvikas Rėza

Liudvikas Rėza gimė 1776 m. Karvaičių kaime Kuršių nerijoje. Karvaičių kaimas L.Rėzos paauglystės laikais plytėjo 2 km į šiaurę nuo dabartinės vėliau įkurtos Preilos. XVIII a. pabaigoje paskutiniai Karvaičių kaimo likučiai buvo palaidoti po storu smėlio sluoksniu. L.Rėza, jau neturėjęs tėvų (jam esant dviejų mirė motina, o šešerių ir tėvas), nebeteko ir gimtinės. Gimtojo kaimo mirtis po smėlio kalnu tartum sužadino jame prūsų ir lietuvių praeities ilgesį, meilę jų senovinei kultūrai, papročiams, gyvenimo reliktams.

Skaityti daugiau...
 

Dievas V. Mačernio kūryboje

Eilėraščiai “Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės” ir “Visi tikėjimai - fantazijos žaislai” buvo parašyti karo metais, kada aplink chaosus, žmogaus gyvybė nieko nereiškė. Šiuos eilėraščius jungia bendra tema, nors man jie atrodo visiškai skirtingi. Abiejuose eilėraščiuose kalbama apie Dievą. Mačernis stengiasi išsakyti, kaip jis supranta Dievą. Eilėraštyje “Visi tikėjimai - fantazijos žaislai” tikėjimas į Dievą atskleidžiamas kaip narkotikas, vaistas, be kurio žmogus negali išsiversti. Žmogus - ligonis, bet tik tikėjimas jame palaiko gyvybę, nes, netekus tikėjimo, žmogus numirs ir nusileis į amžinai niūrią Hado karalystę, bus priverstas tenai klajoti. Poetas teisus, tikėjimai nedaug ką gali pasakyti apie tikrovę, bet žmonės mėgsta šilumą labiau nei tiesą. Todėl atvėsus širdyje tėvų tikėjimui, žmogus susikuria sau kitą, nes nors sunku gyventi ir jaudintis nuskriaustam, bet dar sunkiau netekti iliuzijų, netekti širdy šviesos ir šilumos.

Skaityti daugiau...
 

Dž. R. R. Tolkinas "Žiedų valdovas" "Žiedo brolija"

GERASIS BURTININKAS — DŽ. R. R. TOLKINAS

1990 metais JAV išspausdintame "Pasaulio Almanache" buvo išvardintas populiariausiųjų visų laikų knygų penkiasdešimtukas. Į jį įėjo tokie garsūs rašytojai kaip E. M. Remarkas, Džordžas Orvelas, Džonas Steinbekas ir kiti, tačiau vieninteliu rašytoju, penkiasdešimtuke turėjusiu net keturias knygas, tapo anglų rašytojas Džonas Ronaldas Ruelas Tolkinas (Tolkien). Knyga, kurią dabar laikote rankose, užėmė 21 vietą, o kita knyga — "Hobitas" net 5 vietą. 1992 metais bendras Dž. R. R. Tolkino kūrinių tiražas pasiekė aštuonženklį skaičių, "Žiedų Valdovas" buvo išverstas į daugiau kaip keturiasdešimt kalbų, pasirodė dešimtys monografijų, disertacijų ir enciklopedijų apie Tolkiną ir jo sugalvotą pasaulį — Viduržemį. Iš kur toks populiarumas? Pala, pala, bet iš pradžių pažiūrėkime, kas gi buvo rašytojas Dž. R. R. Tolkinas...

Skaityti daugiau...
 

Balys Sruoga "Dievų miškas"

Liūnai, kemsynai, kalneliai. Ant kalnelių, kažkieno galios supiltų iš balto smėlelio, - pušaitės, aukštos ir lieknos it senoviško ješiboto auklėtinės. Pakalnėlėse - berželiai, tokie paliegę, tokie nuskurdę, tarytum saulaitės malonės užmiršti našlaičiai našlaitėliai. Atkalnėse ir pašlaitėse - vaivorai, mėlynės, bruknės, susipynė susiaudė į sultingą žalią kilimą, išmargintą uogelėmis. Daubose ir skersvėjuose - klumpabalų žolės, purienos ir viksvos.

Kadaise, seniai seniai, čionai jūros dugno būta. Tarytum audros metu bangos būtų netikėtai sustingusios, sukietėjusios, o jų paviršių šiaurės vėjai baltuoju smėleliu apibarstę būtų.

Skaityti daugiau...
 

Gražinos paveikslas A. Mickevičiaus poemoje "Gražina"

A.Mickevičius – garsus poetas gimęs 1798 m. Zaosėje, rašęs lenkų kalba, tačiau jo gyvenimas yra glaudžiai susijęs su Lietuva. Jis - dviejų kultūrų, Lenkijos ir Lietuvos, atstovas, romantizmo epochos menininkas. A.Mickevičius yra parašęs daug kūrinių, garsių ne tik Lietuvoje. Vienas iš jų – „Gražina“, parašyta 1823m. „Gražina“ – epinė poema, tačiau ji ne tik sklandžiai perteikia įvykius, bet yra ir pakankamai jausminga, emocinga. Gražina, „už visas gražiausia mergina“ – pagrindinė A. Mickevičiaus kūrinio „Gražina“ herojė. Tai, kad ji yra pagrindinė šios poemos herojė parodo išsamus bei nuoseklus merginos apibūdinimas, aprašomi veiksmai.

Skaityti daugiau...
 

Moters drama apsakyme "Paskenduolė"

A. Vienuolis labai mylėjo, vertino ir gilinosi į paprastų kaimo žmonių gyvenimą. Autorius rašė tai, ką matė, ką girdėjo, ką išgyveno. Apsakymas “Paskenduolė” yra vienas geriausių A.Vienuolio kūrinių, kurį net būtų galima pavadinti šedevru. Tai vienintelis iš sodžiaus žmonių gyvenimo paimtas vaizdelis, kuriame matomi kaimo moralės, etikos, doros santykiai su Veronikos asmenybe. Šiame kūrinyje aprašoma, kaip viena apvilta dora mergaitė neranda kitos išeities pasislėpti nuo doros gerbėjų, kaip tik pasiskandinti.

Skaityti daugiau...
 

Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje

Ištrauka

Vienodai ir nuobodžiai čiuksėdamas, plaukia prieš vandenį nedidelis garlaivis. Jo pirmagalis varo upės paviršiu gilią vagą; bet garlaivio užpakalyje tos vagos krantai vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėm, kurios atšokdamos pavirsta į nesuskaitomą daugybę nedidelių krutančių bangų; tos bangos juda kaip gyvos, plečiasi į abi šalis, lekia viena paskui kitą, skubindamos prie tolimųjų upės krantų, ir kaip puikiausiais raštais audeklas blizga ir tviska ant saulės įvairiausiom spalvomis. O platus galingas Nemunas romiai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krūtinės žmogaus darbo…

Nuo ilgos kelionės nuvargęs, nuo nemiegojimo apsiblausęs, stoviu ant garlaivio ir žiūriu aplinkui. Tiesiai mano kakton pučia vasaros rytys vėjas, tarsi maloniai glostydamas, draiko galvos plaukus ir savo kvėpavimu gaivina pailsusią mano dvasią. Vienodas garlaivio čiuksėjimas liūliuoja prie miego, bet platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte traukia prie savęs mano akis bei širdį. Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti… Ta upė, kuri, vingiuodama be galo, ant kiekvieno žingsnio maino savo pavidalą; tie jos aukšti, žaliuojantys miškai ir pievomis krantai, - tai ne kaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai už aną gražesnė.

Skaityti daugiau...
 

Paulo Coelho "Zahiras"

DEDIKACIJA

Važiuojant pasakiau, kad jau baigiau pirmąjį savo knygos variantą. Kai pradėjome kopti į vieną Pirėnų grandinės kalną, laikomą šventu, kur išgyvenome nepaprastų akimirkų, paklausiau, ar ji nenorėtų sužinoti, kokia pagrindinė mano knygos tema arba koks jos pavadinimas; atsakė, kad jai labai knietėjo paklausti, tačiau gerbdama mano darbą nedrįso, bet labai tuo džiaugėsi, tikrai. Pasakiau jai knygos pavadinimą ir paaiškinau, apie ką ji. Tyliai kopėme toliau, o grįždami išgirdome ūžesį — vėjas, aukštai lėkdamas virš plikų medžių viršūnių, artinosi prie mūsų, priversdamas kalną dar kartą parodyti mums savo magiją, savo galią. Netrukus pradėjo snigti. Sustojau pasigrožėti ta akimirka: krintančiomis snaigėmis, pilku dangumi, mišku ir jos buvimu šalia. Ji niekada nuo manęs nebuvo atsitraukusi. Nedelsdamas norėjau prisipažinti - Kristina, mano žmona, ši knyga skirta tau. Tačiau nusprendžiau leisti jai pačiai tai suprasti, kai pirmą kartą vartys šiuos puslapius.

Skaityti daugiau...
 

Mirties motyvas S. Nėries kūryboje

Niekas iš tikro nežino, kas yra mirtis. Vieniems tai kelionė pas Dievą, kitiems - amžinoji nebūtis ir pan. Tad pats mirties faktas yra nesvarbus. Svarbu tai, kaip mes mirtį suvokiame, kokią ją įsivaizduojame. Mirties šešėlis lydi žmogų visą jo gyvenimą, todėl emocijos, kurias sukelia mirties faktas žymiai daugiau įtakoja mūsų gyvenimą nei pati mirtis, kuri tėra viena iš sudėtinių gyvenimo dalių. Bet todėl, jog europietiškos kultūros žmonės nemėgsta paslapčių, dalykų, kurių nesupranta ir kurie jiems nepavaldūs, kasdieniame gyvenime stengiamasi užmiršti mirties faktą arba tiesiog jį ignoruoti.

Skaityti daugiau...
 

Literatūrinis pajuokavimas

Kaip Čirkšlys apgavo Milaną

- Nesuprantu, kas čia yra, - stebėjosi Honzikas. – Kodėl visos pasakos tokios trumpos! Vos prasideda – čirkšt, ir baigta. Kodėl?

- Čirkšt, ir baigta? – juokavo tėtis. – Viskas turi pradžią, viskas turi pabaigą, taip jau yra, Honzikai.

- Žinau, kad tai yra, - sutiko Honzikas. – Kai pradedu valgyti, turiu baigti, kai pradedu miegoti, paskui turiu pabusti, kai pradedu juoktis, turiu kada nors baigti. Juk negaliu juoktis milijoną metų. Bet tavo paskutinė pasaka tikrai buvo trumpa. Tik vienai ausiai. O aš turiu dar vieną ausį, ji taip pat nori pasakos. Laimė, kad yra tas tėčio stebuklingas švarkas, tai netrukus iš rankovės iškrito nauja pasaka. Apie žvirblį Čirkšlį ir Milaną.

Skaityti daugiau...
 

Žemininkų kūryba

Dalis literatų, pradėjusių reikštis literatūroje dar prieš karą, susitelkė išeivijoje.. Ne tik poetai, bet ir prozininkai, dramaturgai, kritikai. Pats ryškiausias šios kartos susitelkimo atvejis – poezijos antologija “Žemė”. Ji išėjo Los Andžele 1951 metais. “Žemės” autoriai: J.Kėkštas, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka – Niliūnas, Henrikas Nagys, Vytautas Mačernis. Tai tautinė poezija. Tautiškumo apstu visoje žemininkų kūryboje. Taip pat ir idėjinė (minties) poezija. Jausmo atviro nėra. Racionali forma. Poezija į gylį (filosofiją). Nebe laimės prasmės rūpestis persunkęs juos, o greičiau prasmės rūpestisš Meninkui kūrybos prasmės rūpestis yra esminis gyvenimo rūpestis. Šioje antologijoje dalyvaujančių kūryba – tai žmogaus prasmės žemėje poezija.

Skaityti daugiau...
 

A. Škėmos romano "Balta drobulė" pasaulis

“B. M. T. Broadway line. Ekspresas sustoja. Antanas Garšva išeina į peroną. Šešios iki keturių popiet. Jis žingsniuoja apytuščiu peronu”. Taip prasideda A. Škėmos romanas “Balta drobulė”, taip prasideda romano protagonisto (svarbiausio vaidmens atlikėjo) poeto Antano Garšvos paskutinė sąmoningo gyvenimo diena. Nes kitą rytą Garšvos sąmonę užlies nesulaikomas beprotybės potvynis, ir pradėtas rašyti eilėraštis taip ir liks nebaigtas.

Skaityti daugiau...
 

Michailas Andrijanovas "Iš gelmių. Kelrodis gyvenimo prasmės beieškantiems"

Ši knyga skirta gyvenimui. Tam procesui, kuriame dalyvaujate Jūs, nepriklausomai nuo to norit Jūs to ar ne. Ši knyga apie gyvenimo taisykles, kurios nepriklausomai nuo įvykių ir aplinkybių galioja ir savo galiojimu inicijuoja šių įvykių ir aplinkybių kūrimąsi. Gyvendami mes griežtai laikomės šių taisyklių nors kartais net nenutuokiame apie jų egzistavimą, o kartais net neigiame jas. Mes galim žinoti šias taisykles ir eiti kartu su jomis gyvenimo keliu siekiant suprasti kur ir kam einame. Mes galim nežinoti šių taisyklių ir taip pat sėkmingai gyventi. Ši knyga ieškantiems atsakymų ir negalintiems ramiai gyventi be jų. Tai tik pamąstymai ir mintys nepretenduojančios į autorines teises. Jei įžvelgsite šioje knygoje ką nors savo, ar ką nors jau girdėto, matyto, skaityto, ką gi, matyt taip ir yra.

Skaityti daugiau...
 

Gamta žmogaus namai.(ji priglaudžia nuskriaustuosius)

Kaip trūksta šių dienų žmonėms jautrumo, tyrumo, užuojautos. Atrodo, pamiršome, kad reikia guosti, raminti. Žmogus, kuris išgyvena aplinkinių skausmą, myli gamtą, jį supančius, yra gražus. Tokie žmonės pastebi tai, ko nepastebi apsiblausiusios ir rūpesčiais užguitos mūsų akys. Būtent tokius herojus savo kūriniuose vaizdavo lietuvių literatūros klasikai. Tai Jonas Biliūnas, Vaižgantas ir kiti. Šių rašytojų personažai turi pačius gražiausius žmogaus bruožus. Tad kokie jie?

Skaityti daugiau...
 

A. Vaičiulaičio biografijos ir kūrybos ypatumai

Biografija

Antanas Vaičiulaitis gimė 1906m. birželio mėn. 23d. Didžiųjų Šelvių kaime ,netoli Vilkaviškio geležinkelio stoties ,gausioje šeimoje. Mokslo poreikis Vaičiulaičių šeimoje ruseno visą laiką. 1919 – 1927m. A.Vaičiulaitis mokėsi Vilkaviškio “Žiburio”gimnazijoje. Čia pradėjo rašyti poeziją. 1927m. įstojo į Kauno universiteto Teologijos – filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą ,prancūzų literatūrą, pedagogiką ir psichologiją. Pramokęs kalbas galėjo laisvai skaityti vokiškai , prancūziškai , angliškai. Dalyvavo “Šatrijos” būrelio veikloje, visus stebino apsiskaitymu. 1934 – 1935m. baigęs universitetą dėstė Kauno jėzuitų gimnazijoje. Deja, mokytojo darbas netraukė. 1935 – 1938m. studijas gilino Grenoblio ir Sarbonos universitetuose . Iš Prancūzijos 1938 – 1940m. grįžo į Lietuvą ir dirbo Eltoje(ELTA) , dėstė Kauno universitete naujosios literatūros kursą. 1940m. išvyksta dirbti į Lietuvos pasiuntinybę Italijoje(Lietuvos Ambasada Romoje). 1940m. gruodžio mėn. Persikelia į JAV. 1941 – 1945m. dėstė lietuvių kalbą Marianapolio koledže , dirbo periodikoje. 1947 – 1951m. profesoriavo Skrantono universitete ,dėstė prancūzų kalbą. 1950 – 1964m. redagavo “Aidų” žurnalą. Nuo 1951m. perėjo dirbti į “Amerikos balsą”. Gyveno Niujorke , vėliau Vašingtone. Išėjęs į pensiją , atsidėjo tik kūrybiniam darbui ir Lietuvos recepcijos prancūzų tyrinėjimui. Mirė 1992m. JAV.

Skaityti daugiau...
 

XVIII a. literatūra

XVIII a. buvo pereinamasis laikotarpis Vakarų Europos literatūros istorijoje. Tuomet tebeegzistavo XVII a. susiformavusios literatūros ir meno kryptys (barokas, klasicizmas), bet atsirado ir nauji reiškiniai (sentimentalizmas, preromantizmas), artimi XIX a. pradžios romantizmo literatūrai. XVIII a. vadinamas Švietimo epocha, arba Šviečiamuoju amžiumi. Šis pavadinimas prigijo dėl to, kad tuomet labai išaugo mokslo ir švietimo reikšmė, imta tikėti, jog, išmokius žmones, protui nugalėjus tamsumą ir prietarus, atsiras visuotinė gerovė. Terminas Švietimo epocha vartojamas įvairiomis kalbomis: rus. - эпоха Просвещение angl. - the Age of Enlightenment, vok. - die Epoche der Aufklärung, pranc. - siècle des lumières. Švietimo sąjūdžio trukmė buvo nevienoda įvairiuose kraštuose. Ten, kur Švietimo idėjos pradėjo plisti anksčiau (Anglijoje, Prancūzijoje), šis laikotarpis apėmė visa šimtmetį. Kitur (Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje) jis labiau pasireiškė antrojoje XVIII a. pusėje.

Skaityti daugiau...
 

Alan Dean Foster "Įkalintas prizmėje"

Buvo puiki diena, oras gaivus ir perregimas, dangus - vaiskus ir giedras (ir dar koks giedras!). Tokią dieną viskas atrodo įmanoma. Netgi mirtis. Tiesa, šiandien Evanas Ordželas į savo dienotvarkę mirties neįtraukė, bet būtent jos link jis ir artinosi. Ir niekaip negalėjo to išvengti. Kadangi jo skafandras buvo beviltiškai sugadintas. Aplink jį neįprastame plantokosmogeniniame pasaulyje, vadinamame Prizme, knibždėjo gyvybė. Jis atvyko į šią planetą, ketindamas įsikurti joje tolimesniam gyvenimui. O dabar atrodė, kad čia jis pasiliks ne gyvenimui, o kažkam visiškai kitam. Oras aplinkui jo veidą buvo kupinas deguonies, kuriuo jis negalėjo kvėpuoti. Aplink augo miškai, pilni augalų bei gyvūnų, kurių jis negalėjo vartoti maistui.

Skaityti daugiau...
 

Asmenybės laisvės ir kūrybos problema V.M.Putino psichologiniame romane "Altorių šešėly"

V. M. Putino romanas "Altorių šešėly" yra psichologinio pobūdžio. Čia autorius nagrinėja žmogaus asmeninės laisvės, kūrybos problemas. Jo pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris ieško kelio į žmogaus laisvę. Galima išskirti tris etapus, kuriuos Vasaris praėjo, ieškodamas kelio į asmeninę laisvę.

Skaityti daugiau...
 

J.T. Vaižgantas "Pragiedruliai"

Vaižgantas – įžymus lietuvių rašytojas, didelis žodžio menininkas. Savo požiūriu jis buvo susijęs su prieštaringais buržuazinės lietuvių visuomenės raidos reiškiniais. Daugeliui savo veikalų medžiagą ir temas Vaižgantas ėmė iš nacionalinio judėjimo laikotarpio. Geriausiuose jo kūriniuose atsispindėjo nemaža būdingų XIXa. Pabaigos – XXa. Pradžios Lietuvos socialinio gyvenimo, žmonių buities ir psichologijos bruožų.

Skaityti daugiau...
 

Motiejus Valančius

Motiejus Valančius – vienas iš žymiausių devynioliktojo amžiaus antrosios pusės lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjų, istorikas, rašytojas didaktas, švietėjas, blaivybės sąjūdžio organizatorius, nelegalios lietuvių spaudos kūrėjas ir aukšto rango katalikų bažnyčios dvasininkas. Vienas iš pirmųjų M. Valančiaus rūpesčių buvo parapijinių mokyklų steigimas ir rėmimas. Jis reikalavo, kad prie kiekvienos bažnyčios būtų laikoma mokykla, kurioje gimtosios kalbos mokytųsi neturtingo luomo žmonių vaikai. Šį tikslą jis gana gerai įgyvendino – per 10 metų parapijinių mokyklų tinklas išsiplėtė beveik dvigubai. Vėliau, uždraudus lietuvišką raštą, M. Valančius ėmė raginti ūkininkus, kad pasisamdę daraktorių, sodžiuose savo vaikus mokintų skaityti. Taigi, M. Valančius buvo ir slaptųjų “vargo” mokyklų organizatorius.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 8 iš 9
Literatūra
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt