www.spargalkes.lt

Literatūra

H. Radausko poezija pasirinktų eilėraščių analizė

H.Radausko poezija. Pasirinktų eilėraščių analizė. H. Radausko didžioji kūrybos dalis parašyta ir išleista JAV, kur poetas mirė 1970. Pirmąjį eilėraščių rinkinį “Fontanas” išleido 1935 Lietuvoje. Jis pirmasis iš lietuvių poetų siekė eilėraštį konstatuoti. Jis labiau pasikliovė ne jausmu, o intelektu ir vaizduote. Buvo be galo reiklus žodžiui, jo parinkimui. Jausmas kūryboje liejasi laisvai, tačiau H. Radausko poezijoje vyrauja intelektas ieškantis pastovesnių, griežtesnių formų. Rinkinio “Fontanas” pirmasis eilėraštis – “Pasaka” – bendroji poeto nuostata. Lyrinis subjektas keliauja į pasaką, nes pasaulis priešiškas žmogui. Tas pasaulis – lyg išbandymas: šaltas, žiaurus, klastingas. Žiauriai tikrovės būtinybei piešiama Pasaka. Joje galima viskas. Tačiau pasakoje išreiškiami netik taurieji žmogaus siekimai, joje atsiskleidžia ir tamsiosios žmogaus jėgos  Nusivylęs pasauliu, poeto lyrinis aš pasineria į pasaką. Negalėdamas paklusti tikrovės dėsniams poetas tikroviškai žvelgia tiek į save, tiek į tikrovę. Savo pasaką atranda gamtoje.

Skaityti daugiau...
 

Haris Harisonas "Vikingas Kolumbas"

IŠLIKUSI PLANETA

— Bet juk šis karas pasibaigė dar gerokai prieš mano gimimą! Kam dar galėtų rūpėti viena roboto valdoma torpeda, paleista taip seniai? Delas Jaunesnysis buvo velniškai užsispyręs, ir jam pašėlusiai pasisekė, kad laivo vadas Lainas Steinas dėl temperamento ir patirties turėjo geležinę kantrybę.

— Jau penkiasdešimt metų praėjo, kai Didžioji Vergokratija buvo nugalėta, bet visiškai nesunaikinta, — pasakė vadas Steinas. Jis žiūrėjo pro laivo iliuminatorių į šmėkšinčią tarp žvaigždžių imperiją, su kuria jie taip ilgai kovojo, norėdami sunaikinti. — Daugiau kaip tūkstantį metų Vergokratija plėtė savo valdas, niekieno nekontroliuojama! Nors ir pralaimėjo karą, bet tas procesas nesustojo, tik atskiros planetos pasidarė mums prieinamos. Mes stengiamės pakeisti vergovinę jų ekonomiką, bet kolei kas esame tik įpusėję šį darbą.

Skaityti daugiau...
 

Švietimas Mažojoje Lietuvoje

XVIII amžiaus pradžios dokumentai liudija vargingą pradinio švietimo būklę Mažojoje Lietuvoje. Siekiant pakeisti šią padėtį pamokslininkai, mokytojai buvo skatinami su atsidėjimu eiti savo tarnybą, grasinant piniginėmis baudomis, tėvams įsakoma siųsti vaikus į mokyklas, kunigai verčiami tobulai išmokti lietuvių kalbą. 1717m. Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultete įkuriamas lietuvių kalbos seminaras, turintis rengti gerai lietuvių kalbą. 1734m. net norėta įvesti visuorinį privalomą mokymą. XVIII amžiuje kultūrinis krašto lygis pakilo, valdžios domėjimasis lietuviais, jų kalba padėjo ugdyti lietuviškas mokyklas bei prisidėjo prie gausių lietuviškų raštų atsiradimo. Aiški Švietimo epochos idėjų įtaka jaučiama ir Metuose; poemoje ne kartą kalbama apie mokyklas, mokytojus, bet taip pat ir apie prieštaringą ponų skleidžiamo mokslo įtaką būrų ar apskritai lietuviško kaimo moralei.

Skaityti daugiau...
 

Maironio biografija

Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 m. lapkričio 2 d. buv. Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, netoli nuo Tytuvėnų, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų “karališkųjų”, valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo mažaraštis, bet apsukrus turtėjančių kaimo sluoksnių atstovas. Nesitenkindamas dviem savais ūkiais, už suteiktą paskolą jis gavo valdyti gretimą Pasandravio dvarą, kuriame ir gimė būsimasis poetas. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių kalba, nors tėvai, bendraudami su vietos dvarininkais mokėjo ir lenkiškai.

Skaityti daugiau...
 

J. Marcinkevičiaus trilogijos santrauka

“Mindaugas”. Drama pradedama dviejų metraštininkų - juodojo ir baltojo, dialogu. Jie diskutuoja apie istoriją ir kokią ją reikia rašyti. Juodasis atsižvelgia tik į faktus, o baltasis metraštininkas jaučia didžiulę atsakomybę rašydamas istoriją, atsižvelgia į jausmus. Jam rūpi žmonės, o ne faktai. Baigus kalbėti metraštininkams, veiksmas vyksta Vismanto pilyje, kur susitinka kunigaikščiai. Diskutuoja apie neramumus Lietuvoje ir kaip užpuldinėjamos jų pilys. Mindaugas sako, ką Lietuvai reikia žmogaus, kuris paimtų viską į savo rankas, suvienytų Lietuvos valstybę. Visi nusprendžia, kad tą darbą geriausiai galėtų atlikti Mindaugas. Sužinoma, kad Mindaugas ir Morta (Vismanto žmona) myli vienas kitą. Mindaugas nusprendžia per prievartą išleisti savo dukrą už Galičo kunigaikščio, kurio ji labai nenori, nes yra jauna ir nenori išvažiuoti į kitą šalį. Mindaugas pasako, kad ji vis tiek turės ištekėti. Pas Mindaugą ateina Vilikaila. Jis buvo nusikaltęs ir Mindaugas jį ištremia į Slonimą, kurį neseniai buvo užkariavęs. Mindaugas turi brolį Dausprungą. Jis yra Mindaugo patarėjas. Labai poetiškos sielos žmogus. Jam nepatinka, kad Mindaugas bando jėgą priversti mylėti Lietuvą, įbauginti žmones, kad jie jo klausytų. Jis teigia, kad žmonės turi patys mylėti valstybę, tada paklusti jam, nes iš tokios krauju sulipdytos Lietuvos nieko gero nebus.

Skaityti daugiau...
 

Teisingo ir išmintingo gyvenimo samprata “Metuose”

Skaitydami Kristijono Donelaičio “Metus”, pastebime, kad nemažą kūrinio dalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios bei patariančios kalbos, kuriose,  be abejonės, regime paties autoriaus pozicją. Todėl galime spręsti, kad vienas iš Donelaičio tikslų buvo parodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai elgiasi, yra ir išmintingas. Ne tik Pričkaus kalbomis, bet ir nedorų būrų bei ponų gyvenimo aprašymu Donelaitis parodo, kaip turėtų elgtis doras, moralus bei išmintingas žmogus. Idealų žmogų mes gautume sudėję kiekvieno iš viežlybųjų būrų savybes (Lauro bei Pričkaus išmintį, Selmo religingumą, Krizo darbštumą).

Skaityti daugiau...
 

Vaikystės pasaulis B.Radzevičiaus romane “Priešaušrio vieškeliai”

Broniaus Radzevičiaus romanas “Priešaušrio vieškeliai” yra vienas iš originaliausių ir reikšmingiausių kūrinių lietuvių literatūroje. Romanas yra savitas ne vien savo pasakojimo forma, kada charakteriai atskirai sukuriami, o pavaizduoti atskirų įvykių, aplinkos detalių dėka, bet yra įdomūs ir patys veikėjai, jų gyvenimai, mintys. Beveik pusė romano veikėjų yra vaikai - besiformuojančios, augančios asmenybės. Jų charakterių raidą nulemia vyresnieji žmonės - jų tėvai, giminės, kaimynai. Dar augančiam vaikui yra svarbu viskas, ką jis mato aplink save. Kas nėra aktualu suaugusiam žmogui, tas dažniausia užsifiksuoja ją stebinčio mažo vaiko pasąmonėje. Tai būna pačios smulkiausios detalės, įvykiai.

Skaityti daugiau...
 

Michailas Bulgakovas "Meistras ir Margarita"

NIEKADA NEKALBĖKITE SU NEPAŽĮSTAMAIS

Karštą pavasario pavakarę prie Patriarcho tvenkinių pasirodė du piliečiai. Pirmasis, – maždaug keturiasdešimtmetis, apsivilkęs pilka vasarine eilute, – buvo mažo ūgio, juodbruvas, gerai įmitęs, praplikęs, savo dailią laiveliu suplotą skrybėlę nešėsi rankoje, o jo švariai nuskustą veidą dengė neapsakomai dideli akiniai juodais rago rėmais. Antrasis – pečiuitas, rusvaplaukis jaunas garbanius nusmaukta ant pakaušio languota kepurike – vilkėjo margais marškiniais, baltomis suglamžytomis kelnėmis, avėjo juodais bateliais.

Skaityti daugiau...
 

Žmogaus kelias visuomenėje

Žmogus - tai nuostabiausias sutvėrimas, egzistuojantis žemėje. Jis mąsto, dirba, kuria savo asmenybę. Žmogus nėra tobulas, bet siekia tobulybės. Jis yra individualybė, unikali asmenybė. Pirmą kartą žmogus pasveikina pasaulį savo klyksmu. Tai- kūdikio klyksmas. Iš bejėgių kūdikių išsivysto žmonės, kurie sugeba kovoti ne tik už save, bet ir už artimą, Tėvynę. Nuo pirmų dienų jie įtakoja visuomeninį gyvenimą. Kaip asmenybės formavimui daug įtakos turi vaikystė. Ne tik smėlio dėžė, kurioje mažylis žaidė, bet ir tėvų meilė, auklėjimas, bendravimas, pirmasis ištartas žodis ir net, pirmasis žengtas žingsnis.

Skaityti daugiau...
 

S. T. Kondrotas "Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą" I dalis

Gyvenimas panašus į rūmą, turintį begalę erdvių kambarių ir ankštų kamarėlių, aibę paprastų ir slaptų koridorių, girgždančių laiptų, troškių užkaborių, drėgnų pripelijusių rūsių ir voratinkliais apžėlusių palėpių. Vienos ertmės gyvenamos, kitos — jau apleistos, ištuštėjusios, negyvos, nuplėšytais sienų išmušalais nelyginant barbarų aukos kūnas su karančiais odos skivytais. Visur — kažkokie šešėliai, kažkokie šmėsčiojantys pavidalai, kurių akis negali pagaut, sustabdyt, užfiksuot. Jie tirpsta, nyksta vos žvilgsnis juos kliudo. Iš visur sklinda tylus juokas ir atodūsiai, kvailas kikenimas, užslopinta rauda ir šnabždesiai, kurių prasmės neįmanoma suvokt, nes ausis neskiria pavienių garsų atskirų žodžių, tik vientisą šnarėjimą, tarsi už lango monotoniškai purkštų smulkus įkyrus lietus.

Skaityti daugiau...
 

Kokias vertybes teigia šiuolaikiniai novelistai?

Daugelis kūrėjų gilinosi į vidinius žmogaus slėpinius, siekė pažinti pasaulį bei moralines ir dvasines vertybes. Būtent lietuvių literatūros šiuolaikiniai novelistai savo kūryboje pateikė daug aspektų, kurie įprasmina ir apibendrina tobulą žmogiškąją egzistenciją. Tačiau norėdami suvokti ir savitai apibendrinti šias vertybes turime išanalizuoti kiekvienos B. Radzevičiaus, J. Apučio, R. Lankausko ar A. Pociaus novelės meninį stilių, savitą filosofinį ir gilų minčių srautą, kurio pirmapradė jėga teikia dvasinės stiprybės, nepriklausomybės nuo išorinio pasaulio.

Skaityti daugiau...
 

Mike Resnick "Manamuki"

Prieš daugelį amžių pirmojo Kikuji protėvio Gikuji vaikai įsikūrė šventojo Kirinijagos kalno, dabar vadinamo Kenijos Kalnu, papėdėje. Jo šlaituose veisėsi daugybė gyvačių, tačiau Gikuji vaikams bei vaikaičiams jos pasirodė bjaurios, ir jie netrukus pastarąsias išnaikino. Gyva liko tik viena. Vieną dieną toji gyvatė atšliaužė į jų kaimą ir, nutvėrusi mažytį vaikelį, surijo jį. Gikuji vaikai kreipėsi į savo gydytoją ir kerėtoją - mundumugu - prašydami pašalinti grėsmę. Mundumugu išmetė magiškuosius kauliukus, paaukojo ožką ir galiausiai paruošė nuodus gyvatei sunaikinti. Jis perskrodė pilvą dar vienai ožkai, jos viduriuose paslėpė nuodus ir viską paliko po medžiu. Jau kitą dieną gyvatė, prarijusi radinį, nugaišo.

Skaityti daugiau...
 

"Valentina"

„Valentina”, – mano nuomone, pats graudžiausias lietuvių literatūros kūrinys. Galbūt pelnytai jis gali būti vadinamas gražiausia meilės saga ar jausmingiausiu lietuvio autoriaus romanu. Jis kupina svajonių, o būtent svajonės, kurios, žinome, neišsipildys, ir yra pats graudžiausias dalykas šiame romane (o gal ir apskritai visame plačiame pasaulyje).

Skaityti daugiau...
 

Liaudies dainos atšvaitai Salomėjos Nėries kūryboje

Literatūra daug skolinga tautosakai. Tautosakoje glūdinčios išminties semiasi daugelis dabarties ir praeities menininkų. Lietuvių literatūros šaltiniais naudojamasi daug daugiau negu bet kuriais. Pagrindinis bruožas, kuris patraukia rašytojus, yra lyrinių dainų sentimentalumas. Ankstyvojoje S.Nėries lyrikoje atstumas iki tautosakos didelis: tik atskiri pasakų įvaizdžiai, pasakiška aplinka. Liaudies dainų atšvaitų nerasime. Artimesni saitai su liaudies daina užsimerkė nuo rinkinio “Mūsų pasakos” redagavimo. Šiame rinkinyje jau jaučiama tautosakos įtaka.

Skaityti daugiau...
 

K. Bradūno poezija. Pasirinktų eilėraščių analizė

K. Bradūnas ( g. 1917 m. ) - ko gero pats tikriausias žemininkas. Karui baigiantis K. Bradūnas su šeima pasitraukė į Vakarus. Kurį laiką gyveno Vokietijoje, nuo 1949 m. įsikūrė JAV. Čia nepaprastai intensyviai kūrė, vieną po kitos išleisdamas šešiolika knygų. Lietuvių kultūros istorijoje svarbus K. Bradūno , kaip bendrų darbų organizatoriaus, telkėjo vaidmuo. K. Bradūnas suredagavo antologiją “ Žemė “, V. Mačernio “ Poeziją “, yra vienas iš “ Lietuvių egzodo literatūros 1945 - 1990 “ redaktorių. Svarbus K. Bradūno vaidmuo ir “ Literatūros lankuose “.

Skaityti daugiau...
 

Rašytojų nuopelnai (lentelė)

Skaityti daugiau...
 

J. Baltušio "Sakmė apie Juzą" analizė pasirinktu aspektu

J. Baltušio “Sakmė apie Juzą” analizė pasirinktu aspektu. Geriausias J. Baltušio kūrinys – romanas “Sakmė apie Juzą”. Šiame romane rašytojas bandė sumodeliuoti lietuvio charakterį, sukaupusį savyje ilgaamžę patirtį. Koks gi tas sakmiškasis ir realusis Juza – pagrindinis romano veikėjas? Juza – darbščių, tvarkingų, pasiturinčių ūkininkų antrasis sūnus. Darbštus, sumanus, mažakalbis žmogus. Iš šeimos jis gauna dideles ir neįkainojamas gyvenimo pamokas, ypatigai iš senelio Jokūbo. Jaučiam koks tvirtas jo žinojimas, pasitikėjimas savo jėgomis. Juza nemoka dirbti atmestinai, nes žino, kad toks darbas yra bevertis. Tai romantiškasis Juza. Šio veikėjo charakteriui būdingesnis yra sakmiškasis pasaulis. Ne veltui J. Baltušis nesuteikia Juzai pravardės ir lygina jį su savotišku žyniu, lyg šventą ugnį saugojančiu ateinančioms kartoms. Juzai suprantamas ir priimtinas ne istorinis laikas, o amžinasis gamtos ciklo laikas. Jis nesupranta istorinės kaitos. Juza skaudžiai išgyvena mylimos merginos netektį, mylimos, bet jo nemylinčios. Atsiskiria nuo šeimos ir apsigyvena naujoje vietoje, kur iš savotiško chaoso arba kuria iš nieko namus.

Skaityti daugiau...
 

K. Borutos "Baltaragio malūnas" ištrauka

Ar galima būtų įsivaizduoti tikrovėje ant aukšto Udruvės kalno stovintį Baltaragio malūną, jo šeimininką, pražilusį Baltaragį, gražuolę jo dukrą jurgą, pas kurią vis važiuoja piršliai su jaunikiais, bet niekas nedavažiuoja, nes jiems sukliudo Paudruvės pelkių velnias Pinčukas? Tikrovėje tokių dalykų nėra, taigi K.Borutos romane yra nemažai mitų ir tautosakos elementų.

Skaityti daugiau...
 

Egzamino tekstai interpretacijai

1 TEKSTAS
K. Donelaitis
METAI
(ištrauka)
,,Rods, – tarė Lauras, ant kumpos lazdos pasirėmęs, –
Dievui būk garbė! sveiki pavasarį baigiam
Ir visi drūti pargrįžtant vasarą matom.
Vei! kaip vėl aukštyn saulelė kopti paliovė
Ir, aukščiaus savo žėrintį nuritusi ratą,
Ant dangaus išgaidryto sėdėdama žaidžia.
Vei! kaip jos skaistums, kūrendams žiburį karštą,
Žemės vainikus pamaži jau pradeda vytyt
Ir grožybes jų puikias su pašaru maišo.
Ak! kaip tūla mūsų žolelių taip nusirėdė,
Kad nei boba jau didei sukrošusi kumpso.
O kiek jų darže žmogaus ranka nusiskynė
Ir, grožybėms jų margoms trumpai pasidžiaugus,
Jaugi suvytusias ir nederingas išmetė laukan.
Bet taip ir paukšteliams mūs linksmiems pasidarė.
Ką gegužė pakukavo, ką lakštingala suokė
Ir ką vieversiai poroms lakstydami žaidė, –
Tai jau baigias vis ar jau visai pasiliovė.

Skaityti daugiau...
 

Laimingasis - tai aš

Juozo Grušo noveles galima skirti į dvi pagrindines grupes: vienos yra lyrinio-intelektinio pobūdžio ("Mergaitė ir vienišas žmogus", "Karalaitė nebuvo protinga", "Baimė ir nebaimė" ir kt.), kitos - paradoksinės, atvirai sąlygiškos, simbolinės ("Tu mušei Adomą", "Nuogi atrodo negražiai", "Trys paradoksinės novelės apie švarą" ir kt.).
Brandžiausios novelės pasižymi psichologinės analizės gilumu, žmogaus vidinių prieštaravimų vaizdavimu, netikėtomis sąmonės kitimų kolizijomis. Čia pirmiausia iškeliamas dvasinis pasaulis, žmogaus santykis su žmogumi. Paradoksinėse novelėse pasakojamos absurdiškos istorijos, siekiama sužadinti perkeltinės prasmės sugestijas, kuriami paraboliški tikrovės modeliai. Rašytojas kontrastingai ryškina žemuosius žmogaus instinktus bei socialinio išsigimimo reiškinius, piešia groteskinį buities paveikslą, panašų į žvėrių cirko areną.

Skaityti daugiau...
 

Čiurlionio kūryba

KŪRYBA: Čiurlionio kūrybinis palikimas yra ne tik gausus-jis paliko apie 300 įvairių žanrų muzikos kūrinių. Būdingas šio kompozitoriaus muzikos bruožas yra jos liaudiškumas, susijęs su meile gimtajam kraštui ir gamtos poezijai. Muzikos nuoširdumą lemia vyraujanti lyrinė jo kūrinių nuotaika. Čiurlionio muzikai būdingas ir filosofinis susimąstymas optimistinė nuotaika, šviesi pažiūra į gyvenimą. Visoje savo kūryboje Čiurlionis ypač didelę reikšmę teikė jos idėjiniam turiniui. Jis gerbė klasikines tradicijas, giliai jas analizavo ir panaudojo naujiems kūrybiniams ieškojimams. Čiurlionis pirmasis nurodė teisingas gaires kitiems lietuvių kompozitoriams, vystantiems nacionalinį lietuvių muzikos stilių. Jis pirmasis panaudojo liaudies dainų intonacijas savo originaliuosiuose kūriniuose. Liaudies dainų motyvai ir nuotaika daro jo muziką liaudišką.

Skaityti daugiau...
 

Antanas Škėma

Antanas Škėma - vienas iškiliausių dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūros modernistų išeivių, pasirinkęs gana savitą kūrybos kelią. Jis griežtai neigė egzodo literatūros konservatyvų uždarumą, stengėsi meninį žodį paremti Vakarų mentalitetu, taip išgaudamas radikalių modernumo apraiškų spektrą, nuspalvinusį ir lietuvių literatūros dramą, ir prozą. Škėmos kūriniams būdinga kūrybos būdų maišatis, apimanti postmodernizmo niuansus, siurrealizmo pasąmonės vaizdinių šėliones, ,,sąmonės srauto” antilogiką, kurie visi drauge kuria melodramatiškai kontrastingą ir kompoziciškai nevientisą, tačiau itin autentišką ir ekspresyvų stilių. Romanas ,,Balta drobulė”- vienas geriausių Škėmos kūryboje, tad nenuostabu, kad čia atsispindi visa rašytojo ypatumų gama. Romanas pulsuoja dinamika: čia, įrėminta detalizuoto aplinkos piešinio, nešama vidinių būsenų ir monologų- dialogų tėkmės, ,,košiama” per pasąmonės erdvę, gulasi vieno žmogaus gyvenimo istorija, svarstomos individo sielos, talento ir menkystės problemos šių dienų pasaulyje- visa tai atsispindi ir ištraukoje, kurią nagrinėsiu.

Skaityti daugiau...
 

J. Avyžius "Sodybų tuštėjimo metas" 3-4 dalys

TREČIOJI  DALIS

1944 metai. Vyksta mobilizacija į tarybinę armiją. Atsiranda žmonių, kurie priešinasi rusams ir jie nutaria pereiti per fronto liniją. Išvykstant miršta Adomo Vainoro motina. Keliaujantiems paspendžiama pasala ir jie išžudomi. Adomas lieka gyvas. Grįžta namo Gediminas. Išrenkami valdžios atstovai. Akvilė sugalvoja palikti Keršį ir išvažiuoti į miestą su Mariumi. Marius tampa apskrities pirmininku, Juodasis Bigė - apylinkės pirmininku. Tačiau Marius pradeda konfliktuoti su Žemažiūrevu ir Linartu. Jam pakvimpa partinio bilieto netekimu. Jam siūlo palikti Akvilę, bet jis nesutinka. Gediminas mokytojauja. Bet vėliau jį nušalina, atseit jis vaikus blogai mokina.

Skaityti daugiau...
 

S. Nėries jaunystės polėkis ("Anksti rytą")

"Anksti rytą" buvo pirmasis išleistas Salomėjos Nėries eilėraščių ciklas, parašytas poetei dar esant studente. Poetė buvo pilna stipraus gyvenimo džiaugsmo ir gyveno jaunystės pojūčiais. S. Nėris norėjo paprastai, nuoširdžiai ir dainingai perteikti jaunystės polėkį. Ji norėjo aplinkinius įtikinti, koks laimingas yra jaunas žmogus ir parodyti, kokių stebuklingų galių suteikia jaunystė.

Skaityti daugiau...
 

Santrauka apie Šatrijos Raganą

Gimė Medingėnuose, Plungės rajone. Motina - nepaprastai tikinti. Vaikystė prabėgo linksmai, džiaugsmingai. Vėliau apsigyveno Užvenčio dvarely - čia ji formavosi kaip rašytoja. Mokė tėvas, samdė mokytojus. Įstojo į Peterburgo gimnaziją. Grįžo po pusės metų. Toliau mokėsi namuose. Skambino pianinu, dainavo. Susidomėjo bitininkyste, išvyko mokytis bitininkystės Varšuvoje. Susidraugavo su P.Višinskiu. Bet nepamilo. Višinskis išrūpina stipendiją, ir Ragana išvyksta į Ciurichą. Studijavo: filosofiją, psichologiją, pedagogiką, literatūrą (2m.). Per karą nesievakuavo, grįžo į Židikus, pas savo motiną ir seserį, kur ir mirė. Čia ir sukūrė savo brandžius kūrinius. Gyvenimas suformavo krikščionišką pasaulėžiūrą: labdara, asketiškas gyvenimas ir kūryba, paremta krikščioniška morale.

Skaityti daugiau...
 

Liūnės Sutemos eilėraščio “Tėvo nukaltu raktu” interpretacija

Lietuvių kalba laikoma viena sunkiausių dėl jos žodžių įvairovės. Įvairiai parinktos frazės, motyvai ar sąskambiai gali sukurti įvairiausią atmosferą, sukelti asociacijas, priversti skaitytoją fantazuoti. Labiausiai tai išreikšti sugeba poetai, rašydami tai, ką įsivaizduoja, ką jiems liepia širdis. Tokios mintys yra tikros, nuoširdžios ir be veidmainystės šydo. Liūnė Sutema – viena iš tokių poetų; jos slapyvardis iš skambesio sukelia gilumą ir tamsą. Tai atsispindi ir rašytojos poezijoje – gausu vaizdų, jausmų, prisiminimų.

Skaityti daugiau...
 

Santrauka apie J. Biliūną

"Kai skaitai trumpus, bet prasmingus, nuostabaus žavesio kupinus apsakymus, negali net įsivaizduoti į kokias aukštumas būtų įkopęs šis talentas, jei nebūtų taip anksti suklupęs, kopdamas į laimės kalną." /K.Umbrasas/

Skaityti daugiau...
 

"Užuovėja"

UŽUOVĖJA - novelių romanas. Visos novelės tarpusavyje yra susijusios ne tik  išorinėmis, bet ir idėjinėmis jungtimis. Čia vaizduojamas tarpukario metų Aukštaitijos kaimas, žmonės, ūkio darbai per keturis metų laikus.Užuovėjos probleminis centras - lietuvis ir žemė.Čia slypi mūsų savitumo, savęs atpažinimo ir išlikimo galimybė M.Katiliškio prozoje paprastumas yra apgaulingas. Katiliškiui svarbiausia parodyti jausmą. Jį išreiškia per daikto ir gamtos apraiškas. Atrodo, kad jausmas ne žmogaus, o gamtos ir jį apibūdinti neįmanoma. Jausmas ateina iš išorės. Atpažinime - gyvenimo prasmės supratimas. Tikslas - nukloti žemę savo šešėliu - visur ir visada. Pagrindinė mintis - žmogus daug praranda prarasdamas ryšį su žeme, su namais. Vyrauja jausmas, panašus į žinojimą. Veikėjai priima žmones ir pasaulį tokius, kaip jie yra.

Skaityti daugiau...
 

Graikų mitologijos testas

Skaityti daugiau...
 

Moterys I. Simonaitytės kūryboje

I. Simonaitytė – Klaipėdos krašto rašytoja. Jos kūryba neatskiriama nuo Klaipėdos krašto, jo istorijos, socialinių, tautinių problemų. I. Simonaitytė, kaip asmenybė, buvo labai universali, visapusiška, sugebėjo su žmonėmis sugyventi taip, kaip jie sugyveno su ja. Romanas “Vilius Karalius” tai Mažosios Lietuvos lietuvininkų gyvenimo būdas, papročiai, tik deja jie toli gražu neišlieka tokie, kokie romano pradžioje. Svarbiausios veikėjos moterys: Motina (senoji) Karalienė, Grėtė Karalienė, Barbė, Marė, Ilžė Karalikė.

Skaityti daugiau...
 

Ar sunku būti karaliumi? (pagal B. Sruogos "Milžino paunksmė")

Karalius – tai aukščiausias valstybės žmogus, valdantis visą karalystę. Jis gyvena prabangiuose rūmuose, apsuptas dvariškių. Jam nieko netrūksta, kiekvienas karaliaus noras yra tuoj pat vykdomas. Atrodytų idealus karaliaus gyvenimas B. Sruogos dramoje nužvelgiamas iš visiškai kitos, tamsiosios pusės, parodomi tokio gyvenimo trūkumai, bėdos, intrigos. Vyriausias karaliaus sūnus, sosto įpėdinis, nuo pat gimimo yra laikomas būsimu karaliumi. Nuo pat mažens jam rodoma ypatinga pagarba, jį moko geriausi šalies mokytojai. Užaugęs jis būna gerai išsimokslinęs, susipažinęs su valstybės padėtimi ir pasiruošęs perimti tėvo sostą.

Skaityti daugiau...
 

Santrauka apie J. Aputį

J.Aputis gimė 1936m Raseinių rajone. Prozaikas: 1960m baigė VU, literatūrą. Dirbo “literatūra ir menas”, “girios” redakcijose. Pradėjo spausdinti 1960m. rinkiniai: “žydi bičių duona”, “rugsėjo paukščiai”, “keleivio novelės”, “horizonte bėga šernai”. Lėtoko, ramaus pasakotojo detalei skirtas ypatingas vaidmuo. Šykštokas poetinėms puošmenoms. Mėgsta šnekamosios kalbos žodžius, posakius, intonacijas. Nesibijo pavartoti viena kitą barbarizamą, laiko padiktuotą naujadarą. Sėkmingai naudojasi “ne savo vietoje atsidūrusio žodžio efektu”. Ironija - retas svečias, bet blyksteli laiku ir vietoj.

Skaityti daugiau...
 

A. Škėmos kūryba

Draminis Antano Škėmos (1911-1961) palikimas nėra didelis-devynios įvairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesės. Kai kurios jų ("Živilė", "Vieną vakarą", "Pabudimas", "Šventoji Inga", "Vienas ir kiti", "Žvakidė") yra vaidintos išeivių scenos terpėse, labai prieštaringai vertintos ir vėliau kiek primirštos. Autorius labiau garsėjo romanu "Balta drobulė", apysakomis ir apsakymais, nei savo draminiais veikalais, tačiau jie vis dėlto tiek savo problematika, tiek parašymo stiliumi yra vieni iš iškiliausių 20A. vidurio veikalų.  A.Škėmos labai sceniška dramaturgija, kupina teatrinės magijos ir dvasingumo , patraukianti drąsiais formos užmojais. Pats, A.Škėma, būdamas aktoriumi  ir režisieriumi, gerai perprato vidinio veiksmo politiką, personažų sielų santykiavimo ritmus. Jo pjesės - baladinio pobūdžio. Visa, kas jose vaizduojama - tartum pusiau sapnas, neaiški haliucinacija. Personažai -lyg iš kažkieno sudirgintos fantazijos rūko išplaukę gaivalai. Konfliktinės situacijos dažnai saistomos grėsmingų sukrėtimų, neišvengiamos žūties nuojautų ar kruvinos depresijos, per kurią einama į savęs atradimą, priešiškų širdžių santarvę, dvasinę harmoniją. Meilė, švelnumas, romantiškos meilės ilgesys čia susipynę su beveik siurrealistinėmis žiaurumo apraiškomis, kančia, melodramišku sielvartavimu dėl žmogiškųjų vertybių žlugimo. Ši estetinė tikrovė nėra realaus gyvenimo kopija, vis dėlto joje ryškiai šviečia ir istorinio laiko rodyklė.

Skaityti daugiau...
 

Justino Marcinkevičiaus tezės

Žmogus - kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas - Žmonija. Tiktai pažindami raides, pradedame skaityti. Žmogus negali suvokti Nebūties - todėl, kad jis yra Būtis. Tragiškiausias žmogaus būties aktas - mirtis. Žmogus įgyja vertę, tiktai realizuodamas savo kūrybinį ir moralinį turinį. Nereikia dievinti žmogaus - tai jį demoralizuoja, paralyžuoja moralines ir kūrybines pastangas, t.y. nužmogina jį. Kiekvienas supranta žmogų tik tiek, kiek randa savyje, kiek turi savyje.

Skaityti daugiau...
 

“Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę” - kaip daugiaprasmė metafora

Kiekvienas žmogus grybaudamas, uogaudamas ar šiaip klaidžiodamas senais Lietuvos miškais norom nenorom turėtų prisiminti A. Baranausko poemą “Anykščių šilelis”. Ir štai žmogus sėdasi ant “minkštučiukų samanų patalų” ir bando pajausti tai, ką taip norėjo pajausti A. Baranauskas. Tačiau prieš akis iškyla “kelių apykreivių pušelių” ir “nenaudingo ploto vaizdas” - tai pradedama poema “Anykščių šilelis”. Tačiau tuojau pat detalė po detalės nuo apačios iki pat viršūnių piešiamas praeities šilelis pragiedrina nuotaiką ir žmogus ima suprasti poeto būseną, mintis. Bene ryškiausiai mes galime suprasti, kad žodžiais šilelis, miškas poetas kalba apie Lietuvą, o senovinis šilelis atskleidžia idingą Lietuvos praeitį. Ir be praeities idealizavimo “Anykščių šilely” galime surasti daug romantizmui būdingų bruožų.

Skaityti daugiau...
 

Kodėl nelaimingos moterys romane "Vilius Karalius"

Romane “Vilius Karalius” Ieva Simonaitytė pateikia daug įvairių žmonių charakterių. Kiekvienas veikėjas kūrinyje aprašomas daugiau ar mažiau sklandžiai. Autorė nuodugniai išnagrinėja herojų vidinius išgyvenimus, skaudžias likimo peripetijas. Skirtingai negu asmens, kuris yra romano centre, o jo paveikslas yra vientisas ir išplėtotas, moterys vaizduojamos tarsi lygiagrečiai Viliaus Karaliaus pakilimams ir nuosmukiams. Visuomeninės padėties atžvilgiu kūrinio veikėjas yra viena į kitą nepanašios ir savitos asmenybės, kurios skirtingai gyveno, vargo ir buvo skaudžiai apviltos, vienišos, tačiau žengė toliau likimo posūkiais. Taigi kodėl nelaimingos moterys romane “Vilius Karalius”? Į šį klausimą galime atsakyti tik supratę rašytojos vaizduojamų veikėjų dalią, būtį.

Skaityti daugiau...
 

E. M. Remarkas "Laikas gyventi ir laikas mirti"

Pats mirties kvapas Rusijoje buvo kitoks negu Afrikoje. Afrikoje, kai ilgai nesiliaudavo smarki anglų ugnis, lavonai tarp fronto linijų kartais taip pat gerokai pagulėdavo nelaidoti. Tačiau saulė darbavosi greitai. Naktį vėjas atnešdavo šleikštu, troškų ir slogų dvoką, negyvėliai išpūsdavo nuo dujų ir pakildavo it šmėklos svetimų žvaigždžių šviesoje, tarytum dar sykį ruošdamiesi į mūšį, tylomis, be vilties, kiekvienas skyrium; bet jau kitą dieną jie pradėdavo trauktis, glaustis prie žemės, be galo pavargę, lyg norėdami į ją įlįsti. Ir kai vėliau galima būdavo juos surinkti, kai kurie jau barkšodavo lengvi ir išdžiūvę. Kai kuriems tekdavo pagulėti po keletą savaičių, ir iš jų likdavo beveik vieni griaučiai, baršką ūmai padukslėjusiose uniformose. Tai buvo sausa mirtis — smėlis, saulė, vėjas. Rusijoje mirtis buvo purvina, dvokianti.

Skaityti daugiau...
 

M. Katiliškio "Užuovėja"

UŽUOVĖJA - novelių romanas. Visos novelės tarpusavyje yra susijusios ne tik  išorinėmis, bet ir idėjinėmis jungtimis. Čia vaizduojamas tarpukario metų Aukštaitijos kaimas, žmonės, ūkio darbai per keturis metų laikus. Užuovėjos probleminis centras - lietuvis ir žemė.Čia slypi mūsų savitumo, savęs atpažinimo ir išlikimo galimybė M.Katiliškio prozoje paprastumas yra apgaulingas. Katiliškiui svarbiausia parodyti jausmą. Jį išreiškia per daikto ir gamtos apraiškas. Atrodo, kad jausmas ne žmogaus, o gamtos ir jį apibūdinti neįmanoma. Jausmas ateina iš išorės. Atpažinime - gyvenimo prasmės supratimas. Tikslas - nukloti žemę savo šešėliu- visur ir visada. Pagrindinė mintis - žmogus daug praranda prarasdamas ryšį su žeme, su namais. Vyrauja jausmas, panašus į žinojimą. Veikėjai priima žmones ir pasaulį tokius, kaip jie yra.

Skaityti daugiau...
 

A. Vienažindis

Pulsuojančioje ir trūkinėjančioje lietuvių romantizmo literatūroje tarp Antano Baranausko ir Maironio pasigirsta skaidrus Antano Vienažindžio poetinis balsas. Prasiveržęs sudužusios meilės rauda, trykštąs skausmu ir liūdesiu iš Dusetų, Krinčino ir Laižuvos, jis sklido ne tik po visą Lietuvą, bet buvo girdimas ir Lenkijoje, ir Amerikos lietuvių emigranto bei Samaros tremtinio pastogėje. Spalvinga, tauri A. Vienažindžio asmenybė ir emocijomis trykštanti lyrika šiandien mums įdomi keliais aspektais. Literatūros istorikui rūpi nustatyti jos vietą XIX a. antrosios pusės lietuvių poezijoje, tautosakos tyrinėtoją jaudina vienas unikaliausių reiškinių – autorinės dainos tautosakėjimas , o menininką poeto asmenybės tragizmas, iš kurio jis gali semtis įkvėpimo savo kūriniams.

Skaityti daugiau...
 

Antanas Vaičiulaitis

Biografija:

Antanas Vaičiulaitis gimė 1906m. birželio mėn. 23d. Didžiųjų Šelvių kaime ,netoli Vilkaviškio geležinkelio stoties ,gausioje šeimoje. Mokslo poreikis Vaičiulaičių šeimoje ruseno visą laiką. 1919 – 1927m. A.Vaičiulaitis mokėsi Vilkaviškio “Žiburio”gimnazijoje. Čia pradėjo rašyti poeziją. 1927m. įstojo į Kauno universiteto Teologijos – filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą ,prancūzų literatūrą, pedagogiką ir psichologiją. Pramokęs kalbas galėjo laisvai skaityti vokiškai , prancūziškai , angliškai. Dalyvavo “Šatrijos” būrelio veikloje, visus stebino apsiskaitymu. 1934 – 1935m. baigęs universitetą dėstė Kauno jėzuitų gimnazijoje. Deja, mokytojo darbas netraukė.

Skaityti daugiau...
 

Žvilgsnis į S. Nėries gyvenimą ir kūrybą

Įžanga

,,Imkite mane ir skaitykite...“ kadais bylojo pirmoji lietuviška knygelė. Dabar šį pasakymą norėčiau perfrazuoti: ,,Imkite ir gilinkite savo žinias“. Taip, ši frazė puikiai atspindi mano darbo tikslą. Pasirinkau šią temą paskatinta noro praturtinti savo literatūrines žinias dar viena romantizmo epochos atstove. Jūs paklausite, kodėl būtent Salomėja? Ir klausimas būtų visai teisingas, juk yra daugybė šios epochos atstovų, kurie gal netgi daugiau darė įtaką lietuvių literatūrai. Tačiau daugelį jų aš jau pažįstu, o Salomėja Nėris – tai dar netyrinėta asmenybė, kuri domina kiekvieną. Mano darbą sudaro keturios dalys: pirmojoje dalyje yra nurodomas darbo tikslas, antrojoje – pateikiama S. Nėries biografija ir kūrybai būdingi bruožai. Išsamiau analizuojamas pirmasis eilėraščių rinkinys ,,Anksti rytą“. Trečiojoje dalyje yra išvados, o ketvirtojoje – pateikiamas literatūros sąrašas. Taigi kviečiu kartu su manimi pažvelgti į Salomėjos Nėries gyvenimą, kūrybą. Pažinti poetės jausmus, mintis ir neribotas poetinės fantazijos ribas.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 2 iš 9
Literatūra
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt