www.spargalkes.lt

Skudučiai

Skudučiai, skudas(ai), skurdas, skurdutė(s), skaudas, skaudutis, skaudutas. Viena pirmykščių lietuvių pučiamūjų švilpynių visuma, jau XIX a. Gale teišlikusi vien tik Biržų – Rokiškio apl. S. Atitikmenų terandama vietomis Rusijoj, Baltarusijoje ir pirmykštėse tautelė; jie artimai siejami ir su Pano fleita (plg. Skaudutas). Piemenys ir vaikai Lietuvoje s. Išlaikė dar vietomis iki pat I pasaulinio karo ir juos darėsi dažnai iš kietų kiaurastambių žolių, pvz, miškinio skudučio, builio, varnalėšos ir t. Šiaip s. Išsuka (šerdį), išgrežia ar išdegina iš kurio nors kieto medžio, šaltekšniniai, uosiniai ir seduliniai s. Laikomi geriausiais. Jų visą vienetą daro iš vieno medelio ar jo šakos.

Paprastai s. Visuma, arba vienetas, sudarytas iš 5 – 6 švilpynių, arba s. Kartaiss. Vienetui prideda 2 - 6 arba numeta, žiūrint ką skudučiuoja. S. Vienetas visados laisvas, ima skudučiuoti po 2 – 3 s. Kiekvienas skudutininkas; pasitaikydavo ir draugėn sujungtų – surištų s., pagal paskirtį, įvairiuoja nuo 12 iki 20 cm ilgio; jo išgražos skersmuo apie 1,5 – 1,9 cm; ir ilgesnis s. Žemesnio balso už trumpesnįjį. Kiekvienas s. Nusklembtas iš abiujų pusių: lūpų pusės sklembimas tesudaro 1/3, o priešingasis – 2/3; šis sklembimo būdas lietuviškuosius s. išskiria iš kitų tautų, nes tai, pagal C. Sachsą, yra vienintelis jam žinomas. Antrasis s. galas užkemšamas medžiu, užlietas derva; užkamša išlygina iki reikalingo balso grynos. Atskirų s. vienetų pateko į įvairius Lietuvos muziejus ir Lietuvių tautosakos archyvą; jų turėjo kan. A.Sabaliauskas J. Žilevičius ir kiti savo rinkiniuose.

S. pateko ir į užsienio muziejaus instrumentų rinkiniuose . S. pateko ir į užsienio muziejus.

Iš jų žinomiausi Čedasų apl. s. Berlyno karališkajame muzikos instrumentų rinkinyje, kurį aprašė muzikologas C. Sachas; prof. S. biedrzyckio 1911 gauti iš Panemunėlio apl. ir perduoti Varšuvos muziejui, 1939 subombarduoti; M. Brenšteino rinkinio s. taip pat iš Panemunėlio. C. Sachso aprašytasis s. vienetas 4 švilpynių, kurių seka – es, g, a, ir b. M. Brenšteino 1907 įsigytas iš Žilių k., Panemunėlio apl., s. vienetas 5 švilpynių kurių seka – c, d, e, g, h (kitur jie žymimi – e, g, h, d ir fsekos); pagal jo užrašus, seniau skudučiavę 8. Varšuvos muz. Buvusiųjų s. seka nežinoma, o tik jų ilgis: 14; 13,3; 12,7; 12; 11,5 cm; skersmuo 2,1; 2; 1,9; 1,8 ir 1,7 cm. Pagal kan. A. Sabaliauską, s. vienetas įvairavo: 5 švilpynės buvo pagrindinės, ir skudučiavo dviese-trise; s. pasirinkdavo patys skudučiuotojai iš kitų tarpo, ir kito jų skaičiaus: pridėdavo 2 – 3 skudučius arba numsdavo iki 3 – 4. S. derinimo seka buvo sekundės intervalo, o tam tikrais atvėjais juos atsirinkdavo ir didžiosiomis ar mažosiomis sekundės ir t.t. Skudučiuodavo paprastai pasitraukę į krūmų pakraščius, pasodėje ir pan., tada balsas gūdresnis, malonesnis; šokiams skudučiuodavo kieme ar pirkioje . Lietuvių tautosakos archyvo duomenimis, paprastai buvo 5 s., kartais papildomi ir iki 6 – 8. Jų eilė: h(b), a, g, e, ir spiaudalė – d. Skudučiuojant paprastai ima po vieną į ranką; pučia mažąją nuoskliaudą pridėję prie lūpų. Švilpynė teduoja vieną balsą, todėl visumos skudučiuotojai pučia tą, kurio pareikalauja melodijos seka .

Failai:
FailasFailo dydisParsisiųsta
Parsisiųsti šį failą (bb81d7e0698124ec157018666d273a79.zip)Skudučiai8 Kb1
Neteisinga

 
Muzika Skudučiai
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt