www.spargalkes.lt

Stambių vientisų formų instrumentiniai žanrai

XIX a. vis daugiau kuriama stambių vientisų kūrinių: simfoninių poemų, fantazijų, uvertiūrų, rapsodijų, baladžių, kapričio, koncertų, sonatų, skerco ir t. t.

Šitai susiję su programiškos muzikos įsigalėjimu, siekimu literatūrinį siužetą perteikti muzikos priemonėmis. Tam dažnai panaudojama sonatos forma, kaip viena iš lanksčiausių, o taip pasintetinės iš laisvosios formos. Vientisa kūrinio forma kartais taip išplėtojama, kad joje telpa tarsi kelios ciklo dalys. Tokiais atvejais atskiri epizodai atlieka lėtosios dalies, skerco, finalo vaidmenį. Būdinga kai kurių XIX - XX a. kūrinių žymė – monotematizmas: visas kūrinys grindžiamas viena tema, kurią įvairiai perdirbant, sukuriami nauji vaizdai.

XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais teatro spektaklių pradžia skelbdavo laisvai improvizuojami fanfarų signalai. Jie būdavo trumpučiai, vos keleto taktų. Vėliau, prieš pradedant operą, vietoje trimitų būdavo sugrojama nedidelė instrumentinė pjesė – uvertiūra (pvz. Monteverdžio operos). Be to, uvertiūromis buvo vadinamos ne tik operų įžangos, bet ir instrumentinių siuitų pirmosios dalys (pvz. Bacho), net ištisos siuitos. Kartais šis terminas buvo taikomas net simfonijoms.

XVII a. pabaigoje susiformavo du operų uvertiūrų tipai: prancūziškoji ir itališkoji.        Prancūziškosios uvertiūros pradininkas – Ž. B. Liuly.

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (30a95cefe089de20f63fbce496ed8e78.zip)Stambių vientisų formų instrumentiniai žanrai6 Kb0
Neteisinga

 
Muzika Stambių vientisų formų instrumentiniai žanrai
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt