www.spargalkes.lt

Literatūra

R. M. Rilkė

R. M.Rilkė - žymus lyrikas, prozininkas bei vertėjas. Jo kūryba veikė pagrindiniu XIX a. pab. - XX a. pr. krypčių - simbolizmo, impresionizmo, neoromantizmo - poetika. Rilkės poezijos tonacija - klausianti, ieškanti, apmąstanti esminius žmogaus ir menininko egzistencijos klausimus. Ji aprėpia individo mikro- ir makro- pasaulį, teigia būties reiškinių sąryšingumą, įsiskverbia į giliausius dvasios ir intelekto klodus. Rilkė pisižymėjo puikia intuicija, dideliu jautrumu subtiliausiems nuotaikų, spalvų, formų ir garsų niuansams, filosofine mąstysena bei gebėjimu visa tai išreikšti įtaigia, plastiška kalba. Jis išplėtė meninio žodžio raiškos  galimybes, sukūrė naują poetinį universumą. Savo kūryboje Rilkė susintetino trijų Europos kultūrų - germanų, romanų ir slavų - elementus, buvo atviras viso pasaulio būties formoms.

Skaityti daugiau...
 

Stilių sąveika

Tos pačios kalbos stiliai nėra uždari ir veikia vienas kitą. Uždariausia, griežčiausia sistema – kanceliarinis stilius. Kitus stilius jis veikia, o pats svetimų raiškos priemonių neįsileidžia. Ypač tai būdinga įstatymams, dokumentams. Didesnę stiliaus laisvę gali turėti skelbimas – tai priklauso nuo jo turinio, adresato, vietos. Ataskaita gali būti perdėm sausa, dalykiška, tinkama tik į bylą segti – tokios būna administracinės ir mokslinės ataskaitos. Tačiau esama ir kitokių ataskaitų – ataskaitinių pranešimų, skirtų skaityti susirinkime, suvažiavime. Informacija tuose pranešimuose pinasi su poveikiu, kanceliarinis ar mokslinis stilius – su publicistiniu. Tai pereinamas, tarpinis žanras. Stilių sąveika yra ryškiausia tokiuose žanruose, jie tarytum grandys, jungiančios skirtingus stilius į visumą – bendrinę kalbą.

Skaityti daugiau...
 

Šalutiniai sakiniai A. Tatarės "Pamoksluose išminties ir teisybės" bei J. Dovydaičio apysakoje "Šiaulėniškis senelis"

Įvadas

XIX amžius yra gan sudėtingas, vertas dėmesio laikotarpis. Lietuvių kalba niekinama visų: iš pradžių stiprėjo polonizacija, vėliau, po 1863m. sukilimo, vyko etnografinių sričių jau XVIII amžiuje ėmė išsiskiri žemaičiai, ypač istorinės žemaičių žemės vakarinė dalis, kur buvo susiformavusi žemaičių tarmė. Žemaičių kraštą mažiausiai paveikė lenkėjimas. Tačiau nuo jų neatsiliko ir aukštaičiai. Maždaug 1820 -1870 m. laikotarpiu atsiradusi grožinė kūryba   lietuvių prozos istorijoje  sudaro savitą reiškinį. Tai - specifiška proza, kurios esmė nusakoma termino reikšme įgavusiu epitetu "didaktinė". Kaip apibrėžtą  istorinę vietą   užimantis kūrybos tipas didaktinė proza - Šviečiamojo amžiaus produktas (V.Vanagas). Gyvenimo permainos tuo metu skatino rašyti žemesniems luomams. Stiprėjo liaudies reikšmės suvokimas. Atsirado liaudiška mokykla, jai skirtas vadovėlis. Viskas ribojosi parapine, pradine mokykla bei jos programa, kuri tereikalavo elementarių rašto pradmenų. Savo auklėtinius ši mokykla ugdė dievobaimingais (moralinio ugdymo reikalavimas) ir šiek tiek raštingais žmonėmis. Tokia - bendriausiais bruožais liaudies švietimo programa lėmė valstiečiui skirtos literatūros pobūdį. Ši literatūra mokė ir moralizavo.

Skaityti daugiau...
 

Kobas Abe "Moteris smėlynuose"

PIRMA DALIS

VIENĄ rugpjūčio dieną dingo žmogus. Per atostogas jis ketino nuvažiuoti į pajūrį,- ligi ten traukiniu buvo pusdienis kelio,- ir nuo to laiko niekas apie jį nieko negirdėjo. Nei policijos paieškos, nei skelbimai laikraščiuose nedavė jokių rezultatų. Žmonių dingimas apskritai ne toks jau retas reiškinys. Statistikos duomenimis, kasmet paskelbiama keli šimtai pranešimų apie dingusius be žinios. Keista, bet rasti jų tepavyksta nedidelę dalį. Žmogžudystės ir nelaimingi atsitikimai palieka įkalčius; pagrobimų motyvus visados galima atsekti. Bet jei žmogus dingo dėl kokios nors kitokios priežasties, aptikti jo pėdsakus labai sunku. Beje, jei dingimą pavadinsim pabėgimu, tai iš karto daugelis dingimo atvejų, matyt, bus priskirti prie tų paprasčiausių pabėgimų. Šiuo atveju irgi nebuvo nieko stebėtina, kad nerasta kokių nors pėdsakų. Apytikriai buvo žinoma vieta, kur išvažiavo tas žmogus, bet iš ten negauta pranešimo, kad aptiktas lavonas. Jo darbas nebuvo susijęs su kokiomis nors paslaptimis, dėl kurių jį būtų galėję pagrobti. O iš visų jo veiksmų, iš elgsenos anaiptol neatrodė, kad jis ketino pabėgti.

Skaityti daugiau...
 

Sigitas Parulskis "Nesibaigianti vienatvė dviem"

Vėluojantis prologas

JIS, NESVARBU KAS: Taip būna po ilgo susilaikymo, po ilgos tarnybos tolimojo plaukiojimo laivuose, po laiko, praleisto kariuomenėje arba kalėjime. Vyras grįžta, ateina į barą, sėdi, žiūrėdamas į bokalą, stovintį priešais jį. Jis jaučiasi vienišas, nors apsuptas žmonių. Jis jaučiasi netgi blogiau nei vienišas - jis negali patekti į šį laiką. VYRAS: Aš negaliu sutapti su šiuo laiku, aš esu tarsi šalia jo, dveji metai, kuriuos praleidau velniai žino kur, dveji metai, kaip nematoma siena stovi tarp manęs ir tarp šių žmonių, šio baro, muzikos, alkoholio, kvapų ir spalvų. Veidai ir judesiai - jie prasilenkia su manimi, tiksliau, aš prasilenkiu su jais, aš jaučiuosi lyg bėgčiau šalia traukinio, į kurį negaliu įlipti, ir traukinio keleiviai žiūri į mane pro stiklą, lyg žiūrėtų ne į mane, o į nuobodų, įgrisusį peizažą, lyg aš niekuo nesiskirčiau nuo stiklo.

Skaityti daugiau...
 

R. Kiplingas "Apie katiną, kuris mėgo vaikščioti vienas"

Dabar, mano mielasis skaitytojau, klausyk labai atidžiai ir stebėk, nes tai, apie ką bus pasakojama, vyko dar tada, kai naminiai gyvuliai visi tebebuvo laukiniai. Ir šuo buvo laukinis, ir arklys buvo laukinis, ir karvė, ir avis, ir kiaulė — visi buvo laukiniai, tokie laukiniai, kokie tik begalėjo būti — ir visi jie klajojo laukinėse giriose kiekvienas skyrium. Bet iš visų didžiausias laukinis buvo Katinas. Jis klajojo visur pats vienas ir visos vietos, kuriomis jis klajojo, buvo tokios pat vienišos, kaip ir jis. Žinoma, žmogus tada irgi buvo laukinis. Jis buvo tikrai laukinis. Jis net nemėgino mesti laukinių įpročių, kol sutiko moterį, kuri jam pasakė, kad ji nemėgstanti gyventi taip nejaukiai, kaip jis. Ji atrado gražų, sausą urvą vietoj šlapių lapų krūvos, išbarstė jį švariu smėliu, pakūrė jaukią ugnį urvo gale, pakabino išdžiovintą laukinio arklio odą uodega žemyn ant urvo angos ir tada pasakė:

— Įeidamas valyk kojas, mielasis, dabar jau mes turėsime tikrus namus.

Skaityti daugiau...
 

Alfonso Nykos-Niliūno prarasties filosofija

Keletas poetinio aš aspektų

Literatūros studijos atsiskleidžia kaip tam tikrų mąstymo apie literatūrą formų pavyzdys, keliantis teksto perskaitymo galimybės klausimą. Tačiau ar įmanoma konkretizuoti, t.y. apibrėžti, tas galimybes? Jeigu orientuosimės i klasikinius filosofijos modelius, turbūt atsakysime, kad kiekviena galimybė yra savaime apibrėžta ir nurodo tam tikrą teksto analizės aspektą. Tokiu atveju tampame modelio, arba sukonkretintos galimybės, nurodymų vykdytojais. Tiesa, tikriausiai turėtume džiaugtis galimybe pasirinkti, juk filosofai pateikė ne viena, o daugybę teksto mąstymo būdu. Taigi, bet kuriuo atveju mūsų laisvę ar nelaisvę išsako tai, kaip mes šias sąvokas suvokiame. Atrodo, kad orientuojamės tik į save t.y. į savo norus. Tačiau ką pirmiau pažįstame  tekstą ar modelį? Ar tekstas nurodo perskaitymo būdą, ar modelis apibrėžia teksto kalbėjimo galimybę? Atrodo, tiktų abu panašiais atvejais vartojami žodeliai – “taip” ir “ne”. Juk esame laisvi pasirinkti. Neabejojame, kad intelektualinė erudicija dažnai yra vienintelė teksto perskaitymo galimybės nuoroda. Ji leidžia varijuoti teksto informacija. Ne veltui kalbama apie teksto perskaitymo būdų begalybę. Atrodo, jog ir vėl orientuojamės į save – tekstui visuomet pritaikome savo žinojimą. Ar įmanoma tokiu atveju teksto ir skaitančiojo komunikacija? Privalome priversti tekstą prabilti ar tiesiog turime pasakyti jam tai, ką žinome patys. Stigdami tam tikrų žiniu, nesuprastume teksto kalbos. Tačiau ar teisingas yra teksto suvokimas, kai “primetame” jam savo žinojimą?

Skaityti daugiau...
 

Lietuvių meninė raiška

Meninės raiškos priemonės

Retoriniai klausimai-klausimai, kuriuos užduodant nesitikima atskymo.Klausdamas kalbėtojas netiesiogiai atsako-paskelbia, teigia, įrodo, įtikina. Sapnas-vaizdai, jausmai ir mintys, matomi, išgyvenami miegant.Sapno siužetas reiškiasi simboliais, vaizdais ir atspindi pagrindinius žmogaus elgesio motyvus ir gyvenimo nuostatas.Literatūroje sapnas paprastai atlieka meninę paskirtį-kaip ir peizažas, aprašymas.Sapno9 vaizdais rešytojas gali paryškinti kūrinio problemą, įdėją, veikėjo paveikslą ir panašiai. Satyra-aštrus, netgi piktas žmogaus bei visuomenės trūkumų, ydų ieškojimas. Stilizacija-specialus, sąmojingas kurio nors kūrinio, kurių nors bruožų mėgdžiojimas, imitavimas. Tragiškoji kaltė-ji slypi herojaus prigimtyje;jis negali elgtis ir gyventi kitaip.Tačiau ši sąvoka gali reikšti ir tikrąjį herojaus kaltumą, atsakingumą už savo veiksmus ir poelgius. Tragiškoji klaida-ne šiaip eilinis apsirikimas, o nepataisomas suklydimas,padarytas ne iš blogos valios, o nežinant kurių nors svarbių dalykų.

Skaityti daugiau...
 

Ernestas Hemingvėjus "Senis ir jūra"

SENIS vienui vienas žvejojo su savo laiveliu Golfo srovėje, ir jau aštuoniasdešimt keturios dienos, kai jis nieko nepagauna. Pirmąsias keturiasdešimt dienų su juo buvo berniukas. Bet po keturiasdešimt dienų, kai seniui vis tiek nepasisekė sužvejoti nė vienos žuvies, tėvai pasakė berniukui, kad senis yra tikras salao, vadinasi, paskutinis nevykėlis, ir liepė pereiti į kitą laivelį, kuris jau pirmą savaitę parvežė tris puikias žuvis. Berniukui buvo gaila žiūrėti, kaip senis kasdien grįžta tuščiomis, ir jis visada nubėgdavo į pajūrį, padėdavo jam parnešti susuktas virves arba kobinį, žeberklą ir burę, suvyniotą ant stiebo. Burė buvo užlopyta maišais nuo miltų ir suvyniota atrodė tarsi amžino pralaimėjimo vėliava.

Skaityti daugiau...
 

Raganius Gugis - laimingas charakteris

Vinco Krėvės apysaka “Raganius” - tai tarsi santrauka visų jo kūrinių, nagrinėjančių lietuvio nacionalinio charakterio bruožus. “Raganius” - puikus šešių novelių rinkinys. Kazys Gugis - kaimo skerdžius, tikras senosios pasaulėžiūros šešėlis, vis dar slankiojantis po kaimus, skleisdamas senąją išmintį, sukauptą per ilgus metus. Gugį galima pavadinti senosios, pagoniškos Lietuvos siela: visada duos gerą patarimą, niekada neapgaus, nesumeluos. Nors kaimo gyvenime Gugis nėra autoritetas, bet sunkią minutę ne vienas prašo Gugio patarimo, juk jis “raganius”, o raganius kilęs nuo žodžio regėti, todėl žmonės nors ir kritikuodami, bet laikosi Gugio patarimų, o ką “gali žinot”. Galbūt jis su velniu susidėjęs ! Ne kartą Gugis klausėsi tokių kalbų, bet jis tik juokėsi iš jų. Joks jis raganius, jei gerai pažindamas gyvenimo subtilybes, žmogaus psichologiją, atspėdavo žmogaus ateitį ar paprasčiausiai nusakydavo kitos dienos orą, tai tik iš gilios patirties, išminties, kurios sėmėsi iš savo senelių ir prosenelių. Gugis niekada nesivaikė materialinių vertybių. Ganydavo gyvulėlius ir jam to pakakdavo. “O ko gali žmogui daugiau reikėt.” Dažniausiai pavalgęs, o jei liko pinigų nuo maisto, tai ir taurelę išlenkęs, linksmas traukdavo per kaimą. Gugis gyveno šia diena. Negalvojo apie ateitį, ką veiks rytoj. O kam sukti galvą dėl rytdienos, jei šiandien jam gera. Išlenkė taurelę, pėdina per kaimą įvairias dainas traukdamas, visus linksmindamas. Kartais jaunimo prispirtas ir smuikele pagrieždavo. Skerdžiui gera, jei ir kitiems gera. Niekada Gugis nelinkėjo žmogui blogio, jo kredo daryti kitiems gera. Kodėl napadėjus žmogui, jie dar jėgų ir proto turi?

Skaityti daugiau...
 

Gabriel Garcia Marquez "Gyvenk, kad turėtum ką papasakoti"

Mūsų šeima laikėsi sunkmečio įpročių, ir man atrodė, jog mes tam tyčia anksti valgome vakarienę, kad visam gyvenimui įsiminčiau, jog tai mano gimtieji namai. Geroji naujiena prie stalo - sesuo Lichija laimėjo loterijoje. Viskas, jos žodžiais tariant, prasidėjo tada, kai mama papasakojo sapnavusi, jog senelis iššovęs į orą, gąsdindamas vagį, kurį užklupo nusikaltimo vietoje, mūsų senuose namuose Arakatakoje. Mama papasakojo sapną per pusryčius, kaip mūsų šeimoje įprasta, ir patarė nusipirkti bilietą su septyniuke, nes šitas skaičius esąs panašus į senelio revolverį.

Skaityti daugiau...
 

Ar sunku būti jaunam?

Jaunimo problemos rašytojus jaudino jau seniai. Antikos herojus Ikaras nepaklausė tėvo perspėjimų ir žuvo. Tėvų ir vaikų tarpusavio santykius gvildeno ne tik O.Balzakas romane ,,Tėvas Gorijo“. Tai amžina problema. Lietuvių rašytojus domino jauno žmogaus vieta visuomenėje. Jaunimo tema rašė V.Bubnys (,,Žalios sūpuoklės“, ,,Baltas vėjas“ ir kt.), A.Zurba (,,Integralas“, ,,Šimtadienis“), J.Grušas (,,Meilė, džiazas ir velnias“), J.Glinskis (,,Kingas“) ir daugelis kitų.

Skaityti daugiau...
 

Poezijos teksto analizė

Poezija – eiliuotinė, grožinė literatūra (eilėraščiai, baladės, poemos, odės). Lyrika yra poezijos dalis, tai siauresnė sąvoka. Lyrika – poezijos rūšis, kuri betarpiškai išreiškia žmogaus jausmus ir mintis. S. Neries eilėraščius vadiname lyrika, o K. Donelaičio “Metų” lyrika nepavadinsi. Eilėraštyje dažnai žodis įgija papildomą reikšmę. Negalima nagrinėti eilėraščio pažodžiui, nes yra daug poetinių figūrų (meninių priemonių), kurias kiekvienas skaitantysis suvokia savaip.

Skaityti daugiau...
 

Neoromantikai

Idealistinė orientacija , atgimusi techniškosios civilizacijos ir praktinės galvosenos amžiuje , Lietuvoje įgavo neoromantizmo vardą. Vaižgantas pirmasis pakrikštijo romantikais jaunuosius poetus, kurie avangardinio  ,,barbarizmo” aplinkoje išlaikė trapią svajonę , jausmingą ilgesį , harmoningą formą . Patys šios idealistinės orientacijos poetai taip pat laikė save romantikais. Kritika taipogi segė jiems romantikų etikėtes . J.Alesandriškis į literatūrą ateina kaip romantikas , ligi kaulų smegenų romantikas. Jei jis būtų gyvenęs senais gerais laikais , prieš kokį šimtą metų, tai būtų rašęs kaip koks Heinė, Lermantovas, - sakė A.Vaičiulaitis, vienas aktyviausių katalikiško žurnalo ,,Židinys” kritikų.

Skaityti daugiau...
 

Meilės motyvas S. Nėries eilėraščių rinkinyje "Anksti rytą"

Meilė - nuostabus, gaivalingas jausmas, uždegantis karšta ilgesio liepsna ir nuožmią, galingą širdį, ir jautrią, trapią, svajingą širdelę, priverčiantis jas sparčiau plakti, tačiau niekad neklausiantis, ar širdys pasiruošę kaitriai suliepsnoti, ar neįstengs žvarbūs, negailestingi vėjai užpūsti šios liepsnos, o galbūt ji išdegins širdyje gilią, skausmiingą žaizdą, kuriai visą gyvenimą nebu slemta užgesti… Šis svaigus jausmas užvaldė ir jauną, nepaprastai jautrią S.Nėries širdį. Jau pirmajame poetės rinkinyje “Anksti rytą” meilės motyvas suskamba gražiausiais akordais, sušvinta įvairiausiomis spalvomis ir nuotaikomis.

Ypač gilūs jausmai ir išgyvenimai atskleidžiami eilėraštyje “Pavasario svaigulys”, susidedančiame iš dviejų dalių, tokių skirtingų savo nuotaika, bet siejamų bendros temos - karštos meilės, mylimo žmogaus ilgesio… Šias dalis sieja ir pavasario, simbolizuojančio ne tik naujos gyvybės atėjimą, bet ir naujų, nepatirtų jausmų, o ypač gaivališko meilės jausmo sužydėjimą širdyje, įvaizdis.

Skaityti daugiau...
 

Švietėjai ir jų idėjos (lentelė)

Skaityti daugiau...
 

Šatrijos Ragana - gyvenimo ir kurybos faktai

Svarbiausi gyvenimo faktai

Marija Pečkauskaitė, slapyvardžiu Šatrijos Ragana, į lietuvių literatūrą atėjo nesunkiai, tarsi savaime. Marija – Šatrijos Ragana. Šis vardas suartina priešybes ir jas sujungia. Tokia rašytojos forma gal ir niekieno nebuvo pavartota. Buvo – vien Ragana. Raganėle Mariją meiliai vadino Povilas Višinskis, kuris mokė ją lietuvių kalbos, padėjo žengti pirmuosius žingsnius į literatūrą. Ir labai Mariją mylėjo, bet nesulaukė iš jos tokio pat jausmo. Iš Raganėlės tikriausiai Ragana, o Šatrijos – pagal aukščiausiąjį Žemaitijos kalną, esantį netoli jos gimtųjų vietų.

Skaityti daugiau...
 

Referatas apie Maironį

Rašytojo gyvenimo faktai

Dubysos paupio sritis davė lietuvių tautai poetą, kuris taip ilgesingai troško „ prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų“. Poeto tėvai , seneliai ir proseneliai buvo Betygalos apylinkių gyventojai, vadinamieji „karališkieji“ valstiečiai. Nežinia tuo tarpu, kur gyveno poeto prosenelis Juozapas Mačiulis. Reikia manyt, kad  jis kaip ir jo vaikai buvo valstybinio Maksvitų dvaro valstietis, turėjęs ūkį Didžkaimyje, kurį paveldėjo jo vyresnysis sūnus Kasparas Mačiulis, gimęs apie 1790 m. Čia jį gyvenant rodo 1851 – 1855 metų inventoriai. Jaunesnysis sūnus, Adomas Mačiulis, poeto senelis, gimęs apie 1800 m., tų pačių inventorių žiniomis, gyveno Steponkaimyje, kuris vėliau atiteko kaip dalis poeto tėvo Aleksandro Mačiulio seseriai, ištekėjusiai, rodos, už jono Lukino. 1851 m. sudarytuose Maksvitų dvaro planuose Bernotų viensėdis, poeto tėviškė, figūruoja kaip atsarginė žemė, ateityje priskirsima valstiečiams. Tik, matyt, vėliau pieštuku čia įrašyta Aleksandro Mačiulio pavardė. O apie poeto motiną galima pasakyti tik tiek: ji su šeima nuo seno gyveno Šimkaičiuose.

Skaityti daugiau...
 

Lapino likimas V. Krėvės apsakyme "Skerdžius"

Vinco Krėvės sukurtas herojus skerdžius savo kaime buvo seniausias ir garbingiausias, tačiau vis tiek mėgo papokštauti. Jo dirbamas darbas buvo svarbus visiem kaimiečiam, nes jis ganė galvijus. Be to, jis ganė karves tik miške, kad čia jos galėtų gerai prisiganyti, tačiau čia jas buvo galima labai lengvai pamesti iš akių. Lapinas buvo didžiausias melagių melagis, bet vis tiek juo patikėdavo ne tik vaikai, bet ir suaugę vyrai.

Skaityti daugiau...
 

Referatas "Šatrijos Ragana"

Svarbiausi gyvenimo faktai

Marija Pečkauskaitė, slapyvardžiu Šatrijos Ragana, į lietuvių literatūrą atėjo nesunkiai, tarsi savaime. Marija – Šatrijos Ragana. Šis vardas suartina priešybes ir jas sujungia. Tokia rašytojos forma gal ir niekieno nebuvo pavartota. Buvo – vien Ragana. Raganėle Mariją meiliai vadino Povilas Višinskis, kuris mokė ją lietuvių kalbos, padėjo žengti pirmuosius žingsnius į literatūrą. Ir labai Mariją mylėjo, bet nesulaukė iš jos tokio pat jausmo. Iš Raganėlės tikriausiai Ragana, o Šatrijos – pagal aukščiausiąjį Žemaitijos kalną, esantį netoli jos gimtųjų vietų.

Skaityti daugiau...
 

Maironis "Pavasario balsai"

AČIŪ TAU, VIEŠPATIE

Ačiū Tau, Viešpatie, jogei mylėdamas
Sergėjai mano gyvenimo rytą:
Argi tai sykį per daug patikėdamas
Bėgau į tinklą, gudriai užrazgytą!
Žūti neleido tik šventas tikėjimas,
Tėviškas Tavo Apveizdos budėjimas.

Skaityti daugiau...
 

E. M. Remarkas "Vakarų fronte nieko naujo"

Mes stovime devyni kilometrai nuo fronto. Vakar mus pakeitė. Mūsų pilvai net braška nuo pupelių su jautiena, ir dabar mes sotūs bei patenkinti. Net ir vakarienei kiekvienas galėjo pasiimti po pilną katiliuką; be to, dar turime po dvigubą davinį dešros ir duonos,— vadinasi, gyventi galima. Tokio atsitikimo jau seniai nebuvo: mūsų virtuvės karalius, kurio galva raudonuoja kaip pomidoras, tiesiog bruka valgį; kiekvienam, kuris eina pro šalį, jis pamoja su savo samčiu ir smagiai įverčia atsakančią porciją. Jis visai nusiminęs,— nebeišmano, kaip ištuštinti savo pabūklą. Tjadenas ir Miuleris kažkur susirado porą praustuvių ir davė jas prikrauti lygmalas — atsargai. Tjadenas tai daro iš rajumo, Miuleris — iš apdairumo. Kur Tjadenas visa tai deda,— tikra mįslė. Jis kaip buvo, taip ir pasiliko liesas kaip silkė.

Skaityti daugiau...
 

Herkus Mantas

,,Herkus Mantas” yra pirmasis J.Grušo istorinis veikalas. J.Grušo dramos veikalai pagal tematines, problemines, ir žanrines ypatybes gali būti skirstomi į tragikomedijas ir istorines tragedijas. ,,Herkus Mantas” – istorinė tragedija. Šioje dramoje vaizduojama prūsų kova už savo tėvynės laisvę. Šio veikalo pagrindas yra konfliktas, užsimezgęs tarp prūsų ir kryžiuočių, pagonybės ir krikščionybės. Didelį vaidmenį šiame sukilime suvaidina Mantas. Savo protu jis pranoksta amžių, kuriame jis gyvena bei savo gentainius. J.Grušo veikalas grindžiamas Herkaus Manto asmenybės drama. Herkus Mantas – prūsų vadas. Svarbiausias jo bruožas yra humanizmas. Šiuo bruožu jis ir skiriasi iš kitų prūsų. Mantas supranta, kad žmonių žudymas yra betikslis. Jis deda visas pastangas, kad ir kiti žmonės tai suprastų. Tačiau tai sukelia jo pavaldinių nepasitikėjimą. Jie mano, kad vadas nori kryžiuočius užstoti, apginti.

Skaityti daugiau...
 

Antanas Škėma “Balta Drobulė”(13-os dalies analizė)

Balta drobulė… Balta… Tai spalva, simbolizuojanti pasidavimą ir susitaikymą. O drobulė…? Šis audeklas artimas žmogui, juo apgobtas žmogus palieka gyvųjų pasaulį. Tad kas gi ta balta drobulė? Gal tai netekusio gyvenimo vilties žmogaus atsidavimas mirčiai? O gal jo pasidavimas gyvenimo upės tėkmei? {minties šuolis}

Tryliktoji dalis pradedama pokalbiu tarp Garšvos ir Elenos. Elena norėtų išvykti į Vilnių, pakeisti aplinką, (vėl) dirbti. Ji galvoja apie ateitį. O Antanas neturi ateities. Gyvendamas šia diena jis kovoja su vienišumo ir meilės, mirties ir amžinybės problemomis. Antanas sutrikęs, kalba trumpai: “Tu – – –”, “Ir?”, “Tu jį paliktum?”. Pagrindinis romano herojus trokšta meilės, bijo netekti savo mylimosios “Atleisk. <…> Suprask.”, “Ateik, aš lauksiu.” Jam nesmagu, kad viename kambaryje sėdi moteris, kuri lyg apsišarvavusi melsvu užklotu, ir beprotis. Tas beprotiškumas jau darosi ir paprasta akimi pastebimas: įsirėžusios poakių raukšlės, nusvirę lūpų kampai, drebantys pirštai. Garšva liečia savo veidą tais drebančiais pirštais. Jam baisu pačiam savęs. Garšvai reikia atsisakyti Elenos dėl to, kad jis –beprotis. Be to, jo poetiškai sielai nereikalinga šeimyniška ramybė.

Skaityti daugiau...
 

Paulo Coelho "Alchemikas"

PROLOGAS

Alchemikas paima į rankas knygą, kurią jam atnešė kažkas iš karavano. Leidinėlis be viršelio, tačiau jis netrunka nustatyti autorių: Oscar Wilde. Vartydamas lapus, užkliūva už Narcizo istorijos. Alchemikas žino legendą apie Narcizą - gražuolį, kuris kiekvieną dieną ateidavo prie ežero gėrėtis savo atspindžiu vandenyje. Visiškai apkerėtas savojo grožio, sykį jis įkrito vandenin ir paskendo. Toje vietoje išaugo gėlė, kuri buvo pavadinta narcizu.

Skaityti daugiau...
 

Stanislavas Lemas "Soliaris"

ATVYKĖLIS

Devynioliktą valandą laivo laiku aš praėjau pro susirinkusius aplink šulinį žmones ir nulipau metaliniais laiptais į kapsulės vidų. Joje buvo tiek vietos, kad tegalėjau pakelti alkūnes. Įsukau šlango antgalį į išsikišusį iš sienos antvamzdį, skafandras išsipūtė, ir dabar jau nebegalėjau padaryti nė mažiausio judesio. Stovėjau — tikriau tariant, kabojau — oro guolyje, susiliejęs į vieną visumą su metaliniu kiautu.

Skaityti daugiau...
 

Ieva Simonaitytė

I. Simonaitytė – Klaipėdos krašto rašytoja. Jos kūryba neatskiriama nuo Klaipėdos krašto, jo istorijos, socialinių, tautinių problemų. I. Simonaitytė, kaip asmenybė, buvo labai universali, visapusiška, sugebėjo su žmonėmis sugyventi taip, kaip jie sugyveno su ja. Romanas “Vilius Karalius” tai Mažosios Lietuvos lietuvininkų gyvenimo būdas, papročiai, tik deja jie toli gražu neišlieka tokie, kokie romano pradžioje. Svarbiausios veikėjos moterys: Motina (senoji) Karalienė, Grėtė Karalienė, Barbė, Marė, Ilžė Karalikė.

Skaityti daugiau...
 

Dž. R. R. Tolkinas "Hobitas, arba ten ir atgal"

I SKYRIUS. NEKVIESTI SVEČIAI

Giliai po žeme, oloje, gyveno hobitas. Ne kokioje bjaurioje, purvinoje, drėgnoje skylėje, kur iš sienų kyšo sliekų uodegos ir tvyro pelėsių tvaikas, ir ne sausutėlaičiame smėlėtame urvelyje, kur nėra ant ko atsisėsti nei ko sukrimsti: tai buvo hobito ola, vadinasi, įtaisyta ištaigingai. Durys buvo visiškai apskritos kaip laivo liukas, išdažytos žalia spalva, o pačiame vidury spindėjo varinė rankena. Durys vėrėsi į vidaus pusę, į holą, kuris buvo panašus į tunelį, irgi labai ištaigingą ir neprirūkusį; jo sienos buvo išmuštos paneliais, plytelių grindys išklotos kilimu, palei sienas pristatyta poliruotų kėdžių ir visur prikalinėta begalės kablių apsiaustams ir skrybėlėms — mat hobitas labai mėgo svečius. Tunelis vingiavo gilyn ir ėjo beveik po kalnu — po Kalva, kaip ją žmonės vadino per daugelį mylių aplinkui,— abiejose tunelio pusėse buvo daugybė nedidelių apskritų durelių. Hobitas ne-mėgo lakstyti laiptais: vonios, miegamieji, rūsiai, podėliai (begalės podėlių), rūbinės (jų irgi turėjo keletą), virtuvės, valgomieji buvo tame pačiame aukšte, ir visur patekdavai iš vieno koridoriaus. Geriausi kambariai įėjus buvo po kairei, nes tik jie turėjo langus — giliai kalvoje žibančius apskritus langelius su vaizdu į sodą ir pievas, kurios driekėsi pakalnėn ligi upės.

Skaityti daugiau...
 

I. Simonaitytės romano “Vilus Karalius” problematika ir veikėjų charakteriai

Romano laikas – 2 pirmieji 20 a. dešimtmečiai. Biografinis (vienos šeimos) laikas slenka kartu su istoriniu. Laikui paklūsta ir Vilius Karalius ir kiti romano veikėjai. Kokios problemos išryškėja romane? Ir nacionalinės, ir socialinės, ir moralinės (kalba, turtas, dorumas). Jas autorė sprendžia per veikėjų charakterius. Veiksmo vieta – Mažoji Lietuva (Šalteikių kaimas). Germanizacija skaudžiausia problema. Jaunieji daug sunkiau išbandomi. Jaunosios kartos požiūris į germanizaciją kitoks: kas vokiška, tas madinga. Jaunasis Vilius Karalius nebenori būti motinos apkerpamas, jis nori būti madingas, turėti miestietiškų drabužių, šokti modernius šokius, o tai neišvengiamai konfliktuojama su senaisiais, tačiau Vilius nori būti geru lietuvininku kai giminaitis Tautrimas iš Berlyno užgauna paauglio ambiciją, o Vilius labai ambicingas vertinantis save.

Skaityti daugiau...
 

S. Nėries eilėraščio "Tėvynei" interpretacija

Salomėja Nėris — viena iš ryškiausių neoromantizmo atstovų. Poetė sukūrė ne tik herojiškų baladžių, dainų, bet ir meilės, išsiskyrimo elegijų, kurios iki ašarų jaudina ilgesio skausmu, tylia svajone greičiau pamatyti paliktą tėvynę ir artimus žmones. Viena iš tokių elegijų — eilėraštis “Tėvynei”. Šį eilėraštį S.Nėris parašė Antrojo pasaulinio katro metais ne Lietuvoje, nes prasidėjus karui patraukė į Rusiją. Poetę kankino širdį alinanti nostalgija, sunkiai pakeliamas gimtinės ilgesio jausmas, kurį ji išreiškė lyrinio subjekto išgyvenimais eilėraštyje “Tėvynei”.

Skaityti daugiau...
 

Kornelijus Platelis

Kornelijus Platelis gimė 1951 m. Eilėraščio erdvę plečia pasaulio kultūros patirtimi. Kūrybą šis poetas suvokia kaip žmogaus galias sukaupiančią ir laisvinančią. “Poezija - kaip vėjas: nežinia, iš kur kyla, nežinia, kur nueina. Ir nežinia, ką reiškia”, - sako poetas. Tam vėjui nuolat statomos pinklės, norima jį pagauti. “Pinklės vëėui”,- taip vadinasi ir K. Platelio eilėraščių rinkinys. Kūryba ne iš įsitikinimų, o iš gyvenimo nuostabos “Poetai iš Dievo malonės” yra “žmonės, žodžiuose jungiantys svaiginantį žiedo kvapą ir standų vaisiaus paviršių…”. K. Platelis yra įsigyvenęs į meną, kultūrą. Kūrybos tradicijos jutimas kartais atrodo tarsi stabdantis jo paties plunksną.

Skaityti daugiau...
 

Rašytojų kūrybos bruožai

Henrikas Radauskas (pasauliu netikiu, o pasaka tikiu; Pasaulio pakeisti negalima!) Formalistas, egzistencialistas, estetikas. Antanas Škėma egzistencialistas prozoje (dramos, novelių rinkinys, romanai) (Sopenhauerio - kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas). Marius Katiliškis (panašu i Krėvę, Biliūną; regioninis) KALBA; "Išėjusiems negrįžti"(autobiografija), "Paskendusi vasara", "Užuovėja"(12 novelių) - cikliškumas, humaniškumas, paprastumas; kaim. trūkumai: ambicingumas, naudos siekimas, alkasai; Henrikas Nagys žemininkas (tėvynė), "Prisijaukinsiu sakalą", ekspresionistas; broliška, rupūs žodžiai, juoda spalva, nuosava mirtis, tamsumo jausmas, mistika, archaiškumas. Kazys Bradūnas žemininkas (dirva, prieglobstis), produktyvus - 13 rinkinių (Donelaičio kapas, Pėdos arimuos) paprastai apie žemę (ne gamta), religija, mitologija, pagonybė (ugnis). Vytautas Mačernis - egzistencialistas, žemininkas, dūžtanti būtis, filosofas. (Vizijos, Metų sonetai, eilėraščiai, vertimai).

Skaityti daugiau...
 

P. Cvirkos romanas "Meisteris ir sūnūs"

Petro Cvirkos romanas “Meisteris ir sūnūs” puikiai parodo, kokia kūrybinė galia slypi paprastuose kaimo žmonėse. Kaime išugdomi tikri menininkai. Tokiais galima laikyti siuvėją Krizą ir meisterį Deveiką. Tačiau ne vien jie yra liaudies meno atstovai. Kiekvienas liaudies žmogus yra savotiškas menininkas. Juk kaime galima pamatyti tiek nuostabių meno kūrinių. Pavyzdžiui, kiekvienoje kaimo sodyboje seniau galima buvo rasti kryžių su rūpintojėliu. Kryžius išraižytas nuostabiais ornamentais, o rūpintojėlis tarsi gyvas sėdi, parėmęs galvą.Dar ir dabar kai kur tie kryžiai tebestovi.

Skaityti daugiau...
 

Akimirkos įspūdžiai A. Vaičiulaičio romane “ Valentina “. Emociniai virpesiai bičių kopinėjimo scenoje

“Valentina“ - tai vienas ryškiausių A. Vaičiulaičio romanų meilės tema, parašytų iki karo. Kūrinyje nėra ryškių įvykių grandinės, kuri betarpiškai liestų veikėjus ir būtų su jais susijusi , taip pat ir veikėjai neįtakoja romano įvykių eigos, tačiau čia visas dėmesys skiriamas jausminiam veikėjų santykiavimui su daugybe reiškinių iš karto. Išryškėja ypač gilus ir rafinuotas A. Vaičiulaičio žmogaus savojo “ aš “ pajautimas, į kurį, atrodo, sutelpa visas aplinkinis pasaulis. Siekdamas atskleisti intensyviai jaučiančio ( mylinčio ) žmogaus emocinio pasaulio kitimą, išorinės , žmogų supančios aplinkos poveikį jo vidinio pasaulio, jausmų kaitai, A. Vaičiulaitis romane akcentuoja akimirkos įspūdžio galią. Galėtume sakyti, jog čia jis artimas impresionistams.

Skaityti daugiau...
 

S. Nėris "Žvaigždė - jaunystė"

S. Nėris – tai didelio talento lietuvių lyrikė. Kūrybinį kelią poetė pradėjo anksti, būdama dvidešimt trijų metų. Jau pirmasis jos rinkinys įsitvirtino geriausiųjų gretose. S. Nėries eilėraštis “ Žvaigždė – jaunystė “ – tai naujojo romantizmo laikotarpio darbas. Eilėraštis išryškina poetės bandymą atskleisti tikrąjį savo gyvenimo troškimą – gyventi amžinai ir būti jaunai. Kūrinio žanras – eilėraštis. Tai įrodo jo sudarymas, rimavimas, žodžių galūnių derinimas ir strofų suskirstymas. Jau pirmoje eilėraščio strofoje poetė atskleidžia pagal eilėraščio mintį.Jos troškimas būti energingai ir pajusti gyvenimo teikiamus malonumus parodo, kad poetė tikrai rašo apie vieną bendrą žmogaus gyvenimo gražiausią dalį – jaunystę. Pirmoje strofoje pavartota metafora “ jaunystė – lyg žaibas “ įrodo poetės charakteryje susipynusius net kelis bruožus, kurie atskleidžia eilėraštyje perteiktą jos energiją.

Skaityti daugiau...
 

Salomėja Nėris

Salomėja Nėris – viena  talentingiausių lietuvių poečių. Ji - mūsų tautos lakštingala! S.Nėries kūryba - tai savotiškas lyrizmo simbolis lietuvių literatūroje. Jau pirmaisiais savo eilėraščių rinkiniais ji nusipelnė subtiliausios lietuvių lyrikės vardą.  S. Nėries poeziją galima pavadinti daina. Žinoti jos gyvenimo kelią turėtų būti kiekvieno, besidominčio jos kūryba, savigarbos reikalas. Taigi pasekime poetės likimo pėdsakais.

Skaityti daugiau...
 

Antanas Vienuolis

Gimė 1882-04-07 Ažuožerių kaime, Anykščių rajone. Lankė Anykščių pradinę mokyklą, gyveno pas senelius Baranauskus. Vėliau mokėsi Liepojos gimnazijoje, po to - Seinuose pas A.Baranauską (kelis mėnesius). Po to - į Liepoją, baigia 4 gimnazijos klases. 1900 m. mokosi Maskvoje, lanko literatūros paskaitas. Sukuria nesudėtingus pirmuosius kūrinius. Išvyksta į Kaukazą, daug rašo. 1907 - 1918 grįžta, dirba ir kuria Maskvoje. Sukuria apsakymų ciklą apie inteligentus. Apsakymai "Grįžo", "Pati", "Kūčių naktį." 1918 - 1957 m. Kaune. Kuria. 1922 - 1957 m. Anykščiuose gimsta jo romanai "Puodžiunkiemis", "Kryžkelės", Viešnia iš šiaurės", "Iš mano atsiminimų"…

Skaityti daugiau...
 

J. Basanavičiaus biografija

Daktaras Jonas Basanavičius gimė 1851 metais lapkričio mėnesio 23 dieną Ožkabalių kaime, Bartininkų valsčiaus,Vilkaviškio apskrity.Štai paties Basanavičiaus žodžiai apie savo gimimą :

“-Ant šio baltojo “kalno”svieto lapkričio 12/23 d. 1851m., 7-tą valandą vakare ateinant, dėl nežinomos priežasties , teko man gimti  i n  a s p h i x i a , taigi pusgyviu, ir tik su dideliu vargu tapęs atgaivintas.Ar trinant šepečiu mano kojų padus, ar per kokį, kaip tėvams rodėsi, stebūklą, po geros sako, valandos aš atsigaivalėjęs; tėvai jau tada mane, nors pusgyvį, prižadėjo į kunigus leisti, jei tik Dievas teiksiąsi dvasią įkvėpti į mano menką kūnelį. Lapkričio24 d, 4 h po pietųbuvau Bartininkų bažnyčioje klebono Jono Burdulio apkrikštytas, o kadangi tą dieną buvo Jono nuo kryžiaus, tai ir man Jono vardą suteikta. Bet tai buvo, rodos, nelemtas to šventojo vardas, kursai mano gyvenime, tarytum, man daug nelaimių atgabeno.”*

Skaityti daugiau...
 

A. Nyka - Nyliūnas - savičiausias dabarties poetas

A.Nyka - Niliūnas gimė 1920 m. Nemeikščių kaime (Utenos raj.). Kauno ir Vilniaus universitetuose studijavo romanistiką ir filosofiją. Pirmasis rinkinys “Praradimo simfonijos” išėjo 1946 m. Vakarų Vokietijoje. Kiti pagrindiniai Niliūno rinkiniai: “0rfėjaus medis” “Balandžio vigilija”, “Vyno stebuklas”. Poeto rinkinių pavadinimai susieti su muzika (simfonijos), su mitologija (Orifėjus), su Biblija (vyno stebuklas). Su kiekvienu nauju išleistu rinkiniu, eilėraščiai gilėja ir randama vis daugiau prasmių.  Ankstyvojoje jo lyrikoje eilėraščio subjektas visa širdimi ilgisi idealybės, todėl visus savo išgyvenimus perkelia į sapnų arba pasakų pasaulį.

Skaityti daugiau...
 

Analizės planas

Teksto pobūdis:
1. ką rodo pirmieji teksto ženklai: grafinė forma, pavadinimas, pirmosios eilutės?
2. ar aišku kokio žanro, tipo kūrinys?
3. kokia problematika, kalbėjimo kryptis (apie tai ypač daug pasako pavadinimas, jei yra, paantraštė, epigrafas)?
4. koks teksto pradžios ir pabaigos vaidmuo kūrinio reikšmės struktūroje (“pradžia duoda kodą, pabaiga - mitą” Lotmanas)?
5. koks teksto statusas (programinis eilėraštis ar juodraštinis variantas, klasika ar debiutas, tipiškas rašytojui, srovei, laikotarpiui ar išimtis)?
6. kokia pasaulėžiūra, vertybių sistema ryškėja iš teksto. Kas jo autoriui labai svarbu?

Skaityti daugiau...
 

Ką vaizdavo Kristjonas Donelaitis?

“Metus” Kristijonas Donelaitis kūrė sukaupęs didelę gyvenimo ir poetinio darbo patirtį. Rašė ilgai ir įdėjo į šį darbą savo sielos dalelę. “Metai” - keturių dalių poema, vaizduojanti to laikmečio būrų gyvenimą ir buitį. Manau, kad Kristijonas Donelaitis tapė šį margaspalvį paveikslą remdamasis tikrais įvykiais. Gali būti, kad autorius glaudžiai bendravo su baudžiavos prispaustais lietuviais valstiečiais, todėl jam puikiai pavyko perteikti to meto žmonių gyvenimo atspalvius: rūpesčius ir linksmybes, darbus ir gėrybes, būtį ir buitį. Štai šiuos įvykius ir vaizdavo K. Donelaitis savo kūrinyje “Metai”.

Skaityti daugiau...
 
Puslapis 3 iš 9
Literatūra
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt