www.spargalkes.lt

Literatūra

Santrauka apie autorius 2

Antanas Miškinis

Kūrybos bruožai: 1. Žemės ir buities poetas. Jo vaizduojamas pasaulis gana uždaras, kanceliarinis: a) apibrėžta erdvė; b) šeimos aplinka; c) kasdieniniai žmogaus jausmai ir situacijos. 2. Didžiausią dėmesį skiria gimtajam kaimui – Aukštaitiją ne myli, o tiesiog dievina. 3. Eilėraštis judrus, guvus: a) jaučiame pokalbio pulsą; b) manieringa monologinė deklamacija; c) šiek tiek literatūriškas atsidusimas; d) dainingos ir graudulingos gaidos; e) šiurkštoki klausimai; f) ironijos blyksnis.

Skaityti daugiau...
 

E. Hemingvėjaus biografija

E. Hemingvėjaus gyvenimo istorija prasidėjo ties ženklia riba – baigėsi devynioliktas amžius ir aušo dvidešimtas. Tuomet kaip ir dabar ginčytasi, kada geriau sutikti naująjį amžių – 1899–ųjų gruodžio 31 d. ar 1900–ųjų gruodžio 31 d. . Spėliota, koks gi bus tas dvidešimtas amžius? Kol kas epochą įkūnijo Anglijos karalienė Viktorija. Viktorijos epochos stilius viešpatavo visur : politikoje, architektūroje, interjere, gyvenimo sanklodoje, literatūroje. To meto Amerikoje Ouk Parkas Čikagos priemiestyje  ( Ilinojaus valstija ) galėjo būti Viktorijos epochos mažo miestelio pavyzdys. Tylios gatvės, jaukios vilos, viskas be galo valyva ir respektabilu. Miestelio gyventojai viską viens apie kitą žino. Bažnyčia -  svarbiausias visuomenės gyvenimo centras.

Skaityti daugiau...
 

Lietuva Prospero Merimee novelėje "Lokys"

“Lokys” (“Lokis”) – paskutinioji Prospero Merimee novelė, išspausdinta autoriui dar esant gyvam – 1869 metų rugsėjo 15 dieną žurnale Revue des Deux Mondes. Ji sumanyta 1867 metų pavasarį. Imperatorienės Eugenijos, Napaleono III žmonos, salone buvo mėgstama balsu skaityti baisias istorijas. Laiške savo artimai draugei Jenny Dacquin (1868, rugsėjo 2) jis aptaria novelės turinį, aiškiai jį parodijuojamas: veiksmas vyksta Lietuvoje – šalyje, kurią jūs gerai pažįstate. Ten kalbama beveik grynu sanskritu. Vienai įžymiai tos šalies damai medžiojant atsitinka nelaimė – ją sučiupęs nusineša beširdis lokys, ir dėl to ji išeina iš proto; bet vis dėlto ji pagimdo puikaus sudėjimo berniuką, kuris išauga į žavų vyriškį – tik jį kamuoja juodos mintys ir keisti nesuprantami įgeidžiai. Jis veda ir pirmąją vestuvių naktį suėda savo žmoną visai žalią.

Skaityti daugiau...
 

Richard Bach "Iliuzijos"

Išleidus "Džonataną Žuvėdrą", ne kartą girdėjau klausimą: "Ką jūs ketinate rašyti toliau, Ričardai? Po "Džonatano", ką?" Atsakydavau, kad toliau nieko neprivalau rašyti nė žodžio ir kad visos mano knygos kartu pasakė viską, ką norėjau pasakyti. Kurį laiką badmiriavus, vėl atgavus automobilį ir patyrus kitų tokių dalykų, smagu, kai nebereikia dirbti iki išnaktų. Vis dėlto kone kiekvieną vasarą skrisdamas savo senučiu biplanu i žalias Vidurio Vakarų Amerikos pievų jūras, skraidindamas keleivius po tris dolerius už išvyką, vėl ėmiau jausti pažįstamą įtampą: kažką dar turėjau pasakyti - ir nepasakiau.

Skaityti daugiau...
 

Viktoras Hugo "Paryžiaus Katedra"

Viktoras Hugo romane “Paryžiaus Katedra” vaizduoja gyvenimą viduramžių Paryžiuje, jo sunkumus ir, šių laikų žmogaus požiūriu, gana niūrią realybę. Jis sukuria ištisą pasaulį, atskleisdamas pagrindinius gyvenimo principus per romano veikėjus. Norėdamas dar labiau paryškinti didžiausias vertybes, V.Hugo visus personažus kuria kontrasto principu.

Skaityti daugiau...
 

V. Mačernis "Antrosios" vizijos analizė

V. Mačernis – žemaitis, didžiavęsis savo sena žemdirbių gimine, retos, itin jautrios prigimties poetas. Tai žemininkas, likęs savo žemėje. Negausi poeto kūryba, bet įvairi ir turiniu, ir formomis, ir žanrais. Likimas anksti nutraukė jo gyvenimo siūlą ir užbaigtas teliko vienintelis kūrinys – „Vizijos“. Vizijos – tai ypatingi dvasios regėjimai. Menine kalba išsakytose V. Mačernio „Vizijose“ ypač svarbus regimasis pradas. Tą iškart jaučiame „Antrojoje“ vizijoje.

Skaityti daugiau...
 

Teksto analizė ir interpretacija: Maironis “Mano moksladraugiams’

Ištarus Maironio vardą, dažnam iškyla didingo ir rūstaus tėvynės dainiaus paveikslas. Daug rečiau jis prisimenamas kaip asmenines lyrikos poetas. Ir tik labai retai šis žmogus minimas, kalbant apie satyras. Maironio kūrinys “Mano moksladraugiams” – satyra, turinti daug asmeniškumų. Ja poetas išsako savo požiūrį į buvusius draugus. Kūrinyje kalbama pirmuoju asmeniu, tuo poetas išreiškia lutinio “aš’ skausmą, nepasitenkinimą. Vadina draugus ‘gudriais”. Tai labai pašiepiantis epitetas. Eilėraščio žmogus niekina jų išėjimą “į žmones’. Jeigu suprantate Maironio žodžius tiesiogiai, tikriausiai būtų smagu, jog žmonės sugebėjo suprasti žemės išmintį. Tai yra neatsitikimas. Juk visas išminties niekas negali suvokti.

Skaityti daugiau...
 

Lopšinė žodžiui ir kalbai Just. Marcinkevičiaus kūryboje

Lopšinė... Kas tai yra? Visi žinome, kad lopšinė - tai daina, kupina meilės ir švelnumo. Ji skirta kūdikiui. Pirmąjį kartą išgirstame lopšinę iš motinos lūpų. Tai kas yra lopšinė  šiuo atveju? Ar tai tik metafora? Vis dėlto tai yra lopšinė,tik ją dainuoja ne motina kūdikiui. Just. Marcinkevičius dainuoja lopšinę ne vaikui, o gimtajai kalbai. Jis tik tęsia kitų pradėtą  tradiciją. Kas pradėjo šią seną ir gražią tradiciją sunku pasakyti. Labai gražia lopšinę kalbai yra sukūręs aušrininkas A.Vištelis-Lietuvis "Lietuviška kalba".

Skaityti daugiau...
 

Lietuvių literatūros interpretacijų įžangos

B. Radzevičius yra iškiliausias penktojo dešimtmečio kartos rašytojas. Suėmęs tradicinius epopėjinius romano elementus (gausūs aprašymai, dienoraščių citatos), B. Radzevičiaus kūrinys juda į vieną magnetinį centrą – kaip kaimo aplinkoje, kolektyviniame žmonių buvime, nuo pat kūdikystės dienų formuojasi būsimo literato asmenybė, jo pažinimo resursai, pojūčiai jautrumas, vertybių nuovoka, perskaitytų knygų atverti horizontai , noras pačiam prabilti. Herojus siekia pajusti save kaip tėvynės, gimtinės, giminės žmogų ir kaip autonomišką asmenybę, laisvą kūrėją. Romano „Priešaušrio vieškeliai“ pasakojimo būdas artimas eseistikai: tai lyrinė refleksija ir intelektuali analizė. O novelėse atsiskleidžia sudvasintas tikrovės paveikslas.

Skaityti daugiau...
 

Petro Sabaliūno paveikslas

Jono Biliūno pasakojime „Ubagas“ pavaizduotos labai svarbios ir šiuolaikiniam pasauliui būdingos problemos. Pagrindinis kūrinio veikėjas – Petras Sabaliūnas, savo išgyvenimais ir rūpesčiais panašus į daugelį iš mūsų senos kartos žmonių. Petras Sabaliūnas – žilas, geros širdies senelis, kaip ir daugelis senų žmonių, turintis savo pomėgį – bites. Jos jam padeda tvirčiau žengti gyvenimo keliu ir įveikti gyvenimo sunkumus. Savo praeityje turėjęs jaukų bustą ir gražią šeimyną, vieną dieną Sabaliūnas suvokia, kad viską prarado. Atidavęs meilę, rūpestį, švelnumą savo vaikams, jis supranta labai skaudžia tiesą, kad pasenęs ir ligotas jis tampa niekam nereikalingu, net savo paties vaikams. Ir atrodo tik vienintelės bitės ilgisi jo šilumos ir supranta jo skausmą. Suprasdamas, kad savo namuose laikomas nepageidaujamu, ir nenorėdamas būti našta, Petras Sabaliūnas išeina laimės ieškoti svetur.

Skaityti daugiau...
 

Howard Phillips Lovecraft “Azathoth“

Kai amžiai užgulė pasaulio pečius, ir nuostaba pasitraukė iš žmonių protų, kai pilki miestai stiebėsi apdūmojusio dangaus link savo aukštais, niūriais ir bjauriais bokštais, kurių šešėliuose niekas net svajoti nesvajodavo apie saulę ar žydinčias pavasario pievas, kai mokslo žinios nuplėšė nuo Žemės grožio skraistę, ir poetai jau nebedainavo apie keistus vaiduoklius blausiomis, save tyrinėjančiomis akimis; kai visi šie dalykai atsidūrė praeityje, ir vaikiškos viltys pradingo visiems laikams, buvo vienas žmogus, kuris paliko gyvenimą ir iškeliavo į erdves, paskui pasaulio svajones.

Skaityti daugiau...
 

Sofoklis 'Oidipas karalius"

OIDIPAS
Vaikai, senolio Kadmo jaunos atžalos!
Ko sėdite liūdni aplink šiuos aukurus,
Alyvom apsikaišę kaip maldautojai?
O miestas skęsta dūmuos degančių aukų
Ir šventos giesmės maišos su vaitojimais.
Aš nenorėjau nieko kito siųst, vaikai,
Kad man praneštų, kas yra, ir išėjau
Štai pats, visų garbingu šaukiamas Oidipas.
Todėl prabilki, seni, tavo priedermė
Kalbėti už vaikus. Su kuo atėjote:
Su baime ar su viltimis? Norėčiau jums
Padėt visokiam reikale. Beširdis būčiau,
Jei neatjausčiau jūsų, čia susėdusių.

Skaityti daugiau...
 

Renesansas lietuvių literatūroje (pirmosios lietuviškos knygos ir jų autoriai)

XVI a. pradžioje Lietuvoje ėmė sklisti Renesanso (atgimimo) ir Humanizmo (žmoniškumo) idėjos, einančios iš V. Europos. Atgimė mokslas ir menas, stiprėjo pasaulietinė mintis. Humanistai aukštino ne tik Dievą, bet atsigręžė ir į žmogų, atgaivino antikines kultūros studijas. Tuo metu prasidėjusi Reformacija (arba Protestantizmas) ėmė savaip pertvarkinėti katalikų bažnyčią, kritikuoti popiežių. Europoje XV a. buvo išrasta spauda. Visa tai pažadino Lietuvoje tautinės kultūros poreikį.

Skaityti daugiau...
 

Senovės lietuvių mitologija

Senoji lietuvių mitologija, religija yra vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių. Žmogaus prigimtyje užkoduota fantazija pakelia virš realybės ir suteikia neribotą laisvę. Tautosaka kuriama kasdienine kalba, kuri yra tautinės atminties liudijimas. Todėl  joje labai gausu mitologijos, išlikusios nuo senų senovės. Ypač daug senojo, pagoniškojo lietuvių tikėjimo yra mitologinėse sakmėse ir stebuklinėse pasakose. Tautosakai būdingas fantastinis pasaulio suvokimas, daug mitologijos ženklų: minimos laumės, velniai, aitvarai, dažnai kartojasi magiški skaičiai.

Skaityti daugiau...
 

Maironio "Trakų pilis" analizė

“Trakų pilies” žanras - eilėraštis. Tai vienas žinomiausių Maironio eilėraščių. Šiame kūrinyje aktuali laiko tema. Pasak autoriaus laikas yra viską griaunantis ir naikinantis. Eilėraščio nuotaika gana liūdna, nes kalbama apie laiko sugriautą pilį. Eilėraštį sudaro penki šešiaeiliai posmai. Jie vientisos, išbaigtos struktūros (posmo pabaiga sutampa su sakinio). Eilėraščio rimas – kryžminis (ababcc). Kiekvieno posmo paskutinės dvi eilutės apibendrina posmą, padaroma išvada.

Skaityti daugiau...
 

Henriko Radausko eilėraščio “Mergaitė pajūry” nagrinėjimas

Henrikas Radauskas - labai savitas poetas, netelpantis į įprastinius rėmus, išsiskiriantis iš visos lietuvių poetų virtinės. Saviti ir jo eilėraščiai - jie yra gerai apgalvoti, tarsi sukurti, “padaryti”. Juose nedominuoja autoriaus išgyvenimai ar emocijos, jausmai, viską stengiamasi paremti protu, intelektu bei vaizduote, daug dėmesio skiriant daiktams bei jų reikšmėms. Tai ir yra pagrindinis Henriko Radausko bruožas, išskiriantis jo kūrybą iš kitų tarpo. Ne išimtis yra ir dviejų strofų eilėraštis “Mergaitė pajūry”. Jau pačioje pirmojoje eilutėje mes sutinkame tokį būdingą Henrikui Radauskui gilinimąsi į daiktus, detales, o ne į nedalomą visumą. Mus šokiruoja “rausvos mergaitės kojos” - ne visa mergaitė, o tik jos detalė, jos kojos. Rausva kojų spalva - grožio spalva, teikianti estetinį pasigėrėjimą.

Skaityti daugiau...
 

Padavimai

Tai toporiminės (vietovardžių) ar istorinės sakmės. Fantastiniai pasakojimai apie ežerų, pilių, miestų kilmę. Tai meninė Lietuvos geografija ir istorija. Senosios lietuvių atminties ir išmonės lidinys.

Pagrindiniai padavimai:
1.    Keliaujantys  ežerai
2.    Milžinų pėdsakai žemėje
3.    velnių nepaprasti akmenys (Puntukas)
4.    Prasmegusios pilys, dvarai, miestai, bažnyčios, lobiai ir kt.
5.    Vietovardžių kilmės aiškinimas
6.    Statybų aukas (Biržų pilis)
7.    Kovas su priešais.

Skaityti daugiau...
 

Prometėjas

Prometėjas, senovės graikų mitinis didvyris, vaizduojamas ne tik graikų, bet ir daugelio kitų pasaulio tautų poetų ar rašytojų kūryboje. Nors mitai apie jį buvo sukurti prieš keletą tūkstančių metų, dar ir dabar jie yra išlikę žmonijos atmintyje, o kai kurie šiuolaikiniai rašytojai dar bando juos parašyti savaip, naujai interpretuoti Prometėjo žygdarbius. Tai rodo, koks svarbus žmonijai net ir dabar yra šis mitinis herojus. Žinoma, tam yra pagrindo. Mituose pasakojama, kad Prometėjas sukūrė žmones, jais rūpinosi, saugojo, išmokė visko, ką ir dabar mes mokame. Jis suteikė žmogui pačius tauriausius jausmus - ištikimybę, atsidavimą, meilę. Prometėjas atidavė žmonėms didžiulį turtą - ugnį. Be ugnies kažin ar mes šiandien turėtume visa tai, ką yra sukūrusi žmonija. Senovėje mūsų protėviai ugnį naudojo būstui apšviesti, pašildyti maistui. Ugnimi jie gynėsi nuo plėšrūnų.

Skaityti daugiau...
 

Rašinys "Juzos satykis su aplinkiniu pasauliu"

Žmogus, gamta, istorija - trys amžinosios temos, glaudžiai viena su kita susijusios ir dažnai, bent jau lietuvių literatūroje, drauge minimos. Gamta savo pavyzdžiu moko būrus didaktinėje K.Donelaičio poemoje “Metai”, A.Baranausko “Anyksčių šilelio” būtis simbolizuoja ne tik gamtos, bet ir lietuvių tautos likimą istorijos vingiuose; romantiškoji Lietuvos praeitis, nuostabiai graži Tėvynės gamta ir liaudies žmogus - pagrindinės Maironio kūrybos gijos. Jeigu gamta visada yra buvusi lietuviškų raštų herojaus paguoda, tai istorija vaizduojama įvairiai: ir skatinanti kilti prieš pavergėjus, ir priešingai, užgaidi bei klastinga. Lietuvis, besilaikantis savo papročių ir tradicijų, pasižymintis savita mąstysena ir pasaulėjauta, atėjusia dar iš pagonybės laikų, yra pasmerktas svyruoti istorijos užgaidų vėjyje. Jam palikta tik viena galimybė - šlietis prie gamtos.

Skaityti daugiau...
 

Jennifer Belle "Aukštas lygis"

Dzen stiliaus erdvi palėpė - vėl parduodama

Tą rytą, kai nusprendžiau palikti vyrą, mano draugė Violeta prikalbino mane nueiti pas kažką į svečius pasižiūrėti svamio. Smarkiai nustebau išvydusi, kad tai paprastas amerikietis oranžiniu drabužiu, patogiai įsitaisęs po Picasso originalu.

— Mes medituojam atmerktomis akimis, — tarė svamis. Man palengvėjo. Visai nenorėjau sėdėti užsimerkusi nepažįstamame kambaryje su šutve keistuolių. — Net bandydami giliau pažvelgti į savo esybę, nesiliaujam stebėję pasaulio, — paaiškino jis.

Skaityti daugiau...
 

Literatūros rūšys ir žanrai 2

Literatūros rūšys:
- epas (epika);
- lyrika;
- drama.

Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai. Kiekviena iš trijų literatūros rūšių skaidoma į porūšius, vadinamus žanrais. Tarp pagrindinių grožinės literatūros rūšių ir žanrų griežtų ribų nėra.

Skaityti daugiau...
 

Richard Bach Džonatanas Livingstonas Žuvėdra

Rytą vėl patekėjusi saulė žėrė savo spindulių auksą ant švelniai vilnijančios jūros. Per mylią nuo kranto bangas ėmė skrosti žvejų laivas, gandas apie tai žaibu pasiekė Pusryčiautojų Būrį, ir tūkstančiai žuvėdrų pakilo į orą ketindamos parodyti visą savo miklumą ir pasigriebti vieną kitą maisto gabalėlį. Prasidėjo dar viena įprasta diena. O gerokai toliau, atokiai nuo laivo ir kranto, vienui vienas lavinosi Džonatanas Livingstonas Žuvėdra. Pakilęs į šimto pėdų aukštį jis nuleido savo plėvėtas paukščio kojas, pakėlė snapą, išlenkė sparnus lanku ir visas įsitempė, kad galėtų skristi labai lėtai ir todėl mažino greitį tol, kol vėjas pavirto švelniu jo veidą glostančiu šnaresiu, o žemai plytintis vandenynas tartum sustingo. Prisimerkęs ir sutelkęs visą savo dėmesį jis sulaikė kvėpavimą, sukaupė paskutines jėgas ir... dar, dar truputį... dar mažumėlę išlenkė sparnų lanką. Staiga plunksnos susitaršė, jis prarado greitį ir krito žemyn.

Skaityti daugiau...
 

Palahniuk Chuck "Kovos klubas"

Taileris parūpina man padavėjo darbą, o paskui Taileris įgrūda pistoletą man į burną ir sako:

- Pirmas žingsnis į amžinąjį gyvenimą ­ tu turi mirti. Tačiau labai ilgai mudu su Taileriu buvom geriausi draugai. Žmonės visada klausinėja, ar aš numaniau, kas per vienas tas Taileris Durdenas. Prispaudęs pistoleto vamzdį man prie gomurio, Taileris sako:
­

- Iš tikrųjų mes nemirsim.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 9 iš 9
Literatūra
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt